- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- e2A-150-241/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01742-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Wood Line Titnagas
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Wood Line Titnagas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2100-864/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Wood Line Titnagas ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Revena“ dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Wood Line Titnagas kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti 2017 m. balandžio 20 d. su atsakove UAB „Revena“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. WLT-17-04-20 apsimestine ir šią sutartį laikyti skolos padengimo turtu sutartimi; 2) konstatavus, kad tikrasis sandoris – skolos padengimo turtu sutartis neteisėta, taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei 2017 m. balandžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. WLT-17-04-20 perduotą turtą, t. y. stelažų komplektą, praėjimo kontrolės ir telefonspynės komplektą, pakeliamų kelio užtvarų komplektą, vaizdo stebėjimo sistemos komplektą, baldų komplektą; 3) pripažinti negaliojančiu išvestinį sandorį – 2017 m. birželio 14 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktą, pagal kurį atsakovės 40 500 Eurų skola be PVM (su PVM 49 005 Eur) ieškovei 2017 m. balandžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. WLT-17-04-20 pagrindu buvo įskaityta į ieškovės 55 965,19 Eur dydžio prievolę atsakovei; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ir jas laikyti atsakovės administravimo išlaidomis.
2. Ieškovė nurodė, kad ją su atsakove siejo nuomos teisiniai santykiai, atsakovė savo prievolę mokėti patalpų nuomos mokestį vykdė netinkamai, susidarė įsiskolinimas, todėl ieškovė 2017 m. gegužės 18 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia nuomos sutartį. 2017 m. birželio 16 d. šalys sudarė susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, kurio (B) punkte nurodyta, kad šio susitarimo sudarymo dieną atsakovės pradelsto mokėti įsiskolinimo suma yra 20 965,19 Eur, žala už grąžintino turto remontą yra 35 000 Eur, o atsakovė privalo patalpas grąžinti iki 2017 m. birželio 30 d.
3. 2017 m. balandžio 20 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. WLT-17-04-20, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei įrengtus ir atsakovės naudojamus stelažus, baldus ir kitą sutarties priede nurodytą įrangą už 40 500 Eur. Nors sutartis sudaryta laisva valia, tačiau su valios yda. Šalys neketino sukurti realių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, nes susitarė, kad prekės bus perleidžiamos turint tikslą anuliuoti atsakovės piniginę prievolę, t. y. kad ieškovė už prekes neturės nieko mokėti, o atsakovė nereikalaus šios sumos sumokėti ir tokiu būdu bus panaikinta atsakovės skola ieškovei. Tai patvirtina šalių veiksmai: ieškovė pagal šį sandorį neatliko jokio mokėjimo; atsakovė nebuvo išrašiusi PVM sąskaitos faktūros; ieškovė nėra gavusi pretenzijos sumokėti pagal sandorį; sandoriu perleistas turtas buvo reikalingas ir naudojamas atsakovės veikloje, kuri minėtą turtą įsigijo ir susimontavo nuomojamose patalpose savo veiklai vykdyti. Atsakovė nebuvo pajėgi grąžinti ieškovei skolą pinigais, jos atžvilgiu buvo pradėti teisminiai procesai dėl skolų priteisimo. Ginčo sutarties pagrindu, kuri kartu buvo ir turto perdavimo aktas, perdavus ieškovei turtą, atsakovės skola buvo padengta, t. y. skolos padengimo turtu sandoris buvo įvykdytas, taigi, tarp šalių jau 2017 m. balandžio 20 d. de facto (iš tikrųjų), nebuvo jokių priešpriešinių reikalavimų.
