- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-1533-413/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01024-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- J. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4707-775/2020 pagal ieškovės V. M. patikslintą ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui J. M. dėl 2019 m. gruodžio 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto Nr. 60-6-981 panaikinimo, pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 60-6-981; pripažinti ieškovei teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto pirkimo–pardavimo sutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 38–40).
2. Ieškovė nurodė, kad nuo 1994 metų jos šeima teisėtai gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Tais pačiais 1994 metais ji parašė pareiškimą dėl šio buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, tačiau atsakovė paaiškino, kad tokios teisės ji neturi, nes jos sutuoktinis J. M. jau yra privatizavęs vieno kambario bendrabučio kambarį. Anot ieškovės, jeigu jos vyras nebūtų privatizavęs bendrabučio, tai jie nebūtų gavę buto, nes 5 asmenų šeimai, iš kurių vyro sesuo A. M. buvo neįgali, trijų kambarių plotas buvo per mažas. Dėl savivaldybės privatizacijos skyriaus kaltės ieškovės šeima privatizavo tik dalį turėtų butų, nors pagal žmonių skaičių jiems priklausė ir bendrabutis, ir butas. Ieškovė nėra privatizavusi kitų patalpų, ginčo bute gyvena jau 26-is metus, visą laiką sąžiningai moka mokesčius.
Atsiliepimas
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad panaikinti 2019 m. gruodžio 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos raštą Nr. 60-6-981 nėra pagrindo, kadangi atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsakė ieškovei, jog pagal galiojančius įstatymus butą ieškovei gali parduoti tik už rinkos kainą, nes kitokių nuosavybės teisės perleidimo ieškovei būdų įstatymas nenumato. Pažymėjo, kad ieškovė šiuo atveju nėra tinkamas privatizavimo subjektas, nes jos sutuoktinis J. M. lengvatine tvarka yra įgijęs kitą butą – (duomenys neskelbtini). Ieškovė neįrodė, kad 1994 metais ji buvo pateikusi prašymą dėl ginčo patalpų privatizavimo, juo labiau, kad 2016m. kovo 22 d. savo prašyme ji nurodė, jog 1994 metais negalėjo užbaigti privatizavimo, nes neturėjo nei investicinių čekių, nei pinigų. 2015 m. balandžio 27 d. ieškovė pateikė prašymą leisti jai privatizuoti nuomojamą būstą rinkos kaina, tačiau vėliau atsisakė tęsti pirkimo procedūras. Atsakovės prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi nuo 1998 m. liepos 1 d. ieškovė nesiėmė jokių priemonių ginti savo teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad pagal 1991 m. gegužės 28 d. priimtą Butų privatizavimo įstatymą (toliau ir BPĮ) Lietuvos gyventojai įgijo teisę privatizuoti (įsigyti privačion nuosavybėn) jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta tokių gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka ir sąlygos. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
6. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Šiuo adresu savo gyvenamąsias vietas yra deklaravę ieškovė V. M. ir J. M.. Šis butas 1993 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu buvo suteiktas V. M. penkių asmenų šeimai ir išduotas gyvenamosios patalpos orderis. 1999 m. sausio 6 d. su V. M. buvo sudaryta buto nuomos sutartis. 2012 m. balandžio 25 d. ieškovė kreipėsi į atsakovės Privatizavimo skyrių su prašymu leisti nusipirkti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis. 2015 m. balandžio 27 d. ieškovė vėl kreipėsi dėl leidimo privatizuoti butą, o 2015 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą leisti jį nusipirkti už rinkos kainą, tačiau 2016 m. balandžio 25 d. atsisakė tęsti buto pirkimo procedūrą. 2019 m. gruodžio 11 d. ieškovė kreipėsi į savivaldybę, kad jai būtų suteikta nuosavybė į butą (duomenys neskelbtini).
