- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- e2-1618-241/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00258-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- K. A., I. A., J. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens K. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1698-945/2019 pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LoyMesta“ bankroto administratoriaus Stasio Sipavičiaus pareiškimą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LoyMesta“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys – K. A., I. A., J. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „LoyMesta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Stasį Sipavičių.
Šalies argumentai
2. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „LoyMesta“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslinęs prašė pripažinti BUAB „LoyMesta“ bankrotą tyčiniu; dėl tyčinio bankroto kaltais pripažinti suinteresuotuosius asmenis K. A., I. A., J. K.; skirti K. A. baudą už pareigų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui nevykdymą; apriboti K. A., I. A. ir J. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas penkerių metų laikotarpiui.
3. Nurodė, kad K. A. iki bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės direktoriumi. Pagrindinė įmonės veikla buvo miško ir medienos ruoša. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) atlikus patikrinimus nustatyti daugybiniai aplaidaus ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktai, taip pat konstatuotas neteisingų duomenų apie įmonės vykdomą veiklą teikimas valstybės institucijoms. Dėl to K. A. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu bei Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu taikyta baudžiamoji atsakomybė. Be to, UAB „LoyMesta“ veikla buvo perkelta į kitas įmones – UAB „Dainavos mediena“ bei UAB „Trojos arklys“. K. A. veiksmų sistemingumo faktą patvirtina aplinkybė, kad jis steigėjo, akcininko, nominalaus ar faktinio vadovo vaidmenyje dalyvavo UAB „Ferrus“, UAB „Statybų mediena“ veikloje, tačiau šios įmonės, vengiant atsiskaityti su kreditoriais, bankrutavo ir buvo išregistruotos. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad BUAB „LoyMesta“ veikloje yra tyčinio bankroto požymiai, numatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose.
4. I. A. ir J. K. yra UAB „LoyMesta“ akcininkai, sudarę sąlygas K. A. elgtis neteisėtai; dalyvavę perkeliant BUAB „Loymesta“ veiklą į kitas įmones; tokios aplinkybės patvirtina suinteresuotųjų asmenų kaltę dėl BUAB „Loymesta“ tyčinio bankroto ir yra pagrindas apriboti jų teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas penkerių metų laikotarpiui.
5. Įmonei iškėlus bankroto bylą, K. A., žinodamas apie pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, šios pareigos nevykdė, vengė bendradarbiauti su bankroto administratoriumi, nebuvo pasiekiamas jo nurodytais kontaktiniais duomenimis. Tai sudaro pagrindą jam skirti baudą už pareigų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui nevykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pripažino BUAB „LoyMesta“ bankrotą tyčiniu; paskyrė UAB „LoyMesta“ vadovui K. A. 2 896 Eur baudą; atmetė prašymą apriboti K. A., I. A. ir J. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas.
7. Teismas, vadovaudamasis ĮBĮ įtvirtintu tyčinio bankroto apibrėžimu, jo nustatymo kriterijų teisiniu reglamentavimu, kasacinio teismo išaiškinimais, konstatavo, jog remiantis bankroto administratoriaus prašyme nurodytais faktiniais duomenimis, BUAB „LoyMesta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytus kriterijus.
8. Teismas nustatė, kad BUAB „LoyMesta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. gegužės 21 d., jos vadovu nuo 2012 m. gegužės 16 d. buvo K. A.; akcininkai – J. K. (30 proc. akcijų), I. A. (70 proc. akcijų).
9. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. (13.2) FR0680-335 nustatytų aplinkybių dėl BUAB „LoyMesta“ laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. neapskaičiuotų, nedeklaruotų ir nesumokėtų mokesčių ir įmokų, netinkamai vedamos buhalterinės apskaitos ir nevykdomų teisės aktų reikalavimų teikti duomenis pagrindu VMI taikė UAB „LoyMesta“ administracinę atsakomybę.
