Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Aušros Maškevičienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. ir atsakovės M. V. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei M. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei M. V. prašydamas priteisti 16 000 Eur sumą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2021 m. sausio 6 d. (preliminariojoje sutartyje nurodyta klaidinga data – 2020 m. sausio 6 d.) tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta preliminarioji sutartis (toliau – ir Sutartis). Sutarties objektas – žemės sklypas, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini); statiniai, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta Sutartis buvo pakeista 2021 m. sausio 14 d., buvo numatyta, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta 2021 m. kovo 9 d. 2021 m. sausio 14 d. atsakovė ieškovą informavo apie Sutarties objekto trūkumus, kurie sudarant Sutartį ieškovui nebuvo žinomi, tai yra, kad statinys (gyvenamasis namas) turi savavališką (nelegalų) prijungimą prie viešojo vandentiekio ir nuotekų tinklų, kontroliuojamų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tauragės vandenys“. Sudarius Sutartį, jos šalis sieja ikisutartiniai santykiai, todėl Sutarties šalys turi laikytis pareigų, kurios būdingos ikisutartiniams santykiams, t. y. pareigos elgtis sąžiningai. Atsakovė apie esminius Sutarties objekto trūkumus (nelegalų vandentiekį) ieškovą informavo po Sutarties sudarymo ir po to, kai ieškovas atsakovei pagal Sutartį sumokėjo 8 000 eurų. Ieškovas sužinojęs apie tai, kad jo ketinamame pirkti gyvenamajame name įrengtas vandens gręžinys, kuris yra prijungtas prie viešojo vandentiekio ir nuotekų tinklų neturint atitinkamo leidimo, ir yra neapskaitomas, nusprendė nutraukti Sutartį ir pagrindinės sutarties nepasirašyti esant atsakovės kaltei – ieškovas suabejojo atsakovės sąžiningumu – jis negalėjo pirkti gyvenamojo namo su nurodytais objekto trūkumais ir nežinojo, ar šiame name nebus daugiau paslėptų trūkumų, apie kuriuos atsakovė nepasako. Siekdamas įrodyti faktą, kad Sutartis nutraukiama būtent dėl minėtos priežasties, ieškovas padarė garso ir vaizdo įrašus iš kurių matyti, kaip atsakovės vyras (sugyventinis), pakartotinai aprodydamas Sutarties objektą (gyvenamąjį namą), paaiškina ir parodo visą nelegalią santechninę sistemą, bei informuoja, ką daryti, kai atvažiuoja tikrinti vandentiekio atstovai, kad nelegalaus vandentiekio prijungimo jie nepamatytų.

3. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad 2021 m. sausio 20 d. rašytiniu pranešimu „Dėl 2021 m. sausio 6 d. preliminariosios sutarties nutraukimo“ ieškovas informavo atsakovę apie vienašališką Sutarties nutraukimą ir paprašė grąžinti pagal Sutarties 5.1. ir 6.2. punktuose nurodytas sumas, iš viso 16 000 Eur. 2021 m. sausio 27 d. atsakovė pateikė atsakymą į pranešimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su Sutarties nutraukimu, nes ieškovas neva vadovaujasi melaginga informacija apie nelegalų statinių prijungimą prie vandentiekio tinklų. Tuo pačiu raštu ieškovui buvo pateiktas 2021 m. sausio 27 d. UAB „Tauragės vandenys“ raštas dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų patikrinimo Nr. 8-52, kuriuo konstatuota, kad tikrinant objektą visi santechniniai mazgai yra įrengti pagal reikalavimus. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, kuriame atsakovės vyras (sugyventinis) nurodo, kaip paslėpti „nelegalią gyslą“ nuo UAB „Tauragės vandenys“, akivaizdu, kad nurodytai įmonei vykdant objekto apžiūrą būtent šiais metodais atsakovė ir pasinaudojo, arba, galimai gavusi ieškovo pranešimą apie Sutarties nutraukimą dėl nurodytos priežasties (nelegalaus vandentiekio), viską skubiai panaikino ir pakvietė UAB „Tauragės vandenys“ įvertinti objekto santechninius mazgus, todėl minėtu patikrinimo aktu vadovautis nėra pagrindo. 2021 m. kovo 1 d. gautas atsakovės atstovo parengtas pranešimas „Dėl pagrindinės sutarties sudarymo“, kuriuo atsakovė informavo, kad rezervavo laiką notaro biure pagrindinės sutarties sudarymui. 2021 m. kovo 2 d. raštu ieškovas informavo atsakovės atstovą, kad jis veikia priešingai teisei žinodamas, jog Sutartis yra nutraukta esant atsakovės kaltei ir pagrindinė sutartis negali būti sudaroma, o jis, siekdamas ieškovą apkaltinti Sutarties nutraukimu (ieškovui neatvykus sudaryti pagrindinės sutarties), registravo laiką notaro biure pagrindinei sutarčiai sudaryti. Notarė apie tai, kad pagrindinė sutartis nebus sudaroma, ieškovo buvo informuota el. laišku. Kadangi Sutartis buvo nutraukta nuo 2021 m. sausio 20 d., atsakovė netenka teisinio pagrindo disponuoti jai perduotais pinigais pagal Sutartį ir jie turi būti grąžinami ieškovui Sutarties 6.2 punkte aptartomis sąlygomis ir tvarka, priešingu atveju ieškovas įgyja teisę į juos kaip be teisinio pagrindo atsakovės įgytą turtą.

4. Atsakovė M. V. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2021 m. sausio 6 d. sudarė preliminariąją sutartį pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovui žemės sklypą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei statinius, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Tauragė, o ieškovas įsipareigojo šį turtą nupirkti ir sumokėti Sutartyje nustatytą kainą. Šalys Sutartimi susitarė, kad pagrindinė Turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2021 m. balandžio 31 d. Atsižvelgdama į ieškovo daugkartinius žodinius prašymus bei paaiškinimus, kad jam pardavus savo būstą, jo šeimai perkamas turtas reikalingas anksčiau nei buvo susitarta Sutartimi, atsakovės buvo prašoma paankstinti ir tokiu būdu pakeisti Sutartimi sutartą pagrindinės sutarties sudarymo datą. Atsakovė bendradarbiaudama sutiko su tokiu ieškovo prašymu ir todėl 2021 m. sausio 14 d. sudarė Sutarties pakeitimą, kuriuo sutarė, kad atsakovė turtą perleis ieškovui pagrindine sutartimi beveik 2 mėnesiais anksčiau, t. y. 2021 m. kovo 9 d. Kadangi ieškovo prašymu pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo paankstintas beveik 2 mėnesiais, atsakovė turėjo operatyviai planuotis kito gyvenamojo būsto įrengimo darbų užbaigimą bei organizuoti turto atlaisvinimo veiksmus tam, kad galėtų laiku ir tinkamai įgyvendinti su ieškovu sudarytą Sutarties pakeitimą.

