Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Andrutės Kalinauskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3851-819/2019 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Teismas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) redakciją, galiojusią ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., negyvenamųjų patalpų, esančių atskiru nekilnojamojo turto objektu, gyvenamajame name plotai buvo skaičiuojami kaip pagrindinių ir pagalbinių patalpų plotų suma (146, 148 punktai). Pagrindinį plotą sudarė visos patalpos, išskyrus patalpas, kurios įskaitomos į pagalbinį plotą, o į jį buvo įskaičiuojami mokymo įstaigų koridoriai, ligoninių, sanatorijų, poilsio namų, kino teatrų, klubų ir kitų pan. pastatų koridoriai, pastatuose esančios scenos ir estrados pagalbinės patalpos, kino aparatinių ir panašios patalpos. Pagalbinį plotą sudarė koridoriai, tambūrai, perėjimai, sanitarinių mazgų, ir inžinierinių tinklų bei įrengimų patalpos (katilinės su pagalbinėmis patalpomis, boilerinės, vandentiekio ir kanalizacijos siurblinės, valdymo mazgai, skydinės, transformatorinės, ventiliacijos ir oro kondicionavimo kameros, liftų mašinų patalpos ir kt.). Atkreipė dėmesį, kad Taisyklės nenustatė, kad vertinant kuriam pagrindiniam ar pagalbiniam plotui priskirti patalpas buvo kreipiamas dėmesys į tai, ar patalpos yra šildomos (šiltos). Būtent tai, teismo vertinimu, patvirtina atsakovės pozicijos teisingumą, kad ieškovei priklausančių patalpų pagrindinis plotas savaime negali būti prilyginamas patalpų naudingam plotui, kurį Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 nurodo kaip duomenį šilumos kiekiui suvartotam name, kuriame yra ši patalpa, bendroms reikmėms apskaičiuoti. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.) 8 punkte nurodyta, kad buto ar kitų patalpų naudingasis (šildomas) plotas yra buto ar kitų patalpų visų kambarių, verslo patalpų ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. Taigi, buto ar kitų patalpų naudingasis plotas, kuris kaip duomuo naudojamas taikant Šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, apima ne tik pagrindinį negyvenamųjų patalpų, bet ir šiltų pagalbinių patalpų plotą. Nesant duomenų, kad ieškovės nuosavybės teise valdomų parduotuvės patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), pagalbinės patalpos yra nešildomos (nešiltos), teismas konstatavo, kad atsakovė pagrįstai ginčo laikotarpiu skaičiuodama ieškovei priskirtą šilumos energijos kiekį namo bendroms reikmėms naudojo ieškovei priklausančių patalpų bendrąjį plotą, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse (CK 4.262 straipsnis), todėl ieškinį šioje dalyje pripažino nepagrįstu.

15. Pasisakydamas dėl ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, kad atsakovė, skaičiuodama ieškovei skirtą šilumos energijos kiekį bendroms namo reikmėms, nepagrįstai neįtraukė į šilumos energijos paskirstymą name esančių kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą nuo 2008 m. gegužės pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 šilumos auditą ir Nr. 10 šilumos auditą, įvertinant nešildomoms kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo sandėliukų patalpoms priskirtiną bendrojo naudojimo patalpų šildymui skirtą šilumos energijos dalį ir kuriuos į bendrojo naudojimo patalpas, kuriomis ieškovas nesinaudoja, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendro naudojimo patalpų, buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1978-262/2016, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi. Teismas sprendė, kad ginčas šiuo aspektu tarp ieškovės ir atsakovės yra išspręstas, todėl kelti jį iš naujo ieškovė šioje byloje neturi teisės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17. Ieškovė V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos mažmeninio pardavimo kainos perskaičiavimą nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., taikant mažmeninio pardavimo kainą pagal suvartotos energijos kiekį po 0,10 euro ct/kWh, ir suvartotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pagal ieškovo patalpų pagrindinį plotą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.5. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl ieškovės pareigos apmokėti tik centralizuotos šilumos dalį, tenkančią bendro naudojimo patalpų (pvz. laiptinių, bendrų konstrukcijų ir pan.) šildymui, kaip numato Komisijos 5 metodas, nors bendros patalpos yra šildomos tiek šiluma, gaunama iš centralizuotai šildomų butų, tiek šiluma, gaunama iš vietiniu būdu šildomų ieškovo patalpų. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis numato, kad bendraturčiai apmoka už bendrų patalpų šildymą nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra šildomos jų nuosavos patalpos. Šiuo atveju kiekvienas bendraturtis atlygina proporcingą bendrų patalpų šildymui tenkančią dalį. Atsakovė privalėjo arba dalį šilumos energijos bendroms reikmėms priskirti namo butų savininkams priklausančių jų butų pagalbinių patalpoms (sandėliukams), arba šilumos paskirstymui naudoti ieškovo patalpų pagrindinį plotą. Jei šiems sandėliukams būtų priskirta dalis šilumos bendroms reikmėms arba paskirstymui būtų naudotas ieškovo patalpų pagrindinis plotas, ieškovei priskirtas šilumos energijos kiekis būtų gerokai mažesnis.

