- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-01
- Bylos Nr.
- e2A-1723-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27445-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- M. Z.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei M. Z. (buvusi pavardė K.) dėl pinigų grąžinimo už negrąžintus daiktus ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės M. Z. 9 618,08 Eur piniginę kompensaciją už negrąžintus daiktus, 2 000 Eur skolą už automobilį, 707,25 Eur skolą už apmokėtas sąskaitas už automobilio remontą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, jog šalys nuo 2009 m. iki 2015 m. pavasario gyveno kartu nuomojamame bute. Šalis siejo artimi santykiai, tačiau bendro ūkio šalys nevedė. Ieškovas, išsikraustydamas iš buto, nepasiėmė jam priklausančių daiktų, o atsakovė daiktų savanoriškai neatidavė. Atsakovė iki šiol naudojasi ieškovui priklausančiais daiktais: kompiuterine įranga, kurios vertė 2 058,73 Eur, dviem fotoaparatais (vieno vertė – 3 851,34 Eur, kito vertė – 1 427,60 Eur), vaizdo-garso aparatūra, kurios vertė 2 138,21 Eur, telefonu, kurio vertė 142,20 Eur. Šalims gyvenant kartu, atsakovė neatlygintinai naudojosi ieškovui priklausiusiu automobiliu Opel Meriva, už automobilio priežiūrą buvo atsakinga atsakovė. Ieškovas už automobilio remontą sumokėjo 707,25 Eur, tačiau atsakovė šios skolos ieškovui negrąžino. 2016 m. rugsėjo 26 d. ieškovas atsakovei automobilį pardavė už 2 000 Eur, tačiau atsakovė su ieškovu neatsiskaitė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė M. Z. su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovė nurodė, kad visos faktinės aplinkybės dėl daiktų perdavimo buvo išnagrinėtos Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018, kurioje buvo nustatyta, kad ieškovas buvo skolingas atsakovei, todėl dalies skolos grąžinimas šalių susitarimu buvo įskaitytas ieškovo atsakovei paliktų daiktų verte bei perrašant atsakovei automobilį, o kita skolos dalis priteista teismo sprendimu ir išieškoma priverstine tvarka. Fotoaparatas Canon 5D, kurio įsigijimo vertė 3 851,34 Eur, atsakovei nebuvo perduotas. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-3039-723/2018 ieškovas nurodė, kad už atsakovei paliktus daiktus nereikalauja jokios kompensacijos. Ieškovas niekada nesikreipė į atsakovę dėl daiktų grąžinimo. Ieškovas nepagrįstai reikalauja atlyginti daiktų vertę pagal jų įsigijimo kainą, nors daiktai naudoti apie dešimt metų ir yra nuvertėję. Telefonas buvo ieškovo dovana atsakovei. Transporto priemonė, už kurios remontą prašo atlyginti ieškovas, remonto metu priklausė ieškovui, šia transporto priemone naudojosi abi šalys, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti šias remonto išlaidas nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
5.1. ieškovas šioje byloje neįrodė visų sąlygų, leidžiančių konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita, egzistavimo;
5.2. Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 nustatyta faktinė aplinkybė, kad pas atsakovę likusi technika bei transporto priemonė buvo šalių sutarimu įskaityta į atsakovės suteiktos paskolos ieškovui grąžinimą. Vien tai, kad teismo sprendimu nebuvo nustatyta tiksli ieškovui paskolinta pinigų suma, taip pat tai, kad nebuvo nustatinėjama pas atsakovę likusių daiktų vertė, nepaneigia teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės, kad šalys įvertino atsakovei likusių daiktų vertę, transporto priemonės vertę ir sutarė dėl likusios grąžinti piniginės sumos dydžio;