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog butas, kurį siekia privatizuoti ieškovė lengvatinėmis sąlygomis, gali būti privatizavimo objektas. Esminis nagrinėjamos bylos klausimas yra tai, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise, ir ar ji yra tinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
8. Teismas nurodė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog 1991 m. lapkričio 8 d. ieškovės sutuoktinis J. M. kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu leisti jam privatizuoti vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikdamas sutuoktinių susitarimą ir ieškovės V. M. sutinka, jog šis butas būtų privatizuotas jos sutuoktinio J. M. vardu (b. l. 72–73). 1992 m. birželio 9 d. su J. M. buvo sudaryta minėto buto pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 76–77). Remdamasis nurodytu, teismas konstatavo, kad V. M. šeimai buvo leista privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės siekis lengvatine tvarka privatizuoti antrą butą prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatai, kuri numatė, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo ar buto. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė yra netinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
9. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 15 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyriaus raštas patvirtina, jog savivaldybėje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo metu buvo pradėjusi šio buto privatizavimo procedūras (b. l.101). Todėl teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui ji būtų pateikusi prašymą privatizuoti ginčo butą.
10. Pasisakydamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškovės reikalavimams senaties terminą, teismas nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog praėjus keliems mėnesiams po 1994 metais pateikto prašymo privatizuoti ginčo butą jai buvo paaiškinta, jog šio buto privatizuoti ji negalės, nes tokia teise jau vieną kartą pasinaudojo. Todėl, anot teismo, ieškovė nuo 1994 metų žinojo (nors nepateikta į bylą įrodymų, kad ieškovė buvo pradėjusi buto privatizavimo procesą), kad savivaldybė jai neleidžia privatizuoti buto, tačiau tokio savivaldybės sprendimo neginčijo. Priešingai, ieškovė 1999 m. sausio 6 d., kaip nuomininkė, pasirašė šio buto nuomos sutartį, todėl turėjo suprasti, jog ją su savivaldybe sieja tik nuomos teisiniai santykiai. Vėliau ieškovė dėl buto išpirkimo į savivaldybę kreipėsi 2012, 2015, ir 2019 metais, tačiau visus kartus jai buvo nurodyta, kad lengvatinėmis sąlygomis buto išsipirkti ji neturi teisės, tačiau gali pasinaudoti galimybe butą įsigyti už rinkos kainą (b. l. 82–84, 85, 87–88, 78). Remdamasis nurodytu, teismas darė išvadą, kad vėliausiai nuo 1999 metų ieškovė, kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo turėjo suvokti, jog atsakovė nesutinka leisti ieškovei privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, taip pažeisdama jos teises, tačiau atsakovės veiksmų teismine tvarka ieškovė neskundė, o 2015m. gegužės 5 d. sutiko butą pirkti už rinkos kainą, bet vėliau atsisakė (b. l. 88, 96). Šis faktas, teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovė pati pripažino, jog neturi teisės lengvatine tvarka privatizuoti ginčo buto, kad ji nuo 1999 metų žinojo apie savo pažeistą teisę, tačiau jos negynė ir praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą ( CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Anot teismo, ieškovės delsimas ir neoperatyvus elgesys yra nesuderinami su vidutiniu atidumo ir rūpestingumo standartu. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Teismas nurodė, kad aptartos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti ieškinį ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė V. M. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 1991 m. lapkričio 8 d. apeliantės sutuoktinis J. M. kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu leisti jam privatizuoti 20,73 kv. m. bendro ploto bendrabučio kambarį adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikė susitarimą, kad V. M. sutinka, jog šis bendrabučio kambarys būtų privatizuotas jos sutuoktinio vardu (b. 1. 72-73). Tuo atveju, jeigu apeliantė 1991 m. spalio-lapkričio mėnesiais nebūtų išreiškusi valios privatizuoti nurodytą bendrabučio kambarį, ji būtų netekusi nuo 1972 m. įgytos teisės įsigyti ginčo butą, kurio eilėje laukė nuo 1972 metų, kol 1993 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 1169-V pagrindu jai 1993m. spalio 4 d. buvo išduotas gyvenamosios patalpos orderis Nr. 986 apsigyventi ginčo bute. 1994 m. sausio mėnesį ji gavo ginčo buto raktus ir savivaldybės privatizacijos skyriui parašė prašymą dėl šio buto privatizavimo. Atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų, paneigiančių faktą, kad apeliantė 1991 m. lapkričio mėnesį buvo tinkamas subjektas privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, nes po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka išdavus buto orderį, jai buvo suteiktas ir ginčo butas, kurį ieškovė norėjo privatizuoti.
