Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovams D. L., R. L., tretieji asmenys M. N., D. N., Anykščių savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas R. N. (toliau- ieškovas) ieškiniu pareiškė reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovų D. L. ir R. L. ieškovo naudai 8 200,00 Eur nepagrįstai sutaupytų lėšų (išmoka šeimai iš Vokietijos Federacinės Respublikos Niurnbergo Federalinės darbo agentūros Šiaurės Bavarijos Šeimos kasos); 2) 472,09 Eur išlaidų, patirtų naudojantis teisinėmis paslaugomis ikiteisminio tyrimo metu; 3) priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas 2018-12-21 nutartimi ieškovo ieškinį priėmė dalyje dėl 4 100,000 Eur išmokų sumokėtų už nepilnametį D. N., išaiškinant ieškovui, kad dėl išmokų už M. N., M. N. turi teisę kreiptis į teismą bendra tvarka pareiškiant atskirą ieškinį. Reikalavimo pagrindu ieškovas nurodė aplinkybes, kad ieškovas ir atsakovė yra buvę sutuoktiniai. Teismo sprendimu iš atsakovės buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui D. N., mokamas periodinėmis išmokomis po 300 Lt (86 Eur) kas mėnesį nuo 2012-08-17 iki sūnaus pilnametystės, šių lėšų tvarkytoju buvo paskirtas ieškovas. Atsakovė išlaikymo teikimo pareigos nevykdė, todėl ieškovas už atsakovę dengė išlaikymo sumą vaikui, todėl ieškovas įvykdęs už atsakovę pareigą teikti išlaikymą vaikui, turi teisę šią pinigų sumą atgauti, t. y. atsakovė iš Vokietijos Federacinės Respublikos Niurnbergo Federalinės darbo agentūros Šiaurės Bavarijos Šeimos kasos gavo šeimos išmoką sumoje 4 100 Eur už nepilnametį D. N., šią ji savo veiksmais, tyčia neteikdama išlaikymo D. N., praturtėjo ieškovo sąskaita, kadangi jis už atsakovę D. L. įvykdė prievolę sūnui. Solidari prievolė tenka ir D. L. sutuoktiniui R. L., nes išmoka už nepilnametį D. N. Vokietijoje buvo pervesti į bendrai D. L. ir R. L. naudojamą banko sąskaitą.

Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK KPS 1-ajame poskyryje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtas gavus Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį, kuria panaikintas prokurorės nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo skundą, pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 dalyje ir 182 str. 1 d. t.y. dėl galimo dokumentų suklastojimo bei suklastotų dokumentų pateikimo Vokietijos Federacinės Respublikos Niurnbergo Federalinės darbo agentūros Šiaurės Bavarijos Šeimos kasai, tokiu būdu apgaule įgyjant teisę į išmokas už M. N. ir D. N.. 2018-05-28 ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog jokia nusikalstama veika Lietuvos valstybės teritorijoje padaryta nebuvo. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi teisinėmis paslaugomis ir šioms išlaidoms pagrįsti pateikė A. B. IĮ pinigu priėmimų kvitus bendrai 340 Eur sumai, kvitą 115,29 Eur sumai už vertimų paslaugas iš vokiečių kalbos, kvitą 16,80 Eur už dokumentų kopijas. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu iš viso turėjo 472,09 išlaidų, kurias prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. L. ir R. L..

Teismo posėdyje ieškovas prašė ieškinį tenkinti ieškinio pareiškime išdėstytų argumentų pagrindu.

Tretysis asmuo M. N. savarankiško reikalavimo atsakovams teisme nepareiškė, šią teisę teismas jam buvo išaiškinęs. Atsiliepimo į ieškinį per įstatymų nustatytą terminą nepateikė. Teismo posėdyje nedalyvavo.

Tretysis asmuo M. N. savarankiško reikalavimo atsakovams teisme nepareiškė, šią teisę teismas jam buvo išaiškinęs. Atsiliepimo į ieškinį per įstatymų nustatytą terminą nepateikė. Teismo posėdyje nedalyvavo.