5. Atsakovė atsiliepime taip pat nurodė, kad atsakovė, bendradarbiaudama su ieškovu, 2021 m. sausio 14 d. sudarė galimybę ieškovui apžiūrėti turtą. Galbūt tuo metu ieškovas ir padarė teismui pateiktus neteisėtai padarytus garso bei vaizdo įrašus, kuriais įrodinėja, kad statinys (gyvenamasis namas) turi nelegalų (savavališką) prisijungimą prie vandentiekio tinklų. Po turto apžiūros ieškovas neišsakė atsakovei jokių pretenzijų dėl parduodamo turto būklės, neišreiškė ketinimo nutraukti Sutartį, o priešingai, 2021 m. sausio 14 d. buvo sudarytas Sutarties pakeitimas, kuriuo ieškovas aiškiai išreiškė ketinimą tęsti ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus. 2021 m. sausio 20 d. atsakovė netikėtai gavo ieškovo pranešimą, kuriame ieškovas nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją – „2021 m. sausio 14 d. atsakovė ieškovą informavo apie Sutarties objekto trūkumus: statinys turi savavališką prijungimą prie vandentiekio tinkų“. Pranešime ieškovas taip pat nurodė, kad tai yra esminiai objekto trūkumai (nelegalus vandentiekis), apie kuriuos ieškovas buvo informuotas tik po Sutarties sudarymo, todėl mano, kad pagrindinė sutartis negali būti sudaroma dėl atsakovės kaltės, todėl vienašališkai nutraukia Sutartį ir reikalauja iš atsakovės ne sumokėtų pinigų grąžinimo pagal Sutartį (kaip teigiama ieškinyje), o dvigubos sumos t. y. 16 000 Eur. Atsakovė nustebinta nelogiško ir nesąžiningo ieškovo elgesio bei siekdama įrodyti savo kaip pardavėjos sąžiningumą, taip pat siekdama išsaugoti Sutartį bei tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, 2021 m. sausio 21 d. organizavo turte esančio vandentiekio ir nuotekų tinklų patikrinimą, kurį įvykdė bei apžiūrą atliko tai atlikti įgaliota bendrovė – UAB „Tauragės vandenys“. 2021 m. sausio 27 d. rašte Nr. 8-52 konstatuota: „Turte pažeidimų ar kitų trūkumų nustatyta nėra, geriamojo vandens apskaitos mazgas įrengtas, vandentiekio ir nuotekų tinklai eksploatuojami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais“. Atsakovė, gavusi UAB „Tauragės vandenys“ pažymą su ieškovo kaltinimus paneigiančiais duomenimis, 2021 m. sausio 27 d. pateikė ieškovui tiek minėtą pažymą, tiek savo atsakymą į ieškovo 2021 m. sausio 20 d. raštą, kuriame ragino ieškovą sąžiningai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir Sutarties pakeitime nustatytu terminu sudaryti pagrindinę sutartį. Užuot bandęs spręsti situaciją derybų būdu ieškovas nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų, kad paneigtų atsakovės pateiktoje UAB „Tauragės vandenys“ išduotoje pažymoje, paneigiančioje ieškovo kaltinimus atsakovei dėl galimai nelegalaus vandentiekio, nurodomus duomenis ir neinicijavo jokio papildomo tyrimo. Tai, kad ieškovo tikslas buvo rasti priežastį, dėl kurios jis galėtų ne tik atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir neteisėtai pasipelnyti (praturtėti) atsakovės sąskaita, įrodo ieškovo noras ne aiškintis situaciją, ieškoti įrodymų, kurie paneigtų oficialios institucijos pateiktą pažymą, bet ir 2021 m. sausio 20 d. reikalavimas grąžinti dvigubą sumą, nei buvo sumokėjęs, taip pat ir 2021 m. vasario 9 d. raštas, pasirašytas ieškovo vardu veikiančios mažosios bendrijos (toliau – MB) „Teisės principas“. Minėtu raštu iš senyvo amžiaus atsakovės buvo ne tik reikalaujama daugiau nei dvigubai didesnės nei ieškovo atsakovei sumokėtos sumos (16 4249,98 Eur), bet ir buvo grasinama nevykdant šio reikalavimo, pritaikyti turto areštą, taip pat areštuoti atsakovės pinigines lėšas, įtraukti atsakovės duomenis į skolininkų registrą ir tokiu būdu informuoti trečiuosius asmenis, su kuriais atsakovė turi sutartinių santykių. Taip pat buvo įspėjama, kad nesumokėjus prašomos sumos, atsakovė privalės atlyginti sprendimo vykdymo išlaidas. Ieškovas, teikdamas tokį pranešimą atsakovei tokiu savo elgesiu siekė įbauginti atsakovę, palaužti jos valią, kad kuo greičiau pasiektų savo tikslą – ne nupirkti turtą, kurį įsipareigojo įsigyti, o neteisėtai praturtėti atsakovės sąskaita pasinaudodamas atsakovės, kaip silpnesnės šalies, pozicija.

