- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-13
- Bylos Nr.
- e2-2100-864/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- UAB „Wood Line Titnagas“
- Atsakovas
- BUAB „Revena“
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Wood Line Titnagas“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai UAB „Revena“ dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė UAB „Wood Line Titnagas“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti (duomenys neskelbtini) su atsakove BUAB „Revena“ (toliau ir atsakovė) sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) apsimestine ir šią sutartį laikyti skolos padengimo turtu sutartimi; 2) taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perduotą turtą, t. y. stelažų komplektą, praėjimo kontrolės ir telefonspynės komplektą, pakeliamų kelio užtvarų komplektą, vaizdo stebėjimo sistemos komplektą, baldų komplektą, tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad skolos padengimo turtu sutartis yra neteisėta; 3) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas ir jas laikyti atakovės administravimo išlaidomis.
2. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su atsakove sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau ir nuomos sutartis), pagal kurią ieškovė 5 metų terminui išnuomojo atsakovei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) ir pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti per mėnesį (duomenys neskelbtini) Eur už 1 kv. m. administracinių patalpų bei (duomenys neskelbtini) Eur už 1 kv. m. sandėliavimo patalpų. Ieškovės teigimu, atsakovė savo prievolę mokėti patalpų nuomą vykdė netinkamai, dėl ko susidarė įsiskolinimas ieškovei už patalpų nuomą.
3. Ieškovė nurodė, jog 2017 m. gegužės 18 d. Pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo (toliau ir pranešimas) informavo atsakovę, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia nuomos sutartį atsakovei iš esmės pažeidus sutarties vykdymą, t. y. nevykdant įsipareigojimo mokėti nuomą. Paaiškino, kad, savo ruožtu, 2017 m. birželio 16 d. šalys sudarė susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo (toliau ir susitarimas), kurio (B) punkte nurodoma, kad šio susitarimo sudarymo dieną atsakovės pradelsto mokėti įsiskolinimo suma yra 20 965,19 Eur, žala už grąžintino turto remontą yra 35 000 Eur, o atsakovė privalo patalpas grąžinti iki 2017 m. birželio 30 d.
4. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) su atsakove buvo sudaryta Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir pirkimo-pardavimo sutartis, ginčo sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei parduoti įrengtus ir atsakovės naudojamus stelažus, baldus ir kitą sutarties priede nurodytą įrangą už 40 500 Eur su PVM. Ieškovė pažymėjo tai, kad šalys, sudarydamos ginčo sutartį, neketino sukurti realių pirkimo – pardavimo teisinių santykių, nes jos susitarė, kad prekės bus perleidžiamos su tikslu anuliuoti atsakovės piniginę prievolę, t. y. kad ieškovė už prekes neturės nieko mokėti, o atsakovė nereikalaus šios sumos sumokėti ir tokiu būdu bus panaikinta atsakovės skola ieškovei. Nurodė, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne turto pirkimas – pardavimas, bet skolos padengimas turtu siekiant eliminuoti ieškovės skolos grąžinimą, o būtent tai patvirtina šalių veiksmai - ieškovė pagal minėtą sandorį neatliko jokio mokėjimo; atsakovė pagal minėtą sandorį nebuvo išrašiusi atsakovei PVM sąskaitos – faktūros; ieškovė taip pat nėra gavusi iš atsakovės jokios pretenzijos sumokėti pagal sandorį; sandoriu perleistas turtas buvo reikalingas ir naudojamas atsakovės veikloje, kuri minėtą turtą įsigijo ir susimontavo nuomojamose patalpose savo veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad ieškovė stelažų ir kito turto, nurodyto ginčo sutarties priede, net neketino įsigyti ir nebūtų niekada jo pirkusi, jei atsakovė būtų su ja atsiskaičiusi pinigais.
5. Atkreipė dėmesį, kad šalys sutarė, jog atsakovė skolą padengs turtu, kuris buvo įmontuotas ir įrengtas ieškovės patalpose, kadangi atsakovė nebuvo pajėgi grąžinti ieškovei skolą pinigais, o be to, atsakovės atžvilgiu buvo pradėti teisminiai procesai dėl skolų priteisimo.