4. 2017 m. birželio 14 d. atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, pagal kurį 40 500 Eur suma (su PVM 49 005 Eur) ieškovės mokėtina atsakovei pagal ginčo sutartį, buvo įskaityta į atsakovės 55 965,19 Eur dydžio prievolę ieškovei (20 965,19 Eur įsiskolinimą už patalpų nuomą bei 35 000 Eur už grąžintino turto remontą). Įskaitymą šalys atliko siekdamos teisiškai įforminti faktinę situaciją. Įskaitymas tik dar kartą patvirtina, kad šalys realiai nesitarė dėl pirkimo–pardavimo santykių, juo labiau, kad pagal ginčo sutartį (sutarties 2.2 punktas) ieškovė už turtą turėjo sumokėti iki 2017 m. birželio 30 d., t. y. įskaitymo atlikimo metu ieškovės prievolė atsiskaityti už turtą pagal sutartį dar net nebuvo suėjusi ir 2017 m. birželio 14 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo akto sudarymo metu tarp šalių nebuvo jokių, įskaitant ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 5 d. ieškovė su atsakove sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2017 m. balandžio 20 d. tarp ieškovės ir atsakovės taip pat buvo sudaryta ir ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis Nr. WLT-17-04-20, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei šios sutarties priede Nr. 1 nurodytą įrangą, baldus bei kitą kilnojamąjį turtą, kuris yra nuomojamose pagal nuomos sutartį patalpose, už 40 500 Eur su PVM, be kita ko, nurodant, jog ieškovė įsipareigoja sumokėti už perkamą turtą iki 2017 m. birželio 30 d., atlikdama atsakovei mokėjimo pavedimą arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu. 2017 m. gegužės 18 d. pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo ieškovė informavo atsakovę, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia nuomos sutartį atsakovei iš esmės pažeidus sutarties vykdymą, t. y. nevykdant įsipareigojimo mokėti nuomą. Ieškovė 2017 m. birželio 14 d. pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo atsakovę, jog nuo šio rašto pateikimo atsakovei elektroniniu paštu momento ieškovė atsiskaito pagal ginčo sutartį, taikydama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo priemonę; ieškovės prievolė mokėti pagal ginčo sutartį 40 500 Eur su PVM įskaitoma atsakovės prievolei sumokėti ieškovės patirtą žalą bei pagal nuomos sutartį nesumokėtos sumos dalį; atsakovė privalo sumokėti ieškovei 6 960,19 Eur su PVM. 2017 m. birželio 16 d. ginčo šalys sudarė susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia sudarytą nuomos sutartį.
7. Teismas nurodė, kad ieškovei ginčijant šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio pagrindu, byloje spręstinas klausimas dėl šalių valios trūkumų (ne)buvimo ginčo sutarties sudarymo momentu.
8. Teismas konstatavo, kad ginčo sutarties sudarymo metu šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, nustatyta, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei pagal nuomos sutartį 24 400,43 Eur. Teismas nustatė, kad atsakovė pagal nuomos sutartį buvo sumokėjusi ieškovei 52 000 Eur depozitą (nuomos sutarties 7.7.1 punktas), kurį ieškovė panaudojo (nuomos sutarties 7.7.3 punktas) 2017 m. birželio 14 d. pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo įskaitydama dalį buvusio atsakovės įsiskolinimo pagal sutartį (2017 m. birželio 14 d. egzistavo 72 091,59 Eur įsiskolinimas pagal nuomos sutartį bei 873,60 Eur delspinigiai ).
9. Teismas sprendė, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovei turint 52 000 Eur depozitą, atsakovė šiuo atveju galėjo pagrįstai tikėtis, kad įsiskolinimas galės būti dengiamas iš depozite esančių lėšų, o ieškovė iš esmės buvo visiškai užtikrinta, jog esantis atsakovės įsiskolinimas gali būti padengtas nuomos sutartyje nustatyta tvarka iš depozite esančių lėšų. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų (ieškovė šios aplinkybės ir neįrodinėjo), pagrindžiančių, kad sudarant ginčo sutartį ieškovė bei atsakovė tokiu būdu siekė, jog depozite esančios lėšos nebūtų panaudotos. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutarties sudarymo metu depozite esančių lėšų buvimas reiškia, kad tuo metu iš esmės neegzistavo joks objektyvus būtinumas esantį atsakovės įsiskolinimą padengti jai priklausančiu turtu.