Ieškinys netenkintinas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-295-2006). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtino konstatuoti, kad asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Taigi, remiantis aptartu teisniu reglamentavimu bei Kasacinio teismo praktika, nepagrįsto praturtėjimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynimo būdų atžvilgiu, t. y. jis gali būti taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais teisių gynimo būdais – taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; kt.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2011-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

Remiantis šiomis nuostatomis, nepagrįstas praturtėjimas pirmiausiai siejamas su asmeniu, nepagrįstai gavusiu lėšas iš kitos asmens. Ieškinyje neteisingai teigiama, kad teisę į vaiko pinigus turi išimtinai vaikų tėvas. Pagal CK 3.190 straipsnio 1 dalį, ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Civiliniame kodekse įtvirtintas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, statusas. Tai reiškia, kad tikrasis prievolinio išlaikymo, o tuo pačių ir išmokų vaikams teisinio santykio subjektas yra vaikas, išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktą). Lėšų savininkas pagal 2015-11-12 Vokietijos Federacinės Respublikos Niurnbergo Federalinės darbo agentūros sprendimą, kuriuo paskirtos išmokos nepilnamečiui D. N., yra vaikas ir šios lėšos negali tapti vieno iš tėvų nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. V. M. P., bylos Nr. 3K-3-246-378/2016). Byloje ieškovas neįrodinėjo, jog vaikui mokėtą išmoką nepagrįstai savo reikmėms sunaudojo jo motina ar jos sutuoktinis. Vaiko motinos uzufrukto teisėmis tvarkytos vaiko lėšos negali būti civilinės atsakomybės objektas pagal tėvų ar vieno iš jų prievoles, nes šis turtas yra ne tėvų, o nepilnamečio vaiko, kuris neatsako pagal savo tėvų prievoles, nuosavybė (CK 3.185 straipsnio 1 dalis, 3.189 straipsnio 2 dalis). Ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip civilinės deliktinės atsakomybės santykiai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), tačiau tam, kad būtų konstatuota atsakovės prievolė atlyginti žalą, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles turi būti nustatytos visos šios sąlygos: neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-481-248/2016, 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. B.-K., bylos Nr. 3K-3-239/2009).

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl to ar atsakovė tiesiogiai pervesdama išlaikymui skirtas lėšas pervesdama sūnui D. skirtas lėšas jo broliams, tinkamai panaudojo išmoką už vaiką, kurią gavo iš Vokietijos Šeimos kasos ir taip – įvykdė teismo sprendimu priskirtą pareigą išlaikyti sūnų, pilnai patenkinti jo poreikius ar atsakovė tokiu būdu nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, ieškovui vienam vykdžius prievolę išlaikyti sūnų už abu tėvus.

Teismo vertinimu, šioje byloje yra svarbus trečiojo asmens, teismo posėdyje liudytoju apklausto – ginčo šalių sūnaus parodymai. Posėdžio metu D. N. nurodė, kad tėvams išsituokus jis kai ir kiti jo broliai gyveno su tėčiu, vertėsi sunkiai, jam daug ko trūko, pas mamą Vokietijoje lankėsi du kartus, mama kartais nupirkdavo drabužių, jo nuomone, kol mama buvo Vokietijoje jo poreikiams per visą laikotarpį išleido nedaugiau 1 200 Eur. Jei mama siuntė pinigų į brolių sąskaitas, tai broliai jam nieko neperduodavo. Kai jis pirks automobilį, mama žadėjo duoti pinigų. Teismas D. N. sulaukus pilnametystės, į bylos nagrinėjimą jį įtraukė trečiuoju asmeniu ir išaiškino teisę pareikšti atsakovams savarankiškus reikalavimus, šia teise D. N. nesinaudojo. Iš informacinės teismų sistemos „Liteko“ matyti, kad Anykščių rajono apylinkės teismas 2017-11-08 teismo sprendime yra konstatavęs, kad ieškovės banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog D. L. priteistą išlaikymą vaikams teikė ir teikė daugiau negu buvo priteista, pervesdama vaikams į jų sąskaitas įvairias pinigų sumas, ne tik kaip išlaikymui skirtus pinigus, bet kaip kišenpinigius, skirtus vaikų laisvalaikiui bei kitoms reikmėms. Teismas sprendė, kad išlaikymas nepilnamečiam šalių sūnui D. teikiamas, mokant lėšas į sūnaus A. sąskaitą, nes kitos sąskaitos ieškovas atsakovei nėra pateikęs. Taip pat atsakovė papildomai pervedė sūnui D. pinigų į jo sąskaitą, kaip sąskaitos papildymą, kuriuos teismas laikė kišenpinigiais, kurie pagal kasacinio teismo praktiką pripažintini išlaikymo sudedamąja dalimi. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, kad atsakovė D. L. nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. išlaikymo prievolę sūnui D. N. įvykdė visiškai.