10. Teismas nustatė, kad K. A. taikyta baudžiamoji atsakomybė: Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. 1-226-448/2015 K. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., būdamas UAB „LoyMesta“ direktoriumi ir būdamas atsakingu už bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje. Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-390-448/2016 K. A. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. liepos 1 d., būdamas UAB „LoyMesta“ direktoriumi, apgaule vengė atsiskaityti už gautas prekes ir veiklą perkėlė į kitą įmonę UAB „Dainavos mediena“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, taip pat už tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d., būdamas UAB „LoyMesta“ direktoriumi ir būdamas atsakingu už bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė UAB „LoyMesta“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „LoyMesta“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, struktūros, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir už tai, kad nuo 2012 m. gegužės 23 d iki 2014 m. liepos 1 d., būdamas UAB „LoyMesta“ direktoriumi ir pagal užimamas pareigas valdydamas UAB „LoyMesta“ priklausančius pinigus, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės, viršijančios 250 MGL sumą, svetimą turtą – UAB „LoyMesta“ priklausančius pinigus (3 715,22 Eur (12 827,94 Lt)), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje.
11. Nors aptartos aplinkybės, susijusios su netinkamu vadovavimu įmonei, apima laikotarpį iki 2014 m., į bylą surinkti įrodymai teismui leido spręsti, kad šiuos sistemingus veiksmus K. A. tęsė ir toliau, nevykdydamas įstatyminės pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui. Bankroto administratoriui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai ir kiti dokumentai taip pat nebuvo perduoti. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą spręsti, kad BUAB „LoyMesta“ vadovas, žinodamas, jog jo veiksmai lėmė teisinės atsakomybės atsiradimą, ir toliau nevykdydamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, susijusių su tinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, bei neteikdamas finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui, apribojo įmonės kreditorių galimybę įvertinti realią BUAB „LoyMesta“ finansinę būklę.
12. Vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius (įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos) teismas nurodė, kad minėtame Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje nustatyta, jog K. A. apgaule vengė atsiskaityti su kreditore už gautas prekes ir veiklą perkėlė į kitą įmonę UAB „Dainavos mediena“. Teismas padarė išvadą, kad BUAB „LoyMesta“ veikla buvo sąmoningai organizuojama taip, kad būtų išvengta atsiskaitymo su įmonės kreditoriais, nuosprendžio turinys liudija, kad K. A. pripažino UAB „LoyMesta“ veiklą perkėlęs į kitą įmonę, kadangi kreditorė, su kuria nusikalstamu būdu buvo vengiama atsiskaityti, skleidė informaciją apie įmonės nepatikimumą.
13. Teismas nurodė, kad ir kiti į bylą surinkti įrodymai patvirtina K. A. bei kitų dviejų suinteresuotų asmenų veiksmų kuriant įmones, kurios vykdo tapačią veiklą, ir vėliau neatsiskaitant su kreditoriais sistemingumą. Teismas nustatė, kad 2011 m. – 2013 m. K. A. (buvo ir įmonės direktoriumi bei akcininku) kartu su J. K. dirbo UAB „Ferrus“. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi UAB „Ferrus“ iškelta bankroto byla, 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu BUAB „Ferrus“ pripažinta pasibaigusia likvidavus ją dėl bankroto. Šioje byloje priimta Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi K. A. apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas penkerių metų laikotarpiui. Teismas nustatė, kad UAB „Dainavos mediena“ įsteigta 2013 m. gegužės 14 d., jos akcininkė – I. A. (100 proc. akcijų), vadovas J. K., joje 2014 m. – 2017 m. laikotarpiu dirbo visi trys suinteresuotieji asmenys; įmonė užsiėmė tokia pačia, kaip ir BUAB „LoyMesta“, t. y. miško ir medienos ruošos, veikla. Veiklos perkėlimas nulėmė BUAB „LoyMesta“ pajamų praradimą, sąlygojusį kreditorių interesų pažeidimą. Teismas nustatė, kad UAB „Trojos arklys“, įsteigta 2017 m. lapkričio 9 d., jos akcininkė – bendrovė „Timber Brothers Limited“ (100 proc. akcijų), kurios vadovu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. vasario 24 d. buvo K. A.. K. A. bendrovės „Timber Bothers Limited“ veikloje kaip asmuo, turintis kontrolės teisę, dalyvavo iki 2017 m. spalio 2 d. UAB „Trojos arklys“ vadovė yra I. A.; K. A. dirbo UAB „Trojos Arklys“ nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 4 d. Teismas vertino, kad esant apribotai teisei būti įmonės vadovu, K. A. ėmėsi veiksmų, siekdamas tapačią veiklą, kurią vykdė UAB „LoyMesta“, vykdyti kitoje įmonėje, kurią ne tik pats valdo per užsienio valstybėje įsteigtą subjektą, bet ir faktiškai jai vadovauja per savo sutuoktinę. Šios aplinkybės patvirtina ir suinteresuotųjų asmenų I. A. bei J. K. veiksmų priežastinį ryšį su UAB „LoyMesta“ bankrotu.
