Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 papunktis nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018) pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus aptartą, daroma išvada, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis).

Paminėtina, kad ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4, dėl kurios pareiškėjas nesiskundė (b. l. 45, 51), kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2018 m. liepos 24 d., (b. l. 18, 51, 66) 3,6 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis) nebuvo pažeista, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad šios kameros plotas 14,48 kv. m, joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 66), nustatyta, jog pareiškėjui šioje kameroje teko 3,62 kv. m gyvenamojo ploto.

Iš šio pareiškėjo nusiskundimo darytina išvada, kad pareiškėjas langų netinkamą dydį sieja su netinkamu vėdinimu, o ne netinkamu apšvietimu.

Dėl langų Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 papunktis nustato, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiuo 16.9 papunkčiu ir teigė, kad jo skunde nurodytą pažeidimą (jog kamerose langai yra 40 x 80 cm) pripažino Alytaus pataisos namai 2018 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 363-1477 – atsakyme į K. Č. skundą (b. l. 1). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai administracinėje byloje Nr. I-3971-422/2019 pagal pareiškėjo K. Č. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, 2019 m. gegužės 15 d. priimtame sprendime nurodė, jog Alytaus pataisos namų tvirtinimą (jog kameros langas yra ne mažesnis nei 80 x 80 cm) paneigia pateiktas Alytaus pataisos namų 2018 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 363-1477, kuriame nurodoma, kad kamerų tipo patalpų langai yra mažesni nei 80 x 80 cm. Teismo sprendimas neįsiteisėjęs, kadangi apskųstas apeliacine tvarka. Be to, minėtoje byloje Nr. I-3971-422/2019 buvo nagrinėtos pareiškėjo K. Č. kalinimo sąlygos tik kamerų tipo patalpoje Nr. 19, t. y. tik vienoje iš tų kamerų tipo patalpų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas A. G..

Į bylą yra pateiktos kamerų tipo patalpų Nr. 10, 12, 14, 18–20, 28, 31, 39, 41, 45 fotografijos, t. y. tų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas (b. l. 1–2, 9, 18–19, 45, 51–52, 60), iš kurių matyti, kad langai kamerose Nr. 12, 14, 18–20, 28, 39, 41, 45 (b. l. 54–55, 66–69, 71–72) yra stačiakampio formos, tad jų matmenys galimai yra ne 80 x 80 cm, kaip numato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 papunktis, o kamerose Nr. 10, 31 – labiau kvadrato formos (b. l. 65, 70). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad uždarosios zonos pastatas, kuriame yra įrengtos kamerų tipo patalpos, buvo kapitaliai remontuojamas 2010 metais, todėl visi uždarosios zonos gyvenamųjų patalpų (kamerų) langai atitinka keliamus reikalavimus ir yra tinkamo dydžio (b. l. 10); paaiškino, kad šio remonto metu, be kita ko, buvo pakeisti langai plastikiniais (b. l. 9).

Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus Alytaus pataisos namuose 2020 m. birželio 23 d. medicininiame pažymėjime yra mediko išvada, kad pareiškėjui yra nustatyta bronchinė astma (b. l. 62), tačiau nėra teigiama, kad bronchine astma pareiškėjas susirgo dėl pelėsio Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpoje, ir pareiškėjas atsikirtime pats patvirtino, kad jis bronchine astma serga nuo 6 metų (b. l. 45). Tame pačiame medicininiame pažymėjime, gydytojo išvadoje yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos darbuotojus dėl dusulio ar kvėpavimo sutrikimų nesikreipė (b. l. 62). Tad ši gydytojo išvada nepatvirtina, kad pareiškėjas duso ar patyrė kvėpavimo sutrikimus dėl kamerų tipo patalpoje esančio pelėsio. Kitoje bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra. Tad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl kamerų tipo patalpoje galimai buvusio pelėsio.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN užtikrina gyvenamosiose patalpose santykinę oro drėgmę pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 9). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs Alytaus pataisos namus, Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimo nenustatė (2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.8) PS-9545, b. l. 23–24). Šioje byloje buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpos ginčo laikotarpiu buvo vėdinamos per langus. Tad pareiškėjas turėjo galimybę atidaryti langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad vadovaujantis nurodytu Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, patalpas valo patys jose laikomi asmenys (b. l. 9). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs Alytaus pataisos namus, nustatė, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės; patalpų valymui skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai (b. l. 23), ir Higienos normos HN 134:2015 34, 35, 37 punktų pažeidimo nenustatė (2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.8) PS-9545, b. l. 23–24). Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018, todėl teismas sprendžia, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 34 ir 35 punktų nuostatas, už gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, įskaitant ir pareiškėją. Pareiškėjas skunde neginčijo to, kad jam ginčo laikotarpiu buvo išduodamos valymo priemonės švarai ir tvarkai palaikyti. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė žalą analizuojamu aspektu, todėl nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Pareiškėjo skundo argumentas dėl pelėsio buvimo kamerų tipo patalpose atmetamas kaip nepagrįstas.