10. Teismas nurodė, kad vien galimai bloga atsakovės finansinė padėtis ginčo sutarties sudarymo metu savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčo sutartimi atsakovė būtent ir turėjo tikslą padengti ieškovei turimą įsiskolinimą. Teismo vertinimu, tokio atsakovės tikslo ginčo sutarties sudarymo metu nebuvimą iš esmės patvirtina byloje nustatytas faktas dėl depozito buvimo; ginčo sutarties sudarymo metu šalys iš esmės net neturėjo pagrindo manyti egzistuojant grėsmei dėl atsakovės atsiskaitymo su ieškove negalimumo.
11. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog ginčo sutartyje buvo įtvirtintas ieškovės įsipareigojimas sumokėti už perkamą turtą iki 2017 m. birželio 30 d., atliekant atsakovei mokėjimo pavedimą arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu (Sutarties 2.2 punktas), nurodo tik buvusį šalių susitarimą dėl atsiskaitymo tvarkos pagal ginčo sutartį, tačiau savaime nesuponuoja išvados, jog įtvirtindamos tokią sutarties nuostatą, šalys siekė kokių nors kitokių tikslų. Į bylą pateikta pagal ginčo sutartį išrašyta PVM sąskaita faktūra, nesudaro pagrindo abejoti, kad šalys siekė pagal ginčo sutartį atsiskaityti būtent atliekant mokėjimą.
12. Teismas sprendė, kad atsakovės sprendimas jai priklausančią, nuomojamose patalpose sumontuotą įrangą parduoti patalpos savininkui bei atitinkamai savininko sprendimas tokią įrangą įsigyti tokioje situacijoje yra visiškai racionalus.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog pagal ginčo sutartį ieškovė neatliko jokio mokėjimo, atsakovė nebuvo išrašiusi ieškovei PVM sąskaitos faktūros bei nėra teikusi ieškovei pretenzijos sumokėti pagal ginčo sandorį, ne tik yra paneigtos byloje pateiktais įrodymais, tačiau ir nesudarančios pagrindo išvadai, jog ginčo sutarties sudarymo metu šalys nesiekė sukurti realių pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo teisę atsiskaitymą pagal ginčo sutartį atlikti viso laikotarpio nuo ginčo sutarties sudarymo iki 2017 m. birželio 30 d. metu, o kadangi ieškovė 2017 m. birželio 14 d. pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo atsakovę, jog nuo šio rašto pateikimo atsakovei elektroniniu paštu momento ieškovė atsiskaito pagal ginčo sutartį, taikydama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo priemonę, akivaizdu, jog tokiu atveju atsakovė neturėjo teisinio pagrindo siųsti ieškovei pretenziją dėl apmokėjimo pagal ginčo sutartį. Be to, priešingai negu teigia ieškovė, byloje yra pateikta ir pagal ginčo sutartį 2017 m. birželio 20 d. atsakovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. REV006116. Teismas sprendė, kad šalių veiksmai po ginčo sutarties sudarymo taip pat nepagrindžia šalių siekio sukurti ginčo sutartimi kitokius, o ne pirkimo–pardavimo teisinius santykius.
14. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog ginčo sutartis turi valios trūkumų, t. y. jog šalys ginčo sutartimi siekė sukurti ne pirkimo–pardavimo teisinius santykius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė Wood Line Titnagas, UAB, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, nesiaiškino ginčo sutarties šalių valios, iš esmės rėmėsi pažodiniu ginčo sutarties teksto aiškinimu, pirkimo–pardavimo sutarčių formai ir turiniui keliamais reikalavimais. Aplinkybė, kad ginčo sutartis atitiko jai keliamą formą, pati savaime negali patvirtinti tikrosios šalių valios, kadangi šiuo atveju tikrąją šalių valią atspindi ne sudarytos išorinės sutarties pavadinimas ir forma, bet ginčo sutarties šalių tikrieji ketinimai (tikslas), kurie bylos nagrinėjimo metu liko neatskleisti. Teismas ex officio (pagal pareigas) privalėjo aiškintis sandorio šalių tikrąją valią, nes tik per ją galima teisingai nustatyti, ar ginčo sutartis apsimestinė, ar ne. Teismas rėmėsi bankroto administratorės išdėstyta pozicija, kad ginčo sutartis atitinka tikrąją šalių valią, tačiau bankroto administratorė nebuvo ginčo sutarties šalis, negalėjo žinoti tikrosios šalių valios sandorių sudarymo metu, todėl teismas netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Teismas neatskleidė tikrojo ginčo sutarties šalių tikslo, ir pažeisdamas sutarties aiškinimą, nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sutartis neturi valios trūkumų ir šalys ginčo sutartimi siekė sukurti pirkimo–pardavimo teisinius santykius.