11.2. Aplinkybė, kad nuo 1991 m. gruodžio 20 d. keitėsi Butų privatizavimo įstatymas, kurio 4 straipsnis papildytas nuostata, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą ar butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo ar buto, nepanaikina apeliantės 1991 m. lapkričio mėnesį pagal BPĮ 4 straipsnio 2 dalį įgytos subjektinės teisės, nes civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai atgal negalioja (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Pažymi, kad 1991m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. 1-2128 papildyto BPĮ 4 straipsnio 4 dalis neskirta nuomininkams ir jų šeimos nariams, kurie įgijo nuosavybės teisę į nupirktą bendrabučio kambarį, ir nepanaikina teisės privatizuoti kitą namą ar butą.
11.3. Teismo išvados yra šališkos ir neteisingos, nes atsakovų pateiktas 2016 m. balandžio 15 d. raštas yra parengtas suinteresuoto bylos baigtimi asmens – Kauno miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyriaus, todėl vertintinas kritiškai. Be to, šiame rašte nurodyta informacija, kad savivaldybėje nėra dokumentų, galinčių įrodyti, kad ieškovė BPĮ metu buvo pradėjusi šio buto privatizavimo procedūras (b. 1. 101), yra panaši į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų civilinių bylų aplinkybes, kai ieškovei raštu buvo pranešta, kad privatizavimas negali būti vykdomas, nes jos buto privatizavimo dokumentai yra prarasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-588/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-67/2010). Teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, kokiu būdu pradingo atsakovei 1994 metais pateiktas apeliantės prašymas privatizuoti ginčo butą BPĮ nustatyta tvarka, nors teismo posėdyje buvo paaiškinta, kad apeliantės dokumentus 1994 metais tvarkė savivaldybės skyriaus vedėja Eglinskienė ir namų valdybos seniūnas Gavėnia. Todėl neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė yra netinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
11.4. Teismo išvados, kad ieškovė, kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo, vėliausiai nuo 1999 metų turėjo faktiškai suvokti, jog atsakovė nepripažįsta ir taip pažeidžia ieškovės teisę į buto privatizavimą, tačiau tokio savivaldybės sprendimo neginčijo, taip pat kad ieškovės veiksmai parodo, jog ji nuo 1999 metų žinojo apie savo pažeistą teisę, tačiau jos negynė ir praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą ( CK 1.125 str. 1 dalis), yra nepagrįstos ir neteisingos. Pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžia yra aiškiai nustatyta – 2012 metai, kai apeliantė kreipėsi į savivaldybę dėl ginčo buto išpirkimo, todėl dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Tai ypač svarbu, nes atsakovės siekis taikyti ieškinio senatį, taip nuslepiant netinkamą pareigos užtikrinti teisės privatizuoti ginčo butą įgyvendinimą, jau daugiau kaip 26 metus sukelia apeliantei neigiamus padarinius, kuri pageidauja privatizuoti ginčo butą BPĮ nustatytomis sąlygomis.
11.5. 2019 m. gruodžio 11 d. prašymu, reg. 2019-12-13 Nr.60-5-925, apeliantė kreipėsi į atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją, kad jai būtų suteiktos nuosavybės teisės į ginčo butą. Atsakovė 2019 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 60-6-981 neatsakė į šį prašymą, o tik nurodė, kad ieškovė gali pirkti butą už rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kitų ieškinio argumentų, kadangi, teismo nuomone, jų analizė neturėtų įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl, anot apeliantės, priėmė formaliai teisėtą, bet neteisingą sprendimą, nes pažeidė Paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia (CPK 330 straipsnis).
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
12.1. Sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butu privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valia pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo /pirkimo–pardavimo subjekto, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai).