6. Atsakovė atsiliepime taip pat nurodė, kad atsakovės atstovas advokatas 2021 m. vasario 19 d. kreipėsi į MB „Teisės principas“, atstovaujančią ieškovui, su atsakymu. Rašte buvo nurodoma, kad atsakovė nėra skolinga ieškovui nurodytos sumos, todėl ieškovo reikalavimas yra neteisėtas ir vykdomas nebus. Papildomai raštu ieškovas buvo raginamas vykdyti sutartinius įsipareigojimus, elgtis sąžiningai. Advokatas, siekdamas apsaugoti senyvo amžiaus bei neįgalumą turinčią atsakovę nuo streso bei neigiamų emocijų, 2021 m. vasario 19 d. rašte aiškiai nurodė, kad visi pranešimai, skirti atsakovei, turi būti siunčiami advokatų kontorai. Tačiau 2021 m. vasario 22 d. ignoruojant tokį atsakovės atstovo prašymą atsakovė pakartotinai gavo MB „Teisės principas“ pranešimą, kuriuo vėl buvo reikalaujama sumokėti neegzistuojančią skolą. 2021 m. vasario 26 d. atsakovės atstovas pateikė MB „Teisės principas“ atsakymą į raginimą, kuriuo pakartojo, kad atsakovės skola ieškovui neegzistuoja, todėl reikalavimas sumokėti skolą yra neteisėtas ir vykdomas nebus. 2021 m. kovo 1 d. atsakovės atstovas, negavęs jokių įrodymų, kurie paneigtų UAB „Tauragės vandenys“ pažymoje nurodytų duomenų teisingumą bei įrodytų atsakovės nesąžiningumą, laikant, jog vienašališkas nutraukimas yra neteisėtas, pranešimu informavo ieškovą apie pagrindinės sutarties sudarymo vietą bei laiką. 2021 m. kovo 2 d. ieškovas pateikė pranešimą, kuriuo nurodė savo poziciją – Sutartis nutraukta esant atsakovės kaltei. 2021 m. kovo 9 d. (kaip buvo šalių susitarta Sutarties pakeitime), turėjo įvykti pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas notaro biure, tačiau ieškovas nurodytu laiku į nurodytą vietą neatvyko, todėl Tauragės r. 3-ojo notaro biuro notarė V. J. išdavė liudijimą, kad turto pirkimo–pardavimo sutarties projektas buvo parengtas, atsakovės atstovas atvyko, tuo tarpu ieškovas sudaryti pagrindinės sutarties neatvyko. Tai, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė sudaryti sandorį negalėjo būti laikoma teisėta sandorio nesudarymo priežastimi, todėl ieškovas ir buvo kviečiamas sudaryti pagrindinę sutartį bei įvykdyti savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Be to, ieškovas teigė, kad Sutartis nesudaroma dėl nesąžiningumo ir nelegaliai padarytų prisijungimų, todėl atsakovei išaiškinus, kad tokių prisijungimų nėra (pateikus objektyvius duomenis), akivaizdu, jog neegzistavo jokios objektyvios kliūtys nei naudoti turto pagal paskirtį, nei sudaryti sandorį, todėl ieškovas ir buvo kviečiamas sudaryti pagrindinę sutartį. Tai rodo paties ieškovo nesąžiningumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Tauragės apylinkės teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei M. V. tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės M. V. ieškovo A. Č. naudai 8 000 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 8 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 123,75 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovo A. Č. 6,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė valstybei iš atsakovės M. V. 6,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagrindiniai teismo motyvai:

7.1. Dėl slapta darytų vaizdo ir garso įrašų kaip įrodinėjimo priemonės teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo (pirkėjo) tikslas įrašinėjant pokalbius telefonu buvo nukreiptas ne į pardavėjos asmens duomenų rinkimą, o išimtinai į sutarties sąlygų tinkamo vykdymo užtikrinimą, be to, tokiu būdu pirkėjas (ieškovas) siekė apginti savo teisėtus interesus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės (šiuo atveju ir jos sutuoktinio) teisių į asmens duomenų apsaugą apribojimas buvo pateisinamas, nes iš byloje pateiktų vaizdo ir pokalbio garso įrašų turinio matyti, kad darant vaizdo įrašą ieškovas kartu su atsakovės sutuoktiniu apžiūrinėjo rūsio patalpas, kuriose buvo visa santechnikos sistema, tai yra konkrečiai susiję su perkamu turtu, o telefono skambučio įrašas taip pat susijęs su preliminariosios sutarties sąlygų sudarymu. Dėl šių priežasčių teismas ieškovo pateiktus vaizdo ir garso įrašus pripažino leistinais įrodymais civilinėje byloje, nes ieškovas garso įrašus pateikė tik siekdamas įrodyti šioje byloje ginčijamas aplinkybes.

7.2. Dėl preliminariosios sutarties nutraukimo teismas nustatė, kad šalys nesudarė pagrindinės žemės sklypo ir jame esančių statinių pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovas kaip pagrindinę priežastį, lėmusią pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą, nurodė tai, jog atsakovės name prie viešųjų vandentiekio ir nuotekų tinklų sistemos buvo nelegaliai įrengtas ir prijungtas vandens gręžinys (adata), apie kurį jis sužinojo tik po preliminariosios sutarties pasirašymo. Ieškovas tai vertino kaip atsakovės nesąžiningumą ir preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė laikydamas, kad tai įvyko dėl atsakovės kaltės, todėl prašė priteisti 16 000 Eur sumą, kurią sudaro 8 000 Eur suma, avansu sumokėta atsakovei už perkamą būstą ir 8 000 Eur suma kaip minimalūs ieškovo nuostoliai pagal šalių pasirašytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė nurodė, kad nors minėtas vandens gręžinys (adata) buvo įrengtas namo rūsyje, tačiau buvo nenaudojamas, o UAB „Tauragės vandenys“ atliktu patikrinimu nenustatyta jokių nelegalių prisijungimų prie vandentiekio sistemos name, todėl, jos manymu, ieškovas nepagrįstai nutraukė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.

7.3. Teismo vertinimu, abi preliminariosios sutarties šalys elgėsi nepakankamai sąžiningai viena kitos atžvilgiu ir pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abipusės šalių kaltės. Pirma, atsakovė, turėdama pareigą nurodyti visas jai žinomas aplinkybes apie parduodamą turtą (taip pat ir apie vandens gręžinį (adatą) namo rūsyje) iki preliminariosios sutarties sudarymo to nepadarė. Dėl to kilo ieškovo abejonės dėl galimai nelegaliai prijungto vandens gręžinio prie miesto vandentiekio sistemos. Antra, ieškovas prieš atsisakydamas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį neįsitikino dėl nelegalaus vandens gręžinio (adatos) įrengimo, nereiškė pretenzijų ar reikalavimo dėl galimybės pašalinti ar įteisinti vandens gręžinio (adatos) prisijungimo prie viešųjų vandentiekio ir nuotekų tinklų, taip pat nesitarė su atsakove dėl galimos sąlygos įrašymo į pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, jog po sandorio sudarymo paaiškėjus aplinkybėms, kad atsakovė gręžinį (adatą) rūsyje buvo nelegaliai prijungusi prie viešųjų vandentiekio tinklų, tokiu atveju civiline, administracine, baudžiamąja atsakomybe atsakytų buvusi namo savininkė (atsakovė). Trečia, abi šalys savo tolimesniais veiksmais nesiekė bendradarbiavimo, kaip to reikalauja civilinės teisės principai.