15.2. Tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai; atsakovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, todėl egzistavo reali grėsmė, kad atsakovė neatsiskaitys ir ieškovė privalo imtis veiksmų, kad įsiskolinimas ne tik nedidėtų, bet ir būtų padengtas . Ieškovė, būdama apdairus verslo subjektas, įvertino, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimas anksčiau nustatyto termino, sąlygos nuostolius, t. y. ne tik nebus sumokama už nuomą, bet ir egzistuoja grėsmė, jog toks įsiskolinimas nebus padengtas apskritai. Ieškovė buvo suinteresuota atgauti skolą nesvarbu kokiu pavidalu (piniginiu ar turtu), o atsakovė buvo suinteresuota tęsti nuomos santykius, todėl tarp šalių buvo sutarta sudaryti ginčo sutartį po ja paslepiant skolos padengimą turtu. Tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino, nes jų išsiaiškinimui ir nustatymui net nebuvo apklaustos ginčo sutarties šalys.
15.3. Pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį atsakovė buvo įmokėjusi 52 000 Eur dydžio užstatą (depozitą). Atsakovės skola ginčo sutarties sudarymo metu buvo 24 400,43 Eur, o nepanaudoto depozito likutis sudarė apie 27 600 Eur. Ieškovė sutiko leisti atsakovei naudotis patalpomis su sąlyga, kad ginčo sutarties sudarymo metu jai bus užtikrintas ateityje atsirasiančių realių nuostolių padengimas. Todėl teismas, neišsiaiškinęs šalių tikrųjų tikslų ir ketinimų, neįvertinęs, kad ginčo sutartimi buvo siekiama padengti visus būsimus realius atsakovės piniginius įsiskolinimus ieškovei už patalpų nuomą bei būsimą žalą dėl sutarties nutraukimo, neteisingai sprendė, kad ginčo sutartis nėra apsimestinė ir rėmėsi tik ta aplinkybe, kad ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo jokios atsakovės skolos.
15.4. Abiem šalimis buvo žinoma apie atsakovės kreditorius, turinčius pirmumo teisę gauti apmokėjimus nei ieškovė, todėl šalys, siekdamos išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir patenkinti ieškovės interesus, negalėjo sudaryti tikrosios, t. y. skolos padengimo turtu sutarties, dėl to ir buvo sudaryta ginčo sutartis. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad kai pažeidžiama CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta atsiskaitymo eiliškumo tvarka tarp tos pačios eilės kreditorių, toks mokėjimas (sandoris) pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir atitinkamai yra niekinis pagal minėtą normą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės pradelsti mokėjimai kreditoriams, atsakovės nemokumo būsena buvo nustatyta kitų teismų sprendimais, įskaitant ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1808-241/2018 (nutarties 24 punktas) ir visiškai nevertino, kad šalys esant tokioms konstatuotoms aplinkybėms negalėjo sudaryti tikrojo sandorio, t. y. skolos padengimo turtu sutarties, kas suponuoja ne tik šalių nesąžiningumą, siekį paslėpti tikrąjį sandorį po apsimestiniu, bet ir kitų kreditorių teisių pažeidimą.
15.5. Ieškovė niekada neketino įsigyti turto pagal ginčo sutartį ir nebūtų niekada jo pirkusi, jei atsakovė būtų su ja atsiskaičiusi pinigais, ieškovei šis turtas nėra reikalingas. Tačiau gauti 40 500 Eur (be PVM) vertės turtą, nors ir nereikalingą, buvo labiau priimtina, nei neatgauti skolos iš atsakovės apskritai.
