Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovei J. F. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Dėl skolos priteisimo

7. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas L. K. ir atsakovė J. F. 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Sutartis) bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ½ dalį įsigijo 0,5808 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamą namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus inžinerinius statinius – nuotekų valymo įrenginį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas). Pirkimo-pardavimo Sutartimi Turto kaina – 162 200 Eur (Sutarties 4.1.2. punktas). Dar prieš Pirkimo-pardavimo Sutarties sudarymą ieškovas ir atsakovė sumokėjo pardavėjams 118 000,00 Eur sumą, o likusią 45 000,00 Eur Turto kainą įsipareigojo sumokėti gavę kreditą iš AB SEB banko (Sutarties 4.3. punktas). 2020 m. spalio 13 d. AB SEB bankas kredito sutartimi Nr. 2020010592 suteikė ieškovui ir atsakovei 45 000,00 Eur kreditą Nekilnojamam Turtui įsigyti. Pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 1.11. punktą ieškovo ir atsakovės prievolė bankui solidari.

8. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas Sutarties sudarymo metu iš pradinės mokėtos sumos pardavėjams sumokėjo 84 300,00 Eur, o likusią pradinės įmokos sumą 33 700 Eur sumokėjo atsakovė. Abi šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovei J. F. pritrūkus lėšų Turto įsigijimui, ji kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo likusiai trūkstamai kainai už Turtą sumokėti. Šalys taip pat teigė, jog dėl to, kad turtas priklauso abiem iš šalių – ieškovui ir atsakovei, paskola buvo suteikta ieškovui ir atsakovei kaip solidariems bendraskoliams. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovė faktiškai didesne dalimi vykdė 2020 m. spalio 13 d. AB SEB bankas kredito sutartimi Nr. 2020010592 prisiimtus įsipareigojimus ir mokėjo kas mėnesines įmokas bankui, laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 18 d. iki 2024 m. gruodžio 17 d. sumokėdama iš viso 10 681,84 Eur (būsto kreditas ir palūkanos), o ieškovas laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki 2024 m. kovo 18 d. – 1 295,61 Eur (atsakovė procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu nereiškė prieštaravimų dėl ieškovo pateiktų skaičiavimų).

10. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

11. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos susitarimo dėl konkretaus kiekvienos iš šalių atsiskaitymo būdo su Turto pardavėju ir/ar vienam su kitu, iš kurio būtų aiški šalių valia dėl kiekvieno iš jų mokėjimo dalies dydžio Pardavėjui, ar atsiskaitymo vienam su kitu. Taip pat nėra jokios rašytinės sutarties dėl šalių tarpusavio susitarimo vykdant solidarią prievolę bankui, kas leistų nustatyti šalių atliekamų mokėjimų bankui pasiskirstymą tarpusavyje bei šių mokėjimų teisės nukreipti/nenukreipti reikalavimo vienas kitam (vidiniuose šalių santykiuose). Tokių nuostatų šalys neįtraukė ir į minėtą 2020 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), bylos duomenimis, neaptarė ir jokia kita rašytine forma. Todėl, sprendžiant ginčą dėl kartu gyvenančių asmenų turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, vertinant sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

12. Nagrinėjamu atveju, teismas vertina, kad nors atsakovė ir nurodo, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl to, kad ji įsipareigoja ieškovui grąžinti šio sumokėtą didesnę pradinės įmokos už Turtą, dalį, kuria buvo dengiama ir atsakovės mokėtina, pradinės įmokos už Turtą, dalis (t. y. grąžinti turto bendrasavininkiui – ieškovui 25 300 Eur (neišskaičius atsakovės atliktų mokėjimų už Turtą pagal Kredito sutartį vėliau)), tačiau pažymėtina, kad atsižvelgiant į šalių elgesį, jų valią išreikštą veiksmais iki ir po sutarties sudarymo, taip pat, įvertinus ir atsakovės teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, teismas vertina labiau tikėtiną buvus ieškovo ir atsakovės bendram tikslui ir išreikštai valiai Turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ir už jį sumokėti lygiomis dalimis, po ½ dalį.

