Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui UAB „Litesko“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad klausimą dėl mažmeninio aptarnavimo kainos (šilumos pardavimo mokesčio) skaičiavimo ieškovė šioje byloje iškėlė ne pirmą kartą. Pirma, ši klausimą nagrinėjo Komisija, gavusi ieškovės 2015 m. rugsėjo 30 d. pateiktą skundą, kuriuo ieškovė prašė, be kita ko, nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. perskaičiuoti mažmeninio aptarnavimo kainą, ją skaičiuojant už suvartotą šilumos kiekį. Šiuo klausimu Komisija 2015 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. R2-(ŠP)-3658 (e.b.l.115-117, t. I), kuriame konstatavo, kad ieškovei, iki 2015 m. rugsėjo 30 d. nepasirinkus mažmeninio aptarnavimo kainos taikymo būdo, atsakovo pagrįstai buvo taikoma fiksuota mažmeninio aptarnavimo kaina per mėnesį vartotojui, kuri nepriklausė nuo ieškovės suvartoto šilumos kiekio, bei skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat šiame sprendime Komisija konstatavo, kad pareiškėja aiškiai išreiškė valią mažmeninio aptarnavimo kainą skaičiuoti priklausomai nuo sunaudoto šilumos kiekio atsakovei adresuotame 2015 m. spalio 1 d. rašte. Teismas sutinka su atsakovu, kad Komisijos priimtas sprendimas šiuo klausimu yra privalomas ieškovei ir atsakovui, nes byloje nėra duomenų, jog šis ginčas šalių buvo perkeltas nagrinėti į teismą (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), 34 straipsnio 16, 17 dalys). Būtent dėl šios priežasties teismas plačiau nepasisako dėl ieškovės į bylą papildomai teiktų įrodymų, jog valią dėl šilumos pardavimo mokesčio ji buvo išreiškusi atsakovui dar 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu (e.b.l. 186, 179-183, t. II). Antra, šilumos pardavimo mokestis už 2013 m. kovo, balandžio mėnesius buvo Telšių rajono apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-46-187/2014, kuri vyko tarp tų pačių šalių, dalykas (e.b.l. 132-137, t. II). Nors šioje byloje ieškovė, sutiktina, nereiškė materialinio teisinio reikalavimo dėl šilumos pardavimo kainos perskaičiavimo, iš Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo motyvų matyti, kad pastarojoje byloje ieškovė, būdama atsakove, kėlė klausimus dėl skolos paskaičiavimo už šildymą parduotuvei, esančiai (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisingumo, o teismas siūlė jai teikti tai patvirtinančius įrodymus. Šia teise ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-46-187/2014 nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-46-187/2014 nustatyta aplinkybė, kad ieškovė tinkamai paskaičiavo mokesčius už šilumos energiją, priskirtą patalpai (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., kas akivaizdu buvo pastarosios bylos nagrinėjimo dalyku, laikytina nustatyta ir atskirai neįrodinėtina šioje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Trečia, atsakovo į bylą pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. atsakovas mokesčius ieškovei skaičiuoja pagal jos pasirinktą mažmeninės aptarnavimo kainos paskaičiavimo būdą, kuri priklauso nuo faktiškai sunaudoto šilumos kiekio. Apie tai ieškovė buvo informuota atsakovo 2016 m. liepos 12 d. raštu Nr. 5.3-90 (e.b.l. 36, t. I), 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 5.3-100 (e.b.l. 38, t. I). Tą liudija ir ieškovės į bylą pateiktos sąskaitos (e.b.l. 97, t. I).

Ieškovė teismo posėdžio metu, patikslinusi reiškiamą reikalavimą, prašė jos atžvilgiu įpareigoti atsakovę ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. taikyti ne 0,10, o 0,01 ct/kWh mažmeninio pardavimo kainą pagal suvartotos energijos kiekį. Teismas šį ieškovės reikalavimą laiko visiškai nepagrįstu. Viena vertus, kaip jau minėta, iki 2015 m. lapkričio 1 d. atsakovė pagrįstai ieškovės atžvilgiu netaikė mažmeninio pardavimo kainos pagal suvartotą energijos kiekį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, jo redakcijos, galiojusios ginčo laikotarpiu, įgaliojimus nustatyti šilumos kainas, tarp jų mažmeninio aptarnavimo kainas (šilumos pardavimo mokestį), suteikė savivaldybės taryboms, o joms šios pareigos nevykdant Komisijai. Iš viešai prieinamų duomenų www.e-seimas.lrs.lt nustatyta, kad Komisija 2014 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. O3-34 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ vienašališkai nustatė šilumos kainos dedamąsias, tarp jų šilumos pardavimo kainą už suvartotą energijos kiekį – 0,34 ct/kWh (2.5 punktas), 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-601 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. O3-34 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d., – 0,10 euro ct/kWh (2.5 punktas), 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. O3-611 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ - 0,12 euro ct/kWh (2.4 punktas). Todėl skaičiuoti ieškovei mažmeninio aptarnavimo mokestį mažesnį, nei nurodytas šiuose Komisijos nutarimuose, atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl įpareigojimo atsakovui atlikti suvartotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pagal ieškovės patalpų pagrindinį plotą

Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., 12 straipsnio 1 dalį šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje nurodyta, kad daugiabučio namo buto ir/ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Pagal Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., 9 punktą daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų sprendimu šilumos paskirstymas vykdomas pagal namo bendrasavininkų pasirinktus ir Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.

Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 nustato, jog šis metodas gali būti taikomas visuose namuose, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Šį metodą gali pasirinkti didžioji dalis vartotojų, kurių butuose nėra individualios apskaitos. Pastate suvartotas šilumos kiekis pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstomas patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Butuose ir patalpose suvartoto karšto vandens kiekis nustatomas pagal butuose ar laiptinėse įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis arba pagal karšto vandens suvartojimo normas. Šilumos kiekis vandens pašildymui nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Likęs šilumos kiekis patalpų šildymui išdalinimas pagal butų naudingą plotą.

Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 nustato, kad šio metodo 1 punkte išvardytiems pastato vartotojams priskiriamas šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui (QBŠ bn) skaičiuojamas: 5.1. neatsižvelgiant į patalpos padėtį pastate – šilumos kiekis, nustatytas pagal šio paskirstymo metodo 4 punktą (QPŠ bn), dauginamas iš šilumos priskyrimo dalies koeficiento (KBŠ): QBŠ bn = QPŠ bn x KBŠ kWh; čia KBŠ – šio metodo 1 punkte išvardytiems pastato vartotojams šilumos dalies priskyrimo koeficientas, nustatomas: 5.1.1. pagal butų ar patalpų naudingąjį plotą (ABŠ), kai jų aukštis vienodas: KBŠ = ABŠ /SUMA ABŠ; 5.1.2. pagal butų ar patalpų tūrį (VBŠ), kai jų aukštis nevienodas: KBŠ = VBŠ /SUMA VBŠ; čia ABŠ, VBŠ – vartotojo (buto ar patalpos) naudingasis plotas ar tūris; SUMA ABŠ, VBŠ – šio metodo 1 punkte išvardytų pastato vartotojų (butų ar patalpų) naudingųjų plotų ar tūrių suma; 5.2. atsižvelgiant į patalpos padėtį pastate: QBŠ bn = QPŠ bn x KBŠ kor kWh; čia KBŠ kor – šilumos dalies priskyrimo vartotojams koreguojantis koeficientas, įvertinantis buto padėtį išorinės aplinkos atžvilgiu ir kitus faktorius, nustatomas pagal pastato energetinio audito duomenis. Iš šių Šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 nuostatų matyti, kad apskaičiuojant šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui esminę reikšmę turi butų ar patalpų naudingasis plotas. Iš esmės dėl to ginčo tarp šalių nėra. Ginčas tarp šalių kyla dėl to, koks yra ieškovei priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), naudingasis plotas. Ieškovė teigia, kad jai priklausančių patalpų naudingasis plotas yra tapatus Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nurodomam jos patalpų pagrindiniam plotui. Atsakovas gi teigia, kad jai priklausančių patalpų naudingasis plotas yra tapatus Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nurodomų jos patalpų bendram plotui. Teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su atsakovo pozicija.

Visų pirma, teismas mano esant pagrindą atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė aplinkybę, jog jai priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini), naudingasis plotas yra lygus 83,25 kv. m grindžia išimtinai Nekilnojamojo turto registro duomenimis (e.b.l. 26-27, t. I). Jokių kitų įrodymų – patalpų planų, fotonuotraukų ar kita, ieškovė į bylą neteikia. Todėl sprendžiant dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, būtina nustatyti, koks patalpų plotas kaip pagrindinis yra fiksuojamas Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenyse. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 522. Pagal šias Taisykles, jų redakciją, galiojusią ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., negyvenamųjų patalpų, esančių atskiru nekilnojamojo turto objektu, gyvenamajame name plotai buvo skaičiuojami kaip pagrindinių ir pagalbinių patalpų plotų suma (146, 148 punktai). Pagrindinį plotą sudarė visos patalpos, išskyrus patalpas, kurios įskaitomos į pagalbinį plotą, o į jį buvo įskaičiuojami mokymo įstaigų koridoriai, ligoninių, sanatorijų, poilsio namų, kino teatrų, klubų ir kitų pan. pastatų koridoriai, pastatuose esančios scenos ir estrados pagalbinės patalpos, kino aparatinių ir panašios patalpos. Pagalbinį plotą sudarė koridoriai, tambūrai, perėjimai, sanitarinių mazgų, ir inžinierinių tinklų bei įrengimų patalpos (katilinės su pagalbinėmis patalpomis, boilerinės, vandentiekio ir kanalizacijos siurblinės, valdymo mazgai, skydinės, transformatorinės, ventiliacijos ir oro kondicionavimo kameros, liftų mašinų patalpos ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenustatė, kad vertinant kuriam pagrindiniam ar pagalbiniam plotui priskirti patalpas buvo kreipiamas dėmesys į tai, ar patalpos yra šildomos (šiltos). Būtent tai, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo pozicijos teisingumą, kad ieškovei priklausančių patalpų pagrindinis plotas savaime negali būti prilyginamas patalpų naudingam plotui, kurį Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 nurodo kaip duomenį šilumos kiekiui suvartotam name, kuriame yra ši patalpa, bendroms reikmėms apskaičiuoti.