Kamerų tipo patalpų Nr. 19 ir 20 fotografijose (b. l. 54–55) pareiškėjas apibraukė vietas, pažymėdamas jo nurodytus trūkumus.

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjas, atsikirtime teigdamas, kad kamerų tipo patalpose Nr. 19 ir 20 sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų (b. l. 45), nesuformulavo, kokių konkrečiai higienos normų reikalavimų sanitarinis mazgas neatitiko. Sprendžiant dėl sanitarinio mazgo valymo, pažymėtina, kad, kaip jau rašyta, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu atlikęs patikrinimą Alytaus pataisos namuose, Higienos normos HN 134:2015 34, 35, 37 punktų (dėl patalpų valymo, valymo priemonių išdavimo) pažeidimo nenustatė (b. l. 23–24). Kaip jau rašyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu ir pats turėjo pareigą valyti gyvenamąją patalpą, ir jis neginčijo to, kad jam ginčo laikotarpiu buvo išduodamos valymo priemonės švarai palaikyti. Tad pareiškėjas pats galėjo išvalyti sanitarinį mazgą.

Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinęs Alytaus pataisos namus, nustatė, kad kamerų tipo patalpose grindų, vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos (b. l. 23), ir šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimo nenustatė (2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.8) PS-9545, b. l. 23–24). Pareiškėjas atsikirtime teigė, kad kameroje Nr. 19 į praustuvę buvo galima susižaloti, kameroje Nr. 20 į grindis buvo galima susižaloti (b. l. 45), tačiau nenurodė, kad jis buvo susižalojęs, bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog uždarosios zonos pastatas, kuriame yra įrengtos kamerų tipo patalpos, buvo kapitaliai remontuojamas 2010 m. (b. l. 9–10), atsiliepime ir rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ teigė, kad atsakingi pareigūnai nuolat prižiūrėdavo tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose bei sanitariniuose mazguose, todėl esant poreikiui šios patalpos buvo kuo skubiau remontuojamos (b. l. 9, 60). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, jog kamerų tipo patalpos buvo suremontuotos. Teismas, įvertinęs bylą pateiktas kamerų tipo patalpų Nr. 10, 12, 14, 18–20, 28, 31, 39, 41, 45 (kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, b. l. 1–2, 9, 18–19, 45, 51–52, 60), fotografijas (b. l. 37–39, 54–55, 65–72), sprendžia, kad kamerų tipo patalpose Nr. 19 ir 20 galimai apdaužytos ar apsitrynusios grindys, kadangi matyti dėmės ant grindų (b. l. 54–55), kamerų tipo patalpoje Nr. 19 – iškritusi sienos plytelė (b. l. 54), kamerų tipo patalpoje Nr. 20 galimai atsilupę dažai, nes matyti dėmės ant sienų (b. l. 55), t. y. minėtose kamerose galimai yra pareiškėjo atsikirtime (b. l. 45) nurodyti trūkumai. Kitos kamerų tipo patalpos, teismo vertinimu, tvarkingos būklės.

Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose Nr. 19 ir 20 buvo nedidelę ginčo laikotarpio dalį (b. l. 9, 18–19, 51–52, 66). Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl šių paminėtų trūkumų nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl aptariamu aspektu nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamos kamerų tipo patalpų būklės atmetamas kaip nepagrįstas.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai; ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Jų 21 punktas nustato, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių būklė yra gera, atitinkanti higienos normų reikalavimus, dėl gamtinių veiksnių (kritulių, temperatūrų skirtumo) sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas, sienos nėra apsilupę, grindys išbetonuotos lygiai ir neištrupėję (b. l. 10). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, jog pasivaikščiojimo kiemai yra remontuojami. Teismas, įvertinęs bylą pateiktas pasivaikščiojimo kiemų Nr. 1–7 fotografijas (b. l. 30–36, 46–48), sprendžia, kad pasivaikščiojimo kieme Nr. 5 galimai yra pelėsis ant sienų (b. l. 47), pasivaikščiojimo kiemuose Nr. 4 ir 6 fotografijose galimai aptrupėję sienos (b. l. 46, 48), t. y. šiuose kiemuose galimai yra pareiškėjo atsikirtime (b. l. 45) nurodyti trūkumai. Tad darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemų Nr. 4–6 būklė neatitinka nurodytų teisės normų (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkto, Higienos normos HN 134:2015 39 reikalavimus). Tačiau iš pasivaikščiojimo kiemų Nr. 1–7 fotografijų (b. l. 30–36, 46–48) negalima daryti išvados, jog pasivaikščiojimo kiemų būklė buvo kritinė, kaip skunde teigė pareiškėjas (b. l. 1). Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas pasivaikščiojimo kieme praleisdavo tik labai trumpą dienos dalį (tuo laikotarpiu, kai buvo priskirtas drausmės grupei (b. l. 9), pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas (BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kai buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 9) – kasdien pasivaikščioti tris valandas (BVK 73 straipsnio 5 punktas)). Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemų būklės būtų reiškęs pretenzijas Alytaus PN administracijai. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nenustatyta, kad dėl pasivaikščiojimo kiemų būklės pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl pasivaikščiojimo kiemų būklės nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Tad aptariamu aspektu nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemų būklės atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas atsikirtime teigė, kad kiemeliuose Nr. 4 ir 6 nebuvo suoliuko ir šiukšliadėžės, kiemelyje Nr. 5 nebuvo suoliuko (b. l. 45).

Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore; sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemeliuose nuolat palaikoma švara (valo nuteistieji, įdarbinti tvarkinių pareigose) (b. l. 10). Šiuo aspektu aktualus BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuris įtvirtina laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareigą pasibaigus pasivaikščiojimui, sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą, bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktas, kuris įtvirtina nuteistųjų pareigą pasibaigus pasivaikščiojimo laikui sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Todėl daroma išvada, kad kiekvienas asmuo (įskaitant ir pareiškėją) turi pareigą pasivaikščiojęs kieme, surinkti šiukšles, kurias jis numetė. Pareiškėjas nesiskundė tuo, kad kiemelis buvo nevalomas ar primėtytas šiukšlių

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ir kiti teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms pareigos pastatyti pasivaikščiojimo kieme suolą ir šiukšlių dėžę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai nenumato pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti šiukšlines (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4450-968/2019). Kadangi teisės aktai nenustato atsakovės atstovui pareigos pastatyti pasivaikščiojimo kieme suolą ir šiukšlių dėžę, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad minėto inventoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 4 ir 6 galima nebuvo. Todėl nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas dėl minėto inventoriaus nebuvimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpos yra pripažintos negyvenamomis, tai prieštarauja Higienos normos HN 134:2015 13 punktui, pagal kurį laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (b. l. 2).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad uždarosios zonos pastatas, kuriame įrengtos kamerų tipo patalpos, yra priskiriamas negyvenamosios specialiosios paskirties pastatams (b. l. 10), ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus: Alytaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus inžinieriaus 2019 m. vasario 20 d. pranešimą Nr. 4-854 „Dėl uždarosios zonos pastato paskirties“, kuriame teigiama, kad uždarosios zonos pastatas priskiriamas negyvenamosios paskirties specialiosios paskirties pastatams (b. l. 14), ištrauką iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kur yra duomenys, kad baudos izoliatoriaus pastato pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji (b. l. 15), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. gegužės 14 d. rašto Nr. (14-5)-D8-2583 kopiją, kur nurodyta, jog Aplinkos ministerijos nuomone, laisvės atėmimo bausmes vykdančių pataisos įstaigų pastatai priskirtini specialiosios paskirties pastatų pogrupiui (b. l. 16).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau –Reglamentas) 5.1 papunktyje pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus; taip pat numatyta, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal Reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius: viešbučių paskirties pastatai, gydymo paskirties pastatai, specialiosios paskirties pastatai ir kitų paskirčių šiame punkte išvardinti pastatai. To paties 7 punkto 7.16 papunktyje nurodyta, kad specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Reglamento 7 punktu, nurodė, jog negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai, gydymo paskirties pastatai, specialiosios paskirties pastatai (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Todėl tai, jog Alytaus PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1332-756/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2090-629/2020). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas daro išvadą, kad tai, jog Alytaus PN pastatas, kuriame yra kamerų tipo patalpos, ir kuriame ginčo laikotarpiu laikomas pareiškėjas, yra įregistruotas kaip specialiosios paskirties, t. y. negyvenamasis, atitinka teisės aktų reikalavimus.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 11.1 papunktyje gyvenamoji patalpa apibrėžiama kaip „patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi“, o 13 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 5 punktą (kuriame buvo numatyta, kad gyvenamosios patalpos yra ir kameros tipo patalpos), 19 punktą (kuriame buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose), į Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas negyvenamosiose patalpose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018). Šiuo atveju, atsakovės atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr. (1-12 15.4.8) PS-9545, parengto 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, patikrinus Alytaus pataisos namus, kopiją (b. l. 22–24). Šiame patikrinimo akte Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nurodė, kad nuteistieji asmenys apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (b. l. 23), ir Higienos normos HN 134:2015 13 punkto pažeidimų nenustatė (b. l. 23–24). Byloje nėra duomenų apie tai, kad po minėto patikrinimo nuteistųjų (taigi, ir pareiškėjo) patalpos buvo pakeistos į negyvenamąsias. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, t. y. ne Alytaus kamerų tipo patalpoje: bylos duomenimis (b. l. 1–2, 9, 18–19, 45, 51–52, 60), pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 10, 12, 14, 18–20, 28, 31, 39, 41, 45. Atsižvelgdamas į aptartas Higienos normos HN 134:2015 11.1 papunkčio, 13 punkto nuostatas, patikrinimo akto duomenis, nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas neturi pagrindo konstatuoti faktą, kad pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Tad aptariamu aspektu nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo argumentus dėl negyvenamųjų patalpų.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti, kad yra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visuma. Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.