7.4. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl abiejų šalių kaltės, remdamasis šalių sudarytos preliminariosios sutarties nuostatomis bei CK 6.237 straipsniu, teismas iš dalies tenkino ieškinį ir ieškovui iš atsakovės priteisė 8 000 Eur avansu sumokėtą sumą, kadangi neatsiradus mokėjimo prievolei ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti avansu sumokėtą sumą. Likusioje dalyje ieškinį teismas atmetė, kadangi nagrinėjamoje situacijoje nustatė abiejų šalių kaltę. Vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistiną 8 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

7.5. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas konstatavo, kad buvo patenkinta 50 proc. ieškovo reikalavimų, todėl atsižvelgdamas į tai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovas byloje sumokėjo 480 Eur žyminio mokesčio ir pateikė rašytinius įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 619,50 Eur ikiteisminės skolos išieškojimo išlaidos ir 600 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą (dalyvavimą teisme, procesinių dokumentų rengimą). Kadangi ieškovo reikalavimas patenkintas 50 proc., teismas jam iš atsakovės priteisė 849,75 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1 452 Eur dydžio išlaidas už advokato teisinę pagalbą (dalyvavimą teisme, procesinių dokumentų rengimą), todėl atmetus 50 proc. ieškovo reikalavimo, iš ieškovo atsakovei priteisė 726 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas atliko priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio užskaitymą (ieškovo atsakovei ir atsakovės ieškovui) ir iš atsakovės ieškovui priteisė 123,75 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8. Ieškovas A. Č. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei M. V. tenkinti visiškai; 2) priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

8.1. Skundžiamame sprendime teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas. Teismas taikė bendrąsias materialiosios teisės normas sutarties pažeidimo faktui konstatuoti, tačiau tarp šalių yra sudaryta preliminarioji sutartis, todėl bendrosios sutarčių negaliojimo materialiosios normos negalioja. Teismo padarytos išvados apie tai, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės vandentiekis buvo įrengtas nelegaliai, taip pat dėl ieškovo kaltės sutartinės civilinės atsakomybės požiūriu yra paremtos tik subjektyvia teismo nuomone, tačiau nevertinant visų teismui žinomų faktinių aplinkybių, o tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, kadangi remdamasis minėtomis išvadomis teismas konstatavo, kad ieškovas neturi teisės į preliminariosios sutarties 5.1. punkte numatytomis sąlygomis ir tvarka išmokamą 8 000 Eur sumą.

8.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad gyvenamasis namas turi savavališką (nelegalų) prisijungimą prie vandentiekio tinklų. Ieškovas pateikė teismui vaizdo ir garso įrašus, kuriuose užfiksuota, jog atsakovės vyras patvirtina nelegalaus vandentiekio buvimo faktą, ši aplinkybė atsakovės nėra nuginčyta. Skundžiamame sprendime pats teismas ne kartą pažymėjo, kad nelegalus vandentiekis gyvenamajame name vis dėlto buvo įrengtas. Vien aplinkybė, kad teismui nėra pateikta faktinių įrodymų neleidžia daryti išvados, jog nelegalaus vandentiekio egzistavimas nėra įrodytas.

8.3. Ieškovas iš pradžių susisiekė su atsakove prašydamas geranoriškai nutraukti Sutartį, tačiau būtent atsakovė vengė su juo bendrauti. Teismo konstatuojama aplinkybė, jog atsakovė geranoriškai siūlėsi panaikinti nelegalų vandentiekį yra „negalima teisės požiūriu“. Ieškovas, sužinojęs, kad jo ketinamame pirkti gyvenamajame objekte yra nuslėpti pažeidimai nebegalėjo pasitikėti atsakove, be to, nenorėjo pirkti gyvenamojo namo ir pats šalinti nelegalų vandentiekį. Pateikdamas vaizdo ir garso įrašus ieškovas įrodė nelegalaus vandentiekio egzistavimą, kuris ir lėmė sprendimą nutraukti preliminariąją sutartį. Tai reiškia, kad ieškovas įrodė ir savo veiksmų teisėtumą nutraukiant preliminariąją sutartį.

8.4. Teismas klaidingai civilinę atsakomybę kildina iš CK 6.217 straipsnio, nes šiuo atveju šalių sutartiniai santykiai nesieja – šalys preliminariosios sutarties pagrindu yra siejamos tik ikisutartinių santykių. Ieškovo nuomone teismas nepagrįstai ikisutartinius santykius prilygino sutartiniams, nes sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo reikia nustatyti ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti sutartį, ar ne. Ieškovo vertinimu, jo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį buvo pagrįstas, kadangi atsakovės kaltė buvo įrodyta konstatuojant jos nesąžiningumą – atsakovė nuslėpė nuo ieškovo informaciją apie nelegalų vandentiekį.

8.5. Ieškovas įrodinėdamas atsakovės nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose pateikė teismui garso ir vaizdo įrašus, kuriuos teismas pripažino įrodymais, ir kuriuose užfiksuota, kad atsakovė gyvenamajame name buvo įrengusi ir naudojo nelegalų vandentiekį, o ši aplinkybė ieškovui paaiškėjo jau po preliminariosios sutarties sudarymo momento. Todėl ieškovo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra akivaizdžiai pagrįstas, o atsakovės kaltė įrodyta. Todėl teismas skundžiamame sprendime ikisutartinius santykius nepagrįstai prilygino sutartiniams. Ikisutartiniuose santykiuose ieškovui kilo pareiga tik įrodyti savo pagrįstą atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, o tai jis įrodė, teismas pats tai pripažįsta skundžiamame sprendime.

9. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė visiškai atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

9.1. Teismas, pagrįstai konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė fakto apie name įrengtą nelegalų vandentiekį, remiasi ne ieškovo pateiktais garso bei vaizdo įrašais byloje, o byloje pateiktu didesnę įrodomąją galią turinčiu oficialiu įrodymu – atsakovės pateikta 2021 m. sausio mėn. 21 d. UAB „Tauragės vandenys“ pažyma dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų patikrinimo Nr. 8-52, kuri patvirtino, kad atsakovės namo vandens apskaitos mazgas įrengtas ir vandentiekio, nuotekų tinklai eksploatuojami tinkamai laikantis nustatytų reikalavimų. Minėta pažyma turi aukštesnę įrodomąją galią lyginant su nelegaliai (slapta) darytais ieškovo pateiktais garso bei vaizdo įrašais.

9.2. Lietuvos teismų praktika preliminariąsias sutartis taip pat priskiria baigiamajam ikisutartinių santykių etapui ir pabrėžia, kad šalių teisių įgyvendinimas šiame etape yra ribojamas jų elgesiui keliamo sąžiningumo reikalavimo, kadangi nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir ji privalėtų atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.

9.3. Ieškovas neturėjo jokio teisėto pagrindo nutraukti preliminariąją sutartį, t. y. atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl būtent jam yra pagrindas taikyti atsakomybę pagal preliminariosios sutarties nuostatas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Ieškovas neteisėtai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, todėl vadovaujantis Sutarties 6.1. punktu, jo pagal Sutartį sumokėta suma liko atsakovei kaip jos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neteisėtai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, tiek ieškovo reikalavimas grąžinti jo atsakovei sumokėtą sumą (Sutarties 5.1 punktas), tiek reikalavimas jam atlyginti minimalius nuostolius (Sutarties 6.2 punktas) yra neteisėtas ir nepagrįstas.