13. Visų pirma tiek ieškovas, tiek ir pati atsakovė nurodė tai, kad Turto pirkimo-pardavimo Sutarties sudarymo metu, atsakovei trūko lėšų Turtui įsigyti, dėl ko, ji vienasmeniškai kreipėsi į AB SEB banką dėl paskolos trūkstamai kainai už perkamą Turtą sumokėti. Abiejų šalių paaiškinimais, Kredito sutartį atsakovė siekė sudaryti asmeniškai, asmeniškai prisiimdama prievolę kreditoriui-bankui, grąžinti banko paskolintas lėšas Turtui įsigyti. Tačiau 2020 m. spalio 13 d. AB SEB bankas kredito sutartimi Nr. 2020010592 ieškovas ir atsakovė į kredito sutartį buvo įtraukti kaip bendraskoliai, vėlgi, abiejų šalių teigimu, dėl to, kad bankas nesutiko paskolos suteikti tik vienam iš turto bendrasavininkių. Atkreiptinas dėmesys, jog 2020 m. spalio 13 d. kredito sutartimi Nr. 2020010592 ieškovui ir atsakovei priklausantis Turtas turėjo būti ir buvo įkeistas bankui. Tokie atsakovės veiksmai, siekis kreditą prisiimti vienasmeniškai siekiant sumokėti beveik visą jai tenkančios perkamo Turto dalies kainą, patvirtiną atsakovės siekį ir tikslą, Turtą su ieškovu įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį, o tuo pačiu ir tikslą bei pareigą, už perkamą Turtą sumokėti lygiomis dalimis su ieškovu. Atkreiptinas dėmesys, jog Turto kaina 163 000,00 Eur, ir kiekvienam iš šalių tenka pareiga mokėti po 81 500,00 Eur.

14. Be kita ko, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam sumokėjus 84 300,00 Eur Turto dalies kainą, o ieškovei 33 700,00 Eur ir 45 000,00 Eur turto kainą dengus banko paskola (viso 78 700,00 Eur), jis nebūtų reiškęs pretenzijos atsakovei dėl jo 2 800,00 Eur sumokėtos didesnės kainos už turtą. Atsakovė teismo posėdžio metu šių aplinkybių nei paneigė, nei patvirtino, tačiau patikslino, kad imant kreditą iš banko, prašė didesnės kredito sumos, nei šalims buvo suteiktas.

17. Taigi, minėtų aplinkybių pagrindu, nustatyta, kad nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos susitarimo dėl konkretaus kiekvienos iš šalių atsiskaitymo būdo su Turto pardavėju ir/ar vienam su kitu, tačiau įvertinus šalių pateiktus įrodymus, bei teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, kurie aptarti aukščiau, paaiškinimų nuoseklumą, šalių veiksmu iki ir po Sutarties sudarymo, teismas vertina, kad abiejų šalių valia buvo nukreipta tiek į Turto įgijimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tiek į šalių valią už įgyjamo Turto dalis (po ½ dalį) mokėti kiekvienai iš šalių savo lėšomis ir lygiomis dalimis.

18. Paminėtina, kad atsakovė nesutinka dėl prievolės atsakovui, dar ir dėl to, kad šalis siejo bendra jungtinė veikla, kadangi ieškovas ir atsakovė pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu kartu gyveno kaip šeima, kūrė bendrą ateitį ir vedė bendrą ūkį. Atsakovė prie bendro ūkio/jungtinės veiklos prisidėjo pirkdama maistą, rūpindamasi buitimi ir kt. išlaidomis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamam ginčui, nes atsakovė nereiškė teismui priešpriešinio reikalavimo priteisti jai iš ieškovo jos patirtas išlaidas (už maisto, ir/ar kitų būties prekių pirkimą) šių išlaidų neįrodinėjo, todėl plačiau dėl šių atsakovės argumentų teismas nepasisako.

19. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

20. Šiuo atveju, tarp šalių nėra ginčo, kad šalys vėliausiai nuo 2020 metų (ieškovo teigimu nuo 2020 m., atsakovės – 2019 m. birželio mėn.), gyveno kartu, augino abiejų šalių bendrą dukrą, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus, negalima daryti vienareikšmės išvados dėl šalis siejusios ar nesiejusios jungtinės veiklos. Abi šalys teismo posėdžio metu nurodė, kad šalys vėliausiai nuo 2020 metų gyveno kartu, kartu augino dukrą A. K., gimusią (duomenys neskelbtini), buvo pasiskirstę išlaidomis už būstą, maistą, tačiau jokių įrodymų patvirtinančių atsakovės teiginius, kad šalys vedė bendrą ūkį nepateikta, juolab, ieškovui teigiant, kad jų lėšos, biudžetas visada buvo atskiras, o ir Turtas įgytas šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to aplinkybės, dėl šalis siejusios jungtinės veiklos sutarties, nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės reikšmės.

21. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), kas būtų aktualu sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo turtas šalims būtent ir priklausė/priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis – šiuo atveju lygiomis dalimis, todėl šioje byloje nėra poreikio nustatinėti ar šalys sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, nes, ji buvo įregistruota šalims iš karto įsigyjant Turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad bendros sąskaitos, iš kurios jie bendrai mokėtų už šeimos išlaidas, komunalinius mokesčius ir kt., šalys aktualiu laikotarpiu neturėjo. Taip pat nėra duomenų, kad šalys iš bendros sąskaitos būtų sumokėję perkamo Turto pradinę įmoką ar vėlesnes įmokas bankui. Tiek ieškovas tiek ir atsakovė patvirtino, kad šeimos išlaidas jie buvo pasidalinę, ir mokėjo kiekvienas atskirai iš savo asmeninių sąskaitų.

22. Atsakovė be kita ko teigė, tarp šalių buvus susitarimą, kad nežiūrint to, jog ieškovas prie šios sandorio prisideda didesne lėšų dalimi, abiejų šalių dalys šiame turte bus lygios, t. y. tai faktiškai buvo dovana jai, ir, jei tokio susitarimo (dovanojimo) nebūtų buvę, sandorio sudarymo metu tarp šalių tikrai būtų įformintas kažkoks susitarimas dėl tarpusavio įsiskolinimo, arba tai atsispindėtų pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje.

23. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

25. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė, kad tarp šalių (ieškovo ir atsakovės) buvo susitarimas (šiuo atveju – žodinis), jog ieškovas prie Turto įsigijimo prisideda didesne lėšų dalimi ir, nepaisant to, abiejų šalių dalys šiame turte vis vien bus lygios, t. y. ieškovas faktiškai dovanojo lėšas sumokėtas už Turto dalį atsakovei, nereikalaudamas lėšų (jų dalies) grąžinimo iš atsakovės (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

26. Teismas, remdamasis šio sprendimo 12-17 punktuose padarytomis išvadomis, sprendžia, kad šioje dalyje atsakovė neįrodė minėto susitarimo egzistavimo, t. y. nepateikė jokių tai galinčių patvirtinti rašytinių ir/ar kitų objektyvių įrodymų, apsiribojant tik teiginiais, o kaip minėta, ieškovas tokiai atsakovės pozicijai prieštaravo ir neigė buvus šalių susitarimui dėl lėšų dovanojimo atsakovei, todėl esant vien atsakovės žodžiu išreikštiems teiginiams, kurių ieškovas nepatvirtino ir prieštaravo, laikytina, jog atsakovė neįrodė esant minėtą susitarimą. Dar daugiau, atsakovės nurodyto šalių susitarimo buvimą paneigia, anksčiau jau aptartos aplinkybės vertinant šalių valią buvusią Sutarties sudarymo metu, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir po jo, t. y. aplinkybės, kad atsakovė siekė asmeniškai pasiimti kreditą iš banko trūkstamai Turto kainai padengti, vėliau didžiąją dalimi vykdė solidariai su ieškovu prisiimtus įsipareigojimus bankui, o vėliau, teismo posėdžio metu ir iš dalies, su sąlygomis sutiktų asmeniškai padengti kreditą bankui, šalims pardavus Turtą, kas, kaip vėlgi, jau minėta, patvirtina labiau tikėtiną, buvus šalių susitarimui dėl šalių tikslo, įsipareigojimo už įsigyjamą Turtą mokėti abiem iš šalių lygiomis dalimis, o ne buvus šalių susitarimą dėl ieškovo lėšų dovanojimo atsakovei (t. y. susitarimo, kad atsakovei nekyla pareiga grąžinti ieškovui šio už atsakovės įgyjamą turto dalį sumokėtas lėšas).