14. Atsižvelgdamas į tai, kad naujos įmonės tai pačiai miško ir medienos ruošos veiklai vykdyti buvo steigiamos nepasirūpinus tinkamu BUAB „LoyMesta“ finansinės būklės kontroliavimu, teismas sprendė, jog tokiais veiksmais buvęs BUAB „LoyMesta“ vadovas, žinodamas, kad taip pažeidžia BUAB „LoyMesta“ kreditorių interesus, nesudarė prielaidų toliau tęsti BUAB „LoyMesta“ veiklą ir nulėmė nemokumo būklės atsiradimą.
15. Teismas sprendė, jog buvęs BUAB „LoyMesta“ vadovas organizavo įmonės veiklą taip, kad nebuvo sąlygų efektyviai kontroliuoti įmonės finansinę būklę, nes teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą tvarkė netinkamai, ir tuo pačiu tolimesnei veiklai vykdyti susijusių asmenų pagalba įsteigė naujas įmones, kas apribojo BUAB „LoyMesta“ kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus ir pažeidė jų teisėtus interesus, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir jos nemokumo.
16. Skirdamas K. A. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą maksimalią 2 896 Eur baudą, teismas konstatavo, kad K. A., kaip buvęs įmonės vadovas, nevykdo Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą. Byloje konstatuotos aplinkybės, sąlygojusios bankroto pripažinimą tyčiniu, leidžia spręsti, kad aptariamo įpareigojimo suinteresuotas asmuo nevykdo sąmoningai, galimai neteisėtai siekdamas užkirsti kelią naujų aplinkybių paaiškėjimui.
17. Pasisakydamas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje reglamentuojamo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo teismas pažymėjo, kad prevencinio pobūdžio tikslas yra pasiektas paskiriant K. A. baudą. Be to, 2017 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „Ferrus“ bankroto byloje jam už panašiu laikotarpiu atliktus panašaus pobūdžio veiksmus jau apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas penkerių metų laikotarpiui. Kadangi nėra praėję net pusė šio apribojimo taikymo laiko, kol kas neegzistuoja grėsmės, kad tapataus draudimo netaikymas nagrinėjamoje byloje galėtų lemti kokias nors neigiamas pasekmes.
18. Teismas sprendė netaikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos I. A. ir J. K. atžvilgiu, nes nutartyje aptarti jų neteisėti veiksmai yra orientuoti į praeitį, jiems nėra nustatytas joks įpareigojimas, kurio vykdymas galėtų būti skatinamas sankcijų taikymu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Suinteresuotas asmuo K. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir priimti naują nutartį – išteisinantį įmonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Bankroto administratoriaus pateikti argumentai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Bankroto administratorius tyčinio bankroto klausimą iškėlė kenkdamas įmonei, nes ne kartą bandė susisiekti su apeliantu, sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu išsireikalauti išlaidas, susijusias su įmonės likvidavimu.
19.2. Administratorius nepagrįstai prašymą grindžia dokumentų neperdavimu, nes visus dokumentus, susijusius su įmonės finansine veikla jis turi iš Alytaus rajono apylinkės teismo, kadangi kol vyko tyrimai, apeliantas visus dokumentus buvo pateikęs FNTT pareigūnams, vėliau teismui. Jokių dokumentų apeliantas pateikti negalėjo, nes jų nebeturėjo.