12.2. 1991 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. 1-2128 buvo papildytas Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis 4 dalimi, numatančia, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. 1992 m. birželio 9 d. buvo sudaryta buto (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu šis butas buvo parduotas lengvatinėmis sąlygomis ieškovės sutuoktiniui J. M.. Taigi, butą (duomenys neskelbtini), apeliantė įgijo jau galiojant Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis 4 dalyje nustatytai imperatyviai nuostatai, draudžiančiai nuomininkui ir jo šeimos nariams, įgijusiems nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą privatizuoti kitą gyvenamąjį namą, butą. Kadangi ieškovės sutuoktinis pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatine tvarka įgijo nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini), todėl, vadovaujantis imperatyvia BPĮ 4 straipsnio nuostata, nei apeliantė, nei jos šeimos nariai negalėjo privatizuoti kito gyvenamojo buto pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatine tvarka.
12.3. Buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir sutuoktiniai turi lygias teises jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti valstybei priklausantį turtą turi būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, o bent vienos iš būtinų sąlygų, nustatytų įstatyme, nebuvimas daro privatizavimą negalimą. Kadangi apeliantė 1992 m. birželio 9 d. pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl šios priežasties ji negalėjo būti teisėtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo subjektas, nes šia teise jau pasinaudojo. Kadangi ieškovė neturi subjektinės teisės lengvatinėmis sąlygomis, nustatytomis Butų privatizavimo įstatyme, pirkti dar vienas gyvenamąsias patalpas, todėl ši teisė negali būti ginama, o tokiu pagrindu pareikšti reikalavimai turi būti atmesti.
Šalies argumentai
12.4. Netgi darant prielaidą, kad apeliantė Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka 1994 metais pateikė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo lengvatine tvarka, toks jos prašymas negalėjo būti patenkintas ir atliekamos tolesnės ginčo buto pirkimo pardavimo procedūros, todėl tarp apeliantės ir Kauno miesto savivaldybės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, niekuomet nesusiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo.
12.5. Nekilnojamojo turto skyrius į apeliantės prašymą pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), teisėtai ir pagrįstai atsakė, kad butą galėtų parduoti pareiškėjai už rinkos vertę pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, kadangi šiuo metu galiojantys teisės aktai kitokio nuosavybės teisės perleidimo būdo nenumato.
12.6. Pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad vėliausiai nuo 1999 metų ieškovė, kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo, turėjo faktiškai suvokti, jog atsakovė nepripažįsta ir taip pažeidžia ieškovės nurodomą teisę į buto privatizavimą, tačiau atsakovės veiksmų teismine tvarka ji neskundė ir priešingai, 2015 m. gegužės 5 d. sutiko butą pirkti už rinkos kainą, bet vėliau atsisakė. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šis faktas patvirtina, jog ieškovė tokiais savo veiksmais pati pripažino, kad neturi teisės lengvatine tvarka privatizuoti ginčo buto ir tokie jos veiksmai parodo, jog ieškovė nuo 1999 metų žinojo apie savo pažeistą teisę, tačiau jos negynė ir praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Kauno miesto savivaldybei, 1993 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu buvo suteiktas ieškovės V. M. penkių asmenų šeimai (b. l. 6–11). 1999 m. sausio 6 d. su V. M. buvo sudaryta šio buto nuomos sutartis (b. l. 13–15). 2012 m. balandžio 25 d. ieškovė kreipėsi į atsakovės Privatizavimo skyrių su prašymu leisti nusipirkti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis (b. l. 82–84). Atsakovė 2012 m. gegužės 9 d. raštu atsakė, kad įstatymas tokios galimybės nenumato (b. l. 83-84). Ieškovė 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. rugsėjo 21 d. atsakovei pateiktais prašymais prašė leisti įsigyti ginčo patalpas už rinkos kainą, tačiau po to, kai atsakovė 2016 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtino buto įkainojimo aktą ir nusprendė parduoti ginčo butą už patvirtintą 29 107,69 Eur kainą, ieškovė 2016 m. balandžio 25 d. raštu atsisakė tęsti buto pirkimo procedūrą, nurodydama, kad neturi pinigų (b. l. 85–96). 2016 m. balandžio 25 d. ieškovė vėl kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, dar kartą prašydama parduoti butą lengvatinėmis sąlygomis (b. l. 98). Išnagrinėjusi ieškovės prašymą, atsakovė (savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius) 2016 m. gegužės 31 d. rašte nurodė, kad parduoti butą lengvatinėmis sąlygomis nėra teisinio pagrindo (ieškovei teismo sprendimu nėra pripažinta teisė privatizuoti nuomojamas patalpas pagal BPĮ). Ieškovė 2019 m. gruodžio 11 d. dar kartą kreipėsi į savivaldybės administraciją, prašydama suteikti jai nuosavybės teises į ginčo butą. Atsakovė 2019 m. gruodžio 23 d. raštu atsakė ieškovei, kad apie buto pardavimo sąlygas ji jau buvo informuota ir pasiūlė V. M. įsigyti butą už rinkos kainą (b. l.78–81). Be to, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iki ginčo patalpų suteikimo, ieškovė ir jos sutuoktinis J. M., bendru sutikimu, vadovaujantis BPĮ nuostatomis, 1992 m. birželio 9 d. privatizavo vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį po ginčo patalpų suteikimo, 1994m. kovo 31 d. pardavė kitam asmeniui (b. l. 43, 72-73, 76-77).