6. Paaiškino, kad atsakovei šios ginčo sutarties pagrindu, kuri kartu buvo ir turto perdavimo aktas, perdavus ieškovei turtą, atsakovės skola buvo padengta, t. y. skolos padengimo turtu sandoris buvo įvykdytas, taigi, tarp šalių jau (duomenys neskelbtini) de facto nebuvo jokių priešpriešinių reikalavimų.
7. Ieškovė pažymėjo, kad, savo ruožtu, 2017 m. birželio 14 d. buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas (toliau ir įskaitymas), pagal kurį 40 500 Eur suma be PVM (su PVM 49 005 Eur) ieškovės mokėtina atsakovei pagal ginčo sutartį, buvo įskaityta į atsakovės 55 965,19 Eur dydžio prievolę ieškovei (20 965,19 Eur suma už įsiskolinimą už patalpų nuomą bei 35 000 Eur dydžio suma už grąžintino turto remontą). Ieškovės paaiškinimu, šį įskaitymą šalys atliko tikslu įforminti juridiškai faktinę situaciją. Minėtas įskaitymas, anot ieškovės, tik dar kartą patvirtina, kad šalys realiai nesitarė dėl pirkimo – pardavimo santykių, juo labiau, kad pagal ginčo sutartį (sutarties 2.2. punktas) ieškovė už turtą turėjo sumokėti iki 2017 m. birželio 30 d., t. y. įskaitymo atlikimo metu ieškovės prievolė atsiskaityti už turtą pagal sutartį dar net nebuvo suėjusi ir 2017 m. birželio 14 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo akto sudarymo metu tarp šalių nebuvo jokių, įskaitant ir priešpriešinių, vienarūšių reikalavimų.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus. Nurodė, kad ginčo sandorį ieškovė laiko kaip skolos padengimo turtu sandorį, kadangi ieškovė pagal šį sandorį neatliko faktinio mokėjimo, rašytiniai įrodymai patvirtina šio sandorio apsimestinumą. Pažymėjo, jog PVM sąskaita-faktūra pagal ginčo sutartį buvo išrašyta tik 2017 m. birželio 20 d., nors pagal įstatymo nuostatas ji turėjo būti išrašyta nedelsiant nuo daiktų perdavimo momento. Paaiškino, jog atsakovės buhalterinėje apskaitoje ginčo sutarties turtas buvo užpajamuotas iki pat sąskaitos išrašymo dienos. Anot atstovo, visa tai rodo, kad nei viena iš šalių nesiekė vykdyti ūkinės operacijos kaip nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Paaaiškino, kad ieškovei įrangos nereikėjo. Nurodė, kad ieškovės tikslas buvo sudengti atsakovės turtu skolą. Teigė, jog iš ginčo sutarties matyti, kad šalys prognozavo, jog ketina įsigyti ne sumokant pinigus, bet atlikti įskaitymą.
Atsiliepimas
9. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašė: 1) atmesti ieškinį kaip nepagrįstą; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) įpareigoti ieškovę pateikti - informaciją/suvestinę iš buhalterijos, kurioje atsispindėtų 2018 m. balandžio 20 d. atsakovės įsiskolinimas ieškovei; dokumentus, kuriuose atsispindėtų, kaip ir kada buvo panaudotas nuomos sutartyje numatytas depozitas; išrašą iš buhalterijos, kuriame matytųsi ar tikrai ieškovė nebuvo įsitraukusi PVM sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bei kaip buvo užskaitytos sumos nurodytos vienašališkame užskaitymo akte ir I.MAS suvestinę už 2018 m. balandžio - birželio mėnesius.
10. Atsakovė paaiškino, kad patalpose, kurias atsakovė nuomojosi iš ieškovės, atsakovė įrengė ir naudojo stelažus bei jų komplektuojančią įrangą, baldus, taip pat kitą įrangą. Anot atsakovės, ši įranga buvo susijusi su patalpomis ir juose sumontuota, todėl ieškovė, kaip patalpų savininkė, priėmė sprendimą įrangą įsigyti, o atsakovė, būdama įrangos savininke, priėmė sprendimą ją parduoti.
