Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Latlita“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo atsakovės pusėje O. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Ieškovas reikalavimus grindžia šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. S. G. ir atsakovės vadovas O. S. yra ilgą laiką pažįstami asmenys.

2.2. 2017 metais O. S. kreipėsi į ieškovą dėl finansinės pagalbos suteikimo O. S. vadovaujamai įmonei UAB “Latlita”. 2017 m. birželio 19 d. mokėjimo pavedimu į atsakovės banko sąskaitą, ieškovas atliko 100 000 Eur mokėjimo pavedimą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas “Paskola”.

2.3. Gautos paskolos nepakakus, O. S. po metų pakartotinai kreipėsi į ieškovą dėl papildomos paskolos suteikimo. Ieškovas sutiko paskolinti daugiau pinigų, nes kaip tik jų turėjo pasiskolinęs iš trečiojo asmens A. K.

4. Trečiasis asmuo byloje O. S. laikėsi analogiškos atsakovei pozicijos. Ji pripažino, kad jo vadovaujama įmonė vis dar yra skolinga ieškovui 26 800 Eur, ketina juos grąžinti. Kategoriškai neigė, kad kada nors gavo iš ieškovo kokius nors pinigus grynaisiais. Paaiškino, kad su ieškovu jį sieja asmeninė ilgametė draugystė, o ši byla yra nesusipratimas. Aiškindamas 2020 m. rugsėjo 17 d. rašto turinį ir jo surašymo aplinkybes nurodė, kad jis buvo parašytas ieškovo prašymu, kokiu tikslu – jis neklausė. Suprato, kad ten parašyta apie tuos pačius pasiskolintus 100 000 Eur, kurių dalis grąžinti 2018 metais, o dalį jo vadovaujama įmonė vis dar skolinga.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 19 d. bankiniu pavedimu ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė 100 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Paskola“ (CBP-564 priedas).

6. Penkiais mokėjimo pavedimais (2018-09-19 – 38 0000 Eur, 2018-09-19 – 2000 Eur, 2018-09-21 – 1000 Eur, 2018-09-26 – 4000 Eur, 2018-12-16 – 32000 Eur, 2018-12-17 – 25 000 Eur) atsakovė į ieškovo banko sąskaitą pervedė 73 200 Eur, mokėjimo pavedimų paskirtis nurodyta paskolos grąžinimas (DOK-21269 priedas).

7. Ieškovas teigia, kad 2018 vasarą (tikslios datos neprisimena), be anksčiau paskolintų 100 000 Eur, jis paskolino atsakovei dar 73 200 Eur, kuriuos grynais pinigais perdavė atsakovės vadovui O. S., šią paskolą atsakovė grąžino bankiniais pavedimais, tuo tarpu paskolintų 100 000 Eur iki šiol nėra grąžinusi.

8. Atsakovė ir jos vadovas teigia, kad jokių pinigų grynaisiais iš ieškovo niekuomet negavo. Atsakovei ieškovas suteikė vienintelę paskolą – 100 000 Eur, kurie buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą ir dalis šios paskolos - 73 200 Eur, yra ieškovui grąžinta taip pat bankiniais pavedimais. Likusią skolą – 26 800 Eur, atsakovė pripažįsta. Būtent toks šalių tarpusavio kredito-debeto balansas atsispindi ir atsakovės buhalteriniuose dokumentuose.

9. Šiuo atveju tarp šalių nėra ginčo, kad jas siejo paskolos teisiniai santykiai, atsiradę ieškovui pervedus atsakovei 100 000 Eur kaip paskolą. Ginčas byloje kilęs dėl to, ar dalis šios paskolos yra grąžinta, ar tarp šalių buvo sudaryta dar viena paskolos sutartis (ar ieškovas yra perdavęs dar 73 200 Eur atsakovei papildomai grynaisiais pinigais), be to, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paskolos grąžinimo termino ir dėl to, ar šalys buvo susitarusios dėl paskolos atlygintinumo, jei taip – kokiomis sąlygomis.

10. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovą ir atsakovės vadovą O. S. siejo ilgamečiai draugiški santykiai. Ieškovas ir trečiasis asmuo teisme aiškino, kad ieškovas, anksčiau ilgus metus ėjęs vadovaujančias pareigas vienoje didžiausių Lietuvos įmonių, neformaliai padėjo trečiajam asmeniui plėtoti verslą patarimais bei naudodamasis savo pažintimis, padėjo ieškoti klientų, galiausiai, atsakovei susidūrus su finansiniais sunkumais – skolino jai pinigus.

Dėl pinigų perdavimo

11. Atsižvelgiant į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, esančius įrodymus, spręstina, kad byloje taikytinos bendrosios paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.870-6.880 straipsniai).

12. Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

13. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 1 dalis).

14. Šiuo atveju, tarpusavio santykių šalys patvirtinusios pas notarą nebuvo. Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, sprendžia, kad šalys nebuvo sudariusios ir jokios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ir atsakovės vadovas nebuvo nuoseklūs apie tai pasisakydami, nurodė, kad dėl 100 000 Eur paskolos lyg ir buvo kažkoks raštelis, tačiau iš jų paaiškinimų neaišku, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis jis galėjo būti surašytas, koks jo turinys, ar jame buvo susitarimas dėl palūkanų, ar ne ir pan. Šalims į bylą įrodymų dėl to nepateikus, teismas neturi pagrindo spręsti rašytinę sutartį buvus sudarytą. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad ieškovas neteigė apskritai buvus kokią nors rašytinę sutartį dėl 73 200 Eur papildomos paskolos grynaisiais, aiškindamas, kad šią sumą paskolino atsakovei trumpam terminui, 2017 m. liepos mėn. perduodamas pinigus jos vadovui, o atsakovė juos gana greitai ir grąžino bankiniais pavedimais.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

16. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 26 punktas).

17. Nagrinėjamu atveju paskolos dėl 100 000 Eur sutarties sudarymą – paskolos dalyko perdavimą patvirtina byloje esantis 2017 m. birželio 19 d. mokėjimo nurodymas, kurio mokėjimo paskirtyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pervedama 100 000 Eur suma yra „Paskola“. Šalys iš esmės neginčijo pervedamų pinigų pobūdžio, todėl konstatuotina, kad šios paskolos sutarties sudarymo faktas, mokėjimo paskirtyje aiškiai įvardijant, kad tai yra paskola, yra įrodytas (CPK 178, 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad mokėjimo pavedimo, esant nurodytai konkrečiai mokėjimo paskirčiai „paskola“, buvimas gali patvirtinti tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020).

18. Šioje byloje, atsakovei neigiant, kad ieškovas papildomai paskolino atsakovei 73 200 Eur grynaisiais pinigais, būtent ieškovui kilo pareiga tai įrodyti. Šią pareigą ieškovas pripažįsta, nurodydamas, kad pinigų (73 200 Eur grynaisiais) perdavimo faktą jis įrodinėja dviem netiesioginiais įrodymais: 2020 m. rugsėjo 17 d. atsakovės vadovo prašymu bei atsakovės atstovės atsiųstos sutarties projekto (šalims derantis dėl ginčo taikios baigties) turiniu, sutikdamas, jog tiesioginių įrodymų apie pinigų perdavimo faktą byloje nėra.

19. Komentuodamas atsakovės atstovės derybų metu siųstų elektroninių laiškų turinį, trečiasis asmuo pažymėjo, kad galimai su tuomete atstove nesusikalbėjo dėl kalbos barjero, ji sutarties projektą atsiuntė jam tuo pačiu laišku, kaip ir ieškovui, o jį gavęs atsakovės vadovas, paprašęs darbuotojų sutarties turinį išversti, informavo atstovę, kad sutartis neteisinga ir neketino tokios pasirašyti. Ieškovui taip pat nesutikus su sutarties sąlygomis, joks susitarimas tarp šalių dėl paskolos grąžinimo galiausiai sudarytas nebuvo. Teismas pažymi, kad derybos dėl taikios ginčo baigties (tiek teisme, tiek ikiteisiminėje stadijoje) reiškia, kad šalys, darydamos nuolaidas ir kompromisus, gali ir turi siūlyti viena kitai įvairius ginčo sprendimo variantus. Tačiau jokie tokiose derybose pateikti pasiūlymai negali būti laikomi prievolės pripažinimu, nes kitaip būtų paneigta pati derybų dėl taikos sutarties esmė. Derybų stadijoje pateiktų pasiūlymų turinio laikymas įrodymais apie prievolės pripažinimą, ginčui persikėlus į teismą, būtų neteisingas, nesąžiningas ir dėl to negalimas. Tokią išvadą lemia ir analogiško draudimo įrodymais civiliniame procese laikyti duomenis, gautus taikinimo procedūros metu, įtvirtinimas CPK 177 straipsnio 5 dalyje. Aiškinimui, kad nepasirašyti taikos sutarčių projektai nelaikytini leistinais įrodymais pritariama ir Lietuvos teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-154-370/2017, 53 p.).