5.3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 bei šioje byloje priimta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi nustatyta, kad: a) faktą, kad skolinosi lėšas, iš esmės pripažino ir pats V. G., nes apeliaciniame skunde nurodė, jog jis visiškai atsiskaitęs su M. K. jai palikdamas vertingus daiktus; b) V. G. susirašinėjime „Viber“ programėlėje ir banko pavedimais pripažino skolą ir suderino skolos dydį, V. G. netrukus po to, kai šalys suderino skolos dydį, atliko pavedimus į M. K. banko sąskaitą, o pavedimo paskirtyje nurodė, kokia skolos suma yra pervedama ir koks yra skolos likutis po atlikto pavedimo; c) V. G. 2018-05-24 vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino žodinės sutarties dėl paskolos santykių buvimą, taip pat pripažino, kad 2015-08-01 „Viber“ programėle susirašinėjimo metu jis pripažino skolos dydį bei sutiko eiti pas notarą pasirašyti vekselį;
Šalies argumentai
5.4. ieškovas daiktų vertę nurodo didesnę, nei buvo įsigyjant, nes į daiktų vertę įskaičiavo sumokėtas palūkanas ir lizingo sutarties sudarymo mokestį. Toks verčių nustatymas yra visiškai nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 3 dalies reglamentavimo bei teisingumo ir sąžiningumo principų. Buitinė technika, vaizdo-garso technika, kompiuterinė ir kt. su laiku savaime nuvertėja. Vaizdo-garso, kompiuterinė ir foto technika (išskyrus telefono aparatą), kuri 2015 metais liko pas atsakovę, buvo įgyta iki šalims apsigyvenant kartu 2006-2007 metais, t. y. atsakovei perduota technika buvo iki tol naudojama aštuonerius – devynerius metus. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti atsakovei paliktos technikos vertę šių daiktų perdavimo atsakovei metu (t. y. 2015 m. pavasarį), o ne šių daiktų pirkimo (2006-2007 m.) metu;
5.5. iš 2015 m. sausio 2 d. judriojo ryšio paslaugų teikimo sutarties matyti, kad ieškovas pirko telefono aparatą Samsung G900 GALAXYS5. Atsakovės tvirtinimu, šis telefono aparatas buvo ieškovo dovana jai. Ieškovas šios aplinkybės neginčijo, taip pat neįrodinėjo esant CK 6.472 straipsnyje numatytų pagrindų dovanojimo panaikinimui. Ieškovas neįrodė teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės kompensacijos už padovanotą telefono aparatą;
5.6. ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės pinigines sumas už jam priklausiusios transporto priemonės remontą taip pat yra teisiškai nepagrįstas. Ieškovas neįrodė, kad transporto priemone šalims gyvenant kartu naudojosi išimtinai tik atsakovė. Byloje pateikto šalių susirašinėjimo ištrauka patvirtina, kad transporto priemone naudojosi ir ieškovas, kuriam kaip tuometiniam transporto priemonės savininkui ir tenka pareiga išlaikyti, remontuoti ir prižiūrėti turimą turtą. Ieškovas nepagrįstai siekia perkelti atsakovei jam priklausiusio daikto išlaikymo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Ieškovas V. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. G. ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti iš atsakovės M. Z. 9 618,08 Eur piniginę kompensaciją už negrąžintus daiktus ir 2 000 Eur skolą už automobilį. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
6.1. skundžiamame sprendime aiškiai nenurodyta, kokių būtent sąlygų, leidžiančių konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą apelianto sąskaita, apeliantas neįrodė. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme įrodė, kad daiktai, už kuriuos jis prašo priteisti kompensaciją iš atsakovės, yra pas atsakovę (atsakovė neneigė šios aplinkybės), tai reiškia, kad apelianto sąskaita atsakovė praturtėjo, t. y. ji pasisavino vertingus apelianto daiktus ir apelianto finansinė padėtis dėl to pablogėjo. Tarp apelianto ir atsakovės nebuvo nei rašytinio, nei žodinio susitarimo apie tai, kad apeliantas atsakovei yra skolingas daugiau nei 9 350 Eur ir, kad dalį paskolos, dėl kurios jis nebuvo su atsakove susitaręs, jis grąžino jai palikdamas daiktus. Atsakovė, neturėdama jokios teisės, pasisavino apeliantui priklausančius daiktus, todėl apeliantas prašo priteisti kompensaciją. Atsakovė neįrodinėjo, kokia jos manymu turėtų būti pas ją likusių daiktų vertė. Atsakovė neginčijo daiktų vertės, todėl ir ginčo dėl daiktų vertės negali būti;