Teismas sutinka su ieškove, kad Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintame Šilumos paskirstymo metode Nr. 5 nebuvo apibrėžta patalpų naudingo ploto sąvoka, tačiau ką teisės aktų leidėjas turėjo omeny nurodydamas, kad apskaičiuojant šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui imamas duomuo „butų ar patalpų naudingasis plotas“, matyti iš kitų teisės aktų. Ką šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykiuose laikyti buto ar kitų patalpų naudinguoju (šildomu) plotu aiškiai apibrėžė pačios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (jų redakcijos, galiojusios ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.). Jų 8 punkte nurodyta, kad buto ar kitų patalpų naudingasis (šildomas) plotas yra buto ar kitų patalpų visų kambarių, verslo patalpų ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, buto ar kitų patalpų naudingasis plotas, kuris kaip duomuo naudojamas taikant Šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, apima ne tik pagrindinį negyvenamųjų patalpų, bet ir šiltų pagalbinių patalpų plotą. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės nuosavybės teise valdomų parduotuvės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pagalbinės patalpos yra nešiltos (nešildomos). Tuo tarpu pareiga pagrįsti tokią aplinkybę teko ieškovei (CPK 178 straipsnis), nes ir pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktą būtent jai tenka pareiga pateikti atsakovui patalpos duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Nesant tokių duomenų, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai ginčo laikotarpiu skaičiuodamas ieškovei priskirtą šilumos energijos kiekį namo bendroms reikmėms naudojo ieškovei priklausančių patalpų bendrąjį plotą, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse (CK 4.262 straipsnis). Tokį bylos nustatytų aplinkybių vertinimą patvirtina ir Komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. O3-380 nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai dėl negyvenamųjų patalpų plotų taikymo. 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė, kad patalpų naudingais plotas apskaičiuotinas pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą. Todėl ieškovės ieškinys ir šioje dalyje pripažintinas nepagrįstu.

Ieškovė ieškinyje prašymą įpareigoti atsakovą atlikti suvartotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pagal ieškovės patalpų pagrindinį plotą grindė taip pat faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovas, skaičiuodamas ieškovei skirtą šilumos energijos kiekį bendroms namo reikmėms, nepagrįstai neįtraukė į šilumos energijos paskirstymą name esančių kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų). CPK 279 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymo saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė teisme buvo pareiškusi reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą nuo 2008 m. gegužės pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 šilumos auditą ir Nr. 10 šilumos auditą, įvertinant nešildomoms kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo sandėliukų patalpoms priskirtiną bendrojo naudojimo patalpų šildymui skirtą šilumos energijos dalį ir kuriuos į bendrojo naudojimo patalpas, kuriomis ieškovas nesinaudoja, atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendro naudojimo patalpų. Šis reikalavimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1978-262/2016, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi (e.b.l. 142-152, t. II). Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė dėl ieškovės argumento, kad atsakovas neįtraukė į šilumos energijos paskirstymą name esančių kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kas, ieškovės teigimu, lėmė neproporcingą jos mokėtinos sumos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą padidėjimą. 2017 m. balandžio 5 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad „iš byloje pateiktų VĮ Registrų centro duomenų nustatyta, kad namo butų sąrašo pastabose prie kiekvieno buto nurodyta, kad butas yra su rūsiu (nurodytas atitinkamo rūsio plotas bei žymėjimas). Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad rūsio patalpos (sandėliukai) būtų suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, suteikiant jiems atskirtus identifikacinius numerius. Duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, byloje taip pat nėra. Nesant jokių įrodymų, kad patalpos rūsyje asmeninės nuosavybės teise priklausė atskiriems konkretiems savininkams, kad atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, kad ši aplinkybė turėjo įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams teisėtumą.“ Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčas šiuo aspektu tarp ieškovės ir atsakovo yra išspręstas, todėl kelti jį iš naujo ieškovė šioje byloje neturi teisės.

Ieškovė ieškinyje taip pat apeliavo į tai, kad tam tikrais mėnesiais atsakovas ieškovei skirtą šilumos energijos kiekį namo bendroms reikmėms skaičiavo net ne pagal ieškovei priklausančių patalpų bendrąjį plotą. Į bylą pateikti įrodymai liudija, kad sudarydamas lenteles dėl šilumos paskirstymo daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 80-86), atsakovas nurodė tam tikrais mėnesiais ieškovės patalpų plotą ne 109,86 kv. m, o 275,25 kv. m – 2012 m. spalio mėn., 2013 m. vasario mėn. Tačiau ši klaida, kurioje ieškovės priklausančių patalpų plotas buvo nurodytas didesnis, atsispindėjo tik šiose lentelėse, nes jai pateiktose sąskaitose jai priskirtas suvartotos šilumos kiekis bendroms namo reikmėms buvo nurodytas pagal jai priklausančių patalpų plotą (e.b.l. 83, 87, 85-91, t. I).

Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės V. P. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.