17.6. Ieškovė nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl kitose bylose nustatytų prejudicinių aplinkybių teisinės reikšmės šioje byloje, nes minėtų bylų ir šios bylos dalykas, pagrindas ir ginčo laikotarpis nesutampa.

18.1. Pasisakydama dėl šilumos energijos mažmeninio aptarnavimo kainos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. nurodė, kad nesutinka, jog atsakovė neturėjo teisės ieškovei skaičiuoti fiksuoto dydžio mažmeninio aptarnavimo mokesčio ir turėjo pareigą informuoti ieškovę apie mažmeninės pardavimo kainos skaičiavimo būdus ir jų pasirinkimo tvarką. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendime konstatavo, jog visi teisės aktai, kurie turėjo įtakos kainos skaičiavimui ieškovės nurodytu laikotarpiu, yra viešai prieinami, todėl ieškovės teiginys, jog atsakovė neinformavo jos, kaip vartotojos, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėjo, jog ieškovei priskiriamos mokėtinos sumos yra skaičiuojamos pagal šilumos tiekimo metu galiojančius teisės aktus. Nuo 2015 m. lapkričio 27 d. Tarybos nutarimo Nr. O3-611 įsigaliojimo (2016 m. sausio 1 d.), UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamoji mažmeninio aptarnavimo vartotojui pasirinktinai yra ne 0,10 ct/kWh ar 0,01 ct/kWh (kaip buvo patikslintas ieškovės reikalavimas teismo proceso metu), o 0,12 ct/kWh už suvartotą šilumos kiekį. Atsakovė nuo 2016 m. sausio 1 d. iki šiol ieškovei taiko 0,12 ct/kWh už suvartotą šilumos kiekį, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti ir ieškinio reikalavimo perskaičiuoti mažmeninio aptarnavimo mokestį į 0,10 euro ct/kWh ar 0,01 euro ct/kWh.

18.2. Pasisakydama dėl šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pagal ieškovei priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbiami) (toliau – Patalpos), pagrindinį plotą, atsakovė atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovės Patalpos yra daugiabučiame gyvenamajame name, o jų įregistruota paskirtis – negyvenamoji. Byloje ginčo dėl taikomų metodų nėra, ieškovė ginčija tik jai priklausančių Patalpų naudingojo ploto apskaičiavimą. Nurodė, kad vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 522, negyvenamųjų patalpų, esančių atskiru nekilnojamojo turto objektu, gyvenamajame name plotai buvo skaičiuojami kaip pagrindinių ir pagalbinių patalpų plotų suma (146, 148 punktai). Pažymėjo, jog Taisyklės nenustatė, kad vertinant kuriam pagrindiniam ar pagalbiniam plotui priskirti patalpas buvo kreipiamas dėmesys į tai, ar patalpos yra šildomos (šiltos). Būtent tai patvirtina, kad ieškovei priklausančių Patalpų pagrindinis plotas savaime negali būti prilyginamas patalpų naudingam plotui, kurį Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 nurodo kaip duomenį šilumos kiekiui suvartotam name, kuriame yra ši patalpa, bendroms reikmėms apskaičiuoti. Ginčo laikotarpiu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 8 punktas apibrėžė buto ar kitų patalpų naudingojo (šildomo) ploto sąvoką – buto ar kitų patalpų visų kambarių, verslo patalpų ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. Iš šio reglamentavimo matyti, jog buto ar kitų patalpų naudingasis plotas, kuris kaip duomuo naudojamas taikant Šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, apima ne tik pagrindinį negyvenamųjų patalpų, bet ir šiltų pagalbinių patalpų plotą. Analogiškai pažymėjo ir Taryba, nagrinėdama šalių ginčą dėl šilumos energijos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti paskirstymo perskaičiavimo, 2016 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. O3-380. Taip pat pažymėjo (sprendime konstatavo ir teismas), jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės nuosavybės teise valdomų parduotuvės patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), pagalbinės patalpos yra nešiltos (nešildomos). Pareigą pagrįsti tokią aplinkybę turi ieškovė (CPK 178 straipsnis, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas). Kadangi negyvenamosios paskirties patalpų plotas, proporcingai kuriam priskiriamas šilumos kiekis šioms patalpoms šildyti, turi būti bendrasis priklausančių patalpų plotas, bendrovė pagrįstai vadovavosi ieškovei priklausančių patalpų bendruoju plotu ir teisėtai taikė viešajame registre nurodytąjį bendrąjį plotą ir nėra jokio teisinio pagrindo atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą pagal ieškovės prašomą pagrindinį plotą.