6.2. teismas neatskleidė bylos esmės. Tuo atveju, jeigu teismas manė, kad negalima taikyti neteisėto praturtėjimo instituto, jis turėjo pareigą perkvalifikuoti ginčo teisinį santykį. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai ir šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto;
6.3. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog apeliantas ir atsakovė susitarė, kad apeliantas dalį paskolos (dėl kurios nėra nei rašytinio, nei žodinio susitarimo) padengs daiktais, rėmėsi atsakovės duotais parodymais civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliantas niekada nesutiko, kad jis daiktus atsakovei paliko siekdamas padengti dalį neegzistuojančios, didesnės nei teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 priteista, paskolos. Šalys nei susirašinėdamos per „Viber“ programėlę, nei jokia kita forma nesusitarė dėl dalies paskolos grąžinimo daiktais. Civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 konstatuota, kad neegzistavo didesnė skola, nei 9 350 Eur. Skundžiamame sprendime teismas padarė priešingas išvadas, tai yra, kad neva egzistavo didesnė paskolos suma, nei buvo priteista civilinėje byloje e2-3039-723/2018, ir apeliantas ją grąžino daiktais. Teismas padarė klaidingas išvadas ir apie automobilio vertės įskaitymą į didesnės nei 9 350 Eur paskolos grąžinimą;
6.4. skundžiamame sprendime teismas rėmėsi išskirtinai tik atsakovės parodymais ir visus jos pasakytus teiginius vertino kaip neginčijamą tiesą, tačiau visiškai neatsižvelgė į apelianto duotus parodymus, į jo pateikiamą įvykių versiją. Teismas nukrypo nuo įrodymo vertinimo taisyklių – atsakovės parodymams suteikta išskirtinė įrodomoji reikšmė;
6.5. apeliantas prašė pirmos instancijos teismo priteisti iš atsakovės 707,25 Eur skolą už automobilio remontą. Kadangi apeliantas negali įrodyti aplinkybės, kad atsakovė visą laiką naudojosi jo automobiliu, apeliantas neginčija skundžiamo sprendimo šioje dalyje.
Atsiliepimas
7. Atsakovė M. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. teisinis ginčo pagrindas parenkamas ir teisės normos taikomos konkrečioms faktinėms aplinkybėms. Ieškovas dublike nurodė, „kadangi teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 iš ieškovo atsakovės naudai priteisė skolą, todėl atsakovė nepagrįstai ieškovo sąskaita praturtėjo, t. y. atsakovei buvo priteista iš ieškovo 8 550,00 Eur skola ir jai liko ieškovo daiktai, kurie tuo metu turėjo turtinę vertę bei automobilis“. Teismas negali suformuoti naujo faktinio pagrindo ir aiškintis tokių aplinkybių, kurių ieškovas nenurodo ir neprašo aiškintis;
7.2. visos ieškinio faktinės aplinkybės dėl daiktų perdavimo aplinkybių atsakovei jau yra išnagrinėtos civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 ir apeliacinės instancijos civilinėje byloje Nr. e2A-814-262/2019. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nagrinėjo faktines aplinkybes dėl paskolintų piniginių lėšų ieškovui, skolos paskaičiavimo, dalies skolos padengimo ieškovo ieškinyje minimais daiktais bei automobilio perrašymo atsakovei, taip siekiant sumažinti ieškovo skolą atsakovei, ir nustatė, kad likusi priteistina skola 8 550 Eur, jau yra įvertinus visus ieškovo atliktus mokėjimus ir dalį skolos grąžinimo daiktais. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-814-262/2019 nurodė, jog: „atsakovas taip pat ginčija esamos skolos dydį, nurodydamas, kad skolą jis grąžino perduodamas atsakovei įvairius daiktus. Ieškovė yra nurodžiusi, kad 2015 m. šalims nutraukiant santykius faktiškai skola buvo gerokai didesnė, todėl kaip skolos dengimą ieškovė išskaičiavo tam tikrų paliktų daiktų vertę. Jau tuo metu šalys susitarė, kad atsakovas lizingo būdu išpirkęs automobilį perrašys jį ieškovei kaip skolos dengimą, todėl dar 2015 metais skaičiuojant esamos skolos dydį automobilio vertė (atsižvelgiant į nusidėvėjimą) buvo atimta iš bendros skolos. Šiuos ieškovės teiginius patvirtina byloje esantys įrodymai: paties atsakovo atlikti mokėjimai, kurių paskirtyje po kiekvieno atlikto mokėjimo pats atsakovas fiksuoją likusį ieškovei skolos dydį, t. y. 2016-2017 metais atlikdamas mokėjimus, atsakovas pats nurodė skolos dydį, kurį ieškiniu įrodinėja ieškovė“; „kaip minėta, ieškovė ir atsakovas nebuvo sudarę paskolos sutarčių. Tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas gaudavo pinigus iš ieškovės. Atsakovas dalį paskolintų lėšų grąžindavo, tačiau ieškinio pateikimo dieną atsakovas nebuvo grąžinęs 8 550 Eur. Faktą, kad atsakovas skolinosi lėšas iš ieškovės iš esmės pripažino ir pats atsakovas, nes apeliaciniame skunde nurodė, jog jis visiškai atsiskaitęs su ieškove jai palikdamas vertingus daiktus“;
Žemesnės instancijos teismas
7.3. pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Teismas ginčijame sprendime detaliai pasisakė dėl kiekvieno atsakovės dispozicijoje esančio daikto buvimo pagrindų, išskirdamas tiek automobilį, tiek telefoną, tiek kitą įrangą. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadų nepagrįstomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
10. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė 2009 m. - 2015 m. kartu gyveno nuomojamame bute. Ieškovas įrodinėja, jog, šalių santykiams nutrūkus, išsikraustydamas iš buto ieškovas nepaėmė jam nuosavybės teise priklausančių daiktų, o atsakovė ieškovui priklausančių daiktų savanoriškai negrąžino. Ieškovas teigia, jog atsakovė iki šiol naudojasi ieškovui priklausančiais daiktais: kompiuterine įranga, kurios vertė 2 058,73 Eur; dviem fotoaparatais – 3 851,34 Eur ir 1 427,60 Eur vertės; vaizdo-garso aparatūra, kurios vertė 2 138,21 Eur; telefonu, kurio vertė 142,20 Eur (bendra atsakovei likusių ieškovo daiktų vertė yra 9 618,08 Eur). Ieškovas taip pat nurodo, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. ieškovas atsakovei pardavė automobilį už 2 000 Eur, tačiau atsakovė su ieškovu neatsiskaitė. Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutinka, nurodydama, jog visos ginčo faktinės aplinkybės buvo nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018, tai yra, kad ieškovas buvo skolingas atsakovei, tačiau neturėjo piniginių lėšų skolai grąžinti, todėl šalys susitarė, jog dalis paskolos bus grąžinama ieškovo paliktais daiktais ir automobiliu.
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, nurodydamas, jog ieškovas neįrodė, kad daiktai pas atsakovę liko nepagrįstai. Teismas konstatavo, jog įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad dalis ieškovo daiktų (technika ir automobilis) atsakovės dispozicijoje liko teisėtu pagrindu, tai yra kaip dalies ieškovo skolos grąžinimas atsakovei.
12. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje teismas atmetė jo reikalavimą priteisti 9 618,08 Eur piniginę kompensaciją už negrąžintus daiktus bei 2 000 Eur skolą už automobilį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 707,25 Eur automobilio remonto išlaidų priteisimo apeliaciniu skundu neskundžiama, todėl dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.