27. Taip pat paminėtina ir tai, kad atsakovės teigimu skolos ieškovas niekada nereikalavo, apie ją nekalbėjo ir skolą grąžinti reikalavo tik nutrūkus šalių santykiams, kas atsakovės nuomone patvirtina, nebuvus šalių susitarimo dėl atsakovės prievolės grąžinti minimas lėšas ieškovui. Nagrinėjamu atveju, vertinant atsakovės poziciją teismas pažymi, jog pati atsakovė teismo posėdžio metu patikslino, kad konfliktas susijęs su Turto kaina/skola/tarpusavio atsiskaitymu, kilo šalims tariantis dėl Turto pardavimo ir ieškovui pageidaujant, kad kreditą bankui atsakovė grąžintų asmeniškai, o atsakovei su tokia ieškovo sąlyga nesutinkant. Kaip minėta pati atsakovė iš dalies, su sąlygomis, sutinka vykdyti prievolė kreditoriui-bankui, o atsakovei reikalaujant, kad prievolė būtų vykdoma lygiomis dalimis, t. y. prievolę vykdant kitaip nei anksčiau prievolė buvo vykdoma, tarp šalių kilo ginčas dėl Turto ir solidariai prisiimtų, turtinių įsipareigojimų kreditoriui-bankui, pasidalinimo tarpusavyje, galimo Turto pardavimo atveju.

28. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.50 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, jog prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymas arba šalių sutartis. Toks prievolės įvykdymas negalimas ir tada, kai prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui įvykdžius skolininko prievolę kreditoriui, atsiranda tam tikrų teisinių padarinių. Visų pirma tarp skolininko ir kreditoriaus egzistavusi prievolė pasibaigia, nes vienas iš įstatymo apibrėžtų prievolės pasibaigimo pagrindų yra prievolės įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Kitas esminis trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę padarinys yra tas, kad trečiajam asmeniui pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Trečiojo asmens teisė įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui įgyvendinama įvykdant prievolę kreditoriui sutartyje ar įstatymuose nurodytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010). Įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, kuris lemia pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimą ir skolininko pareigos įvykdyti savo prievolę trečiajam asmeniui atsiradimą. Be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo, iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2014; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018).

30. Nagrinėjamu atveju ieškovas, vykdydamas savo prievolę sumokėti pardavėjui perkamo Turto pradinę įmoką (pradinė įmoka už Turtą 118 000,00 Eur; ½ dalis pradinės įmokos 59 000,00 Eur) įvykdė ir dalį atsakovės prievolės (viso iš 118 000 Eur įmokos sumokėjo 84 300), t. y. sumokėjo dalį – 25 300 Eur, pradinės įmokos ir už atsakovės nuosavybės teise įgyjamą ½ Turto dalį, todėl jam kaip trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį prievolės, perėjo kreditoriaus teisės dalyje įvykdytos prievolės, susijusios su skolininke, todėl, nesant šalių susitarimo dėl lėšų dovanojimo (ar bet kokio kito šalių susitarimo dėl kitokių įnašų į bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį perkamą Turtą), ieškovas sumokėjęs už atsakovę dalį įmokos už šios nuosavybės teise įgyjamą ½ Turto dalį, įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti sumokėtas lėšas, o atsakovė turi pareigą kompensuoti minėtą sumą ieškovui už sumokėtą įmoką už jos nuosavybės teise įgytą ½ dalį nekilnojamojo Turto.

