Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Eugenijaus Antanausko, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie griežtesnės Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalies pridedant dalį – 6 mėnesius – šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir I. P. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu priteista iš I. P. civiliniam ieškovui V. K. 433 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. P. nuteista už tai, kad 2023-01-10 apie 22 val., (duomenys neskelbtini), būdama V. K. namuose, pagrobė piniginėje buvusius V. K. priklausančius pinigus – 473 Eur, tuo padarydama nukentėjusiajam V. K. 473 Eur turtinę žalą.

I. A. skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nuteisdamas asmenį, t. y. paskirdamas jam bausmę už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis pripažįstamas kaltu, teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kaip antai dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), dėl bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnis), bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertindamas kiekvienos šių aplinkybių reikšmę, atsižvelgdamas į šių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir kt. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-105/2009, 2K-428/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

6. BK 178 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą I. P. paskyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas A I. P. už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – 1 metus ir 3 mėnesius laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta 1/3 ir nustatyta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apeliantės kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą I. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino ir gailisi padariusi nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdama recidyviste (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apeliantės asmenybę, t. y. kad ji nusikalto būdama praeityje 7 kartus teista, šią nusikalstamą veiką padarė paleista lygtinai, neatlikusi 2 metų ir 6 mėnesių paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bausta administracine tvarka, nedirba. Įvertinęs šias nuteistąją I. P. apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajai už padarytą tyčinį savanaudišką nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei jai inkriminuoto nusikaltimo sankcijos vidurkis.

7. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajai I. P. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų I. P. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajai.

8. Pažymėtina, kad I. P. padaryta veika yra tyčinė ir savanaudiška. Inkriminuotą nusikaltimą ji padarė būdama septynis kartus teista, iš jų ne kartą už analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikaltimą, už kurį nuteista šioje byloje, padarė turėdama neišnykusį teistumą, praėjus vos daugiau nei dešimt mėnesių po lygtinio paleidimo (2022-03-24 – b. l. 88) iš pataisos įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę pagal Klaipėdos apygardos tesimo 2016-01-25 nuosprendį, kuriuo buvo nuteista už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą 9 metų laisvės atėmimo bausme. Taigi akivaizdu, kad anksčiau I. P. skirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas, jos nepataisė ir nebuvo pakankamos sulaikyti ją nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes, kaip minėta, praėjus vos daugiau nei dešimt mėnesių po lygtinio paleidimo, ji ir toliau elgėsi nusikalstamai, siekdama savanaudiškų tikslų. Be to, ji praeityje ne kartą bausta administracine tvarka, iš jų taip pat už nusižengimus nuosavybei – smulkias vagystes, turi galiojančių administracinių nuobaudų, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (b. l. 80–82), niekur nedirbo ir neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio (pagal „Sodros“ duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2022-12-27, b. l. 79). Šie duomenys rodo, kad apeliantės I. P. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jos poelgis, tai dėsningas jos elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad I. P. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistosios susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam, ne kartą teistam asmeniui švelnesnės nei realus laisvės atėmimas bausmės skyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės nuteistajai I. P. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje įtvirtintos bausmės rūšies paskyrimo šiuo atveju nebepakanka.

9. Apeliantės I. P. skunde nurodomos aplinkybės, jog ji nusikalto būdama afekto būsenos, kai nukentėjusysis V. K. pateikė jai nešvankų pasiūlymą ir pradėjo prie jos seksualiai priekabiauti, todėl ji nutarė jį nubausti, pavogdama jo pinigus, nesudaro pagrindo bausmės švelninimui. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu I. P. buvo apklausta net tris kartus ir nė vienoje iš apklausų apie tai, kad pavogė V. K. pinigus, norėdama jį pamokyti dėl jo nederamo elgesio, nenurodė, priešingai, pirmosios 2023-01-11 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad atėjo pas V. K., norėdama pasiskolinti pinigų, tačiau kadangi šis buvo neblaivus, jo pinigų pasiskolinti neprašė, o juos tiesiog pavogė (b. l. 112), papildomos įtariamojo 2023-01-01 apklausos metu pripažino, kad nutarė apvogti V. K., nes žinojo, kad šis gavo pensiją, t. y. nurodė: „Iki įvykio aš buvau neseniai įsidarbinusi, todėl dar nebuvau gavusi algos, iš kurios būčiau galėjusi pragyventi, dėl sunkaus pragyvenimo man ir kilo mintis pavogti pinigus. Apie tai, kad V. turėjo pinigų, jis pats man pasakė, tą patį vakarą, kai įvykdžiau vagystę, V. man sakė, kad šiandieną gavo pensiją, dėl ko man ir kilo mintis pinigus pavogti. Aš žinojau, kur V. laiko pinigus, kadangi esu mačiusi, kur jis juos laiko. Dėl to, kad įvykdžiau vagystę aš labai gailiuosi, sutinku, kad iš V. K. aš pavogiau jam priklausančius pinigus.“ (b. l. 123). Todėl apeliantės teiginiai, kad ji nusikalto, būdama afekto būsenos, kai nukentėjusysis pateikė jai nešvankų pasiūlymą, siekdama jį pamokyti, kai ji pati apie tai nė vienoje iš trijų apklausų ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, priešingai, pati pripažino nusprendusi apvogti V. K., nes žinojo, jog šis gavo pensiją, ir žinojo, kur jis laiko pinigus, o apklausiama teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydama: „Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisingi, gali teismas jais remtis.“, taip pat nurodė: „Atėjau pas jį į svečius, jis sakė, kad gavo pensiją, invalidumą, mačiau, kur buvo pinigai ir paėmiau. <...> Taip elgtis paskatino, nes reikėjo tikrai pinigėlių <...> Ne pilną mėnesį dar dirbu, tai neužtenka pinigų. Neprašiau aš jo, gal būtų nedavęs.“ (b. l. 138–139 – 2023-01-26 teisiamojo posėdžio protokolas), vertintini kaip deklaratyvus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Tuo labiau, tokius nuteistosios parodymus visiškai paneigia nukentėjusiojo V. K. parodymai, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo.

10. Dėl išvardytų motyvų skirti apeliantei I. P. švelnesnę bausmę teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padaryta tyčinė nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o yra jos susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, I. P. nesistengia pakeisti, pasekmė.

11. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajai I. P. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pačios nuteistosios asmenybę, paskirta bausmė nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistosios pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistosios I. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

12. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023-04-28 pažyma APD-2023-07552 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant I. P., sudaro 113,33 Eur, kurios turi būti priteistos iš jos valstybei (b. l. 186). Kartu pateikta šių išlaidų dydžio apskaičiavimo pažyma (b. l. 187–188).

13. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286-696/2016, 2K-188-628/2021, 2K-19-697/2022). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-165-648/2015, 2K-406-507/2016, 2K-41-648/2022 ir kt.), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015). Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra aktuali nurodytų aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-12-697/2021). BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

14. Spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš I. P. teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai pagal nuteistosios skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios I. P. interesus gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė D. Vaitkevičienė, taip pat į tai, kad I. P. yra darbingo amžiaus ir, bylos duomenimis, tam tikrais periodais dirbo ( „Sodros“ pažyma b. l. 79), byloje nėra duomenų apie sunkią jos turtinę padėtį (nuteistoji jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ar prašymo nepriteisti iš jos antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinio proceso metu nepateikė), teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išieškoti iš I. P. proceso išlaidas, susijusias su jai valstybės suteikta antrine teisine pagalba apeliacinio proceso metu. Įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę ir rezultatą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad prašoma priteisti už I. P. suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga jos turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistosios I. P. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš I. P. išieškoti valstybei 113,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu.