- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- e2-917-854/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00640-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltislanda“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltislanda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltislanda“ ieškinį atsakovei 946-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl nuosavybės teisės į dalį turto pripažinimo, turto atidalijimo ir autoriaus turtinių teisių pažeidimo pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltislanda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei 946-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai (toliau – ir bendrija), prašydama: 1) pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 18,9 proc. naujo statinio – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini)) ir atidalinti ieškovės dalį iš bendro turto, perduodant ieškovės nuosavybėn 5 automobilių stovėjimo vietas, 3 butus po 80 kv. m. ir 3 butus po 60 kv. m. bei 3 rūsius; 2) tuo atveju, jeigu paaiškės, kad negalima atidalinti ieškovės dalies natūra, priteisti ieškovei iš atsakovės kompensaciją, sudarančią 569 495,46 Eur; 3) pripažinti, kad atsakovė pažeidė ieškovės autoriaus turtines teises į daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus daikto numeris.: (duomenys neskelbtini)), projektą, parengtą architektų biuro UAB „Kita kryptis“; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės procesines palūkanas, sudarančias 5 proc. nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė pateiktame dublike prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, finansinį ir kitą nematerialų turtą bei turtines teises (įskaitant reikalavimo teises į trečiuosius asmenis), taip pat lėšas, esančias atsakovės banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose bei atsakovės turimus grynuosius pinigus, esančius pas trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 569 495,46 Eur sumos.
3. Nurodė, kad nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas, todėl šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Iš atsakovės reikalaujama priteisti suma, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, yra laikytina didele (teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką). Atsakovė nebendradarbiauja su ieškove, nemoka kitiems kreditoriams priteistų sumų, todėl tikėtina, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
5. Teismas įvertino, kad ieškovė pareikštus reikalavimus pagrindė ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teikė teismui jos poziciją grindžiančius įrodymus. Teismas šioje stadijoje nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad ieškinys prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškinys 2025 m. birželio 13 d. teisėjos rezoliucija priimtas, jis atitinka įstatymų leidėjo numatytus ieškiniui, kaip procesiniam dokumentui, keliamus reikalavimus.
6. Teismas nurodė, kad, priešingai nei teigė ieškovė, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, jog didelė ieškinio suma nėra savaime pakankama aplinkybė sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti. Jeigu į bylą nepateikiama bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2025 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-505-790/2025). Taip pat, teismo vertinimu, atsakovės nebendradarbiavimas šiuo atveju negali būti laikomas pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Vien ginčo stadijoje pasireiškiantis šalių nesugebėjimas pasiekti kompromiso yra įprasta situacija ir negali būti vertinama kaip grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodymas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik esant konkretiems duomenims apie atsakovo nesąžiningumą ar jo veiksmus, kuriais siekiama apsunkinti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą, pavyzdžiui, turto paslėpimą, perleidimą ar įkeitimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovės neatsiskaitymas su kitais kreditoriais, vengimas atsiskaityti, savaime nepagrindžia sąmoningo vengimo vykdyti prievoles ir (ar) nesąžiningo elgesio, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.
7. Teismas nustatė, kad objektyvaus turinio aplinkybių, kaip pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, ieškovė nenurodė. Duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovės galimą nesąžiningumą, jos siekį išvengti galimo nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, tuo tikslu perleidžiant, įkeičiant, kitaip apsunkinant turtą ar kitais būdais sąmoningai bloginant savo turtinę padėtį arba realiai bandant atlikti tokio pobūdžio nesąžiningus veiksmus, ieškovė nepateikė.
8. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad, nors ieškovės reikalavimas preliminariai yra pagrįstas, tačiau ieškovė neįrodė grėsmės, jog jai galbūt palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas ar jo vykdymas bus apsunkintas. Nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų, teismas ieškovės prašymą taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė UAB „Baltislanda“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Apeliantė nurodo, kad vengimas atsiskaityti reiškia, jog skolininkas lėšų turi, tačiau deda visas pastangas jų neperduoti kreditoriui ir tai yra akivaizdus nesąžiningumo pavyzdys. Vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), duomenys patvirtina, kad iš atsakovės yra išieškomi 61 414,45 Eur ir ši suma iki šiol neišieškota. Apeliantės teigimu, aplinkybės, leidžiančios nustatyti atsakovės nesąžiningumo lygį ir tuo pagrindu spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra: 1) atsakovė pagal 2021 m. gruodžio 23 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. 1/2021 kartu su UAB „Nomalita“ sutarė įgyvendinti nekilnojamojo turto vystymo projektą. Ši sutartis atsakovės sprendimu vienašališkai nutraukta sudarius analogišką jungtinės veiklos sutartį su kitu subjektu; 2) internete (duomenys neskelbtini) paskelbtas ypatingas pasiūlymas norintiems įsigyti naujos statybos butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš daugiabučiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), esančių 34 butų parduoti 26 butai, 1 butas rezervuotas ir 7 butai liko neparduoti. Paskaičiavus parduotų butų kainą pagal nurodytą minimaliausią įkainį 2 800 Eur/kv. m, manytina, kad atsakovė kartu su partneriu pardavė turto už 5 178 824 Eur; 3) atsakovė po butų pardavimo iki šiol neatsiskaitė su esamu kreditoriumi. Apeliantės teigimu, atsakovė yra moki, o antstolis neišieškojo lėšų įsiskolinimui padengti, tikėtina, dėl to, kad jų nerado. Taigi, atsakovė yra nesąžininga, vengia atsiskaityti su kreditoriumi, todėl didelė tikimybė, kad ir ateityje vengs vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams.