9.4. Ieškinys negalėjo būti tenkinamas, kadangi atsakovės veiksmai neatitinka nei sutarties pažeidimo, nei delikto, todėl civilinė atsakomybė negali kilti nė vienu iš nurodomų pagrindų. Ieškovo ieškinys turėjo būti visiškai atmestas, nes jis yra neįrodytas, nepagrįstas, kadangi juo iš esmės siekiama pasipelnyti atsakovės ir atsakovės sutuoktinio sąskaita. Ieškovas neįrodė nei sutartinės civilinės, nei deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kartu įrodant, kad pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo veiksmų (vengimo sudaryti sutartį).

10. Atsakovė M. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinys ir toje dalyje priimti naują sprendimą – visiškai atmesti ieškovo ieškinį; 2) priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

10.1. Teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir nesilaikė teisinio reglamentavimo, todėl klaidingai konstatavo, kad ieškovo slapta padaryti vaizdo bei garso įrašai yra leistinas įrodymas byloje, taip pat nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas minėtus įrašus darė teisėtai bei leistinai, kadangi įrašus darė siekdamas byloje įrodyti ginčijamas aplinkybes. Be to, jie yra selektyviai atrinkti, todėl neatspindi viso bendravimo tarp ieškovo, atsakovės bei atsakovės sutuoktinio esmės, susiklosčiusio teisinio santykio bei ginčo esmės.

10.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai konstatavo, kad atsakovė, turėdama pareigą nurodyti visas jai žinomas aplinkybes apie parduodamą turtą (taip pat ir apie vandens gręžinį (adatą) namo rūsyje) iki preliminariosios sutarties sudarymo, to nepadarė, taip pat tolimesniais veiksmais nesiekė bendradarbiavimo kaip to reikalauja civilinės teisės principai.

10.3. Atsakovės veiksmai tiek esant ikisutartiniams santykiams, tiek sudarius preliminariąją sutartį bei jos pakeitimą, tiek kilus ginčui dėl preliminariosios sutarties vykdymo pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes jokiu būdu negali būti vertinami kaip nesąžiningi.

10.4. Atsakovė ikisutartiniuose santykiuose vykdė derybas tinkamai bei sąžiningai, sudarė sąlygas pirkėjui nuodugniai ir detaliai apžiūrėti perkamą turtą preliminariosios sutarties sudarymo metu (Sutarties 4.4 punktas), atsakė į visus pirkėjo klausimus kiek tai susiję su parduodamu turtu, aprodė turtą bei jame esančius daiktus.

10.5. Vandens gręžinys (adata) buvo aprodyti pirkėjui po preliminariosios sutarties sudarymo kartu su kitais gyvenamojo namo rūsyje esančiais įrengimais bei prietaisais. Pirkėjas tiek teismo posėdžio metu, tiek pasirašant preliminariąją sutartį patvirtino, kad apžiūrėjo perkamą turtą atidžiai (įskaitant, bet neapsiribojant ir rūsį, kuriame buvo kiti įrengimai, prietaisai bei vandens gręžinys (adata), todėl reikalavimas pardavėjui supažindinti pirkėją detaliai su kiekvienu prietaisu, įrenginiu ar daiktu, esančiu perkamame turte, yra perteklinis. Ieškovui buvo suteiktos visos galimybės net kelis kartus susipažinti su turtu, jo sudėtimi ir inžineriniais tinklais, šildymo sistemomis ir pan. Ieškovas siekia sąmoningai klaidinti teismą siekdamas įrodyti, kad atsakovės nesąžiningumas, t. y. nepranešimas apie įrengimą – „adatą“ (vandens gręžinį), kuris yra legalus, lėmė tai, jog jei pirkėjas apie tai būtų žinojęs, jis nebūtų sudaręs preliminariosios sutarties.

10.6. Atsakovė, siekdama išsaugoti Sutartį bei tęsti sutartinius įsipareigojimus, bendradarbiaudama pakluso pirkėjo reikalavimui išsikelti iš parduodamo turto anksčiau nei šalys susitarė preliminariojoje sutartyje, todėl bendradarbiaudama sudarė Sutarties pakeitimą, kuriuo sutarė, kad pardavėjas turtą perleis pirkėjui pagrindine Sutartimi beveik 2 mėnesiais anksčiau, t. y. 2021 m. kovo 9 d. 2021 m. sausio mėn. atsakovė, bendradarbiaudama su ieškovu, sudarė galimybę pirkėjui pakartotinai apžiūrėti turtą. Po turto apžiūros pirkėjas neišsakė pardavėjui jokių pretenzijų dėl parduodamo turto būklės, neišreiškė ketinimo nutraukti Sutartį.

10.7. Atsakovė, kilus ginčui su ieškovu dėl vandens gręžinio (adatos), bendradarbiavo su ieškovu – dėjo maksimalias pastangas siekdama paneigti ieškovo kaltinimus ir taip išsaugoti Sutartį. Kreipėsi į kompetentingą instituciją, kad būtų atliktas tyrimas, turtas apžiūrėtas ir išduota atitinkama pažyma, kuri išsklaidytų visas ieškovo abejones. Gavusi pažymą, kuri paneigė visus pirkėjo kaltinimus pardavėjui dėl galimai nelegalaus vandentiekio, minėtą pažymą išsiuntė ieškovui.

10.8. Atsakovė, pasitelkusi teisininkus, siekė spręsti susidariusią situaciją bei išsaugoti Sutartį, o ne bandė išvengti pagrindinės sutarties sudarymo. Todėl teismas klaidingai bei priešingai byloje esantiems įrodymams konstatavo, kad atsakovė nevedė jokių derybų su ieškovu, nebandė su juo susisiekti derinti pozicijų ar ieškoti kompromiso ir galimybių, kad sandoris įvyktų.

10.9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį buvo nulemtas ir atsakovės nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose, todėl pagrindinė sutartis laikoma nesudaryta dėl abiejų šalių kaltės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį (nesant atsakovės kaltės), o atsakovė elgėsi sąžiningai ir bendradarbiavo su ieškovu.

10.10. Teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį konkrečiai nepasisakė ir nenurodė, kokiu pagrindu ieškovui yra priteisiama 8 000,00 Eur dydžio suma, kadangi šiuo atveju nėra padarytas deliktas, o tarp šalių sudaryta sutartis nenumato avanso grąžinimo galimybės. Atsakovei akivaizdu, kad ieškinys iš dalies buvo patenkintas esant akivaizdiems prieštaravimams ir jo tinkamai net iš dalies neįrodžius. Tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje ieškovo ieškinys buvo patenkintas, nes teismas padarė akivaizdžius procesinės teisės pažeidimus.

