- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-29
- Bylos Nr.
- A-1666-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03237-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Dalia Višinskienė (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- G. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose po penkis ir daugiau asmenų, kur laisvo kameros ploto tekdavo žymiai mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Dėl esančių kameroje baldų jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Maistas nebuvo kaloringas, dienos norma buvo apie 1300–1500 kcal ir neatitiko numatytų fiziologinių normų, taip pat nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacinių programų įgyvendinimas;
2.2. Kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis buvo per mažas, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o naktinė dirbtinė šviesa buvo per silpna. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai atsilupę, dėl ko jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, tinkas. Kameros buvo šaltos. Kamerose buvo parazitų, deratizacija, dezinsekcija nevykdoma ar vykdoma tik po daugkartinių prašymų. Šalia kameros langų stovėjo šiukšlių konteineriai.
2.3. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje yra asbesto. Pasivaikščiojimų kiemelių sienos padengtos aštriabriaune iš tinko spygliuota danga – toks sienų bendras vaizdas veikė psichologiškai neigiamai ir buvo nuolatinis baimės jausmas nesusižaloti. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o jeigu, neturint pinigų, galima buvo skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinės kliūtys. Būdavo išduodama per mažai higienos priemonių ir tualetinio popieriaus, į mėnesį buvo skiriamas vienas rulonas. Gyvenamosiose kamerose nebuvo kabliukų, kur būtų galima pasikabinti rankšluostį, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos iš sanitarinio mazgo, todėl kameroje būdavo nemalonus kvapas, privatumas sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas. Kamerose įrengtos stebėjimo akutės duryse, todėl pareigūnai matydavo, ką jis veikia sanitariniame mazge. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, jei nebūdavo karšto vandens, tai į dušą ir nenuvesdavo, papildomos galimybės nusiprausti duše nebuvo, grindys duše slidžios. Atvykstantiems ir išvykstantiems asmenims kratos atliekamos patalpose, kuriose labai šalta, vonelės daiktams nešvarios, karantino ir laikinojo sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai visiškai neatitverti, daug dulkių;
2.4. Pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad neturi pretenzijų dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, pelėsio, grybelių, krentančių dažų gyvenamosiose kamerose, šiukšlių konteinerių prie kameros lango, sąlygų laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose, sąlygų kratos metu, maitinimo Šiaulių TI pretenzijų; prašo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. kameroje Nr. 46 su dar 2–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 kv. m iki 6,11 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m;
4.2. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus;
4.3. Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo nėra pagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu;
4.4. Nei viename patikrinimo akte nėra nustatyta, kad Šiaulių TI konstrukcijoje yra asbesto, o pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą;
4.5. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, tai patvirtina ir pridėti patikrinimo aktai bei dezinfekcijos planas.
4.6. Apatinių ir viršutinių drabužių bei patalynės priežiūra pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais, pareiškėjui nebuvo sudaromos blogesnės sąlygos nei kitiems kalinamiesiems. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių kalinamieji nesinaudoja jiems tiekiama paslauga, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinių drabužių, neturi jokio teisinio pagrindo;
4.7. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji);
4.8. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas iš atsakovo pateiktos 2019 m. sausio 9 d. pažymos Nr. 60/09-977 „Dėl G. P.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. 96 dienas bausmę atliko kameroje Nr. 46 (kameros plotas 18,33 kv. m), kurioje buvo kalinama po 3–5 asmenis, ir per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 6,11 kv. m kameros ploto. Teismas sprendė, jog pareiškėjas 96 dienas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui.
7. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, teismas nustatė, jog tualetas nuo kameros atskirtas mūrine sienele, sienelės aukštis – nuo 2,30 m. Teismui nepateikta įrodymų, ar sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusios kameros dalies užuolaida, ar yra durys, todėl pareiškėjo nurodymas, jog sanitarinis mazgas atskirtas užuolaida, vertintas kaip pagrįstas. Teismas, vertindamas baldų buvimą kamerose, iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ jų pertekliaus kameroje Nr. 46 nenustatė.
8. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2019 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. 60/09-375 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso.
9. Teismas iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažymos Nr. 61/04-59 „Dėl G. P.“ nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose. Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais organizuojami.
10. Teismas nurodė, kad pateiktos Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažyma Nr. 62/08-82 „Apie 2017 metais atliktus remonto darbus“ ir Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažyma Nr. 62/08-12 patvirtina, jog remonto darbai Šiaulių TI buvo vykdomi. 2018 m. kovo 1–5 d. atliktas dušinės remontas, sutvarkytos sienos, grindys, perklijuotos nukritusios sienų, grindų plytelės, pakabinti skysto muilo dozatoriai, perkabintos pakabos, įrengta spintelė. Pareiškėjo buvimo kameroje remontas atliekamas nurodytu laiku nebuvo. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos planai, nėra duomenų, jog šie planai nebuvo vykdomi. Pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 (pakeista 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-01-130) tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą, duomenų, jog šie įsakymai nebuvo vykdomi, nepateikta. Pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas, pagal Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 02 d. įsakymu Nr. 1/01-243 nustatytą tvarkos papildymą, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami, suimtajam neturint pinigų, ir nemokamai. Pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 1/01-88 Šiaulių TI vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, teismui nepateikta. Teismas iš pateiktų laisvalaikio užimtumo grafikų nustatė, jog pareiškėjo buvimo kameros dalyvavo užimtumo programose.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 46 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, vidurinis lango stiklas suimtųjų prašymu išimtas; 2018 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 46 šviestuvai be gaubtų; 2018 m. gegužės 14 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinį nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, skundų iš kameros Nr. 46 dėl blakių buvimo nebuvo gauta. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2018 m. spalio 3 d., 2018 m. gruodžio 19 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo patikrinimo aktu nustatė, kad patikrinimo metu higienos ir laikymo sąlygų pažeidimo nenustatyta.
12. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas iš dalies, nustačius, jog kameroje Nr. 46 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, be to, teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad dėl kai kurių kamerų pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų, kaip nepakankama ventiliacija, nebuvo paneigti, todėl abejones traktavo pareiškėjo naudai. Vertindamas tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, jog, nors tualetai kamerose įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kurie numato, kad tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo sienelė buvo 2,30 m aukščio, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatė, tačiau aplinkybę, jog tualetas nuo bendros erdvės buvo atskirtas, kaip nurodo pareiškėjas, tik užuolaida, vertino kaip nedidelį privatumo pažeidimą. Taip pat, atsižvelgdamas į tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.
13. Teismas nurodė, kad nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo, pats pareiškėjas nurodo, jog šia tvarka nesinaudojo. Nėra įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo, 2018 m. gegužės mėnesį konkrečiai tikrinant kamerą Nr. 46 dėl blakių, pažeidimų nenustatyta. Nors pareiškėjas nurodo, jog kai kada jo nenuvesdavo į dušą, tačiau to niekaip nekonkretizavo, prašymų ar skundų dėl tokio negalėjimo pasinaudoti dušu pareiškėjas neteikė, tad šį argumentą teismas taip pat atmetė, tačiau pastebėjo, jog argumentas dėl kilimėlių nebuvimo (slidžių grindų) nebuvo paneigtas. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo metu buvo nustatyta, jog kilimėliai yra, tačiau 2018 m. kovo mėnesį dušinėse buvo daromas remontas, ir įrodymų, jog po remonto kilimėliai buvo dušuose, nėra, todėl teismas abejones traktavo pareiškėjo naudai.
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu 2016 metais galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ redakcija, o nuo 2017 metų galiojo šio įsakymo nauja redakcija, kurioje numatyta, jog nemokamas higienos reikmenų paketas išduodamas pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, o vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. esant jų rašytiniam prašymui. Pareiškėjas nenurodė, jog jis teikė rašytinius prašymus, kurie nebuvo tinkamai išspręsti, todėl teismas šį argumentą atmetė.
15. Teismas nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių Taisyklių 2 punktas numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog vidinio ryšio sistemai įrengti reikalinga atlikti rekonstrukcijos darbus, tačiau teismas pažymėjo, kad vien tokios sistemos nebuvimas nesukelia pasekmių pareiškėjui, pats pareiškėjas nurodė, jog būtinumo šia sistema pasinaudoti nebuvo. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą.
16. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
17. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos gyvenamojoje kameroje tik iš dalies buvo užtikrintos (blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, privatumo stoka, galbūt slidžios grindys duše), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
18. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą ir skundą patenkinti.
19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas prašė taikyti europietiškus standartus. Teismas turėjo taikyti 4 kv. m vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto standartą, atskaičius baldų užimamą plotą. Tačiau teismas taikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą 3,6 kv. m ploto normą, įskaitant į šį plotą baldų užimamą plotą. Tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Teismas nemotyvuotai atmetė jo skundo argumentus. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT Canali byloje suformuota praktika.
Atsiliepimas
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
20.1. Teisinis reguliavimas nenumato, kad apskaičiuojant plotą iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ar baldų plotas, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameros plotas dalijamas iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus;
20.2. Pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog teismas tiesiogiai netaikė tam tikrų tarptautinių teisės aktų, yra nepagrįstos.
20.3. Atmestinas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas teiginys, kad jis buvo kalinamas ilgiau, nei nustatė teismas;
20.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai;
20.5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nei vienos šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismas objektyviai ištyrė bylos aplinkybes bei tinkamai vertino įrodymus, o pareiškėjui priteista suma atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui G. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies pripažino pagrįstomis, t. y. nustatė, kad sklido blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, nebuvo užtikrintas privatumas, buvo slidžios grindys duše. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagristomis ir įrodytomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistina 50 Eur kompensacija.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo argumentus, nes šis atmetimas yra neargumentuotas, jam turėjo būti užtikrintas minimalus 4 kv. m plotas be baldų, o priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turėjo būti vadovaujamasi EŽTT praktika (nurodoma Canali prieš Prancūziją byla).
24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
26. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodo tik argumentus, iš kurių matyti, jog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais, dėl kurių nepripažintas gyvenamojo ploto pažeidimas bei neteisingai nustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl šių pareiškėjo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į pareiškėjo skundo argumentus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, tai nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas (neargumentuotas).
27. Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta 4 kv. m be baldų vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad gyvenamojo ploto norma tiek Konvencijos, tiek nacionalinės teisės kontekste pareiškėjui buvo užtikrinta.
28. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 ir kt.).
29. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
30. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).
31. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto.
32. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
33. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
34. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
35. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
36. Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK ir kituose nacionalinės teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
37. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali prieš Prancūziją byloje, prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad prašo priteisti 10 000 Eur, tačiau apeliaciniame skunde prašo tenkinti skundą, kuriame suformuluotas reikalavimas priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą).
38. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją.
40. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (50 Eur), pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
41. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
42. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI visą ginčo laikotarpį, t. y. 96 paras, kamerose iš sanitarinių mazgu sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo slidžios grindys duše.
43. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (50 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai žalai.
44. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 180 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Šiaulių TI neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.
45. Pareiškėjas skunde prašo priteisti jam 25 000 Eur (teismo posėdyje prašė priteisti 10 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas jo prašomas neturtinės žalos atlyginimo dydis.
46. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 180 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui G. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 180 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt eurų).
Nutartis neskundžiama.