9.2. Apeliantės teigimu, atsakovės nesąžiningumą taip pat įrodo tai, kad 1) atsakovė 2021 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 12/28-1 kreipėsi į ieškovę dėl neįvykdytos 2007 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutarties. Šį raštą pasirašė G. J., prisistatydamas bendrijos pirmininku. Taigi, vienas iš atsakovės narių, vėliau išrinktas valdybos pirmininku ir iki šiol atstovaujantis bendrijai, veikė nesąžiningai, melavo partneriams, dėl to tikėtina, kad šis asmuo ir toliau veiks nesąžiningai kitų asmenų atžvilgiu, nevykdys įsipareigojimų; 2) 2021 m. gruodžio 6 d. įvyko bendrijos valdybos posėdis, kuriame buvo svarstoma sušaukti visuotinį bendrijos susirinkimą, siekiant apsvarstyti sudaromą jungtinės veiklos sutartį su UAB „Nomalita“; ieškovė apie atsakovės ketinimus nutraukti sutartį ir sudaryti naują sutartį nebuvo informuota; 3) 2021 m. gruodžio 23 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. 1/2021 atsakovės vardu pasirašė G. J., prisistatydamas bendrijos pirmininku. Pagal juridinių asmenų registro išrašą G. J. bendrijos pirmininku nebuvo išrinktas, jis kaip bendrijos valdybos pirmininkas įregistruotas juridinių asmenų registre tik 2022 m. vasario 2 d. Taigi, G. J., 2021 m. gruodžio 23 d. būdamas tik bendrijos valdybos nariu ir pasirašydamas jungtinės veiklos sutartį kaip bendrijos pirmininkas, suklaidino kitą sutarties šalį UAB „Nomalita“; 4) atsakovė 2021 m. gruodžio 23 d. sudarė jungtinę veiklos sutartį su UAB „Nomalita“ dėl to paties dalyko dar galiojant analogiškai 2007 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutarčiai su ieškove. Tai yra nesąžiningumo pavyzdys, kai nenutraukus galiojančios jungtinės veiklos sutarties su vienu parneriu dėl to paties dalyko sudaroma jungtinės veiklos sutartis su kitu partneriu.
9.3. Apeliantė nurodo, kad įstatyme įtvirtintas imperatyvas padalinti jungtinės veiklos sutarties įgyvendinimo metu turėtą ar sukurtą turtą, pasibaigus šiai sutarčiai. Padalinti turtą galima tik tuo atveju, jei jis yra išlikęs, gauti lėšas iš jungtinės veiklos sutarties partnerio galima tik tuo atveju, jei parneris jų neslepia. Apeliantė pažymi, kad butai yra pardavinėjami, didelė tikimybė, jog lėšos už parduotus butus yra slepiamos, nes antstolis negali išieškoti įsiskolinimo, todėl ji pagrįstai abejoja, kad, teismui priėmus sprendimą padalinti turtą, kaip tai numato įstatymas, šio turto nebebus likę, lėšos bus paslėptos. Dėl šios priežasties iškyla būtinybė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Atsiliepimas
10. Atsakovė 946-oji daugiabučio namo savininkų bendrija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Ieškovės nurodyti duomenys apie kitą vykdomąją bylą ar viešai prieinamus skelbimus dėl butų pardavimų neįrodo konkrečių bendrijos veiksmų, kurių tikslas būtų užkirsti kelią galimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė nepateikė jokių su šia byla tiesiogiai susijusių duomenų apie bendrijos nesąžiningą elgesį.