19.3. Nors UAB „LoyMesta“ ir UAB „Dainavos mediena“ ir vykdo tapačią veiklą, tačiau įmonių direktoriai skirtingi, priimami skirtingi sprendimai ir negalima teigti, kad veikla buvo perkelta. Be to, vykstant mokestiniams patikrinimams UAB „LoyMesta“ veiklos nevykdė, todėl taip pat neteisinga teigti dėl veiklos perkėlimo. UAB „Trojos arklys“ veikla susijusi su medienos apdirbimu (lentpjūvė) ir medinių padėklų gamyba, o ne su apvalios medienos ruoša, todėl bankroto administratoriaus teiginiai netikslūs.
19.4. Įmonės veiklos pabaigą nulėmė visuma aplinkybių. Teisme jau buvo konstatuota, kad įmonės buhalterija buvo tvarkoma aplaidžiai ir už tai apeliantas jau nubaustas, tačiau tai nereiškia, kad bankrotas buvo tyčinis.
Atsiliepimas
20. Atsakovės BUAB „LoyMesta“ bankroto administratorius Stasys Sipavičius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį galioti. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas iš esmės neteikia nesutikimo su skundžiama nutartimi argumentų. Skundžiama nutartis pagrįsta byloje pateiktais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria BUAB „LoyMesta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 , 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
22. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „LoyMesta“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nurodytų požymių pagrindu. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi argumentuoja negalėjimu pateikti įmonės dokumentų ir turto, neteisingai nustatytomis aplinkybėmis dėl įmonės veiklos perkėlimo bei teigia, kad įmonės veiklos pabaigą nulėmė aplinkybių visuma, o tai, kad apeliantas jau buvo nubaustas už aplaidų buhalterijos tvarkymą, nereiškia, kad bankrotas buvo tyčinis. Sutikti su tokiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo.
23. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.
24. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).
25. Ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, kt.).
26. Byloje nustatyta, kad BUAB „LoyMesta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. gegužės 21 d., bendrovės vadovu nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo K. A.; akcininkai – J. K. (30 proc. akcijų), I. A. (70 proc. akcijų). Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi UAB „LoyMesta“ iškelta bankroto byla.
27. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Kadangi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama taip, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
28. Apeliantas iš esmės neginčija byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su netinkamu vadovavimu įmonei (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), pasireiškusiu Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, susijusių su tinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, netinkamu vykdymu bei finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui neteikimu, nustatytų VMI 2016 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. (13.2) FR0680-335, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. baudžiamajame įsakyme byloje Nr. 1-226-448/2015 bei Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-390-448/2016. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kartu su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytais tyčinio bankroto požymiais.
29. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
30. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
31. Minėtoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
32. Kaip minėta, byloje nustatytų ir nutarties 9, 10, 28 punktuose nurodytų aplinkybių, susijusių su nustatytu netinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, apeliantas iš esmės neginčija, nurodydamas, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos vedimą jau buvo nubaustas ir tai nesąlygoja bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliantas nesutinka su dokumentų perdavimo bankroto administratoriui pareigos neįvykdymo konstatavimu, tačiau įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas dokumentų neperdavimo priežastis, neteikia.
33. Pagal bendrąją įrodymų pareigos paskirstymo taisyklę, įrodinėja tas, kuris remiasi tam tikromis aplinkybėmis (CPK 178 straipsnis). Kai teisės aktai tam tikram asmeniui numato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tie veiksmai nėra atlikti (tinkamai įforminti), įrodinėjimo pareiga, kad veiksmai buvo atlikti, persikelia tam asmeniui, kuris turėjo pareigą atlikti veiksmus, o ne tam, kuris teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-455-403/2018).
35. Byloje nustatyta, kad BUAB „LoyMesta“ direktoriumi nuo įmonės įsteigimo buvo apeliantas, taigi jam tenka ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta pareiga įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, o negalint šios pareigos įvykdyti, pagrįsti negalėjimo priežastis. Taigi tuo atveju, jeigu įmonės turtas (kaip pavyzdžiui įmonės dokumentai, kurie paimti FNNT, perduoti teismui ir pan.) suinteresuotam asmeniui nebuvo perduoti (grąžinti), ši aplinkybė turėjo būti objektyviai atvaizduota (fiksuota). Aptariamu atveju nesant tokių objektyvių duomenų, apeliantui tenka minėta įrodinėjimo pareiga pagrįsti arba turto neperdavimą jam, arba aplinkybę, jog apeliantas turtą ir jo vadovavimo metu sudarytus dokumentus perdavė kitam asmeniui, ar institucijai. Tačiau, kaip minėta, dokumentų neperdavimo aplinkybes apeliantas grindžia vien tik deklaratyviais argumentais. Be to, iš byloje esančio Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad nuspręsta po baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB „LoyMesta“ 2012-2013 m. buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus FNTT, grąžinti UAB „LoyMesta“. Duomenų apie vėlesnio laikotarpio įmonės dokumentus, jų buvimo vietą byloje nėra.