31. Taigi, byloje nustačius (ir atsakovei iš esmės neginčijant), kad ieškovas sumokėjo Turto pardavėjams 84 300 Eur pradinę įmoką už perkamą turtą, iš mokėtinos 118 000 Eur pradinės įmokos, taip įvykdė ir dalį atsakovės prievolės, t. y. sumokėjo dalį Turto kainos – 25 300 Eur, pradinės įmokos už atsakovę – už atsakovės nuosavybės teise įgytą ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), jis turi teisę įvykdytos prievolės apimtimi reikalauti iš atsakovės dalies jo už atsakovę sumokėtų įmokų. Kadangi atsakovė, 2025 m. sausio 8 d. sąskaitos AB SEB banke išrašų duomenimis, didesne dalimi dengė solidarią šalių prievolę kreditoriui-bankui, ir laikotarpiu nuo 2021 m. sausio mėn. iki 2024 m. gruodžio 17 d. sumokėjo kreditoriui AB SEB bakui iš viso 10 681,84 Eur sumą, o atsakovas laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio mėn. epizodiškai iki 2024 m. kovo 18 d. sumokėjo kreditoriui AB SEB bakui iš viso 1 295,61 Eur sumą, laikytina, kad atsakovės skola ieškovui sudaro 20 608,88 Eur (25 300 – (10 681,84 -1295,61 Eur)/2), kuri priteistina iš atsakovės ieškovo naudai (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.50 straipsnis, CPK 12, 178, 185 straipsniai).

32. Paminėtina, kad pateiktais duomenimis atsakovė SEB Life and Pension Baltic SE Lietuvos filialui mokėjo, manytina, draudimą už būstą-Turtą (įmoka pagal sutartį 20-LT01706808). Nagrinėjamu atveju draudimo sutartis nepateikta, byloje esančių įrodymų pagrindu nepakanka duomenų įmokų paskirčiai nustatyti, be to, nė viena iš šalių reikalavimo dėl draudimo įmokų paskirstymo pasidalinimo ir/ar pan. nereiškė, dėl to teismas dėl šių išlaidų nepasisako.

33. Pasisakant dėl atsakovės pozicijos iš dalies, su sąlygomis, sutinkant vykdyti prievolę kreditoriui-bankui asmeniškai, paminėtina, kad nors šiuo atveju ieškovas ir atsakovė yra solidarieji skolininkai kreditoriaus (AB SEB bankas) atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), tačiau vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš skolininkų. Nagrinėjamu atveju šalys turėjo galimybę susitarti dėl vidinių tarpusavio santykių, susitarti kokią skolos dalį kreditoriui AB SEB bankui mokės kiekvienas iš šalių – solidariųjų skolininkų ir/ar pan, tačiau byloje tokio šalių tarpusavio susitarimo nėra. Taip pat, nė viena iš šaliu nereiškė reikalavimo modifikuoti šalių 2020 m. spalio 13 d. su AB SEB banku sudarytą Kredito sutartį Nr. 2020010592.

34. Vertinant atsakovės nurodytas aplinkybes, jog atsakovė šiuo metu viena moka solidarų šalių įsiskolinimą bankui, pažymėtina, kad, šiuo atveju ieškovas ir atsakovė yra solidarieji skolininkai kreditoriaus (AB SEB bankas) atžvilgiu. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis tai, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). T. y. atsakovė įvykdžiusi solidariąją pareigą už ieškovą turėtų teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio – šiuo atveju ieškovo, lygiomis dalimis to, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį. Reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009; 2022 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-403/2022 19 punktas).