13. Apeliantas, siekdamas 9 618,08 Eur piniginės kompensacijos už negrąžintus daiktus bei 2 000 Eur skolos už automobilį priteisimo, apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo padarytas neteisingas išvadas lėmė neatskleista bylos esmė, netinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo našta ir netinkamas byloje esančių įrodymų įvertinimas.
14. Ieškovas pirmuoju ieškinio reikalavimu prašė priteisti iš atsakovės 9 618,08 Eur piniginę kompensaciją už negrąžintus daiktus, nurodydamas, jog atsakovė neteisėtai daiktais naudojasi ir jų negrąžina. Sprendžiant dėl kompensacijos už be teisinio pagrindo įgytą daiktą, taikytinos CK šeštosios knygos XX skyriaus teisės normos, reglamentuojančios nepagrįstą parturtėjimą ar turto gavimą.
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237 – 6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012, 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014, 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).
16. Šioje byloje apeliantas nuosekliai įrodinėjo, kad atsakovė praturtėjo apelianto sąskaita, tai yra, kad ji pasisavino apelianto daiktus, dėl ko pablogėjo apelianto finansinė padėtis. Atsakovė, atsikirsdama į apelianto argumentus, įrodinėjo, jog ieškovas buvo skolingas atsakovei ir dalį skolos grąžino ginčo daiktais. Nesutikdamas su tokiais argumentais, apeliantas nurodo, jog tarp šalių nebuvo nei rašytinio, nei žodinio susitarimo, kad jis atsakovei yra skolingas daugiau nei 9 350 Eur sumą ir, kad dalį tokios paskolos apeliantas grąžino palikdamas atsakovei daiktus.
17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2006 m. rugsėjo 6 d. išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi Nr. V2V6090601P buvo finansuotas fototechnikos (Canon 5d ir kitų prekių) įsigijimas (13 297,92 Lt arba 3 851,34 Eur); 2006 m. gegužės 25 d. išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi Nr. VTP6052505P buvo finansuotas vaizdo-garso aparatūros (TV Samsung) įsigijimas (7 382,84 Lt arba 2 138,21 Eur); 2007 m. gegužės 10 d. išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi Nr. V2V7051002P buvo finansuotas fototechnikos (Canon obj. ir kitų prekių) įsigijimas (4 929,23 Lt arba 1 427,60 Eur). Nurodytas išperkamosios nuomos sutartis pasirašė M. V.. Apeliantas nurodė, kad daiktus pirko šio asmens vardu. Iš į bylą pateiktos 2015 m. sausio 2 d. Judriojo ryšio paslaugų teikimo sutarties, matyti, jog apeliantas įsigijo mobilųjį telefoną (ryšio įrangos vertė 491 Eur); 2007 m. birželio 16 d. UAB „BMS“ kvitas Nr. 15849/65 patvirtina, jog buvo pirkta kompiuterinė technika (7 108,40 Lt arba 2 058,73 Eur vertės). Apeliantas nurodo, jog visus šiuos jam priklausančius daiktus be pagrindo valdo atsakovė bei reikalauja priteisti kompensaciją, kurią sudaro šių daiktų vertė (9 618,08 Eur).
18. CK 6.242 straipsnyje įtvirtinto nepagrįsto praturtėjimo paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-40-690/2015, joje nurodyta teismų praktika).
19. CK 6.241 straipsnyje nustatyti atvejai, kada gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo. Vienas tokių atvejų yra turto perdavimas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos, kitas – šio turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės arba asmens, nors ir neprivalėjusio įvykdyti prievolės, tačiau ją įvykdžiusio ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).
20. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3039-723/2018 pagal ieškovės M. Z. (buvusi pavardė K.) ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos priteisimo. Vilniaus regiono apylinkės 2018 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinys tenkintas: M. Z. iš V. G. priteista 8 550 Eur skola. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-814-262/2019 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Nurodytoje civilinėje byloje V. G. ginčijo skolos dydį, nurodydamas, jog skolą M. Z. grąžino perduodamas jai įvairius daiktus (televizorių, kompiuterį, „Zepter” indus, „Canon” fotoaparatą). Tuo tarpu atsakovė įrodinėjo, jog, šalims nutraukiant santykius, V. G. skola buvo gerokai didesnė, todėl kaip skolos dengimą atsakovė išskaičiavo tam tikrų V. G. paliktų daiktų vertę, o pareikštu ieškiniu prašė priteisti likusią skolos sumą pinigais.
21. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dalis ieškovo nurodomų daiktų buvo perduoti atsakovei siekiant įvykdyti prievolę (grąžinti dalį skolos), šių aplinkybių minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3039-723/2018 neneigė ir pats apeliantas, taigi šioje byloje reiškiamu ieškiniu apeliantas negali prašyti kompensacijos už minėtu pagrindu atsakovei perduotą turtą. Byloje nėra surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, kad įgytus daiktus lėmė atsakovės netinkami, nesąžiningi veiksmai, turėję įtakos turtą savanoriškai, iš esmės suvokiančio, kad neprivalo to daryti, perdavusio asmens (apelianto) valiai įvykdyti prievolę perduoti turtą. Tokių aplinkybių apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodinėjo. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas (net jeigu būtų tinkamai pagrindęs daiktų perdavimą atsakovei) būtų siekęs perduotus daiktus susigrąžinti.
22. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės negrąžinamu mobiliuoju telefonu, pažymėtina, jog atsakovė teigė, jog mobilųjį telefoną gavo kaip dovaną. Šios aplinkybės paneigiančių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, jog savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, atitinkamai negali būti reikalaujama ir kompensacija už dovanojimo pagrindu perduotą turtą.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju apeliantas neįrodė, jog atsakovė praturtėjo jo sąskaita. Tai yra pakankamas pagrindas neginti apelianto teisių remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
24. Antru ieškinio reikalavimu apeliantas prašė priteisti iš atsakovės 2 000 Eur skolą už automobilį, nurodydamas, jog 2016 m. rugsėjo 26 d. ieškovas pardavė atsakovei automobilį Opel Meriva už 2 000 Eur, tačiau atsakovė su ieškovu neatsiskaitė.
25. Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-3039-723/2018 duomenys patvirtina, jog šalys buvo sutarusios ginčo transporto priemonę perleisti atsakovei kaip dalinį paskolos grąžinimą, o šį faktinį perdavimą įforminti pirkimo-pardavimo sutartimi. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu abi šalys turėjo valią sumažinti ieškovo grąžintinos paskolos sumą transporto priemonės verte (atsižvelgiant į nusidėvėjimą), kuri buvo atimta iš bendros apelianto skolos. Nagrinėjamu atveju apeliantas neteisėtai bando paneigti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes naujai inicijuojamoje byloje.
26. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog apeliantas konkrečiu atveju neturi teisės reikalauti skolos už transporto priemonę priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė (CPK 178, 185 straipsniai).
27. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises.
28. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016 15 punktas). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).
29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju teismas, netaikęs nepagrįsto praturtėjimo instituto, turėjo surasti kitą teisinį pagrindą, pagal jį išnagrinėti bylą ir tenkinti ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis pagrindas parenkamas ir teisės normos taikomos konkrečioms faktinėms aplinkybėms. Apelianto šioje byloje nurodytas faktinis pagrindas atitiko nepagrįsto praturtėjimo teisinį pagrindą, tačiau ieškinys atmestas neįrodžius visų reikalingų jo taikymo prielaidų. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatliko teisinio santykių kvalifikavimo pareigos, atmestinas.
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. Atsakovė prašo priteisti iš apelianto 344,85 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių rekomenduojamų dydžių, todėl apeliacinį skundą atmetus atsakovei iš ieškovo priteisiama 344,85 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).
33. Pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi apeliantui V. G. buvo atidėtas 261 Eur dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas. Atsižvelgiant į ginčo išsprendimo rezultatą, atidėtas sumokėti žyminis mokestis priteistinas valstybės naudai iš apelianto (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 344,85 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir aštuoniasdešimt penkis euro centus) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 261 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.