15.6. Teismui neteisingai kvalifikavus ginčo sutartį ir neteisingai sprendus, kad ji yra pirkimo–pardavimo sutartis, padaryta neteisinga išvada dėl 2017 m. birželio 14 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Atsakovei ginčo sutarties pagrindu perdavus ieškovei turtą, atsakovės skola buvo padengta, t. y. skolos padengimo turtu sandoris buvo įvykdytas, kas reiškia, jog tarp šalių jau 2017 m. balandžio 20 d. nebuvo jokių priešpriešinių reikalavimų. Šalys 2017 m. birželio 14 d. atlikdamos priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą juridiškai įformino faktinę situaciją, t. y. tokiu būdu buvo dirbtinai sukurta teisinė galimybė atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Įskaitymas patvirtina, kad šalys realiai nesitarė dėl pirkimo–pardavimo santykių, juo labiau, kad pagal ginčo sutartį ieškovė už turtą turėjo sumokėti iki 2017 m. birželio 30 d., t. y. įskaitymo atlikimo metu ieškovės prievolė atsiskaityti už turtą pagal sutartį dar net nebuvo suėjusi ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo akto sudarymo metu tarp šalių nebuvo jokių, įskaitant ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų.
15.7. Teismas pažeidė kasacinio teismo išaiškinimus, kad apsimestinis sandoris yra niekinis, o niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Bylos nagrinėjimo metu kiti teismai jau buvo konstatavę prejudicinius faktus tiek dėl atsakovės nemokumo dar iki ginčo sutarties sudarymo momento, tiek kitų kreditorių, kuriems piniginių reikalavimų mokėjimo terminai jau buvo suėję, buvimo. Esant konstatuotiems tokiems faktams ir nesant poreikio rinkti papildomų įrodymų, teismas turėjo spręsti ir konstatuoti, kad tikrasis sandoris, t. y. skolos padengimo turtu sutartis, būtų pažeidusi kitų kreditorių interesus, o kartu ir imperatyvią CK 6.930¹ straipsnio teisės normą, kas sąlygoja ginčo sutarties pripažinimą negaliojančia nuo pat tokio sandorio sudarymo momento.
Žemesnės instancijos teismas
15.8. Ginčo sutarčiai negaliojant nuo jos sudarymo momento, negalioja ir 2017 m. birželio 14 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kaip išvestinis sandoris, nes jis nebūtų sudarytas, jei šalys nebūtų sudariusios apsimestinės pirkimo–pardavimo sutarties. Šiuo atveju teismui neteisingai pasisakius dėl ginčo sutarties, nebuvo išspręstas ir tokių sandorių teisinių pasekmių, t. y. restitucijos taikymo, klausimas.
Atsiliepimas
16. Atsakovė BUAB „Revena“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovės 420 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
16.1. Ginčo sutarties sudarymo metu ginčo šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, atsakovė neneigė, kad tuo metu buvo skolinga ieškovei pagal nuomos sutartį 24 400,43 Eur sumą. Ieškovė tik 2017 m. birželio 14 d. pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nurodė, kad atsakovė pagal nuomos sutartį buvo sumokėjusi ieškovei 52 000 Eur depozitą, kurį ieškovė panaudojo, įskaitydama dalį 2017 m. birželio 14 d. buvusio atsakovės įsiskolinimo pagal sutartį (2017 m. birželio 14 d. egzistavo 72 091,59 Eur įsiskolinimas pagal nuomos sutartį bei 873,60 Eur delspinigiai). Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sutarties sudarymo metu depozite esančių lėšų buvimas suponuoja išvadą, jog ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės neegzistavo joks objektyvus būtinumas esantį atsakovės įsiskolinimą padengti pastarajai priklausančiu turtu. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovės skola ginčo sutarties sudarymo metu buvo 24 400,43 Eur, o nepanaudoto depozito likutis sudarė apie 27 600 Eur, nes depozitas panaudotas tik 2017 m. birželio 14 d., vadinasi, iki to laiko nebuvo jokios būtinybės jo panaudoti, kas tik dar kartą patvirtina, jog šalys ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės net neturėjo pagrindo manyti egzistuojant grėsmei dėl atsakovės atsiskaitymo negalimumo.