Dėl turto pagerinimo

35. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad, kaip nurodo ieškovas 2023 m. birželio 13 d. ieškovas įsigijo ir buvo sumontuotas šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) priklausančiame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengtos saulės elektrinės padidinimui skirtų prekių („Trina Vertex TSM-425 DE09.08“ saulės modulių 30 vnt., inverteris „FoxESS T15-G3 „1 vnt., montavimo profiliai skardos dangai) iš viso už 7 280 Eur sumą, kurią sumokėjo ieškovas savo lėšomis 2023 m. kovo 12 d. įmonei UAB „Energitechas“. Atsakovė J. F. AB Energijos skirstymo operatoriui adresuotu 2022 m. spalio 10 d. rašytiniu sutikimu neprieštaravo ir sutiko, kad turto bendrasavininkis L. K. padidintų saulės elektrinės galią. Pateiktais duomenimis dalis saulės elektrinės pajėgumų didinimo išlaidų buvo padengta gavus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros paramą saulės elektrinėms įsirengti. Iš viso gauta parama už saulės elektrinės pajėgumų didinimą sudaro 2 432 Eur. Kadangi ieškovas įsigijo Turte įrengtos saulės elektrinės padidinimui skirtų prekių iš viso už 7 280 Eur sumą, o gauta parama už saulės elektrinės pajėgumų didinimą sudaro 2 432 Eur, viso išlaidos už saulės elektrinės galios didinimą sudaro – 4 848 Eur, kurios ½ dalį, proporcingą atsakovei priklausančio Turto daliai, prašo priteisti iš atsakovės, kas sudaro 2 424,00 Eur.

36. Atsakovė neginčija, kad už papildomos saulės elektrinės įrangą (įrangą skirtą jau esamos saulės elektrinės galios didinimui) ieškovas sumokėjo iš savo banko sąskaitos ir už įrangą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, tačiau nurodė, kad neturi pareigos šių išlaidų atlyginti ieškovui, kadangi šalių susitarimu, tai jo pareiga mokėti už namui tiekiamą elektros energiją, be to sutiktų, kad jo dalis pagerintame turte – saulės elektrinėje, atitinkamai padidėtų. Taip pat teigė, kad sutikimą pasirašė vien todėl, kad ieškovas galėtų iš viso savo lėšomis padidinti įrengtos saulės elektrinės galią.

37. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, nei atsakovė iš esmės neginčijo, kad padidinus saulės elektrinės galią, būstas pinai aprūpinamas elektros energija ir už suvartotą elektros energiją nė vienai iš šalių nebetenka mokėti, t. y. tiek ieškovas tiek ir atsakovė gauna iš to naudą ir faktiškai nebemoka už suvartotą elektros energija. Ieškovo teigimu, padidinus saulės elektrinės galią, padidėjo ir būsto vertė.

38. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis, tačiau daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi. Teismas pažymi, jog sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 straipsnio 1 dalis) būtina nustatyti (ieškovės) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį, kuris įeina į įrodinėjimo dalyką ir teismo nustatomas kaip bylai reikšminga aplinkybė tiriant bei vertinant joje esančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose nurodo, kad išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, ieškovas turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos pagerinimui atlikti). Taigi, atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, svarbu išanalizuoti ir įvertinti kiekvieno iš sugyventinių individualų indėlį pagerinant (remontuojant) turtą, kad nustatyti kiekvieno įnašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).Teismo vertinimu, bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo darbų išlaidų būtinumas, be kita ko, turėtų būti vertinamas pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, savininko standartą.

39. Visų pirma pasisakytina, kad atsakovė J. F. AB Energijos skirstymo operatoriui adresuotu 2022 m. spalio 10 d. rašytiniu sutikimu neprieštaravo ir sutiko, kad turto bendrasavininkis L. K. padidintų saulės elektrinės galią.

40. Antra, ieškovas pateikė įrodymus apie faktiškai patirtas išlaidas turto pagerinimui, pateikti įrodymai pagrindžia, kad ieškovo nurodytos išlaidos, buvo skirtos konkrečiai nurodomam pagerinimui atlikti – įrengtos saulės elektrinės galios padidinimo įrangai, pateiktas 2023 m. kovo 12 d. mokėjimas UAB „Energitechas“, mokėjimo paskirtis „už saulės elektrinės įrangą“. Vertinant turto pagerinimo išlaidų būtinumą, protingumą atsižvelgtina ir į apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, savininko standartą. Šiuo atveju atsižvelgtina į išdėstytas faktines aplinkybes, t. y. tai, kad atlikti turto pagerinimo darbai – įrengtos saulės elektrinės galios padidinimas ir po atliktų darbų šalių Turtas visiškai aprūpinamas elektros energija – neliko kaštų suvartotos elektros energijos pirkimui, be to saulės elektrinės galios didinimo įranga įsigyta pasinaudojus suteikta galimybe ir gavus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros paramą saulės elektrinėms įsirengti. Išdėstytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, jog turto pagerinimo darbai atlikti laikantis racionalaus, protingo, savininko standarto.

