Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. patikslintą ieškinį atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl komisijos sprendimo panaikinimo ir komisijos bei šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Atuva“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi ir vėliau atsisakiusi dalies reikalavimų, prašė įpareigoti atsakovę UAB „Litesko“: 1) atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; 2) perskaičiuoti mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą nuo 2008 m. gegužės pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 šilumos auditą (iki 2009 m.) ir Nr. 10 šilumos auditą (nuo 2009 m.), įvertinant nešildomoms kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo sandėliukų patalpoms priskirtiną bendro naudojimo patalpų šildymui skirtą šilumos energijos dalį, ir autonominiu būdu šildomas ieškovės patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kurios į bendro naudojimo patalpas, kuriomis ieškovė nesinaudoja, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendro naudojimo patalpų.Nurodė, kad ieškovei priklauso komercinės paskirties patalpos daugiabutyje name Rambyno g. 20, Telšiuose (toliau – Namas). Centralizuotą šilumos energiją Namui tiekia atsakovė UAB „Litesko“. Ieškovės patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos, jose nėra tiekiamas karštas vanduo, tačiau ieškovei yra teikiamos sąskaitos už bendro naudojimo patalpų šildymą. Ieškovės teigimu, atsakovė UAB „Litesko“ Namo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, nes šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus, o šilumą, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti, išskirstė visiems Namo butų ir kitų patalpų savininkams per butų ir kitų patalpų šildymą (šildymo sezono metu) arba cirkuliacijos mokestį (nešildymo sezono metu), taip pat nepriskyrė jokios bendroms reikmėms skirtos šilumos dalies butų savininkams priklausančioms asmeninio naudojimo sandėliukų patalpoms. Ieškovė neprivalo apmokėti už šilumos energiją, suvartotą paruošti neapskaitytam karštam vandeniui, taip pat už bendro naudojimo patalpų šildymą, nes ieškovė šiomis patalpomis nesinaudoja. Atsakovė taiko netinkamus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nes Namo bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik centralizuotu būdu, bet ir vietiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Ieškovė įrodinėja atsakovės vykdyto šildymui, karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti skirtos šilumos energijos paskirstymo neteisėtumą, kuris pasireiškė šilumos apskaitai naudojamais apskaitos prietaisais, kurie ginčo laikotarpiu neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, nes metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių ir šilumos skaitiklių rodmenis sąskaitoms išrašyti draudžia LR ūkio ministro 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 22 punktas, LR ūkio ministro 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 22 punktas ir LR energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 55.3 punktas ir 185.4 punktas.Ieškovė nesinaudoja bendrojo naudojimo patalpomis, todėl neprivalo mokėti už šių patalpų šildymą. Šis mokestis nėra tiesiogiai susijęs su daugiabučio namo priežiūra pagal CK ketvirtosios knygos normas. Už laiptinės šildymą pagal vartojimo prievolinius santykius atsako konkretūs butų savininkai kaip vartotojai pagal prievolių teisės normas. Atsakovė neįtraukė į šilumos energijos paskirstymą Name esančių kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), todėl neproporcingai padidėjo ieškovės mokėtina suma už bendro naudojimo patalpų šildymą. Komisija 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštu patvirtino, kad skirstant šilumos energiją šilumos tiekėjas privalėjo dalį šilumos energijos priskirti ir kitų butų savininkams asmeninės nuosavybės teise priklausančioms kitos paskirties patalpoms (sandėliukams), kaip šildomoms patalpoms, arba dalį bendro naudojimo patalpoms skirtos šilumos, jei sandėliukai yra nešildomi, tačiau ginčo atveju šiems sandėliukams nebuvo priskirtas joks šilumos kiekis, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 konstatavo, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos.Atsakovės šilumos paskirstymo suvestinėse ieškovės patalpų plotas neatitinka VĮ Registro centro duomenų, todėl ieškovei priskirta daugiau nei priklauso bendro naudojimo šilumos energijos.Teismas neišsiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį ieškovė faktiškai gavo. Atsakovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė ieškovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį ieškovė reikalauja perskaičiuoti (CPK 178 str.). Atsakovės nesutikimas su prašoma skirti ekspertize akivaizdžiai įrodo, kad atsakovė nėra ieškovei patiekusi ginčo šilumos energijos kiekio. Šilumos paskirstymo metodikos leidžia nustatyti tik teorinį, o ne faktinį suvartotą šilumos kiekį.Ieškovė pateikė šilumos energijos paskirstymo auditą, kuriame nustatyta, kad atsakovė netinkamai parinko metodą ir neteisingai paskirstė šilumos energiją. Sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo turi būti priimtas visų butų savininkų sprendimu, o ne jų daugumos.Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime pažymi, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutrauktas bylos nagrinėjimas Komisijos ir Inspekcijos atžvilgiu.Valstybinė energetikos inspekcija prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodo, kad UAB „Litesko“ teigė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. visame Name įrengė jai priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus, kurie visi yra metrologiškai patikrinti. Iki tol Namo butuose buvo įrengti vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai, apie kurių metrologinę patikrą UAB „Litesko“ informacijos neturi. Inspekcija pažymi, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 185.4 punktas, draudžiantis naudoti karšto vandens skaitiklius, jei jų metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs, taikomas išimtinai tik karšto vandens tiekėjui priklausantiems karšto vandens skaitikliams. Apeliantė nepateikė duomenų, kad UAB „Litesko“ naudojo savo karšto vandens skaitiklius su pasibaigusia metrologine patikra (arba be jos).Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Apeliantė šioje byloje reikalauja perskaičiuoti jai tenkančius mokėjimus už Namo bendro naudojimo patalpų šildymą dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl to, kad buvo nepagrįstai priskirtas šilumos kiekis neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti; antra, dėl to, kad buvo taikomi netinkami šilumos paskirstymo metodai.Dėl šilumos apskaitos teisėtumoApeliantė kaip vieną iš argumentų, kad atsakovės UAB „Litesko“ vykdyta šilumos energijos apskaita Name neteisėta, nurodo aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu naudoti karšto vandens apskaitos prietaisai neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Toks argumentas buvo nurodytas ir apeliantės skunde, kuris buvo paduotas Inspekcijai laikantis tuo metu galiojusioje Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytos privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Inspekcija 2014 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą stabdyti tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimą dėl pareiškėjos V. P. reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos Name teisėtumu, kol teismuose nėra išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-3824-450/2014 ir Nr. 2-46-187/2014. Pagal Liteko duomenis, minėtose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie Inspekcijos priimtą sprendimą dėl šio apeliantės reikalavimo. Pirmosios instancijos teismo sprendime dėl šio ieškovės argumento taip pat nėra pasisakyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė yra pasinaudojusi privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, be to, Inspekcija savo poziciją šiuo klausimu išdėstė atsiliepime į apeliacinį skundą, sprendžia, kad būtų nebetikslinga naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir palikti šį apeliantės reikalavimą nenagrinėtą vien dėl tos priežasties, kad ši ginčo dalis galutinai nėra išspręsta privaloma ikiteismine tvarka.Apeliantė remiasi Lietuvos metrologijos inspekcijos 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 13SR-431, kuriame nustatyta, kad 2013 m. lapkričio mėn. patikrinus Namo gyventojų butuose esančius skaitiklius, nustatyta, kad dalis jų buvo naudojami be galiojančių metrologinės patikros žymenų (t. 1, b. l. 151–153). Atsakovė UAB „Litesko“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. visiems centralizuotos šilumos energijos vartotojams Name buvo įrengti atsakovės UAB „Litesko“ karšto vandens skaitikliai, kurie yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus. Iki tol Namo butuose buvo įrengti vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai, apie kurių metrologinę patikrą UAB „Litesko“ informacijos neturi. Apeliantė šių aplinkybių neneigia, jokių duomenų, kad atsakovė UAB „Litesko“ naudojo savo karšto vandens skaitiklius su pasibaigusia metrologine patikra (arba iš vis be jos), teismui nepateikė. Inspekcija teisingai pažymėjo, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297) 185.4 punktas, draudžiantis naudoti karšto vandens skaitiklius, jei jų metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs, taikomas tik karšto vandens tiekėjui priklausantiems karšto vandens skaitikliams. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad skaitiklių duomenys buvo netikslūs ir jų parodymų pagrindu apskaičiuoti mokėjimai turėtų būti pripažinti klaidingais. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su metrologinių patikrų nebuvimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė UAB „Litesko“ vykdė neteisėtą Namo vartotojams tiektos šilumos energijos apskaitą.Kiti apeliantės argumentai, kuriais ginčijamas atsakovės UAB „Litesko“ vykdomos šilumos energijos apskaitos teisėtumas, taip pat nepagrįsti. Apeliantė teigia, kad ji apskritai nesinaudoja Namo bendrojo naudojimo patalpomis, todėl neprivalo mokėti už šių patalpų šildymą. Taip pat apeliantė teigia, kad atsakovė neįtraukė į šilumos energijos paskirstymą Name esančių kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), todėl neproporcingai padidėjo apeliantės mokėtina suma už bendro naudojimo patalpų šildymą. Tokią poziciją apeliantė grindžia Komisijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. R2-2031 (t. 3, b. l. 71–72) išdėstyta nuomone bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad toje pačioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga <…> bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Iš byloje pateiktų VĮ Registrų centro duomenų nustatyta, kad Namo butų sąrašo pastabose prie kiekvieno buto nurodyta, kad butas yra su rūsiu (nurodytas atitinkamo rūsio plotas bei žymėjimas) (t. 1, b. l. 104–105). Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad rūsio patalpos (sandėliukai) būtų suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, suteikiant jiems atskirus identifikacinius numerius. Duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, byloje taip pat nėra. Nesant jokių įrodymų, kad patalpos rūsyje asmeninės nuosavybės teise priklausė atskiriems konkretiems savininkams, kad atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, kad ši aplinkybė turėjo įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą.Dėl apeliantės argumento, kad jos patalpų plotas atsakovės šilumos paskirstymo suvestinėse neatitinka VĮ Registro centro duomenų, pažymėtina, kad pats vartotojas privalo pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 p.).Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas byloje turėjo nustatyti, kokį šilumos energijos kiekį ieškovė faktiškai gavo. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Taigi, suvartotos šilumos kiekis paskirstomas taikant Komisijos patvirtintą metodą (-us). Teismas teisingai nurodė, kad kitaip paskirstyti suvartotą šilumos kiekį, nei pagal Komisijos patvirtintus metodus, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantei buvo priskirtas apmokėti didesnis nei jai priklausytų šilumos kiekis, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Litesko“ perskaičiuoti ieškovei tenkančius mokėjimus už Namo bendro naudojimo patalpų šildymą.

Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo

Apeliantės teigimu, šilumos energija Namo bendro naudojimo patalpoms šildyti paskirstyta neteisingai ir dėl atsakovės netinkamai parinkto metodo. Tai, pasak apeliantės, patvirtina byloje pateiktas jos patalpų, esančių Name, energijos vartojimo auditas, kurį 2014 m. kovo 21 d. atliko MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ (t. 1, b. l. 225–232). Pažymėtina, kad pateikta MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ išvada pati savaime nelemia privalomo kito metodo taikymo ar vertinimo, kad šilumos tiekėjo taikytas metodas (metodai) buvo netinkamas ar neteisėtas. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punkte įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens paskirstymo butams ir kitoms patalpoms metodų. Vartotojams teisės aktų nustatyta tvarka šia teise nepasinaudojus, šilumos paskirstymo metodą iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas. Bylos duomenimis, Namo gyventojai šią teisę realizavo 2012 m. vasario 10 d., nutarę pasirinkti Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (t. 2, b. l. 152). Teismas nustatė, kad mokestį už Namo bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovė ieškovei pradėjo skaičiuoti tik nuo 2012 m. spalio 1 d., todėl iki tol taikytini šilumos paskirstymo metodai apskritai neturi reikšmės sprendžiant šį ginčą. Pagal Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 1.4 punkto nuostatą, šis metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu (išskyrus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kuriuose numatyta šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo tvarka) ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastatui šildyti, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Kadangi patys vartotojai pasirinko jiems priimtinus šilumos nustatymo bei paskirstymo metodus, nėra pagrindo teigti, kad šilumos tiekėjas, t. y. atsakovė UAB „Litesko“ netinkamai parinko ar netinkamai pritaikė šilumos paskirstymo metodus.Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, Komisijos rekomenduojamus taikyti metodus šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Pagal CK 4.85 straipsnio 1 dalį, sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju sprendimas taikyti metodus Nr. 4 ir Nr. 5 buvo priimtas Namo butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (19 iš 20). Taigi, apeliantė nepagrįstai teigia, kad sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodų pasirinkimo turėjo būti priimtas visų butų savininkų sprendimu.Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovė teisėtai taiko šilumos energijos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą perskaičiuoti ieškovei tenkančius mokėjimus už Namo bendro naudojimo patalpų šildymą pagal jos nurodomą metodą.Nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.