11. Atsakovės teigimu, šiuo konkrečiu atveju abiejų šalių valia yra aiški - atsakovė atliko patalpų pagerinimus, t. y. įmontavo įrangą, kuri buvo neatsiejama nuo patalpų, todėl ieškovė nusprendė ją įsigyti; tuo pagrindu ir buvo sudaryta ginčo sutartis. Taigi, anot atsakovės, tikroji šalių valia buvo būtent sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, o ne skolos dengimo turtu sutartį.
12. Pažymėjo, jog atsakovė neneigia fakto, kad pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė buvo skolinga ieškovei, tačiau, anot atsakovės, svarbu tai, kad ieškovė niekur nepateikė informacijos, koks buvo įsiskolinimas (duomenys neskelbtini)
13. Nurodė, kad daugiau abejonių kelia pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo data ((duomenys neskelbtini) kadangi tai dienai atsakovė iš ieškovės nebuvo gavusi jokių pretenzijų dėl galimo įsiskolinimo – 2017 m. gegužės 18 d. ieškovė atsiuntė atsakovei pranešimą, jog ieškovė nutraukia nuomos sutartį nuo 2017 m. birželio 19 d. dėl atsakovės kaltės. Pažymėjo, jog tik 2017 m. birželio 14 d. ieškovė, atlikdama vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsiuntė pranešimą apie įsiskolinimą.
14. Pabrėžė, jog pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) o pirmieji pranešimai dėl įsiskolinimo pradėti siųsti tik po mėnesio ir realiai skolos suma susidarė beveik po dviejų mėnesių (skaičiuojant pritaikytas 35 000 Eur dydžio baudas), todėl sudaryti skolos dengimo turtu sutarties šalys neturėjo pagrindo. Paaiškino, kad nuomos sutarties 7.7. dalyje buvo numatytas depozitas ir jo padengimo tvarka, o 7.7.3. punkte nurodyta, jog „<...> nuomotojas turi teisę savo nuožiūra iš depozito padengti bet kokius nuomininko finansinius įsipareigojimus pagal sutartį, kurie nėra įvykdyti arba yra įvykdyti netinkamai <...>“. Anot atsakovės, tuo atveju, jei (duomenys neskelbtini) ir buvo įsiskolinimas, jis pirmiausia galėjo būti padengtas iš depozito.
15. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, jog pirkimo - pardavimo sutarties dienai ((duomenys neskelbtini) teisminiai procesai atsakovės atžvilgiu buvo vos keli, o visi teisminiai procesai prasidėjo nuo gegužės mėnesio pabaigos. Anot atsakovės, tai tik dar kartą patvirtina, jog pirkimo - pardavimo sutartimi nebuvo siekiama jokių kitų padarinių, o šalių tikroji valia buvo būtent sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, bet ne skolos dengimo turtu sutartį.
16. Nurodė, kad šiuo atveju šalių tikslas bei tikrieji ieškovės ir atsakovės ketinimai buvo būtent pirkimas - pardavimas, o tai patvirtina būtent šie šalių veiksmai - ieškovė neatliko jokio mokėjimo, kadangi 2017 m. birželio 14 d. pati ieškovė atliko vienašalį priepriešinių reikalavimų įskaitymą; pirkimo - pardavimo sutarties 2.2. punktu šalys susitarė, jog ieškovė nebūtinai turi atlikti mokėjimą, nes šalys gali atsiskaityti ir kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu - šiuo atveju pati ieškovė atliko vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir taip atsiskaitė su atsakove; atsakovė 2016 m. birželio 20 d. yra išrašiusi PVM sąskaitą - faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso 49 005 Eur sumai. Anot atsakovės, svarbu tai, kad aukščiau nurodyta sąskaita buvo rasta tarp bendrovės pateiktų dokumentų. Teigė, jog atsakovė šią sąskaitą - faktūrą yra įsitraukusi į savo buhalteriją. Tokiu atveju, atsakovės teigimu, jei ieškovė nebuvo gavusi sąskaitos - faktūros, ją galėjo matyti ir I.MAS (išmanioji mokesčių administravimo sistema).