10.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas įtraukė ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas, kurias sudaro 619,50 Eur ir tokiu būdu pažeidė CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą bei 3 dalį. Teisinis reglamentavimas nurodo, kad atlyginamos būtinos bei pagrįstos išlaidos, tačiau CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytomis būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis nelaikomos ir šiame skyriuje nustatyta tvarka neatlyginamos išlaidos už teikiamas teisines paslaugas, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų teikiamas teisines paslaugas. Ieškovo pateiktos 619,50 Eur ikiteisminės skolos išieškojimo išlaidos yra patirtos ne advokato ar advokato padėjėjo paslaugoms, o paslaugoms, kurias suteikė MB „Teisės principas“, todėl tokios išlaidos nėra laikomos bylinėjimosi išlaidomis, kurios turi būti atlygintos. Atitinkamai ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro ne 1 699,50 Eur, o 1 080 Eur.

11. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

11.1. Ieškovas visiškai palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją jo padarytus vaizdo ir garso įrašus vertinti kaip leistinus įrodymus šioje byloje.

11.2. Skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai konstatavo, kad nelegalus vandentiekis gyvenamajame name visgi buvo įrengtas, o atsakovė juo naudojosi ir iki preliminariosios sutarties pasirašymo momento šią aplinkybę nuo sąžiningo pirkėjo (ieškovo) nuslėpė.

11.3. Ieškovas įrodė savo veiksmų teisėtumą nutraukiant preliminariąją sutartį, ją nutraukė ne be pagrindo, o atsakovei esant nesąžiningai ikisutartiniuose santykiuose.

11.4. Nors ieškovas prieš sudarant preliminariąją sutartį ir apžiūrėjo namą, kurį ketino pirkti, tačiau nežinojo ir nebūdamas specialistas negalėjo nustatyti, kad jame yra įrengtas nelegalus vandentiekis. Šią aplinkybę atsakovė ieškovui atskleidė jau po preliminariosios sutarties sudarymo ir avanso sumokėjimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė buvo sąžininga ikisutartiniuose santykiuose.

11.5. Atsakovės teisininkai nė vieno karto nesikreipė į ieškovą siekdami ne ginčo tvarka taikiai išspręsti ginčą. Priešingai, ieškovė elgdamasi nesąžiningai ir registruodama pagrindinės sutarties sudarymą notaro biure, žinodama, kad preliminarioji sutartis ieškovo jau buvo nutraukta, tikėjosi, kad ieškovas liks kaltas dėl Sutarties pažeidimo (neva nepagrįstai vengęs sudaryti pagrindinę sutartį) ir taip išvengs atsakovei perduotų ir be teisinio pagrindo jos valdomų pinigų grąžinimo (CK 6.237 straipsnis).

11.6. Atsakovė netinkamai supranta ikisutartinių santykių teisinę esmę ir nėra įsigilinusi į ieškinyje ieškovo dėstomą poziciją. Tik po to, kai ieškovas pasirašė Sutartį ir perdavė pinigus atsakovei, ji pasakė jam apie nelegalų santechninį mazgą objekte. Tai yra akivaizdus atsakovės nesąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose, būtent todėl ieškovas Sutartį nutraukė ir teismui perdavęs atsakovės nesąžiningumą įrodančią medžiagą prašė taikyti sutartinę atsakomybę ir grąžinti be teisėto pagrindo įgytą turtą (avansu sumokėtus pinigus) (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Ikisutartiniuose santykiuose atsakomybė kyla būtent po jų nutraukimo, nes kol ikisutartiniai santykiai egzistuoja, galima kalbėti tik apie ikisutartinių santykių šalių subjektų atsakomybę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, tai patvirtina ir teismų praktika. Kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas (šiuo atveju atsakovė) netenka teisinio pagrindo disponuoti jai perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas CK 6.237 straipsnio tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Ieškovo A. Č. apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovės M. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų ir tvarkos

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, byloje nenustatyta.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Apeliacijos objektas – Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo A. Č. ieškinys atsakovei M. V. dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

15. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.

16. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad dauguma juose dėstomų argumentų jau buvo nurodyti apylinkės teismui, kuris dėl jų išsamiai pasisakė ir tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes bei įrodymus, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo esmės, todėl išsamių pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, kolegija nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, taip pat nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis keistina.

17. Apeliaciniuose skunduose skiriamas pakankamai didelis dėmesys pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo kritikai, teigiama, kad nagrinėdamas ginčą pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktikoje suformuotas taisykles, objektyviai ir nešališkai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo, dalis teismo išvadų yra pagrįstos vien tik subjektyvia teismo nuomone, o tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

19. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau išskyrus savo subjektyvų nesutikimą su teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai akivaizdžiai siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos (jiems palankios) faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstų ne tik apeliantų nurodytais (akcentuojamais) įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju, teismo nebuvo įvertinti arba buvo vertinti netinkamai. Darytina išvada, jog apeliacinių skundų teiginiai apie netinkamą (subjektyvų) teismo atliktą įrodymų vertinimą yra akivaizdžiai susiję su apeliantų interesų netenkinančio procesinio sprendimo priėmimu. Apskųstojo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai įvertino visas tarp šalių kilusiam ginčui tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.

20. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir nesilaikė teisinio reglamentavimo, todėl klaidingai konstatavo, kad ieškovo slapta padaryti vaizdo bei garso įrašai yra leistinas įrodymas byloje, taip pat nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas minėtus įrašus darė teisėtai bei leistinai. Teigia, kad minėti įrašai neatskleidžia ginčo tarp šalių eigos ir esmės. Šie argumentai yra nepagrįsti.

21. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju atsakovės ir jos sutuoktinio teisių į asmens duomenų apsaugą apribojimas buvo pateisinamas, nes iš byloje pateiktų vaizdo ir pokalbio garso įrašų turinio matyti, kad darant vaizdo įrašą ieškovas kartu su atsakovės sutuoktiniu apžiūrinėjo ketinamo pirkti gyvenamojo namo rūsio patalpas, kuriose buvo visa santechnikos sistema, todėl tai buvo tiesiogiai susiję su perkamu turtu, o telefono skambučio įrašas taip pat buvo susijęs su preliminariosios sutarties sudarymo sąlygomis. Dėl šių priežasčių teismas ieškovo pateiktus vaizdo ir garso įrašus pagrįstai pripažino leistinais įrodymais civilinėje byloje, nes ieškovas garso įrašus pateikė tik siekdamas įrodyti aplinkybes, kurios yra aktualios teisingam tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui. Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad padarydamas minėtas išvadas pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi ir nenukrypo nuo šiam klausimui aktualių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pateikiamų išaiškinimų ir laikėsi teisinio reglamentavimo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo pateikti vaizdo ir garso įrašai nebuvo vieninteliai ar esminiai įrodymai nagrinėjamoje byloje, atskleisdamas tarp šalių susiklosčiusio ginčo esmę teismas rėmėsi ne tik minėtais įrodymais, o įvertino visą byloje esančių įrodymų visumą.

22. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad gyvenamasis namas turi savavališką (nelegalų) prisijungimą prie vandentiekio tinklų, be to, skundžiamame sprendime pats teismas ne kartą pažymėjo, kad nelegalus vandentiekis gyvenamajame name vis dėlto buvo įrengtas. Nurodo, kad pateikdamas vaizdo ir garso įrašus ieškovas įrodė nelegalaus vandentiekio egzistavimą, kuris lėmė sprendimą nutraukti preliminariąją sutartį, todėl ieškovas įrodė ir savo veiksmų teisėtumą nutraukiant preliminariąją sutartį. Šiuo atveju teismas ikisutartinius santykius nepagrįstai prilygino sutartiniams, o ikisutartiniuose santykiuose ieškovui kilo pareiga tik įrodyti savo pagrįstą atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, o tai jis įrodė, teismas pats tai pripažįsta skundžiamame sprendime. Su šiais argumentais negalima sutikti.

23. Pažymėtina, jog apeliantas subjektyviai (fragmentiškai) interpretuoja skundžiamą sprendimą teigdamas, kad apylinkės teismas konstatavo, jog nelegalus vandentiekis gyvenamajame name buvo įrengtas. Pasisakydamas šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo galima daryti tik prielaidą, jog vandens gręžinys (adata) atsakovės namo rūsyje buvo įrengtas nelegaliai, tačiau jokių šią aplinkybę objektyviai pagrindžiančių įrodymų ieškovas teismui nepateikė (pvz., antstolio faktų konstatavimo protokolo, UAB „Tauragės vandenys“ patikrinimo akto ar pan.), todėl teismas ieškovo nurodytą aplinkybę, kad gyvenamasis namas turi savavališką (nelegalų) prijungimą prie vandentiekio tinklų, pagrįstai laikė neįrodyta. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir bylos medžiagoje esanti 2021 m. sausio 27 d. UAB „Tauragės vandenys“ pažyma dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų patikrinimo Nr. 8-52, kurioje aiškiai nurodyta, kad atsakovės namo geriamojo vandens apskaitos mazgas įrengtas, o vandentiekio, nuotekų tinklai eksploatuojami tinkamai laikantis nustatytų reikalavimų (1 t. b. l. 27). Kaip liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta UAB „Tauragės vandenys“ specialistė V. G. nurodė, kad atsakovės gyvenamajame name jokių pažeidimų tikrinimo metu nepastebėta.

24. Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad nagrinėdamas tarp šalių susiklosčiusį ginčą ir jo eigą pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ikisutartinių santykių turinį atskleidžiančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bei teisinį reglamentavimą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas ikisutartinius santykius nepagrįstai prilygino sutartiniams. Apylinkės teismas pateikė labai išsamius motyvus, kodėl mano, kad ieškovas preliminariąją sutartį nutraukė nepagrįstai (nesilaikė sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose reikalavimo). Pritardama šiems motyvams teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, taip pat į pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytą aplinkybę, jog tuo metu, kai ieškovas sužinojo apie namo rūsyje galbūt nelegaliai įrengtą vandentiekį, šalių derybos dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo jau buvo pažengusios (buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ieškovas atsakovei pervedė 8 000 Eur avansą), teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo išvadai, jog ieškovas, teigdamas, kad preliminariąją sutartį nutraukė teisėtai, iš esmės rėmėsi tik abejonėmis, kurios faktinėmis aplinkybėmis nebuvo konstatuotos, o ieškovo teiginiai, kad sužinojęs apie nuo jo nuslėptą galbūt nelegalų vandentiekį, jis nebegalėjo pasitikėti atsakove, nes ji potencialiai galėjo nuslėpti ir daugiau su gyvenamuoju susijusių aplinkybių, yra nepagrįsti jokiais kitais faktiniais duomenimis, todėl laikytini teorinio pobūdžio pamąstymais. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog jis įrodė, kad pagrįstai nutraukė preliminariąją sutartį ir atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį.

25. Tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliaciniuose skunduose yra nepagrįstai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl jų abiejų kaltės (nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose), kartojami tie patys, apeliantų nuomone pagrindžiantys jų sąžiningumą, argumentai, kurie jau buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių šis teismas išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime.

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju abi preliminariosios sutarties šalys (ieškovas ir atsakovė) elgėsi nepakankamai sąžiningai viena kitos atžvilgiu, todėl pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės. Skundžiamame sprendime yra nuosekliai ir išsamiai išanalizuotas ieškovo ir atsakovės elgesys bei tarp jų kilusio teisinio ginčo eiga ir aplinkybės ikisutartiniuose santykiuose. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, atsakovė, turėdama pareigą nurodyti visas jai žinomas aplinkybes apie parduodamą turtą (taip pat ir apie vandens gręžinį (adatą) namo rūsyje) iki preliminariosios sutarties sudarymo to nepadarė, dėl to ieškovui kilo abejonės dėl galbūt nelegaliai prijungto vandens gręžinio prie miesto vandentiekio sistemos. Ieškovas prieš atsisakydamas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį neįsitikino dėl nelegalaus vandens gręžinio (adatos) įrengimo, nereiškė pretenzijų ar reikalavimo dėl galimybės pašalinti ar įteisinti vandens gręžinio (adatos) prisijungimo prie viešųjų vandentiekio ir nuotekų tinklų, taip pat nesitarė su atsakove dėl galimos sąlygos įrašymo į pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, jog po sandorio sudarymo paaiškėjus aplinkybėms, kad atsakovė gręžinį (adatą) rūsyje buvo nelegaliai prijungusi prie viešųjų vandentiekio tinklų, tokiu atveju civiline, administracine, baudžiamąja atsakomybe atsakytų buvusi namo savininkė (atsakovė). Taigi, ieškovas nebuvo suinteresuotas išsaugoti Sutarties, nors derybos jau buvo toli pažengusios. Tuo tarpu atsakovė, žinodama, kad ieškovas neketina sudaryti pagrindinės sutarties, vis tiek kreipėsi į notarą ir rezervavo datą bei laiką pagrindinės sutarties sudarymui. Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovė, ikisutartiniuose santykiuose paaiškėjus informacijai apie galbūt nelegaliai įrengtą vandentiekį savo tolimesniais veiksmais akivaizdžiai nesilaikė civilinėje teisėje įtvirtinto bendradarbiavimo principo, tai patikimai patvirtina ir bylos medžiaga. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms apeliantų argumentai, susiję su jų (ne)sąžiningumu ikisutartiniuose santykiuose, atmestini.