36. Taigi šiuo atveju, aplinkybės, kad BUAB „LoyMesta“ vadovas, žinodamas, jog jo veiksmai lėmė teisinės atsakomybės (administracinės ir baudžiamosios) atsiradimą, ir toliau nevykdydamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, susijusių su tinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, neteikdamas finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui bei neperduodamas bankroto administratoriui įmonės dokumentų bei turto, apribojo galimybę įvertinti realią bendrovės finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintos kaip sąmoningas įstatyme nustatytos pareigos teikti duomenis nevykdymas tikslu nuslėpti įmonės realią finansinę būklę (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 5 punktas).
37. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aiškinosi ir analizavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį (įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos), pasireiškusį UAB „LoyMesta“ vykdytą miško ir medienos ruošos veiklą perkeliant į kitas įmones, atsižvelgiant į tai, kad naujos įmonės tai pačiai miško ir medienos ruošos veiklai vykdyti buvo steigiamos nepasirūpinus tinkamu BUAB „LoyMesta“ finansinės būklės kontroliavimu, nulėmusiu nemokumo atsiradimą.
38. Nesutikimą su šia teismo išvada apeliantas taip pat grindžia deklaratyviais argumentais – skirtingų asmenų buvimu skirtingų įmonių direktoriais, priimančiais skirtingus sprendimus. Tačiau tokie argumentai nepaneigia teismo nustatytų suinteresuotų asmenų sąsajumo aplinkybių: Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje nustatyta, jog K. A. pripažino UAB „LoyMesta“ veiklą perkėlęs į kitą įmonę (UAB „Dainavos mediena“), kurios akcininke yra I. A., o vadovu J. K. bei kurioje 2014 m. – 2017 m. laikotarpiu dirbo visi trys suinteresuotieji asmenys; 2011 m. – 2013 m. K. A. kartu su J. K. dirbo UAB „Ferrus“ (kuri pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto); aplinkybių dėl UAB „Trojos arklys“ įsteigimo, K. A. buvimu jos akcininku bei vadovu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. vasario 24 d., o laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 4 d. – darbuotoju; taip pat aplinkybių, jog nurodytos įmonės dirbo srityje, susijusiose su miško ir medienos ruoša. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu išsamių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su UAB „LoyMesta“, UAB Ferrus“, UAB „Dainavos mediena“ ir UAB „Trojos arklys“ steigimu, vadovavimu joms, bei veiklos sfera, pagrindu padaryta pagrįsta ir teisinga išvada, kad buvęs BUAB „LoyMesta“ vadovas organizavo įmonės veiklą taip, kad nebuvo sąlygų efektyviai kontroliuoti įmonės finansinę būklę, nes teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą tvarkė netinkamai, ir tuo pačiu tolimesnei veiklai vykdyti susijusių asmenų pagalba įsteigė naujas įmones, kas apribojo BUAB „LoyMesta“ kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus ir pažeidė jų teisėtus interesus, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir jos nemokumo.
39. Deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui, vertintini ir apelianto argumentai dėl bankroto administratoriaus inicijuoto tyčinio bankroto kaip būdo išsireikalauti patirtas išlaidas, susijusias su UAB „LoyMesta“ likvidavimu. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu ir savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) prašymu, taigi nebūtinai tik administratoriaus prašymu.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės BUAB „LoyMesta“ bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies, 1, 4 5 punktuose nustatytus tyčinio bankroto kriterijus bei egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir jos nemokumo, pagrįsta ir teisinga. Apelianto argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.