Atsiliepimas
17. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, kad byla yra ieškovės gynybinė pozicija, atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu. Teigė, kad praktikoje nėra įprasta, jog pats ieškovas pripažįsta, kad sudaro apsimestinį sandorį. Paaiškino, kad šalims niekas netrukdė sudaryti skolos dengimo turtu sutartį. Anot atstovės, ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų ir paaiškinimo, kodėl buvo siekiama vieną teisėtą sandorį pridengti kitu teisėtu sandoriu. Pažymėjo, kad sandorio sudarymo dienai ieškovė turėjo depozitą, kurį galėjo panaudoti 24 400,43 Eur skolai padengti. Atstovė, remdamasi teismų praktika, teigė, jog ieškovė, sudarydama ginčo sutartį, nebuvo sąžininga šalis. Pažymėjo, jog kol tęsėsi nuomos sutartis, tol ir daiktais buvo naudojamasi.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
18. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) ieškovė su atsakove sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė 5 metų terminui išnuomojo atsakovei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) ir pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti per mėnesį (duomenys neskelbtini) Eur už 1 kv. m. administracinių patalpų bei (duomenys neskelbtini) Eur už 1 kv. m. sandėliavimo patalpų. Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovės taip pat buvo sudaryta ir Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei parduoti šios sutarties priede Nr. 1 nurodytą įrangą, baldus bei kitą kilnojamąjį turtą, kuris yra nuomojamose pagal nuomos sutartį patalpose, už 40 500 Eur su PVM, be kita ko, nurodant, jog ieškovė įsipareigoja sumokėti už perkamą turtą iki 2017 m. birželio 30 d., atlikdama atsakovei mokėjimo pavedimą arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu.
Žemesnės instancijos teismas
19. Nustatyta, jog 2017 m. gegužės 18 d. Pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo ieškovė informavo atsakovę, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia nuomos sutartį atsakovei iš esmės pažeidus sutarties vykdymą, t. y. nevykdant įsipareigojimo mokėti nuomą.
20. Bylos duomenimis, ieškovė 2017 m. birželio 14 d. Pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo atsakovę, jog nuo šio rašto pateikimo atsakovei elektroniniu paštu momento ieškovė atsiskaito pagal ginčo sutartį, taikydama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo priemonę; ieškovės prievolė mokėti pagal ginčo sutartį 40 500 Eur su PVM įskaitoma atsakovės prievolei sumokėti ieškovės patirtą žalą bei pagal nuomos sutartį nesumokėtos sumos dalį; atsakovė privalo ieškovei sumokėti 6 960,19 Eur su PVM.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pagal bylos medžiagą, 2017 m. birželio 16 d. ginčo šalys sudarė susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad šalys nuo 2017 m. birželio 19 d. nutraukia tarp šalių sudarytą nuomos sutartį.
22. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija tarp šalių sudarytą (duomenys neskelbtini) Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) Civilinio kodekso 1.87 straipsnio pagrindu, nurodydama, jog šios sutarties sudarymo metu šalys neketino sukurti realių pirkimo - pardavimo teisinių santykių, o pagrindinis ir vienintelis šalių tikslas sutarties sudarymo metu buvo eliminuoti atsakovės skolą ieškovei, t. y. padengti skolą turtu. Taigi, šioje byloje spręstinas klausimas dėl šalių valios trūkumų (ne)buvimo ginčo sutarties sudarymo momentu.
23. Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Taigi, apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.
25. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Civilinio kodekso 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Taigi, sprendžiant dėl sandorio, sudaryto dėl šalių valios trūkumų, kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį.
28. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Bylos duomenimis, ginčo sutarties sudarymo metu ginčo šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, t. y. atsakovė nuomojosi nuomos sutarties pagrindu iš ieškovės patalpas. Atsiliepime į ieškinį atsakovė patvirtino faktą, kad ginčo sutarties sudarymo metu atsakovė buvo skolinga ieškovei pagal nuomos sutartį. Savo ruožtu, iš byloje pateiktos delspinigių sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog atsakovės įsiskolinimo ieškovei pagal nuomos sutartį suma ginčo sutarties sudarymo metu buvo 24 400,43 Eur.
30. Teismas atkreipia dėmesį, jog remiantis nuomos sutarties 7.7.1. punkto nuostatomis, siekdamas užtikrinti tinkamą nuomininko įsipareigojimų nuomotojui pagal šią sutartį vykdymą, nuomininkas buvo įsipareigojęs sumokėti nuomotojui 52 000 Eur dydžio užstatą (toliau ir depozitas), o atitinkamai 7.7.3. punktu nuomotojui buvo suteikta teisė savo nuožiūra iš depozito padengti bet kokius nuomininko finansinius įsipareigojimus pagal sutartį, kurie nėra įvykdyti arba yra įvykdyti netinkamai, įskaitant įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį, komunalinius mokesčius, eksploatavimo išlaidas ir netesybas, įsipareigojimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, bei bet kokius kitus mokėjimus, priklausančius pagal šią sutartį.