16.2. Ginčo sutartimi įsigyta įranga nuosavybės teise priklausė atsakovei, buvo susijusi su nuomojamomis patalpomis bei jose sumontuota. Teismas pagrįstai vertino, kad atsakovės sprendimas tokią įrangą parduoti patalpos savininkui, bei atitinkamai savininko sprendimas tokią įrangą įsigyti tokioje situacijoje yra visiškai racionalus. Argumentai, kad įranga apeliantei nereikalinga, savaime nepaneigia ginčo sutartimi šalių priimto sprendimo racionalumo.
Šalies argumentai
16.3. Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl pagal ginčo sutartį neatlikto mokėjimo, neišrašytos sąskaitos ir neteiktos pretenzijos, ne tik paneigtos byloje pateiktų įrodymų, tačiau ir nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo sutarties sudarymo metu šalys nesiekė sukurti realių pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Ginčo sutartyje ieškovė įsipareigojo sumokėti už perkamą turtą iki 2017 m. birželio 30 d., kadangi ieškovė 2017 m. birželio 14 d. pranešimu informavo apie atsiskaitymą pagal ginčo sutartį, taikant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo priemonę, akivaizdu, jog tokiu atveju atsakovė neturėjo teisinio pagrindo siųsti ieškovei pretenziją dėl apmokėjimo pagal ginčo sutartį. Be to, priešingai negu teigia ieškovė, byloje yra pateikta ir 2017 m. birželio 20 d. atsakovės pagal ginčo sutartį išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. REV006116.
16.4. Apeliantė teigdama, jog bylos nagrinėjimo metu kitų teismų buvo konstatuoti prejudiciniai faktai, nenurodo, kokiais konkrečiais prejudiciniais faktais teismas nesivadovavo. Didžioji dalis teismų sprendimų buvo priimti labai panašiu metu. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2236-803/2019 pripažino negaliojančiu 2017 m. birželio 14 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktą bei taikė restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1808-241/2018 (kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1578-864/2018 dėl BUAB „Revena“ bankroto pripažinimo tyčiniu), sprendė, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento nuo 2017 m., konstatuodamas, jog atsakovei esant faktiškai nemokiai, 2017 m. birželio 8 d. buvo atliktas 225 000 Eur mokėjimo pavedimas UAB „Revena Group“ (nutarties 24 punktas). Vadinasi, nėra jokio pagrindo, teigti, kad sudarant ginčo sutartį, atsakovė jau buvo nemoki.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
18. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti su atsakove sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine ir šią sutartį laikyti skolos padengimo turtu sutartimi; konstatavus, kad tikrasis sandoris – skolos padengimo turtu sutartis neteisėta, taikyti restituciją bei pripažinti negaliojančiu išvestinį sandorį – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo aktą. Ieškovė teigė, kad pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta su valios yda, šalys neketino sukurti realių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, nes susitarė, kad prekės bus perleidžiamos turint tikslą anuliuoti atsakovės piniginę prievolę. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ieškovei neįrodžius, kad ginčo sutartis turi valios trūkumų, t. y. jog šalys ginčo sutartimi siekė sukurti ne pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodama tuo, kad teismas netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), neatskleidė tikrojo ginčo sutarties šalių tikslo, ir pažeisdamas sutarties aiškinimą nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sutartis neturi valios trūkumų.
19. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reguliavimas reiškia, jog apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012).
20. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas).
21. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Tikrųjų šalių ketinimų nustatymas sudarant ginčijamą sandorį leidžia atskleisti, ar šalys sudarė apsimestinį sandorį, skirtą kitam sandoriui pridengti. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 18-19 punktai; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-916/2019).