18.3. Pasisakydama dėl kitų bylų tarp ginčo šalių, nurodė, kad vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 dalimi ir 279 straipsnio 4 dalimi, nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lietuvos teismų praktikoje CPK normos dėl prejudicinių faktų taikymo aiškinamos laikantis šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejuose bylose dalyvauja bet kokiu procesiniu statusu tie patys asmenys; byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tada, jei jie byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Įsiteisėjus tokiam sprendimui vėliau paneigti sukurtų prejudicinių faktų negalima, jų įrodinėti nereikia ir jie negali būti ginčo objektas kitoje byloje. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Priešingas res judicata aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis), bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisėtų lūkesčių principui ir civilinės apyvartos stabilumui. Byloje apeliantė nepateikė jokių reikšmingų (naujų) įrodymų, dėl kurių būtų galima abejoti ankstesnių teismų sprendimų ir Tarybos nutarimų ginčo šalių atžvilgiu teisingumu bei pagrįstumu. Atsakovė prašo teismo taikyti priimtų teismų sprendimų ir Tarybos nutarimų sukurtus prejudicinius faktus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

21. Byloje kilo ginčas dėl šilumos energijos mažmeninio pardavimo kainos perskaičiavimo nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., taikant mažmeninio pardavimo kainą pagal suvartotos energijos kiekį ir dėl suvartotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pagal ieškovės patalpų pagrindinį plotą.

22. Pagrindiniai atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra: atsakovė neturėjo teisės ieškovei skaičiuoti fiksuoto dydžio mažmeninio aptarnavimo mokesčio ir turėjo pareigą informuoti ieškovę apie mažmeninės pardavimo kainos skaičiavimo būdus ir jų pasirinkimo tvarką; atsakovė netinkamai skirstė šilumą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės patvirtintus 4-ą ir 5-ą metodus, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovės patalpoms pagal jų bendrą plotą, nors turėjo taikyti pagrindinį plotą, kuris yra analogiškas butų naudingam plotui. Taip pat ieškovė nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl kitose bylose nustatytų prejudicinių aplinkybių teisinės reikšmės šioje byloje, nurodydama, kad minėtų bylų ir šios bylos dalykas, pagrindas ir ginčo laikotarpis nesutampa.

Dėl įpareigojimo atsakovei atlikti šilumos energijos mažmeninio pardavimo kainos perskaičiavimą nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., taikant mažmeninio pardavimo kainą pagal suvartotos energijos kiekį

23. Ieškovė nesutinka, kad šilumos tiekėjas paskaičiavo jai fiksuoto dydžio mažmeninio aptarnavimo mokestį, kadangi turėjo skaičiuoti mažmeninio aptarnavimo kainą pagal suvartotą šilumos kiekį 0,10 euro ct/kWh. Ieškovės teigimu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-9610 110 ir 111 punktas gali būti taikomi tik tuo atveju, jei juos pasirenka vartotojas. Atsakovė niekada neklausė vartotojo, kokią mažmeninio aptarnavimo kainą vartotojas norėtų pasirinkti, pažeisdama šalių bendradarbiavimo principą. Todėl Komisija visiškai nepagrįstai nusprendė, kad šilumos tiekėjas turėjo teisę vienašališkai parinkti 10 kartų didesnį mokestį pagal 111 punktą, nes mokestis pagal 110 punktą butų gerokai mažesnis, įvertinus nedidelį šilumos kiekį, kuris ieškovui yra priskiriamas. Su šiais apeliantės skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

24. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos 110 ir 111 punktai suteikė galimybę vartotojui pasirinkti šilumos pardavimo kainą skaičiuoti suvartotam šilumos kiekiui ar pagal priklausomybę (kitiems vartotojams ar gyventojui). Tačiau nors šioje Šilumos kainų nustatymo metodikoje ir nebuvo nustatyta šilumos pardavimo kainos skaičiavimo būdų pasirinkimo tvarka, ji, kaip skundžiamame sprendime ir nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo nustatyta ankstesnėje, t.y. laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 2 d. galiojusioje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintoje Šilumos kainų skaičiavimo metodikoje. Šioje Šilumos kainų nustatymo metodikoje buvo nustatyta, kad šilumos pardavimo kaina skaičiuojama pagal priklausomybę, o vartotojams pasirinkus, šilumos pardavimo kaina gali būti skaičiuojama suvartotam šilumos kiekiui (110, 111 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė valią dėl mažmeninio aptarnavimo kainos skaičiavimo priklausomai nuo sunaudoto šilumos kiekio atsakovei išreiškė tik 2015 m. spalio 1 d. rašte, kurį ieškovė gavo 2015 m. spalio 5 d., todėl mažmeninio aptarnavimo kainą sunaudotam šilumos kiekiui ieškovei pradėta skaičiuoti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

25. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka pradėjusi skaičiuoti šilumos pardavimo kainą (vėliau mažmeninio aptarnavimo kainą) kaip fiksuotą mokestį pagal priklausomybę ir tęsusi jo skaičiavimą tokiu būdu iki ieškovė išreiškė kitokią valią, galiojančių teisės aktų, taikydama pastovią mažmeninio aptarnavimo kainą vartotojui per mėnesį, nepažeidė.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie teisės aktai nenustato atsakovei pareigos informuoti vartotoją apie galimybę pasirinkti mažmeninės pardavimo kainos skaičiavimo būdus, todėl ieškovės argumentai dėl atsakovės nebendradarbiavimo atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai yra skelbiami viešai, todėl ieškovės teiginys, jog atsakovė neinformavo jos, kaip vartotojos, yra nepagrįstas ir atmestinas. Vartotojui nepasinaudojus savo teise pasirinkti kitą, t. y. ne fiksuotą mažmeninio aptarnavimo kainą, o priklausančią nuo suvartojimo, šilumos tiekėjas pagrįstai taikė fiksuotą kainą.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gruodžio 4 d. priimtas sprendimas Nr. R2-(ŠP)-3658, kuriame Komisija konstatavo, kad ieškovei, iki 2015 m. rugsėjo 30 d. nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo, atsakovės pagrįstai buvo taikoma fiksuota mažmeninio aptarnavimo kaina per mėnesį vartotojui, kuri nepriklausė nuo ieškovės suvartoto šilumos kiekio, bei skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą, yra įsiteisėjęs ir privalomas ieškovei ir atsakovei, nes byloje nėra duomenų, jog šis ginčas šalių buvo perkeltas nagrinėti į teismą (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), 34 straipsnio 16, 17 dalys).

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad šilumos pardavimo mokestis už 2013 m. kovo, balandžio mėnesius buvo Telšių rajono apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-46-187/2014, kuri vyko tarp tų pačių šalių, dalykas (e.b.l. 132-137, t. II). Iš Telšių rajono apylinkės teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad šioje byloje buvo sprendžiama dėl skolos paskaičiavimo už šildymą parduotuvei, esančiai (duomenys neskelbiami), pagrįstumo ir teisingumo. Šioje byloje teismas nustatė, kad mokesčiai už šilumos energiją, priskirtą patalpai, esančiai (duomenys neskelbiami), laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. paskaičiuoti tinkamai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pagrįstai laikė nustatytą ir atskirai šioje byloje neįrodinėtiną (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl įpareigojimo atsakovei atlikti suvartotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pagal ieškovės patalpų pagrindinį plotą

29. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės patvirtintus 4-ą ir 5-ą metodus, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovės patalpoms pagal jų bendrą plotą, nors turėjo taikyti pagrindinį plotą, kuris yra analogiškas butų naudingam plotui.

