Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. Ž. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties, kuria nutarta ieškovo BUAB „Arumba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-795-210/2013 pagal ieškovo BUAB „Arumba“ ieškinį atsakovui G. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu ginčijamas nutarties, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas BUAB „Arumba“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 117 270 Lt sumai atsakovui priklausančius kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, ir/arba atsakovui priklausančius nekilnojamuosius daiktus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos bei nepagrįstai nevaržo atsakovo teisių ir interesų.Ieškovas pateikė teismui pakankamai duomenų ir įrodymų, kuriais remiantis teismas įvertino, jog šiuo atveju yra reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.Teismas įvertino ieškinio pagrįstumą ir priėmė teisėtą, motyvuotą ir pagrįstą nutartį, todėl pagrindo jos naikinti nėra.Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, aplinkybę, kad atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad ieškinio reikalavimo sumą jo atžvilgiu būtų galima laikyti nedidele.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą ir priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, rėmėsi ieškovo neįrodytomis aplinkybėmis apie galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, pažeidė CPK 147 straipsnio 5 dalies 3 punktą, priėmė nemotyvuotą nutartį bei nenurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir jos motyvus, konstatuoja, kad nutartis atitinka 147 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir CPK 291 straipsnio reikalavimus, todėl atsakovo teiginiai dėl skundžiamos nutarties nemotyvavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nebuvimo yra nepagrįsti. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje aptarti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, Įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamoje nutartyje paremtos byloje esančių įrodymų visetu, nutartis yra motyvuota, nutartyje nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, todėl šiais pagrindais (dėl nepakankamos motyvacijos ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nenurodymo) naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.

Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo BUAB „Arumba“ teismui pateikto ieškinio suma, kurią jis prašo, pripažinus sandorį negaliojančiu, priteisti iš atsakovo yra 117 270 Lt. Į bylą pateiktas antstolio R. U. 2013 m. spalio 22 d. atsakovui priklausančio turto aprašas patvirtina, kad visa aprašyta daiktų vertė yra 58 000 Lt. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti tikėtinai palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, turimi įsipareigojimai ir pan. Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas G. Ž., skųsdamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepateikė jokių savo gerą finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų (dokumentų), t. y. įrodymų apie turimą turtą, jo vertę, turimas lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie apelianto tikrai gerą turtinę padėtį ir apie tai, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Nesant tokių įrodymų, sprendžiama, kad apeliantas nepaneigė teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str., 185 str., 314 str., 338 str.).

Apeliacinis teismas pažymi, kad reikšdamas didelės sumos turtinio pobūdžio reikalavimą, bankrutuojančios įmonės administratorius gina ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus, t. y. viešąjį interesą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8, 23 p.); teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui; pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima; laikinosios apsaugos priemonės, kai pirmiausia areštuojami nekilnojamieji daiktai, o tik vėliau kilnojamieji daiktai, lėšos ir turtinės teisės, yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-616/2010; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-573/2008).

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui ir atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų apeliacinis teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį.