Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-320-606/2022

Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21202-2021-5

2022 m. lapkričio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. (A. J.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, paskiriant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytą įpareigojimą – visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytą draudimą – uždrausti visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, įpareigotas šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš A. J. priteista nukentėjusiajai R. J. 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur išlaidų, turėtų advokato padėjėjo, atstovavusio byloje nukentėjusiosios interesus, paslaugoms apmokėti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą atlyginti 2 500 Eur neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. gegužės 29 d., apie 3.30 val., svečiuojantis pas žmonos R. J. Tėvus (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir žmonos R. J., paėmęs pastarajai už rankų pečių srityje ją nustūmė į spintelę, kur jai atsitrenkus, sudužo veidrodis, po to suėmęs žmonai už rankų pirštų juos spaudė ir laužė bei stūmė ją į durų staktą, taip sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – žmonai R. J..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio l dalis). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė nuteistojo parodymus, o vertindamas nukentėjusiajai artimų liudytojų parodymus, neatsižvelgė į jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, galimą palankumą nukentėjusiajai.

2.7. Taip pat nurodoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510l2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Nagrinėjamu atveju nesant objektyvių įrodymų, pirmosios instancijos teismas tik prielaidomis konstatavo nukentėjusios patirtą skausmą, neatsižvelgė į pačios nukentėjusios elgesį po neva patirto skausmo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo A. J. parodymų nustatyta, kad įvykio vakarą jis su žmona atvažiavo pas uošvius, ten buvo uošviai, žmonos brolis R. J. su drauge A. D. bei R. J. draugas A. Č.. Lauke atsigėrę alaus, visi užėjo į namo vidų, kur vartojo alkoholinius gėrimus, bendravo. Jam žmona kelis kartus neleido pasakoti istorijų, visą laiką pertraukinėjo, jis tuo buvo nepatenkintas ir sakė žmonai R. J. nustoti taip elgtis, leisti jam pasakyti, bet žmona nesiliovė, tada jis atsistojo ir prie visų išvadino žmoną negražiais žodžiais. Norėjo išvažiuoti, bet žmona puolė ant jo rankomis. Jis laikė žmonos rankas ir sušuko, kad kas nors žmoną nuo jos paimtų. Atbėgo A. D. ir jo žmoną atitraukė. Jis nuėjo į kitą kambarį, pradėjo skambinti taksi. Atbėgo A. D. su jo žmona, jo žmona šaukė, kad taksi nevažiuotų, nes vyras neblaivus, jis neturi pinigų ir nesumokės. Jis suprato, kad žmona nenori jo išleisti iš namų, tada jis norėjo išeiti pėsčias, pasiimti striukę, bet žmona išėmė raktus, kad jis negalėtų grįžti į savo namus ir numovė nuo jo striukę, sakydama, kad jis striukės nenusipelnė. Tada jis striukę atidavė žmonai ir pasakė jai negražius žodžius, o žmona atsakė, kad ateityje gyvens su jo draugu G.. Jis vėl žmonai pasakė negražius žodžius, o žmona jam daužė du kartus į veidą. Bandydamas žmoną sustabdyti ir nuo jos apsiginti, jis susikibo su žmona rankomis, susikryžiavo pirštais ir ją nustūmė nuo savęs, žmona atsisėdo ant sofos. Ten baldų nebuvo, durų stakta liko toliau, spintelės nebuvo, ji kitoje stalo pusėje, veidrodžio taip pat nebuvo. Po to jis bandė išeiti, bet ant jo supuolė visi žmonės, kurie dalyvavo tame vakare, įvyko konfliktas, nesusipratimas, šurmulys, neaišku kas teisus, kas ne, įsiterpė žmonos brolis, su juo irgi kilo ginčas, vienas kitam pasakė negražius žodžius ir žmonos brolis smūgiavo jam du kartus, bet nepataikė. Norėdamas apsaugoti save nuo smurto, jis paėmė žmonos brolį už kaklo, tada jis nebegalėjo jam smūgiuoti. Tada pajuto, kad jį tempia už grandinėlės, visi jį užgriuvo, visi pradėjo smūgiuoti kur papuolė, jis atsidūrė ant žemės, kur galėjo gintis tik kojomis. Buvo sužalotas, pradėjo bėgti kraujas, jis buvo sužalotas. Policijoje parašė pareiškimą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, jį nuvežė į ligoninę, kur padarė ekspertizę. Jis nukentėjusiajai fizinio skausmo nesukėlė, visi liudytojai yra nukentėjusiosios šeimos nariai ir draugai, yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jį apkalba (t. 2, b. l. 42). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. J. iš esmės davė analogiškus parodymus (t. 1, b. l. 129–131, 142–143).

11. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios R. J. parodymų nustatyta, kad nukentėjusioji iš esmės analogiškai parodė atvykimo pas tėvus aplinkybes, kad būnant terasoje, kažkas atnešė alaus. A. J. šiek tiek alaus nugėrė ir įdavė skardinę jai palaikyti, o pats kažkur nuėjo. Ji padėjo alų terasoje. Grįžęs A. J. pradėjo jai priekaištauti, kad nelaiko skardinės, ją ištiko šokas, pasiėmusi daiktus nuėjo į kambarį. Vėliau A. J. išsityčiojo iš A. Č. atsinešto konjako, visą vakarą elgėsi nekultūringai, prie visų ieškojo priekabių, prie stalo norėjo vienas pats kalbėti, nors kiti norėjo pabendrauti tarpusavyje, jis pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad kiti nenori tik jo klausytis. Vėliau išreiškė nepasitenkinimą jos įjungta muzika, pradėjo triukšmauti, skėsčioti rankomis. Ji bandė A. J. nuraminti. Vėliau ją mamos ir tėvo akivaizdoje išvadino kekše. Visą vakarą vyko žodinis konfliktas. Jai dėl tokio vyro elgesio buvo gėda, ji norėjo A. J. nuraminti, paimti rankomis jam už veido, paklausti, kas darosi. Tada A. J. ją nutvėrė ir sviedė, ji nugriuvo į spintelę, nes tame kambaryje remonto metu buvo sudėti baldai iš kito kambario, sudužo veidrodis. A. J. akys buvo paklaikusios, ji suprato, kad jam yra negerai su sveikata, todėl nenorėjo išleisti išvažiuoti, kad kas neatsitiktų blogo. Kai A. J. skambino taksistui, ji pasakė, kad nevažiuotų, buvo įsitikinusi, kad A. J. nusiramins. Paskui A. J. nusiramino, vėl susėdo prie stalo, bet A. J. jos tėvui išsakė negražius, įžeidžiančius žodžius, ji pasakė, kaip jis drįsta taip kalbėti su tėčiu, tada A. J. puolė ją, ir abiejų rankų pirštus laužė atgal, ji pradėjo cypti, šaukti, kad ją gelbėtų, nes labai skaudėjo, bijojo, kad sulaužys pirštus. A. J. ją stūmė tiesiai į duris, į staktą, ji nugriuvo, susidaužė nugarą. Mama pribėgo jos gelbėti, A. J. nustūmė mamą ant sofos, tada atbėgo R. J., varė A. J. lauk iš namų. Tada ji, pamačiusi, kad A. J. abiem rankomis laiko R. J. už kaklo, pradėjo A. J. tempti už grandinėlės, už rankos, už marškinių, bandė tempti ir A. D. bei mama, nes bijojo, kad nepasmaugtų R. J.. A. J. R. J. paleido tik tada, kai pasirodė kraujas. Po šio įvykio ilgai buvo sutinę jos pirštai, ji negalėjo normaliai dirbti, skaudėjo. Į medikus nesikreipė, nes jai buvo gėda, kad tokie įvykiai vyksta šeimoje (t. 2, b. l. 43–45).

