Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN veiksmais laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. vasario 6 d. jį kalinant Alytaus PN 19 kamerų tipo patalpoje, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatyta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarka, sąlygos ir principų įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).

Pareiškėjas tvirtino, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, numatančių ploto normas.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 20–21), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. vasario 6 d. kalėjo 19 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 11,80 kv. m , joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,93 kv. m.

Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad šioje kameroje gyveno trise, tai atitinka atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie nuteistųjų skaičių ginčo kameroje vertinamuoju laikotarpiu.

Pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus PN uždarosios zonos patalpos yra negyvenamosios paskirties. Šią aplinkybę grindė rašytiniais įrodymais (b. l. 6–7).

Dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ginčo laikotarpiu įsigaliojusio Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 , 5.1, 7.1, 7.12 ir 7.16 punktuose

Todėl tai, jog Alytaus PN pastatas, kuriame yra uždarosios zonos patalpos, yra registruotas kaip negyvenamasis, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su 19 kamerų tipo patalpos technine būkle, nurodydamas, kad virš lango buvo pelėsis, aplink kameros tualeto duris buvo sutrūkinėjęs sienų tinkas, ant tualeto patalpos sienų buvo vandens nubėgimai, sienos buvo dėmėtos, sienų ir grindų plytelės išdaužytos.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015), 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.).

Į bylą pateiktos 19 kamerų tipo patalpos nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus dėl nubyrėjusio sienų tinko aplink sanitarinio mazgo duris, pelėsį virš kameros lango, tačiau patvirtina pareiškėjo pretenzijas dėl techniškai netvarkingų tualeto patalpos sienų (b. l. 67–69, 78–82 (DOK-9573)).

Dėl pareiškėjo argumentų dėl pelėsio kameroje pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims), šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai. Pareiškėjas skunde nereiškė pretenzijų, kad kameros valymui nebuvo išduotos valymo priemonės ir inventorius, todėl, esant reglamentuotai nuteistųjų pareigai tvarkyti savo gyvenamąsias patalpas, galimas pelėsio ant sienų buvimo faktas, kuris nebuvo nustatytas nagrinėjamoje byloje, galėjo būti sąlygotas ir pačių kameroje gyvenančių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) netinkamai vykdomos pareigos tvarkyti kamerą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameros langas buvo mažas 40x80 cm, todėl joje buvo netinkamas oro judėjimo greitis, trūko oro, taip pat kameroje buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.9 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Nors atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo kameros langas yra ne mažesnis nei 80x80 cm, tačiau objektyvių šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Be to, šį Alytaus PN tvirtinimą paneigia į bylą pateiktas Alytaus PN 2018 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 363-1477 (b. l. 10), kuriame nurodoma, kad kamerų tipo patalpų kamerose langai yra mažesni nei 80x80 cm, tai iš esmės patvirtina pareiškėjo argumentus dėl mažų langų.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, bendrą dirbtinę apšvietą. Objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų atsakovės atstovas į bylą nepateikė, todėl spręstina, kad, turėdamas įrodinėjimo pareigą byloje, Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamo oro judėjimo greičio, oro trūkumo ir dirbtinės apšvietos ginčo kameroje vertinamuoju laikotarpiu.

Tačiau, pagal Higienos normos HN 134:2015 3 punktą, ši norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsižvelgiant į tai, kad lango padidinimas ir oro judėjimo greičio verčių užtikrinimas yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Alytaus PN neteisėto neveikimo (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-556/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo metu kamerų tipo patalpoje Nr. 19 atliko dirbtinio apšvietimo matavimus (protokolas Nr. F-A-395/2018), kurie neatitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Šie pažeidimai užfiksuoti 2018 m. birželio 14 d. nutarime Nr. (1-12 4.80 e)2-29009, 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Nr. (1-124.80)2-34663 ir 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarime Nr. (1-124.80)2-38417, kurie yra administracinėje byloje Nr. I-5486-414/2018.

Susipažinus su nurodytos bylos medžiaga, pareiškėjo nurodytų aktų joje nerasta. Šioje byloje yra pateiktas NVSC Alytaus departamento 2018 m. liepos raštas Nr. (1-12.4.80E)2-, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo 2018 m. birželio 11 d. skundo pagrindu 2018 m. birželio 14 d. buvo atlikta operatyvioji valstybinė visuomeninė sveikatos saugos kontrolė 25 kamerų tipo patalpoje.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada ir kokiu būdu jis nustatė, jog ginčo kameroje byloje vertinamuoju laikotarpiu buvo netinkama apšvieta (kuo šis pažeidimas pasireiškė). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl netinkamo 19 kamerų tipo patalpos dirbtinio apšvietimo Alytaus PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms vertinamuoju laikotarpiu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento duomenimis ginčo laikotarpiu 19 kamerų tipo patalpa nebuvo tikrinta (b. l. 98), todėl atsižvelgiant į išdėstytą, deklaratyvių, abstrakčių argumentų pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl tariamai netinkamos dirbtinės apšvietos 19 kamerų tipo patalpoje byloje vertinamu laikotarpiu negalima.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių būkle, tvirtino, kad jų būklė buvo avarinė, ant sienų buvo grybelis, pelėsis, grindų danga išdaužyta, duobėta.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta BVK 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskyrimo (izoliavimo) reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis).

Kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais fiziniais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, papildomu diskomfortu, stresu, dvasinius sukrėtimu, nemiga, pablogėjusia sveikata, regėjimu ir pan.