Teismas vaikų tėvo R. N. argumentus, kad vaiko motina D. L. į vaikų sąskaitas pervedamų pinigų jis negalėjo naudoti vaikų išlaikymui, vertino kaip nepagrįstus ir sprendė, kad vaikų motina nėra skolinga sūnui D. N. išlaikymo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Išklausęs ginčo šalis, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, daro išvadą, kad šiuo atveju labiau tikėtina tai, kad mama – atsakovė teikdama išlaikymą tiesiogiai sūnui, ar per vyresnius jo brolius vykdė tarp buvusių sutuoktinių sudarytą susitarimą. Kartu teismas pažymi, nors susitarimas nebuvo įformintas, o buvo sudarytas žodžiu, tačiau posėdžio metu tiek trečiasis asmuo – šalių sūnus, tiek ieškovas patvirtino, kad žinojo, jog atsakovė perveda lėšas sūnui D. į jo brolių sąskaitas, jo išlaikymui, tačiau šių lėšų panaudojimu, jų dydžiu ieškovas nesidomėjo. Teismas atkreipia dėmesį ir tai, kad tėvų valdžios turinys, kuris apibrėžtas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, įpareigoja tėvus elgtis rūpestingai ir atidžiai, bei tinkamai vykdant savo pareigas dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje, įvertinant jų civilinio veiksnumo realizuojant turtines teises specifiškumą (CK 2.8 straipsnis). Todėl ieškovas, kaip įstatyminis savo vaikų atstovas ir teismo sprendimu priteistų išlaikymo lėšų tvarkytojas, būdamas rūpestingas, atsakingas ir moralinį ryšį su vaikais palaikantis asmuo, negalėjo nežinoti tiek apie smulkių, tiek apie ženklių piniginių lėšų pervedimą į sūnų A., M. ir D. sąskaitas. Be to, jis turėjo pareigą užtikrinti, kad šios lėšos būtų tvarkomos ir panaudotos išimtinai vaikų interesais (3.186 straipsnis). Net ir tuo atveju, jeigu nurodytos aplinkybės galėjo nulemti ieškovės pervestų lėšų panaudojimą ne pagal tikslinę jų paskirtį, su tuo susiję neigiamos pasekmės negali tekti atsakovei, jei dėl nepakankamos nepilnamečių vaikų kontrolės ir auklėjimo ieškovas leido laisvai disponuoti vaikams jų sąskaitose esančiomis lėšomis. Užtikrinti kad skyrium gyvenant vaikų motina teiktų išlaikymą, atitinkantį vaiko poreikius, o jei išlaikymo suma neatitinka vaiko poreikių kreiptis dėl nepilnamečiam vaikui skirtų lėšų sumos padidinimo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ieškovui nepagrindus ieškinio reikalavimų dėl atsakovės D. L. nepagrįsto praturtėjimo, esant nenuginčytiems įrodymams, jog atsakovė teikė išlaikymą sūnui bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuotina, kad ieškovo ieškinys atsakovams atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178, 270 straipsniai).