31. Byloje yra pateiktas 2017 m. birželio 14 d. ieškovės Pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kuriame yra nurodoma, jog atsakovė pagal nuomos sutartį buvo sumokėjusi ieškovei depozitą, kurio dydis yra 52 000 Eur, bei kurį ieškovė panaudojo, įskaitydama 2017 m. birželio 14 d. dalį buvusio atsakovės įsiskolinimo pagal sutartį (2017 m. birželio 14 d. egzistavo 72 091,59 Eur įsiskolinimas pagal nuomos sutartį bei 873,60 Eur delspinigiai).
32. Taigi, atsižvelgiant į šias faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, darytina išvada, jog ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo net 52 000 Eur depozitą, kurį turėjo teisę naudoti atsakovės netinkamų įsipareigojimų pagal nuomos sutartį vykdymo atveju, įskaitant ir nuomos laiku nemokėjimo atvejį. Teismo vertinimu, tokioje situacijoje, akivaizdu, jog ginčo sutarties sudarymo metu atsakovė, žinojusi apie esantį įsiskolinimą pagal nuomos sutartį, pagrįstai šiuo atveju galėjo tikėtis, jog šis įsiskolinimas galės būti dengiamas iš depozite esančių lėšų, o ieškovė ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės buvo visiškai užtikrinta, jog esantis atsakovės įsiskolinimas gali būti padengtas nuomos sutartyje nustatyta tvarka šią sumą padengiant iš depozite esančių lėšų. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių įrodymų (ieškovė, be to, šios aplinkybės ir neįrodinėjo), pagrindžiančių tai, kad sudarant ginčo sutartį ieškovė bei atsakovė tokiu būdu siekė, be kita ko, jog depozite esančios lėšos nebūtų panaudotos. Taigi, teismas sprendžia, jog ginčo sutarties sudarymo metu depozite esančių lėšų buvimas šiuo atveju suponuoja išvadą, kad ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės neegzistavo joks objektyvus būtinumas esantį atsakovės įsiskolinimą padengti pastarajai priklausančiu turtu.
33. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog vien galimai bloga atsakovės finansinė padėtis ginčo sutarties sudarymo metu savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčo sutartimi atsakovė būtent ir turėjo tikslą padengti ieškovei turimą įsiskolinimą. Teismo vertinimu, tokio atsakovės tikslo ginčo sutarties sudarymo metu nebuvimą iš esmės patvirtina byloje nustatytas faktas dėl depozito buvimo, kadangi, akivaizdu, jog šalys ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės net neturėjo pagrindo manyti egzistuojant grėsmei dėl atsakovės atsiskaitymo su ieškove negalimumo.
34. Savo ruožtu, aplinkybė, jog ginčo sutartyje buvo įtvirtinta, kad ieškovė įsipareigoja sumokėti už perkamą turtą iki 2017 m. birželio 30 d., atlikdama atsakovei mokėjimo pavedimą arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu (ginčo sutarties 2.2. punktas), teismo vertinimu, nurodo tik buvusį šalių susitarimą dėl atsiskaitymo tvarkos pagal ginčo sutartį, tačiau savaime nesuponuoja išvados, jog, įtvirtindami tokią sutarties nuostatą, šalys siekė kokių nors kitokių tikslų. Be to, vertinant tai, kad byloje yra pateikta pagal ginčo sutartį išrašyta PVM sąskaita-faktūra, darytina išvada, jog šiuo atveju net nėra pagrindo abejoti, kad šalys siekė pagal ginčo sutartį atsiskaityti būtent atliekant mokėjimą.