12. Pažymėtina, kad iš nukentėjusiosios R. J. parodymų nustatyta, kad A. J. prieš ją pavartojo fizinį smurtą, kai ji norėjo A. J. nuraminti, paimti rankomis jam už veido, paklausti, kas darosi, ir tada A. J. ją nutvėrė ir sviedė, o ji nugriuvo į spintelę, nes tame kambaryje remonto metu buvo sudėti baldai iš kito kambario, sudužo veidrodis, bei antrą kartą, kai A. J. jos tėvui išsakė negražius, įžeidžiančius žodžius, o ji pasakė, kaip jis drįsta taip kalbėti su tėčiu, A. J. vėl puolė ją, ir abiejų rankų pirštus laužė atgal, ji pradėjo cypti, šaukti, kad ją gelbėtų, nes labai skaudėjo, bijojo, kad sulaužys pirštus, o A. J. ją stūmė tiesiai į duris, į staktą, ir ji nugriuvo, susidaužė nugarą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. J. taip pat parodė, kad konfliktas tarp jo ir žmonos įvyko du kartus, tačiau nuteistasis teigė, kad pirmą kartą, kai jis iškeikė žmoną necenzūriniais žodžiais, ir ji mojavo rankomis, norėdama jam suduoti, jis, norėdamas išvengti smūgių, laikė atstumą nuo jos ištiesdamas savo rankas ir sušuko, kad kas nors atitrauktų ją nuo jo, ir kažkas ją atitraukė. Antrą kartą, nuteistojo tvirtinimu, vėl žodinio konflikto metu, kai jam stovinčiam žmona sudavė du kartus rankos delnu į veidą, tikslios vietos nurodyti negalėjo, norėdamas sustabdyti jos veiksmus, kad ji nebesmūgiuotų, paėmęs abu jos delnus, užlaužė pirštus ir nustūmė ją ant sofos. Daugiau prieš žmoną nesmurtavo, smūgių jai nesudavė, jos nestumdė (t. 1, b. l. 129–131, 142–143).

13. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. Č. parodymų nustatyta, kad įvykio vakarą A. J. elgesys buvo agresyvus. Kažkoks konfliktas buvo dėl alaus, labai agresyviai R. J. liepė atnešti alaus. Buvo replikų, kad jam nepatiko alus, vėliau nepatiko kažkieno viskis, visą vakarą A. J. įžeidinėjo savo žmoną, vadino ją negražiais žodžiais, siūlė jiems eiti muštis, buvo agresyvus. Visi jį ramino. Pirmas didesnis konfliktas buvo, kai kaltinamasis pastūmė žmoną, ir ji trenkėsi į staktą, paskui pastūmė V. J.. Žmona buvo sugriebusi A. J. už veido, liepė ramintis. Liudytojas A. Č. negalėjo prisiminti visų aplinkybių, patvirtino, davė teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 45–46). Iš jų nustatyta, kad A. J. nuo pat susitikimo pradžios elgėsi nepagarbiai su kitais susirinkusiaisiais, reiškė nepasitenkinimą dėl R. J. tėčio nupirkto alaus, jam taip pat nepatiko ir jo atsivežtas viskis. R. J. prašė jo elgtis pagarbiai ir paaiškino, kad jis neprivalo gerti tėčio alų ar jo atsivežtą viskį. Klausantis muzikos, R. J. įsijungus jos norimą dainą, A. J. pradėjo jai priekaištauti, nes jam nepatiko jos pasirinkta daina, jis rėkavo, daužė kumščiu stalą, reikalavo išjungti minėtą dainą. R. J. prašė vyro nusiraminti, jis keikė savo žmoną, vadindamas ją kurva, kekše, šliundra, klimaksine, teigė, kad jis yra dievas. Matėsi, kad A. J. sutrikusi sveikata, nes jo elgesys buvo neadekvatus, veidas persikeitęs, akys lyg pamišusios, jis puolė ant žmonos, rėkdamas, šaukdamas, mosikavo kumščiais, buvo labai agresyviai nusiteikęs. Norėdami jį nuraminti, priėję laikė jį paėmę rankomis ir prašė nusiraminti, nekelti triukšmo. A. J. apsiraminus, jį paleido, ir jis išėjo į kitą kambarį parūkyti, iš kurio po kelių minučių sugrįžo. Sugrįžęs ir toliau elgėsi agresyviai, vadino savo žmoną necenzūriniais žodžiais, taip pat įžeidinėjo R. J. tėtį, po to tyčiojosi iš R. J. ir A. D., keletą kartų nusirengęs marškinius kvietė juos po vieną ateiti pasimušti. Jie visi jo ne kartą prašė nusiraminti, tačiau jis nesiliovė. R. J. priėjus ir bandant A. J. nuraminti, jis nustūmė ją į spintelę, kur jai atsitrenkus nugara, sudužo veidrodis. A. J. visą laiką elgėsi agresyviai, buvo labai piktas, viskuo nepatenkintas, ir toliau ant visų susirinkusių šaukė. A. J., priėjusi prie stovinčio A. J. ir norėdama jį nuraminti, bandė suduoti jam delnu per veidą, bet A. J. sulaikė jos rankas ir paėmęs jas spaudė. A. J. šaukė, kad jai skauda pirštai, prašė paleisti ir nesulaužyti pirštų, o A. J., laikydamas jai už rankų, stūmė ją į durų staktą, į kurią ji atsitrenkusi nugriuvo. Pribėgus R. J. mamai, A. J. paėmė ją už kaklo ir nustūmė, taip nuversdamas ant netoliese buvusios lovos. Kadangi A. J. nesiliovė, prie jo pribėgo R. J., o A. J. iškart paėmė pribėgusiam R. J. už kaklo, spaudė jį, jam trūko oro. Besigrumdami abu iš lovos nugriuvo ant žemės. Pastariesiems nugriuvus, A. J. pradėjo bėgti kraujas ir jis paleido R. J.. A. J. buvo suteikta pagalba, moterys jam atnešė rankšluostį bei šalto ledo, bet jis atsisakė. Vėliau A. J. iš namų pasišalino (t. 1 , b. l. 85–87).