22. Įrodinėdama ginčo pirkimo–pardavimo sandorio apsimestinumą ir tikrojo – skolos padengimo turtu – sandorio sudarymą ieškovė teigė, kad susidaręs nuomos mokesčio įsiskolinimas, aplinkybė, kad atsakovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais ir grėsmės, jog atsakovė neatsiskaitys, egzistavimas lėmė ieškovės suinteresuotumą atgauti skolą bet kokiu būdu (pinigais ar turtu), o atsakovei buvus suinteresuota tęsti nuomos santykius šalys sutarė sudaryti ginčo sutartį, ja paslepiant skolos padengimą turtu. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi bankroto administratorės išdėstyta pozicija, kad ginčo sutartis atitinka tikrąją šalių valią, nes bankroto administratorė nebuvo ginčo sutarties šalis, negalėjo žinoti tikrosios šalių valios sandorių sudarymo metu.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).
24. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
25. Pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda kreditoriui savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą (CK 6.436 straipsnio 1 dalis). Skolos padengimo sandorio specifika pasireiškia tuo, kad skolininkas kreditoriaus galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę patenkina jam priklausančiu turtu, prekėmis, jas perduodamas kreditoriui. Skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos (CK 6.436 straipsnio 2 dalis). Šalių susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip skolos padengimo sandoris tik tuo atveju, jeigu skolininkas ir kreditorius aiškiai išreiškia valią skolą apmokėti prekėmis ir tokį susitarimą įgyvendina, t. y. perduoda turtą kreditoriui (CK 6.436 straipsnio 3 dalis).
26. Byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 20 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. WLT-17-04-20. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas (ieškovė) ir pardavėjas (atsakovė) 2016 m. balandžio 5 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria pirkėjas nuomoja pardavėjui negyvenamąsias patalpas (Sutarties (A) punktas). Patalpose yra įrengti ir naudojami stelažai bei jų komplektuojanti įranga, baldai, taip pat kita įranga, kurios tikslūs duomenys nurodyti sutarties priede Nr. 1 (Sutarties (B) punktas). Sutarties (C) punkte nurodyta, kad įranga yra susijusi su patalpomis, yra jose sumontuota, siekdamas patalpas naudoti pagal paskirtį, pirkėjas (patalpų savininkas) priėmė sprendimą šią įrangą įsigyti, o pardavėjas (nuomininkas), būdamas įrangos savininku, priėmė sprendimą ją parduoti. Šalių susitarimu įrangos kaina – 40 500 Eur, prie šios sumos pridedant PVM (Sutarties 2.1 punktas). Pirkėjas įsipareigojo sumokėti įrangos kainą iki 2017 m. birželio 30 d. atlikdamas mokėjimo pavedimą ar kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu (Sutarties 2.2 punktas).
27. Iš į bylą pateiktos delspinigių sąskaitos Nr. B17-0612 nustatyta, kad ginčo sutarties sudarymo metu atsakovė buvo skolinga ieškovei pagal nuomos sutartį 24 400,43 Eur. Bylos duomenys taip pat liudija, kad siekdamas užtikrinti tinkamą nuomininko įsipareigojimų nuomotojui pagal nuomos sutartį vykdymą, nuomininkas buvo sumokėjęs nuomotojui 52 000 Eur dydžio užstatą (nuomos sutarties 7.7.1 punktas). Šių aplinkybių apeliantė neginčija. Pagal nuomos sutarties 7.7.3 punktą nuomotojui suteikta teisė savo nuožiūra iš šio užstato padengti bet kokius nuomininko finansinius įsipareigojimus pagal sutartį, kurie nėra įvykdyti arba yra įvykdyti netinkamai, įskaitant įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį, komunalinius mokesčius, eksploatavimo išlaidas ir netesybas, įsipareigojimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, bei bet kokius kitus mokėjimus, priklausančius pagal šią sutartį.
