Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. patikslintą ieškinį atsakovams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui J. M. dėl 2019 m. gruodžio 13 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Šalių reikalavimai ir argumentai, atsikirtimai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).

5. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

7. Byloje nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) (b. l. 63–64). Šiuo adresu savo gyvenamąsias vietas yra deklaravę V. M. ir J. M. (b. l. 65). 1993 m. rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini) potvarkiu V. M. penkių asmenų šeimai buvo suteiktas šis butas ir išduotas gyvenamosios patalpos orderis (b. l. 6–11). 1999 m. sausio 6 d. su V. M. buvo sudaryta buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis (b. l. 13–15). 2012 m. balandžio 25 d. ieškovė kreipėsi į Privatizavimo skyrių su prašymu leisti nusipirkti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis (b. l. 82–84). 2015 m. balandžio 27 d. ieškovė vėl kreipėsi dėl leidimo privatizuoti butą (b. l. 85–87), o 2015 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą leisti jį nusipirkti už rinkos kainą (b. l. 88–95), tačiau 2016 m. balandžio 25 d. atsisakė tęsti buto pirkimo procedūrą (b. l. 96). 2019 m. gruodžio 11 d. ieškovė kreipėsi į savivaldybę, kad jai būtų suteikta nuosavybė į butą (duomenys neskelbtini) (b. l.78–81).

8. Byloje nėra ginčo, kad butas, kurį siekia privatizuoti ieškovė lengvatinėmis sąlygomis gali būti privatizavimo objektas. Esminis šios civilinės bylos klausimas yra tai, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise ir ar ji yra tinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.

9. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 1991 m. lapkričio 8 d. ieškovės sutuoktinis J. M. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) valdybą su prašymu leisti jam privatizuoti vieno kambario butą adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikė susitarimą, kad V. M. sutinka, jog šis butas būtų privatizuotas jos sutuoktinio vardu (b. l. 72–73). 1992 m. birželio 9 d. su J. M. buvo sudaryta šio buto pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 76–77). Kadangi V. M. šeimai buvo leista privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės siekis lengvatine tvarka privatizuoti antrą butą prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatai, kuri numatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo ar buto. Dėl šios priežasties laikytina, kad ieškovė yra netinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.

10. Ieškovė nurodė, kad ji 1994 m. pavasarį pateikė prašymą su visais reikalingais dokumentais (duomenys neskelbtini) savivaldybei dėl leidimo privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus ieškovės ir trečiojo asmens – jos sutuoktinio, kuris suinteresuotas bylos baigtimi, todėl gali teikti ieškovei palankius parodymus, – paaiškinimus, byloje nėra. 2016 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini) raštas patvirtina, kad savivaldybėje nėra dokumentų, galinčių įrodyti, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo metu buvo pradėjusi šio buto privatizavimo procedūras (b. l.101), todėl konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ji pateikė prašymą privatizuoti butą.

11. Atsakovių atstovė byloje prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėtina, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad praėjus keliems mėnesiams po 1994 metais prašymo privatizuoti ginčo butą pateikimo, jai buvo paaiškinta, kad šio buto privatizuoti ji negalės, nes šia teise jau vieną kartą pasinaudojo. Taigi, laikytina, kad ieškovė nuo 1994 metų žinojo (nors įrodymų byloje, kad ieškovė buvo pradėjusi buto privatizavimo procesą, nėra), kad savivaldybė jai neleidžia privatizuoti buto, tačiau tokio savivaldybės sprendimo neginčijo. Priešingai, 1999 m. sausio 6 d. ji kaip nuomininkė pasirašė šio buto nuomos sutartį (b. l. 13), todėl turėjo suprasti, jog ją su savivaldybe sieja tik nuomos teisiniai santykiai. Vėliau ieškovė dėl buto išpirkimo į savivaldybę kreipėsi ir 2012, ir 2015, ir 2019 metais, tačiau jai visus kartus buvo nurodyta, kad lengvatinėmis sąlygomis buto išsipirkti ji neturi teisės, tačiau gali pasinaudoti galimybe butą nusipirkti už rinkos kainą (b. l. 82–84, 85, 87–88, 78). Teismas daro išvadą, kad vėliausiai nuo 1999 metų ieškovė, kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo, turėjo faktiškai suvokti, jog atsakovė nepripažįsta ir taip pažeidžia jos (ieškovės) nurodomą teisę į buto privatizavimą, tačiau atsakovės veiksmų teismine tvarka neskundė, o 2015 m. gegužės 5 d. sutiko butą pirkti už rinkos kainą, bet vėliau atsisakė (b. l. 88, 96). Šis faktas patvirtina, kad ieškovė pati pripažino, jog neturi teisės lengvatine tvarka privatizuoti ginčo buto. Tokie ieškovės veiksmai parodo, kad ieškovė nuo 1999 metų žinojo apie savo pažeistą teisę, tačiau jos negynė ir praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą ( CK 1.125 str. 1 dalis). Teismas sprendžia, kad ieškovė byloje neįrodė, jog visą ieškinio senaties laikotarpį negalėjo kreiptis dėl savo pažeistų teisių dėl pateisinamų, svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės valios. Teismas konstatuoja, kad ieškovės delsimas ir neoperatyvus elgesys yra nesuderinami su vidutiniško atidumo ir rūpestingumo standartu. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Dėl nurodytų aplinkybių, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškinį atmesti ir dėl ieškinio senaties praleidimo esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį.

12. Dėl kitų ieškovės argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).

13. Valstybė šioje byloje patyrė 5,37 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, tačiau valstybė ieškovei garantuoja ir apmoka 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 41–42), todėl jos iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 284 straipsniu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.