27. Atsakovė teigia, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nepasisakė ir nenurodė, kokiu pagrindu ieškovui yra priteisiama 8 000 Eur dydžio suma, kadangi šiuo atveju nėra padarytas deliktas, o tarp šalių sudaryta preliminarioji sutartis nenumato avanso grąžinimo galimybės. Mano, kad tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje ieškovo ieškinys buvo patenkintas, nes teismas padarė akivaizdžius procesinės teisės pažeidimus. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

28. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška [...] (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

29. Priešingai nei nurodo apeliantė, skundžiamo sprendimo 13 puslapyje yra aiškiai nurodyta, kad nesudarius pagrindinės sutarties, t. y. nepasiekus preliminariosios sutarties tikslo, laikoma, kad avansu pinigai (8 000 Eur) buvo perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl juos perdavusi šalis gali reikalauti grąžinti CK 6.237 straipsnio pagrindu, nes neatsiradus mokėjimo prievolei (pvz., nesudarius pagrindinės sutarties), nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl abiejų šalių kaltės, remdamasis šalių sudarytos preliminariosios sutarties nuostatomis bei CK 6.237 straipsniu, teismas iš dalies tenkino ieškinį ir ieškovui iš atsakovės priteisė 8 000 Eur avansu sumokėtą sumą, kadangi neatsiradus mokėjimo prievolei ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti avansu sumokėtą sumą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir šios nutarties 28 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šioje dalyje skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, o pirmosios instancijos teismas padarė kokius nors procesinės ar materialinės teisės pažeidimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

30. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas įtraukė ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas, kurias sudaro 619,50 Eur ir tokiu būdu pažeidė CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą bei 3 dalį. Atlyginamos būtinos bei pagrįstos išlaidos, tačiau CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytomis būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis nelaikomos ir šiame skyriuje nustatyta tvarka neatlyginamos išlaidos už teikiamas teisines paslaugas, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų teikiamas teisines paslaugas. Ieškovo pateiktos 619,50 Eur ikiteisminės skolos išieškojimo išlaidos yra patirtos ne advokato ar advokato padėjėjo paslaugoms, o paslaugoms, kurias suteikė MB „Teisės principas“, todėl tokios išlaidos nėra laikomos bylinėjimosi išlaidomis, kurios turi būti atlygintos, todėl ieškovo patirtos atlygintinos bylinėjimosi išlaidos sudaro ne 1 699,50 Eur, o 1 080 Eur. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka.

31. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovui pagal pavedimą atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, kuriai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai juridiniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių subylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors cituojamoje byloje buvo sprendžiama dėl atstovavimo fiziniam asmeniui, o šioje byloje – dėl atstovavimo juridiniam asmeniui, tačiau CPK įtvirtintas atstovavimo reglamentavimas šiai bylai aktualiu aspektu yra analogiškas. Cituotoje byloje taip pat yra išaiškinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas. Remdamasi nurodytais argumentais kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nepriteisė atsakovui išlaidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

32. Kasatorius prašo priteisti jam išlaidų, susijusių su procesinio dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) projekto rengimu, atlyginimą. Šias procesinio dokumento rengimo paslaugas jam suteikė B. M. individuali įmonė, kuri bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatoriui neatstovavo. Ši įmonė, remiantis CPK 56 straipsnio 1 dalimi, negali būti fizinio asmens atstove pagal pavedimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.). Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas. Atsižvelgdamas į tai, kad atlyginimas už procesinio dokumento (jo projekto) parengimą buvo sumokėtas subjektui, neturinčiam teisės būti atstovu pagal pavedimą, kasacinis teismas sprendžia, jog kasatoriaus B. M. individualiai įmonei sumokėtas atlyginimas nepatenka nei į CPK 98 straipsnio 1 dalies, nei į 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto reguliavimo sferą, todėl negali būti jam priteisiamas iš teisinį ginčą pralaimėjusios šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016).

33. Atsižvelgdama į aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas į ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai įtraukė ikiteismines 619,50 Eur išlaidas, patirtas jam sumokėjus MB „Teisės principas“ už skolos išieškojimą (2 t., b. l. 7–10), taip nesilaikė CPK įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimu, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis yra keistina ir yra pagrindas iš naujo tarp šalių paskirstyti jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu buvo patenkinta 50 proc. ieškovo ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, atitinkamai tarp šalių paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

35. Šioje byloje ieškovas A. Č. sumokėjo 480 Eur žyminio mokesčio (1 t., b. l. 2, 22) ir patyrė 600 Eur dydžio išlaidas už advokato teisinę pagalbą (1 t., b. l. 141–142). Taigi, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro iš viso 1 080 Eur. Kadangi ieškovo reikalavimas buvo patenkintas 50 proc., jam iš atsakovės M. V. priteistina 540 Eur (1 080/2) patirtų bylinėjimosi išlaidų (CK 93 straipsnio 2 dalis). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, atsakovė M. V. pateikė rašytinius įrodymus, kad patyrė iš viso 1 452 Eur dydžio išlaidas už advokato teisinę pagalbą (2 t. b. l. 4–6). Kadangi buvo atmesta 50 proc. ieškovo reikalavimo, iš ieškovo A. Č. atsakovei M. V. priteistina 726 Eur (1 452/2) patirtų bylinėjimosi išlaidų. Todėl atlikus priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio užskaitymą (ieškovo atsakovei ir atsakovės ieškovui), atsakovei M. V. iš ieškovo A. Č. priteistina 186,00 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

36. Įvertinęs visus kitus apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundų argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

37. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo esmės, tačiau netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

39. Visiškai atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

40. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 180 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (DOK-3009) ir patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą (DOK-6144). Užmokestis už nurodomą teisinę pagalbą nėra viršijantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto rekomenduojamo maksimalaus užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisinę pagalbą. Taigi atsakovė iš viso apeliacinės instancijos teisme patyrė 785 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo tenkinta 7,74 proc. atsakovės apeliacinio skundo reikalavimo, jai iš ieškovo priteistina 57,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

ieškovo A. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Atsakovės M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės M. V. priteistos 123,75 Eur turėtos bylinėjimosi išlaidos ieškovui A. Č., ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip: „priteisti iš ieškovo A. Č. atsakovės M. V. naudai 186,00 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus) turėtų bylinėjimosi išlaidų“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei M. V. iš ieškovo A. Č. 57,66 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 66 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.