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo tarp šalių dėl sumokėtos kainos už įrengtos saulės elektrinės galios didinimo įrangą, nėra. Ieškovas prašomą priteisti sumą grindžia į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, atsakovė šios sumos neginčijo ir priešpriešinių įrodymų apie kitokią kainą teismui neteikė. Byloje nustatyta, kad ieškovas už įrengtos saulės elektrinės galios didinimo įrangą sumokėjo 7 280 Eur, iš kurių dalis – 2 432 Eur padengta gavus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros paramą. Taigi neginčijamai nustatyta, kad iš viso už įrengtos saulės elektrinės galios padidinimo įrangą, atėmus valstybės paramą, ieškovas sumokėjo 4 848 Eur, iš kurių puse sumos, tai yra 2 424 Eur prašo priteisti iš atsakovės kaip gyvenamojo namo bendrasavininkės.

42. Taigi atsakovė, būdama gyvenamojo namo bendrasavininkė turi proporcingai prisidėti prie visų išlaidų skirtų gyvenamojo namo išlaikymui iš kurių, ir elektros energijos, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 2 424 Eur gyvenamojo namo išlaikymo išlaidų – tenkintinas visiškai. Tai, kad atsakovė nurodė, jog šalys tam tikru metu tarpusavyje susitarė, kad ji dengia išlaidas maistui, smulkias buities išlaidas, o atsakovas moka už būstui teikiamą elektros energiją, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti išlaidas už jai priklausančios ½ dalies būsto išlaikymą, mokesčius ir kt., įvertinus tai, kad byloje nėra įrodymų apie tokį šalių tarpusavio susitarimą.

43. Vertinant atsakovės poziciją dėl ieškovo nuosavybės padidėjimo daikte – saulės elektrinėje, proporcingai atliktam daikto pagerinimui pasisakytina, kad byloje esančių duomenų pagrindu nustatyti ieškovo dalies padidėjimą daikte – saulės elektrinėje, nebūtų objektyviai teisinga bei proporcinga. Saulės elektrinė nėra savarankiškas daiktas, o iš esmės tarnaujantis visam Turtui, gaminant Turto išlaikymui, naudojimuisi juo, reikalingai elektros energijai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ieškovas nurodė, jog naudojimosi Turtu tvarka nėra nustatyta, šalys naudojasi turtu bendra, yra tik vienas elektros skaitiklis, atsakovė atskiro elektros skaitiklio neturi. Dėl ko atsakovės siūloma galimybė dėl ieškovo dalies padidėjimo saulės elektrinėje proporcingai jos galios padidinimui, nebūtų proporcinga ir racionali bei neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis).

44. Esant pirmiau nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės, kaip turto bendrasavininkės 2 424 Eur už bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), atliktą įrengtos saulės elektrinės galios padidinimą, sumontuojant papildomą saulės elektrinės įrangą, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 4.76 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, todėl iš atsakovės ieškovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

46. Ieškovas pateikė duomenis, jog jos bylinėjimosi išlaidas sudaro 624,00 Eur žyminis mokestis bei 2 420,00 Eur išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti (2024 m. birželio 27 d. sąskaita faktūra Serija APB NEXUS Nr. 24/181), iš viso ieškovas nurodo patyręs 3 044,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl, ieškinį tenkinus visiškai, šios ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo L. K. ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės J. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 20 608,88 Eur (dvidešimt tūkstančių šešių šimtų aštuonių eurų 88 ct) skolą, 2 424,00 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų dvidešimt keturių eurų 00 ct) kompensaciją už turto pagerinimą ir 3 044,00 Eur (trijų tūkstančių keturiasdešimt keturių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.