30. Byloje nustatyta, kad ieškovei priklauso negyvenamosios patalpos, kuriose ji vykdo prekybinę veiklą, bendrasis jai priklausančių patalpų plotas yra 109,86 kv. m. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad namo, esančio (duomenys neskelbiami), bendrasavininkų sprendimu šilumos paskirstymas vykdomas pagal namo bendrasavininkų pasirinktus ir Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.) kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.). Ginčas tarp šalių kyla dėl to, koks yra ieškovei priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), naudingasis plotas, nes apskaičiuojant šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui esminę reikšmę turi būtent butų ar patalpų naudingasis plotas. Ieškovė teigia, kad jai priklausančių patalpų naudingasis plotas yra tapatus Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nurodomam jos patalpų pagrindiniam plotui. Atsakovė teigia, kad ieškovei priklausančių patalpų naudingasis plotas yra tapatus Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nurodomų jos patalpų bendram plotui.

31. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 522 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.), nustatė, kad negyvenamųjų patalpų, esančių atskiru nekilnojamojo turto objektu, gyvenamajame name plotai buvo skaičiuojami kaip pagrindinių ir pagalbinių patalpų plotų suma (146, 148 punktai). Pažymėtina, kad Taisyklės nenustatė, jog vertinant kuriam pagrindiniam ar pagalbiniam plotui priskirti patalpas buvo kreipiamas dėmesys į tai, ar patalpos yra šildomos (šiltos), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad ieškovei priklausančių patalpų pagrindinis plotas savaime negali būti prilyginamas patalpų naudingam plotui, kurį Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 nurodo kaip duomenį šilumos kiekiui suvartotam name, kuriame yra ši patalpa, bendroms reikmėms apskaičiuoti. Be to, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.) 8 punkte nurodyta, kad buto ar kitų patalpų naudingasis (šildomas) plotas yra buto ar kitų patalpų visų kambarių, verslo patalpų ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, nurodė, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis palyginamasis naudingas plotas apskaičiuotinas pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, buto ar kitų patalpų naudingasis plotas, kuris kaip duomuo naudojamas taikant Šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, apima ne tik pagrindinį negyvenamųjų patalpų, bet ir šiltų pagalbinių patalpų plotą. Ieškovei nepateikus jokių duomenų, kad jos nuosavybės teise valdomų parduotuvės patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), pagalbinės patalpos yra nešiltos (nešildomos) (CPK 178 straipsnis), atsakovė pagrįstai ginčo laikotarpiu skaičiuodama ieškovei priskirtą šilumos energijos kiekį namo bendroms reikmėms naudojo ieškovei priklausančių patalpų bendrąjį plotą, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse (CK 4.262 straipsnis).

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl ieškovės argumento, kad atsakovė neįtraukė į šilumos energijos paskirstymą name esančių kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kas, ieškovės teigimu, lėmė neproporcingą jos mokėtinos sumos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą padidėjimą, pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-178-186/2017 (e.b.l. 142-152, t. II), peržiūrėdamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1978-262/2016. 2017 m. balandžio 5 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų VĮ Registrų centro duomenų nustatyta, kad namo butų sąrašo pastabose prie kiekvieno buto nurodyta, kad butas yra su rūsiu (nurodytas atitinkamo rūsio plotas bei žymėjimas). Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad rūsio patalpos (sandėliukai) būtų suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, suteikiant jiems atskirtus identifikacinius numerius. Duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, byloje taip pat nėra. Nesant jokių įrodymų, kad patalpos rūsyje asmeninės nuosavybės teise priklausė atskiriems konkretiems savininkams, kad atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, kad ši aplinkybė turėjo įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams teisėtumą. Šioje nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie pasikeitusias aplinkybes (kad rūsio patalpos būtų suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai ir pan.), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ginčas šiuo aspektu tarp ieškovės ir atsakovės yra išspręstas ir kelti jį iš naujo ieškovė šioje byloje neturi teisės.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.