35. Pagal ginčo sutarties priedą Nr. 1 nustatyta, jog ginčo sutartimi ieškovė iš atsakovės pirko stelažų komplektą, praėjimo kontrolės ir telefonspynės komplektą, pakeliamų kelio užtvarų komplektą, vaizdo stebėjimo sistemos komplektą bei baldų komplektą. Pažymėtina, jog visa ši įranga ginčo sutarties sudarymo metu priklausė nuosavybės teise atsakovei. Pagal pirkimo - pardavimo sutarties (C) dalį, ši įranga buvo susijusi su nuomojamomis patalpomis bei jose sumontuota. Teismo vertinimu, atsakovės sprendimas tokią įrangą parduoti patalpos, kurioje randasi ši įranga bei yra sumontuota, savininkui, bei atitinkamai savininko sprendimas tokią įrangą įsigyti yra tokioje situacijoje visiškai racionalus. Vien ieškovės teiginys, kad ši įranga ieškovei nereikalinga, savaime nepaneigia ginčo sutartimi šalių priimto sprendimo racionalumo, kadangi, akivaizdu, jog, įsigydama įrangą, kuri įmontuota bei susijusi būtent su nuomojamomis patalpomis, ieškovė iš esmės siekė ne pati realiai tą įrangą naudoti, tačiau nuomoti patalpas su jau esančia joje įranga. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir byloje esantis nuomos skelbimas bei 2019 m. vasario 12 d. el. laiškas.
36. Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju ir ieškovės nurodomos aplinkybės dėl to, kad pagal ginčo sutartį ieškovė neatliko jokio mokėjimo, atsakovė nebuvo išrašiusi ieškovei PVM sąskaitos-faktūros bei nėra teikusi ieškovei jokios pretenzijos sumokėti pagal ginčo sandorį, ne tik yra paneigtos byloje pateiktų įrodymų, tačiau ir nesudarančios pagrindo išvadai, jog ginčo sutarties sudarymo metu šalys nesiekė sukurti realių pirkimo - pardavimo teisinių santykių. Pažymėtina, jog pagal ginčo sutarties 2.2. punktą ieškovė įsipareigojo sumokėti už perkamą turtą iki 2017 m. birželio 30 d., atlikdama atsakovei mokėjimo pavedimą arba kitu teisės normoms neprieštaraujančiu būdu. Vertinant tai, darytina išvada, jog ieškovė turėjo teisę atsiskaitymą pagal ginčo sutartį atlikti viso laikotarpio nuo ginčo sutarties sudarymo iki 2017 m. birželio 30 d. metu, o kadangi ieškovė 2017 m. birželio 14 d. Pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo atsakovę, jog nuo šio rašto pateikimo atsakovei elektroniniu paštu momento ieškovė atsiskaito pagal ginčo sutartį, taikydama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo priemonę, akivaizdu, jog tokiu atveju atsakovė neturėjo teisinio pagrindo siųsti ieškovei pretenziją dėl apmokėjimo pagal ginčo sutartį, t. y. neegzistavo teisinis pagrindas tokiam reikalavimui ieškovės atžvilgiu reikšti. Be to, priešingai negu teigia ieškovė, byloje yra pateikta ir 2017 m. birželio 20 d. atsakovės išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ginčo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog šalių veiksmai po ginčo sutarties sudarymo iš esmės taip pat nepagrindžia šalių siekį sukurti ginčo sutartimi kitokius, t. y. ne pirkimo - pardavimo teisinius santykius.
37. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad ginčo sutartis turi valios trūkumų, t. y. jog šalys ginčo sutartimi siekė sukurti ne pirkimo - pardavimo teisinius santykius. Taigi, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškinys yra nepagrįstas, dėl ko atmestinas visa apimtimi.
38. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė byloje įrodymus, jog turėjo iš viso 960 Eur bylinėjimosi išlaidų (420 Eur pagal 2018 m. spalio 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18-55 bei 2018 m. spalio 19 d. mokėjimo nurodymą; 180 Eur pagal 2018 m. lapkričio 14 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18-61 bei 2018 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymą; 180 Eur pagal 2019 m. sausio 23 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 19-13 bei 2019 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymą; 180 Eur pagal 2019 m. vasario 21 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 19-20 bei 2019 m. vasario 21 d. mokėjimo nurodymą). Kadangi ieškinys atmestas visa apimtimi, atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 960 Eur – priteistina iš ieškovės atsakovės naudai.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Wood Line Titnagas“, į. k. 303473470, atsakovės BUAB „Revena“, į. k. 303161905, naudai 960 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.