10.2. Vien aplinkybė, kad vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) liko neišieškota suma, savaime neįrodo bendrijos nesąžiningumo, t. y. turto slėpimo ar nesąžiningo perleidimo. Teismų praktikoje aiškiai atskiriamas objektyvus nepakankamumas visiškai ir iš karto įvykdyti prievolę nuo sąmoningų, į sprendimo vykdymo apsunkinimą nukreiptų veiksmų. Pastarieji turi būti grindžiami konkrečiais duomenimis apie turto paslėpimą, perleidimą, įkeitimą ar kitus panašius veiksmus, o ne prielaidomis ar spėlionėmis.
10.3. Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina nuoseklų sprendimo vykdymą ir skolos mažinimą. 2023-2024 m. daugkartiniai „Išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymai“ ir „Patvirtinti pavedimai“ rodo sistemingus pervedimus antstoliui ir išieškotojui UAB „Naujas fasadas“. Tokie duomenys paneigia ieškovės teiginius apie turto iššvaistymą ar slėpimą ir liudija realiai vykstantį išieškojimą, todėl grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui nepatvirtina.
10.4. Apeliantės pozicija apie 2021 m. gruodžio 23 d. jungtinės veiklos sutarties su UAB „Nomalita“ sudarymo aplinkybes (įgaliojimų datų neatitiktis ir pan.) nėra susiję su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos antrosios sąlygos – realios grėsmės galimo sprendimo įvykdymui – vertinimu. Laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje vertinamas ne ginčo esmės „istorinis“ nesąžiningumas, o tik atsakovės veiksmai, nukreipti į būsimo sprendimo vykdymo apsunkinimą ir jie turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne prielaidomis.
10.5. Ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės savo apimtimi neatitinka minimalios intervencijos standarto ir neproporcingai suvaržytų bendrijos veiklą. Teismų praktikoje akcentuojama, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra konservacinė, o ne kaupiamoji – jos nei sukuria, nei padidina atsakovės turto, o tik laikinai saugo esamą turtą nuo sąmoningų jo mažinimo veiksmų.
10.6. Ieškovė nepateikė konkrečių duomenų apie bendrijos veiksmus, rodančius nesąžiningą siekį apsunkinti būsimo sprendimo įvykdymą. Apeliantė remiasi prielaidomis – didelė suma, ankstesni įsiskolinimai, interneto nuorodos – kurios pagal nusistovėjusią praktiką nėra pakankamos konstatuoti antrosios sąlygos buvimą.
Atsiliepimas
10.7. Atsakovės teigimu, šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmoji sąlyga taip pat neegzistuoja. Atsakovė nurodo, kad byla nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes tarp tų pačių šalių, dėl to paties materialiojo teisinio santykio – 2007 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo ir padarinių – jau yra priimti ir įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Šie sprendimai sukuria res judicata (teismo išspręsta byla) ir prejudicinę galią. Esant tokiai procesinei situacijai, pasirinktas teisių gynimo būdas yra neleistinas, todėl ieškinys jau šioje stadijoje laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu.
10.8. Reikalavimas atidalyti dalį iš daikto, kurio bendrosios dalinės nuosavybės ieškovė neįrodo ir objektyviai turėti negali, kvalifikuotinas kaip neleistinas ar neįmanomas teisių gynimo būdas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje tokiais atvejais pažymima, kad jau prima facie stadijoje teismas gali konstatuoti akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovės pateikti vienašaliai skaičiavimai ir suvestinės nepaneigia prejudicinės išvados, kad jos įnašai bendrijai neatlygintini, ir neįrodo bendrosios nuosavybės atsiradimo. Taigi, ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl res judicata ir dėl neleistino bei su įstatymu nesuderinamo pasirinktų reikalavimų pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: 1) bendrijos 2021 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. 12/28-1;2) juridinių asmenų registro 2022 m. vasario 8 d. išrašą; 3) 2021 m. gruodžio 6 d. bendrijos valdybos posėdžio protokolą; 4) 2021 m. gruodžio 23 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. 1/2021.
14. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).