Netenkintinas ieškovo ieškinys ir atsakovo R. L. atžvilgiu. Ieškovas neįrodinėjo kad sūnui D. skirtas lėšas asmeniškai panaudojo atsakovas R. L.. Priešingai teismo posėdžio metu, atsakovas nurodė, kad Vokietijoje jų vardu atidaryta sąskaita naudojosi tik D. L.. Jis banko sąskaita naudotis negalėjo dėl kalbos barjero.

Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei.

Vadovaudamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis bei teisiniu reguliavimu, teismas sprendžia, jog neįrodžius būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos – kaltės, į kurią, pagal generalinio delikto doktriną, įeina ir neteisėtų veiksmų sąlyga, ieškovo prašoma priteisti suma nepriteistina, o dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų teismas nepasisako.

Dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. (duomenys neskelbtini) mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, A. S. v. koncertinė įstaiga (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Atsakovai prašė taikyti sutrumpintą trijų metų senaties terminą ir žalą priteisti už trejus metus, skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 25 d. Remiantis LR CK 1.1.125 str. 1 d.., kuri nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, taikomą nepagrįsto praturtėjimo atveju, atsakovės prašymas taikyti sutrumpintą trijų metų senaties terminą yra atmestinas.

Dėl ikiteisminio tyrimo metu patirtų išlaidų atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai, be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo (nagrinėjamu atveju – atsakovų) neteisėtais veiksmais ir gali būti pripažintos žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015 ir joje nurodytą praktiką).

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-03-16 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK KPS 1-ajame poskyryje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo skundą, pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 dalyje ir 182 str. 1 d. t.y. dėl galimo dokumentų suklastojimo bei suklastotų dokumentų pateikimo Vokietijos Federacinės Respublikos Niurnbergo Federalinės darbo agentūros Šiaurės Bavarijos Šeimos kasai, tokiu būdu apgaule įgyjant teisę į išmokas už M. N. ir D. N.. 2018-05-28 ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas motyvuojant tuo, kad įvertinus visus surinktus duomenis, nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Vokietijos Federacinėje Respublikoje, baudžiamasis procesas nutrauktinas, reikalavimas informaciją apie galimai užsienio valstybėje padarytą nusikalstamą veiką per Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai, netaikytinas, nes nėra neginčijamų ir objektyvių duomenų, kad nusikalstama veika buvo padaryta, nes tyrimo metu negauta neginčijamų ir objektyvių duomenų, išskyrus pareiškėjo (ieškovas) R. N. teiginius, leidžiančių konstatuoti, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

Esant tokiems duomenims, teismas neturi pagrindo pripažinti ieškovui teisės į šio baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų ikiteisminio tyrimo metu jo patirtas išlaidas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Ieškovas prašė priteisti 246,00 Eur žyminio mokesčio, 50 Eur už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, 200 Eur už ieškinio parengimą. Atsakovė D. L. prašė priteisti 700 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Atsakovas R. L. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo ieškinį atmetus pilna apimtimi, atsakovės D. L. naudai iš ieškovo R. N. priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos sumoje 700 Eur. Iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Kadangi ieškovo ieškinys buvo priimtas dalyje dėl 4 100 Eur, todėl ieškovui grąžintina dalis žyminio mokesčio sumokėto paduodant ieškinio pareiškimą teismui, atskaičius procesinių dokumentų įteikimo išlaidas tai sudarytų 1,60 Eur (123 Eur – 121,40 Eur) ( CPK 87 straipsnio 3 punktas)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259,260,270 straipsniai, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų ) advokato atstovavimo išlaidų.

Grąžinti iš valstybės biudžeto ieškovui R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dalį žyminio mokesčio sumoje 1,60 Eur (vieną eurą 60 ct.) pagal 2018-12-03, įmokos mokėjimo nurodymą, šią nutarties dalį pavedant vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per šį teismą.