28. Taip pat byloje nustatyta, kad tik 2017 m. gegužės 18 d. pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo ieškovė informavo atsakovę, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia nuomos sutartį atsakovei iš esmės pažeidus sutarties vykdymą (nevykdant įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį). Byloje nėra duomenų apie vykusias kokias nors šalių derybas dėl įsiskolinimo pagal nuomos sutartį: jo sumokėjimo kokiu nors būdu, atidėjimo, išdėstymo ar pan.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos faktinės aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės neegzistavo joks objektyvus būtinumas esantį atsakovės įsiskolinimą padengti pastarajai priklausančiu turtu, nes ieškovei turint atsakovės įmokėtą 52 000 Eur depozitą, teisę jį naudoti atsakovės netinkamų įsipareigojimų pagal nuomos sutartį vykdymo atveju, įskaitant ir nuomos mokesčio laiku nemokėjimo atvejį, atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis, jog įsiskolinimas galės būti dengiamas iš depozite esančių lėšų. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų (ieškovė to ir neįrodinėjo), pagrindžiančių, jog sudarydamos ginčo sutartį šalys būtų siekusios išvengti depozite esančių lėšų panaudojimo.
30. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šalių veiksmai po ginčo sutarties sudarymo taip pat nepagrindžia šalių siekio sukurti ne pirkimo–pardavimo, o kitokius teisinius santykius. Ginčo sutarties nuostata, įpareigojanti ieškovę sumokėti įrangos kainą iki 2017 m. birželio 30 d. mokėjimo pavedimu arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu, nesudarė pagrindo atsakovei iki šio termino pabaigos atskirai reikalauti iš ieškovės apmokėjimo pagal ginčo sutartį. Į bylą yra pateikta pagal ginčo sutartį 2017 m. birželio 20 d. atsakovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. REV006116. Nuomos sutarties nutraukimo bei ieškovės 2017 m. birželio 14 d. pranešimo dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo (pripažintas negaliojančiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2236-803/2019) aplinkybės tinkamai įvertintos šalių valios dėl sandorio sudarymo vertinimo kontekste, ir, kaip minėta, nesuponuoja išvados, kad šalys ginčo sutartimi siekė sudaryti skolos padengimo turtu sandorį.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių ir nurodytų įrodymų visumos pakanka spręsti dėl šalių valios sudarant ginčo pirkimo–pardavimo sandorį, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Šiame kontekste apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas sprendimą priėmė remdamasis ne ginčo sutarties šalių paaiškinimais dėl tikrųjų ketinimų, o sandorio šalimi nesančio bankroto administratoriaus paaiškinimais.
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
33. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
34. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, teisingai vertino įrodymus bei pagrįstai sprendė, kad šalių valia buvo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantės argumentai dėl kasacinio teismo išaiškinimų, kad apsimestinis sandoris yra niekinis, o niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio), pažeidimo; kitose bylose nustatytų prejudicinių faktų tiek dėl atsakovės nemokumo dar iki ginčo sutarties sudarymo momento, tiek kitų kreditorių, kuriems piniginių reikalavimų mokėjimo terminai jau buvo suėję, buvimo, tiek CK 6.930¹ straipsnio nuostatų pažeidimo, šiuo atveju nėra aktualūs vertinant skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą.
35. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad teismas ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, jis privalo įsitikinti, jog, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, kad sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine, konstatavus šia sutartimi pridengto skolos padengimo turtu sandorio neteisėtumą taikyti neteisėto sandorio teisines pasekmes, todėl teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva spręsti dėl ginčo sandorio pripažinimo niekiniu nutarties 34 punkte nurodytais ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais aspektais, kurių pagrindimui konstatuoti reikalingos nustatyti aplinkybės byloje nėra akivaizdžios, reikalauja įrodinėjimo ir papildomų aplinkybių, kuriomis ieškovės ieškinys nebuvo grindžiamas, aiškinimosi.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
38. Atsakovė prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė 420 Eur išlaidas patvirtinančius įrodymus (2019 m. balandžio 26 d. sąskaitą bei 2019 m. balandžio 29 d. mokėjimo nurodymą). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėti neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl priteistinos iš apeliantės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Wood Line Titnagas atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Revena“ 420 Eur (keturių šimtų dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.