14. Aptarti liudytojo A. Č. parodymai patvirtina, kad nuteistasis A. J. visą vakarą elgėsi agresyviai, pavartojo fizinį smurtą prieš savo žmoną, t. y. pirmą kartą R. J. nustūmė į spintelę, kur jai atsitrenkus nugara, sudužo veidrodis, kai ji bandė A. J. nuraminti, o antrą kartą jam elgiantis vėl agresyviai ir keikiant ją bei kitus buvusius asmenis įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, R. J. vėlgi bandant nuraminti jį ir bandant suduoti delnu per veidą, A. J. sugriebė jos rankas, laužė pirštus, o laikydamas R. J. už rankų, stūmė ją į durų staktą, į kurią ji atsitrenkusi nugriuvo. Pažymėtina, kad visas aplinkybes dėl A. J. elgesio ir pavartoto smurto prieš R. J., visiškai patvirtina ir teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų A. D., R. J., R. J. ir V. J. parodymai (t. 2, b. l. 46–47, 77–78, 94–95, 78–79, t. 1, b. l. 103–106, 110–113, 97–99, 91–93).

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. teigia, kad byloje nėra jokių medicininių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji būtų patyrusi kokius nors sužalojimus ir / ar patyrusi skausmą. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios patirtą skausmą konstatavo tik pagal pačios nukentėjusiosios ir liudytojų duotus parodymus. R. J. prisipažinimas, kad ji plėšė nuo nuteistojo grandinėlę, teismui turėjo sukelti abejonių, kad R. J. patirtas skausmas dėl pirštų laužimo egzistavo.

16. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

17. Nagrinėjamu atveju iš aptartų nukentėjusiosios R. J. parodymų nustatyta, kad A. J. ne tik ją iš pradžių pastūmė į spintelę, ir nėra pagrindo abejoti tuo, kad atsitrenkusi į kietą daiktą, ji turėjo justi ir juto fizinį skausmą, nors jo ir nesureikšmino, bet jis ir toliau, elgdamasis agresyviai, jai laužė atgal abiejų rankų pirštus, ji pradėjo cypti, šaukti, kad ją gelbėtų, nes labai skaudėjo, bijojo, kad sulaužys pirštus. Ir tik pribėgus nukentėjusiosios R. J. mamai V. J., A. J. ne paleido nukentėjusiąją, bet ją nustūmė į durų staktą ir ji nugriuvo, susidaužė nugarą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog V. J. puolė gelbėti dukros, aiškiai parodo, kad aplinkiniai vienareikšmiškai suprato, kad prieš R. J. ne tik vartojamas fizinis smurtas, bet dėl tokio smurto ji patiria didelį skausmą. Pažymėtina, kad A. J. nustūmė ir V. J. ant sofos, kai ši bandė gelbėti dukrą. Kadangi A. J. nesiliovė, prie jo pribėgo R. J., o A. J. iškart paėmė pribėgusiam R. J. už kaklo, spaudė jį, jam trūko oro. Nukentėjusioji neneigia aplinkybės, kad ji, pamačiusi, jog A. J. abiem rankomis laiko R. J. už kaklo, pradėjo A. J. tempti už grandinėlės, už rankos, už marškinių, jį bandė tempti ir A. D. bei mama, nes bijojo, kad nepasmaugtų R. J.. Tačiau šiuo atveju aplinkybė, jog R. J., būdama streso būsenos ir bijodama dėl A. J. veiksmų, po to, kai A. J. jai laužė pirštus, ji tempė A. J. už grandinėlės, už rankos, už marškinių, kai A. J. abiem rankomis laikė R. J. už kaklo, visiškai nepaneigia fakto, jog nukentėjusioji dėl A. J. veiksmų, kai šis jai laužė pirštus, patyrė fizinį skausmą. Aplinkybę, kad nukentėjusioji aiškiai išreiškė savo skausmą po tokių nuteistojo veiksmų, patvirtina ir liudytojų A. D., R. J., R. J. ir V. J. parodymai, iš kurių nustatyta, kad nukentėjusioji R. J. šaukė, kad jai skauda pirštai, prašė paleisti ir nesulaužyti pirštų, o A. J., laikydamas jai už rankų, dar nustūmė ją ir į durų staktą, į kurią ji atsitrenkusi nugriuvo. Kaip jau aptarta, R. J. pradėjus šaukti iš skausmo, kai A. J. laužė jai pirštus, ją puolė gelbėti R. J. mama V. J.. Todėl nagrinėjamu atveju nekyla jokios abejonės dėl to, kad nukentėjusioji R. J. dėl tokių nuteistojo veiksmų vienareikšmiškai patyrė fizinį skausmą ir jis buvo aiškiai išreikštas. Kartu pažymėtina, kad šiai aplinkybei patvirtinti nebūtinos medicininės išvados bei užtenka, kad fizinio skausmo patyrimo faktą suprastų būtent aplinkiniai, o šiuo atveju šią aplinkybę ir patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet ir aptartų liudytojų parodymai.

18. Nors nuteistasis A. J. nurodo, kad nukentėjusioji ir liudytojai yra vienos šeimos nariai ir jį apkalba, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog aplinkybė, kad liudytojai yra vienos šeimos nariai, nereiškia, kad jų parodymais teismas negali tikėti. Be to, liudytojas A. Č. nėra šeimos narys ir niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Nuteistasis nenurodė ir priežasčių, dėl kurių liudytojai turėtų jį apkalbėti, o, kaip nurodė liudytojai V. J. ir R. J. bei pats nuteistasis, iki šios nusikalstamos veikos padarymo jų santykiai buvo labai geri, šilti ir draugiški, A. D., R. J. ir A. Č. jokių santykių su nuteistuoju nepalaikė. Taip pat pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojai davė parodymus būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prisiekę sakyti tiesą, todėl ir ši aplinkybė sudaro pagrindo tikėti būtent nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, kurie yra išsamūs ir nuoseklūs dėl visų įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojai davė vienodus parodymus ne tik apie R. J. patirtą fizinį skausmą, bet apie visas aplinkybes nuo R. J. ir A. J. atvykimo į tėvų namus.

19. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas apskritai buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiosios pareiškimą, o BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius veikos požymius kitame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo pradėtas pagal nuteistojo pareiškimą ir nutrauktas nustačius, kad R. J. nuteistąjį sužalojo būdamas būtinosios ginties situacijoje, o šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir jo kvestionuoti teismas neturi teisinio pagrindo. Todėl ir ši aplinkybė nepaneigia to, kad nukentėjusioji ir liudytojai neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, nes nukentėjusioji pati net nesikreipė į policiją.

20. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ir pats nuteistasis parodė, jog buvo suėmęs žmonai už pirštų ir ją nuo savęs atstūmė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyviai nusiteikęs, o tai ir patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai. Ir nagrinėjamu atveju pats nuteistasis, būdamas neblaivus, galėjo neįvertinti savo naudojamos jėgos, todėl, tik jo subjektyvia nuomone, tokie jo veiksmai fizinio skausmo žmonai sukelti negalėjo, taip pat, būdamas tokios būsenos, galėjo ir neįvertinti, kad žmona atsitrenkė į kietus baldus ir atsitrenkdama taip pat patyrė fizinį skausmą.

21. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. teigia, kad tik dėl pačios R. J. aktyvių veiksmų (draudimo išvykti iš uošvių namų, siekio suduoti per veidą), jis buvo priverstas gintis ir atlikti aktyvius gynybos veiksmus – nustumti nuo savęs užpuolusią R. J., sulaikyti ranką, su kuria R. J. siekė smūgiuoti nuteistajam per veidą.

22. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-719/2022). Taigi, tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes.

23. Nagrinėjamu atveju, kaip ir nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, būtent nuteistasis A. J. pats nuo pat atvykimo pas tėvus, elgėsi agresyviai, visus įžeidinėjo ir keikė necenzūriniais žodžiais, pyko ant žmonos ir ją keikė dėl to, kad ši neleido tik jam vienam kalbėti visą vakarą, po to, kai išgirdo žmonos įjungtą dainą, kuri jam nepatiko, t. y. nuteistasis pats ieškojo priekabių, o žmonai atsistojus, ir jos bandymas jį nuraminti, t. y. bandymas suduoti jam delnu per veidą, buvo tik priežastis jam tyčia atlikti smurtinius veiksmus, nuo kurių vienareikšmiškai R. J. patyrė fizinį skausmą. Ir šiuo atveju nustatytų aplinkybių visuma nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistajam joks pavojus negrėsė ir jam gintis nereikėjo, bet jis pats ir po to, kai laužė žmonai pirštus ir nustūmė ją į durų staktą, ir toliau elgėsi agresyviai, jis nustūmė ant sofos ir nukentėjusiąją atbėgusią gelbėti V. J., o vėliau, pribėgus ir R. J., jį iš karto griebė už kaklo ir pradėjo smaugti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ir pats nuteistasis pripažįsta, kad R. J. tik bandė suduoti jam per veidą, taip pat, kaip jau aptarta, nuteistasis neginčijo ir to fakto, kad jis su žmona elgėsi netinkamai, ją įžeidinėjo. Ir šiuo atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją ir jai sukėlė fizinį skausmą būtent tyčia. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji neleido nuteistajam išvykti, rūpindamasi būtent dėl nuteistojo sveikatos, visiškai nesudarė pagrindo nuteistajam elgtis nusikalstamai.

24. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. J. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

25. Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos dydžiu.

26. Skundžiamu nuosprendžiu iš A. J. priteista nukentėjusiajai R. J. 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pažymėtina, jog BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

28. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

29. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.

30. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 1 dalis), nukentėjusiajai R. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl teismas vertina visas aplinkybes, susijusias su visais asmens išgyvenimais ir nepatogumais, tiesiogiai susijusiais su padarytu nusikaltimu.

31. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tačiau kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Visada būtina įvertinti sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.

32. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tuo, kad dėl nuteistojo A. J. nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė išgąstį, fizinį skausmą, stresą, pažeminimą, nepatogumus dėl nusikalstamos veikos pasekmių ir tyrimo, teko pasakoti šeimoje iškilusias problemas svetimiems žmonėms, į tai buvo įtraukti ir šeimos nariai, dėl to nukentėjusioji taip pat patyrė išgyvenimus. (duomenys neskelbtini) pateiktas raštas patvirtina, kad pasekmės tęsiasi iki šiol, nes nukentėjusiajai teikiama psichologinė pagalba, kuri apima ir patirtus išgyvenimus dėl šios konkrečios nusikalstamos veikos (t. 2, b. l. 62), todėl nuteistasis turi atlyginti nukentėjusiajai patirtą neturtinę žalą. Neturtinė žala fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į teismų praktiką, kad priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 150 Eur iki 1 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), todėl akivaizdžiai neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo ir patirtų išgyvenimų.

33. Siekdamas protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgdamas ir į nuteistojo finansinę padėtį, kad jis šiuo metu yra bedarbis, tačiau darbingo amžiaus asmuo, jo galimybę atlyginti nusikaltimu padarytos ir nustatytos neturtinės žalos dydį, šios kategorijos bylose teismų formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiajai R. J. iš nuteistojo A. J. priteistos atlyginti 2 500 Eur neturtinės žalos dydis mažintinas iki 250 Eur. Toks neturtinės žalos dydis visiškai neprieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

34. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai nustatyto neturtinės žalos dydžio (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija

nutaria:

pakeisti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo A. J. nukentėjusiajai R. J. priteista 2 500 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą atlyginti 2 500 eurų neturtinę žalą, ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 250 (dviejų šimtų penkiasdešimt) eurų bei priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo priteistos atlyginti 250 eurų neturtinės žalos dydžio, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.