15. Pažymėtina, kad apeliantė nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui prašymo priimti naujus įrodymus, poreikio pridedamus dokumentus priimti apeliacinėje klausimo nagrinėjimo stadijoje konkrečiais argumentais nepagrindė. Apeliantė nepaaiškino, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, dėl to juos atsisakytina priimti, kaip pateiktus pavėluotai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrijos 2021 m. gruodžio 28 d. raštas ir 2021 m. gruodžio 12 d. jungtinės veiklos sutartis Nr. 1/2021 jau yra pateikti byloje (bendrijos 2021 m. gruodžio 28 d. raštą ieškovė pateikė kartu su ieškiniu, o 2021 m. gruodžio 12 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. 1/2021 kartu su dubliku), todėl juos atsisakytina priimti ir kaip perteklinius. Apeliantės atskirajame skunde pateikti bendri samprotavimai apie galimą atsakovės netinkamą atstovavimą, tuo grindžiant galimą nesąžiningumą ir teikiant nuorodą į jau minėtus dokumentus (bendrijos 2021 m. gruodžio 28 d. raštą ir 2021 m. gruodžio 12 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. 1/2021), taip pat į pridedamus naujus dokumentus (2022 m. vasario 8 d. išrašą ir 2021 m. gruodžio 6 d. bendrijos valdybos posėdžio protokolo kopiją), yra nauji argumentai, kurie, prašant pirmosios instancijos teismą taikyti atsakovės turto areštą, ieškovės nebuvo nurodyti, taigi, apeliacinės instancijos teisme jie nevertinami, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, vadinasi ir juos tariamai pagrindžiantys įrodymai neturi įtakos sprendžiant apeliacijos objektu esantį klausimą, taigi, nepriimtini.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
17. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).
18. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).
19. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus ieškovės reiškiami reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimo ieškovė atskiruoju skundu neginčija. Atsakovės atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą pateikti nesutikimo su minėta pirmosios instancijos teismo išvada argumentai, pirma, peržengia nagrinėjamos apeliacijos ribas, antra, yra pernelyg susiję su ginčo esme ir nėra pakankami konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
20. Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja pirmosios instancijos išvadų, padarytų nesutinkant su ieškovės prašymo argumentais, kad pagrindą taikyti atsakovės turto areštą sudaro didelė ieškinio suma ar atsakovės nebendradarbiavimas su ieškove, dėl to apeliacinės instancijos teismas šiais aspektais neturi pagrindo pasisakyti.
21. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, įrodinėdama priešingai – kad atsakovė yra nesąžininga ir vengia atsiskaityti su kreditoriais, o tai patvirtina ir būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.
22. Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
23. Lietuvos apeliacinio teismas yra išaiškinęs, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
24. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
25. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti, ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovės veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-352-330/2023). Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti atsakovei turtinius suvaržymus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių jos nesąžiningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį, nepateikė, nors būtent jai teko tokių aplinkybių įrodinėjimo našta.
26. Tokios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai, kad atsakovė parduoda butus ir yra tikimybė, jog gautos už juos lėšos yra slepiamos, nes antstolis negali iš ieškovės išieškoti įsiskolinimo kitam jos kreditoriui. Šiuo atveju reikšminga tai, kad atsakovės veiksmai parduodant butus yra ilgalaikiai, tęstiniai, jos elgesys nėra pakitęs, todėl ši aplinkybė neturi loginės ir faktinės sąsajos su atsakovės siekiu pakeisti savo turtinę padėtį dėl ieškovės jai pareikštų reikalavimų. Vadinasi, šie atsakovės veiksmai savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad atsakovė atlieka ar gali atlikti nesąžiningus veiksmus, keliančius grėsmę sprendimo įvykdymui.
27. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta ir tai, kad asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019 ir kt.). Šiuo atveju apeliantės argumentai, kad atsakovė yra moki, tačiau vengia atsiskaityti su kitu kreditoriumi, nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė atlieka nesąžiningus veiksmus slėpdama turtą, laikytini deklaratyvaus pobūdžio subjektyvia apeliantės nuomone, kuri objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo realumui neįrodo.
28. Ieškovės argumentai apie tai, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos elgesys nutraukiant sutartį su ieškove ir sudarant su kitu jungtinės veiklos partneriu, taip pat apie tai, kad esą šio proceso metu atsakovė buvo netinkamai ir (ar) nesąžiningai atstovaujama, pirma, yra nauji argumentai, kurie pirmosios instancijos teismui teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo dėstyti, dėl to jie apeliacinės instancijos teismo iš esmės nevertinami (CPK 306 straipsnio 2 dalis), antra, jie sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės objektą, trečia, šie argumentai nesusiję su galimu tyčiniu atsakovės turto slėpimu, dėl to negali būti pagrindu vertinant jos (ne)sąžiningumą poreikio (ne)taikyti laikinąsias apsaugos priemones kontekste.
29. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai. Konstatuotina, kad šiuo atveju apeliantė tokio pagrindo egzistavimo neįrodė, byloje nepasitvirtino antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonės taikyti – grėsmė materialiojo reikalavimo patenkinimui (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu poreikio, tinkamai įvertino šios konkrečios bylos aplinkybes, teisingai aiškino proceso teisės normas, nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei pateiktų duomenų nepakanka, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.