15. Ieškovė 2020 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 60-6-981; 2) pripažinti ieškovei teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto pirkimo–pardavimo sutartį.
16. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą BPĮ nustatyta tvarka, ir kad ieškovė praleido bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą pažeistai teisei apginti.
17. Nesutikdama su teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesines ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš jų yra Butų privatizavimo įstatymas. Nustatant ieškovo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, būtina nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai, (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-394/2002; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).
19. Bylos duomenimis (nutarties 14 punktas) nustatyta, kad ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas (BPĮ) suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo 1992 m. birželio 9 d., kuomet kartu su sutuoktiniu, pastarojo vardu, privatizavo (įgijo nuosavybėn) vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina su teismo išvada, kad privatizuoti lengvatine tvarka antrą gyvenamąją patalpą ji neturi teisės (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Paminėtam kontekste teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad subjektinę teisę privatizuoti ginčo patalpas (duomenys neskelbtini) apeliantė įgijo vadovaujantis BPĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nes šio straipsnio 4 dalis atgal negalioja. Pažymėtina, kad ginčo patalpos ieškovės šeimai buvo suteiktos 1993 m. rugsėjo 28 d., o BPĮ 4 straipsnio 4 dalis, draudžianti pagal BPĮ privatizuoti antrą gyvenamąją patalpą, pradėjo galioti nuo 1991 m. gruodžio 20 d. (BPĮ 1991 12 20 redakcija Nr. I-2128), taigi anksčiau, nei buvo suteiktas butas. Todėl įstatymo taikymo atgaline tvarka problemos šiuo atveju iš viso nėra, kadangi teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Kadangi ieškovės reikalavimai yra tarpusavyje susiję (atmetus reikalavimą pripažinti ieškovei teisę privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis, negalimas ir kitų reikalavimų tenkinimas) ir byloje konstatavus, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, kuris turi teisę pagal įstatymą privatizuoti turimas patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas (BPĮ 4 straipsnis), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą ir teisėtą pagrindą ieškovės ieškinį atmesti visa apimtimi.
20. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo BPĮ galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių BPĮ galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).
21. Apeliantė nurodo, kad dėl ginčo patalpų privatizavimo į Kauno miesto savivaldybės administraciją kreipėsi su pareiškimu dar 1994 metais, tačiau atsakovė šią aplinkybę nepagrįstai neigė, o bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino, kokiu būdu atsakovė prarado ieškovės dokumentus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip neįrodytus.
22. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).
24. Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių pateiktus įrodymus vertino laikydamasis pirmiau paminėtų kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių ir jų nepažeidė.
25. Visų pirma, ieškovės pozicija dėl pradėto ginčo patalpų privatizavimo nurodytu laikotarpiu, t. y. 1994 metais, buvo grindžiama tik ieškovės paaiškinimais ir prielaidomis apie atsakovės prarastus (pradangintus) dokumentus. Tuo tarpu atsakovė pateikė visą eilę rašytinių įrodymų, kurių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad nuomojamo buto privatizavimo procedūrą ieškovė pradėjo 2012 m. balandžio 25 d., pateikdama prašymą dėl buto privatizavimo lengvatine tvarka. Kita vertus, nagrinėjamam kontekste pažymėtina, kad buto nuomininkai savo valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau tiems asmenims, kurie turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tačiau laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., vėliau ši teisė pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d. (BPĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovei teigiant, kad buto privatizavimą ji pradėjo 1994 metais, ji turėjo pareigą pateikti duomenis, kad įstatymo nustatyta tvarka, prieš paduodant menamą pareiškimą savivaldybei, ji kreipėsi į Seimo sudarytą komisiją, tačiau tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).
26. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punktą, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį butą, – į atitinkamą administraciją. Prie pareiškimo turėjo būti pridėtas notariškai patvirtintas buto nuomininko, jo šeimos narių, taip pat laikinai išvykusiųjų susitarimas dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Taigi, apeliantei nurodžius, kad buto privatizavimo procedūra buvo pradėta teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovė jos pateiktus dokumentus nuslėpė, ieškovė iki ieškinio padavimo turėjo galimybę gauti iš notaro reikalingų dokumentų kopijas, tačiau tokie duomenys taip pat nebuvo pateikti. Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ieškovė galėjo pateikti į bylą ir kitus jos teiginius aptvirtinančius įrodymus (mokėjimo kvitus už privatizuojamo buto dokumentų ruošimą, buto techninės apskaitos bylos parengimą ir kt.), tačiau tokių duomenų nepateikė.
27. Šios nutarties 20-26 punktuose aptarta kasacinio teismo praktika ir faktinės bylos aplinkybės teikia pagrindo išvadai, kad ieškovė tinkamai neįgyvendinusio savo teisių BPĮ galiojimo metu, todėl jos teisės negali būti ginamos. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir trečioji teisės privatizuoti ginčo patalpas sąlyga, kadangi tarp ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, nesusiklostė buto privatizavimo teisiniai santykiai.
28. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Su šiais argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.
29. Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017).
31. Nutarties 27 punkte konstatuota, kad ieškovė dėl buto privatizavimo įstatymo nustatytu terminu (iki 1998 m. liepos 1 d.) nesikreipė ir neinicijavo būsto privatizavimo proceso. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės (atsakovių) kokiais nors veiksmais buvo pažeistos ieškovės subjektinės teisės.
32. Kadangi ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo spręsti dėl ieškinio senaties instituto (ne)taikymo. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė ieškinio senatį, nurodydamas, kad tai sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą, tačiau teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį ir kitais pagrindais yra teisingas bei pagrįstas, todėl panaikinti teismo sprendimą šiuo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu nėra teisinio pagrindo (CPK 328 straipsnis).
33. Apeliantė nurodo, kad teismas netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu socialinio teisingumo principu, garantuojančiu asmenims teisę gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia.
34. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose iš viso nekėlė klausimo dėl minėto įstatymo nuostatų taikymo negarinėjamam ginčui spręsti. Kita vertus, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai negali būti aiškinami izoliuotai nuo šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įstatymo paskirties ir tiesiogiai ginčo santykį reglamentavusių BPĮ nuostatų. Be to, teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). Pirmosios instancijos teismui ir teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovė neturi teisės privatizuoti nuomojamo buto lengvatine tvarka pagal BPĮ nuostatas, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų taikymas ir jų pagrindu ieškovės teisių gynyba jos prašomu būdu yra negalima.
35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimo turinį bei bylos aplinkybes, daro išvadą, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aptarė esmines, nagrinėjamai bylai išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiai bylai išnagrinėti aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl yra pakankamai aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė ieškovės ieškinį ir nėra teisinio pagrindo spręsti, jog skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant reikalavimą motyvuoti procesinį sprendimą. Minėta, kad pripažinus ieškovės reikalavimą leisti jai privatizuoti turimą patalpą lengvatine tvarka, kiti ieškinio reikalavimai, kaip išvestiniai, taip pat negali būti tenkinami.
36. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio skundžiamo teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
37. Ieškovė atleista nuo bylinėjimosi išlaidų pagal įstatymą (b. l. 159; CPK 83 straipsnio 1 dalies 16 punktas), todėl tokios išlaidos iš jos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.