20. Atskirai pasisakytina dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. prašymo (CBP -564 priedas) turinio. Nėra ginčo dėl to, kad šio prašymo tekstą savo ranka surašė pats ieškovas. Teismas atkreipia dėmesį, kad jis yra lietuvis, išsilavinęs ir patirtį versle turintis žmogus. Prašyme nurodoma: „UAB „Latlita“ prašo S. G. a/k (duomenys neskelbtini), paskolintus pinigus 100.000 (šimtą tūkstančių) eurų grąžinti 2021 sausio mėnesį. Jie buvo paskolinti 2017 m. liepos mėnesį ir grąžinti 2018 m. Tačiau dėl sunkios finansinės padėties negrąžinom“. Prašymas pasirašytas atsakovės direktoriaus, taip pat ieškovo – su prierašu „Sutinku“. Prašymo turinys kelia klausimų vertinant jį tiek lingvistiniu, tiek loginiu aspektais, du paskutiniai sakiniai apskritai yra prieštaringi. Šiame rašte minima tik viena paskola – 100 000 Eur. Nurodoma, kad pinigai paskolinti 2017 m. liepos mėn., kai tuo tarpu pavedimas 100 000 Eur sumai padarytas 2017 m. birželio mėn., o grynuosius pinigus pats ieškovas teigia neva atsakovei paskolinęs 2018 m. liepos mėn. Kompleksiškai vertinant šio dokumento turinį bylos įrodymų kontekste, labiau tikėtina atsakovės versija, jog paskutiniai du sakiniai reiškia, kad dalis 2017 metais pasiskolintų pinigų atsakovės buvo ieškovui grąžinti 2018 metais (pavedimais), o likusi dalis negrąžinta ir ją grąžinti atsakovė įsipareigojo 2021 m. sausio mėn.

21. Atskirai paminėtina, kad ieškovas teismo posėdžio metu negebėjo tiksliai nurodyti grynųjų pinigų perdavimo aplinkybių, net suabejojo, ar tiksliai tokią sumą – 73 200 Eur, perdavė. Tai kelia abejonių, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teigė, jog prieš tai pats buvo pasiskolinęs 80 000 Eur iš kito fizinio asmens (tam pagrįsti pridėjo ranka rašytą skolos raštelį) ir, kaip pats teigė, dėl to turėjo pinigus, kuriuos galėjo paskolinti atsakovei, taigi, ši pinigų suma ieškovui asmeniškai turėjo būti didelė.

22. Paminėtina ir tai, kad ieškovas yra išsilavinęs, ilgus metus vadovaujančias pareigas vienoje didžiausių strateginių Lietuvos bendrovių ėjęs asmuo, dėl šios priežasties jo elgesys, perduodant grynaisiais pinigais, nesudarant sutarties, didelę sumą pinigų, kuriuos pats neva yra gavęs kaip paskolą, atsakovei, kuri net nėra grąžinusi anksčiau paskolintų pinigų, taip pat pačiam savo ranka surašant 2020 m. rugsėjo 17 d. prašymą, kurio turinys nerišlus, neaiškus ir tiksliai tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių apimties neatspinti, neatitinka bonus pater familias etalono ir todėl teismas nelaiko ieškovo nurodomų aplinkybių tikėtinomis.

23. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė paskolinęs atsakovei papildomai 73 200 Eur. Vadinasi, padarius išvadą, kad atsakovė iš ieškovo yra pasiskolinusi tik 100 000 Eur, kuriuos gavo bankiniu pavedimu, toliau spręstina, kokią sumą ji yra likusi skolinga.

Dėl pinigų grąžinimo

24. Esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovas atsakovei pinigus paskolino, pastarajai tenka pareiga įrodyti, kad pasiskolintą sumą ji grąžino.

25. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CPK 6.873 straipsnio 5 dalis).

26. Nustatyta, kad atsakovė penkiais mokėjimo pavedimais (2018-09-19 – 38 0000 Eur, 2018-09-19 – 2000 Eur, 2018-09-21 – 1000 Eur, 2018-09-26 – 4000 Eur, 2018-12-16 – 32000 Eur, 2018-12-17 – 25 000 Eur) grąžino ieškovui 73 200 Eur pasiskolintų pinigų. Vadinasi atsakovė yra likusi skolinga ieškovui 26 800 Eur (100 000 – 73 200), ką pati pripažįsta, ir tokia suma ieškovės iš atsakovės priteistina.

Dėl palūkanų

27. Byloje nėra duomenų apie tai, ar šalys buvo susitarusios dėl paskolos sutarties atlygintinumo. Rašytinių įrodymų apie tai nėra jokių, o sutartį sudariusių ieškovo ir atsakovės vadovo teismui duoti paaiškinimai apie susitarimą dėl palūkanų lakoniški ir nekonkretūs.

28. CK 6.872 straipsnio 1 dalis nurodo, kad, nesant šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties metu; šio straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanų mokėjimo terminas, o 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad, paskolos dalykui esant pinigams, paskola yra atlygintinė. Nagrinėjamu atveju pareiga paneigti aptariamą prezumpciją tenka atsakovei, kuri byloje to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.872 straipsnis yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti: palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005). Dėl to sutiktina, kad teisę reikalauti palūkanų nuo pat paskolos suteikimo momento ieškovas iš principo turi. Vis tik pabrėžtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019).

29. Lietuvos banko duomenimis 100 000 Eur paskolos sumos pervedimo momentu (2017-06-19) pinigų finansų įstaigų paskolos euro zonos ne finansų bendrovėms – naujų susitarimų palūkanų norma buvo 2,48 proc. per metus. Taigi, ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės atitinkamo dydžio metinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 100 000 Eur sumos už laikotarpį nuo 2017-06-20 iki 2018-09-19, t.y. už 457 dienas, iš viso 3 105,10 Eur (100 000 Eur x 2,48 proc./100 proc. x 457 d./365 d.), už laikotarpį nuo 2018-09-20 iki 2018-09-21, t.y. už dvi dienas nuo 60 000 Eur sumos (100 000 – 38 000 – 2 000), iš viso 8,15 Eur (60 000 Eur x 2,48 proc./100 proc. x 2 d./365 d.), už laikotarpį nuo 2018-09-22 iki 2018-09-26, t.y. už 5 dienas nuo 59 000 Eur sumos (60 000 – 1 000), iš viso 20,04 Eur (59 000 Eur x 2,48 proc./100 proc. x 5 d./365 d.), už laikotarpį nuo 2018-09-27 iki 2018-12-06, t.y. už 71 dieną nuo 55 000 Eur sumos (59 000 – 4000), iš viso 265,33 Eur (55 000 Eur x 2,48 proc./100 proc. x 71 d./365 d.)), už laikotarpį nuo 2018-12-07 iki 2018-12-17, t.y. už 11 dienų nuo 51 800 Eur sumos (55 000 – 3 200), iš viso 38,72 Eur (51 800 000 Eur x 2,48 proc./100 proc. x 11 d./365 d.)). 2018-12-17 atsakovei grąžinus ieškovui dar 25 000 Eur, nuo likusios sumos – 26 800 Eur palūkanos skaičiuotinos iki pareigos grąžinti skolą atsiradimo momento. Jį nustatydamas teismas vadovaujasi paties ieškovo ieškinyje atliktais skaičiavimais, paremtais tuo, kad susitarimas, jog visa paskola bus grąžinta 2021 m. sausio mėn. įtvirtintas 2020 m. rugsėjo 17 d. prašyme, o konkrečių duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl ankstesnio paskolos grąžinimo, kaip ir duomenų apie tai, kad paskolą grąžinti ieškovas atsakovę būtų pareikalavęs anksčiau, byloje nėra. Taigi, minėto 2,48 proc. dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi likusia paskolos suma – 26 800 Eur skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2018-12-18 iki 2021-01-31, t.y. už 776 dienas, iš viso 1 413,04 Eur (26 800 Eur x 2,48 proc./100 proc. x 776 d./365 d.). Tokiu būdu už naudojimąsi paskola, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteistina 4 850,38 Eur suma (3 105,10 Eur + 8,15 Eur + 20,04 Eur + 265,33 Eur + 38,72 Eur + 1 413,04 Eur).

30. Pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio jų dydžio (2 dalis).

31. Taigi, sutiktina, kad atsakovas turi teisę į 5 proc. dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2021-02-01 iki 2022-04-29, t. y. iki ieškinio pateikimo dienos (už 432 kalendorines dienas) nuo pavėluotos grąžinti skolos. Tačiau ši suma yra ne 100 000 Eur, o 26 800 Eur, taigi šiuo pagrindu ieškovui priteistina ne jo prašoma suma, tačiau 1 585,97 Eur (26 800 Eur x 5 proc./100 proc. x 432 d./365 d.) palūkanų suma.

32. Konstatuotina, kad iš viso byloje ieškovui iš atsakovės priteisina 6 436,35 Eur (4 850,38 Eur + 1 585,97 Eur) palūkanų.

33. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, kad 6 proc. metinių palūkanų norma taikoma tik tuomet, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, o šiuo atveju paskolą atsakovei suteikė fizinis asmuo, jis turi teisę reikalauti tik 5 proc. dydžio metinių palūkanų, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis. Taigi, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 33 236,35 Eur (26 800 Eur + 6 436,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiame kontekste teismas pažymi, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog šios palūkanos jam skaičiuotinos nuo dienos, kuomet jis pirmą kartą kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Ši byla nėra ankstesnių ieškovo inicijuotų procesų, kurių pagrindu byla pradėta nebuvo, tąsa. Jis, atsakovei pateikus prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, teismo nustatytu terminu ieškinio nepareiškė. Šioje byloje vėliau pareikštas savarankiškas ieškinys ir jo priėmimo faktas laikytinas pagrindu nuo to momento pradėti skaičiuoti ieškovui procesines palūkanas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai

35. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

36. Ieškovas pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 835 Eur žyminis mokestis, 500 Eur už ieškinį, 500 Eur už dubliką ir 300 Eur už atstovavimą dviejuose teismo posėdžiuose, iš viso – 3 135 Eur.

37. Atsakovė pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 400 Eur už atsiliepimą į ieškinį, 300 Eur už tripliką, 500 Eur už pasirengimą ir atstovavimą dviejuose teismo posėdžiuose, iš viso – 1 200 Eur.

38. Trečiasis asmuo nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teismas sprendžia, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis (CPK 98 straipsnis).

40. Kadangi pagal ieškovo ieškinį yra patenkinti 28,99 procentai reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos vadovaujantis šia proporcija.

41. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovės priteistinos 908,84 Eur (3 135 Eur x 28,99/100 proc.), o atsakovei iš ieškovo – 852,12 Eur (1 200 Eur x 71,01/100 proc.) bylinėjimosi išlaidos. Atlikus priešpriešinių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistinos 56,72 Eur (908,84 Eur – 852,12 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

42. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei iš kiekvienos iš šalių proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), šioje byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Latlita“, juridinio asmens kodas 110806877, 26 800 Eur (dvidešimt šešių tūkstančių aštuonių šimtų eurų) skolą, 6 436,35 Eur (šešių tūkstančių keturių šimtų trisdešimt šešių eurų 35 ct) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (33 236,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 56,72 Eur (penkiasdešimt šešių eurų 72 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.