Panevėžio apygardos teismo nutartis

2024-09-25 · Civilinė byla Nr. e2S-382-544/2024

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2024-09-25Panevėžio apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2024-11-07Vilniaus apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2025-01-21Kauno apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-09-25
Bylos Nr.
e2S-382-544/2024
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-01187-2024-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Čeknienė
Atsakovas
G. P., R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai
Ieškovas
G. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-382-544/2024Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01187-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.1.; (S) 3.3.2.6.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 25 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. P. atskirajį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. K. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. P. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini). Pareiškimo apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą dalį, kuria susitarta, kad perkamo buto savininkais įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus R. P. ir nustatyti, kad susitarta, jog buto savininke įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus G. P.; 2) pripažinti (duomenys neskelbtini) sutarties, sudarytos tarp Utenos rajono valdybos ir R. P., pagal kurią Utenos rajono valdyba pardavė, o R. P. - nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį, kuria buto pirkėju nurodytas R. P., ir nustatyti, kad buto pirkėja yra G. P.; 3) priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes atsakovo R. P. (toliau – ir atsakovas) kreditoriai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) ir M. K. siekia nukreipti išieškojimą į ginčo butą, antstoliai šiuo metu vykdo priverstinį buto pardavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2024 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

4. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, nurodė, kad, nors ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas (ieškovė pasirinko leistiną civilinių teisių gynimo būdą), tačiau ieškovė neįrodė grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui, nes tokios grėsmės buvimą ieškovė sieja ne su neteisėtais ar nesąžiningais atsakovo R. P. veiksmais, kuriais jis ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, o su teisėtai vykdomu išieškojimu iš skolininkui priklausančio buto trečiųjų asmenų, kurių teisė išieškoti atsirado anksčiau, nei buvo pareikštas ieškovės ieškinys, naudai.

5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iš esmės prašo taikyti buto areštą, kurį pritaikius būtų sustabdytas teisėtai vykdomas skolų išieškojimas iš atsakovo R. P. trečiųjų asmenų VMI prie LR FM ir M. K. naudai. Todėl dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės kiltų ne atsakovui, o tretiesiems asmenims, kurių teisė išieškoti yra nustatyta dar iki ieškovės ieškinio pareiškimo įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kurie negali būti kvestionuojami, o privalo būti vykdomi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis).

III. Atskirojo skundo bei atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

6. Ieškovė G. P. (toliau – ir apeliantė) pateiktu atskiruoju skundu prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria atmestas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

6.1. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui, yra nepagrįstas. Pagal teismų praktiką vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovei sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, teismo sprendimo vykdymo metu jau būtų perleistas trečiųjų asmenų nuosavybėn (įvyktų varžytinės, kurios jau yra paskelbtos), patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, antstolis turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti. Draudžiama išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, kuris įsigytas iš varžytinių metu. Dėl šios priežasties palankus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų iš esmės neįmanomas ar pasunkėtų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1851/2014; 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019).

6.2. Pirmosios instancijos instancijos teismas netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių išimtinai rėmėsi tuo, kad būtina vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir užtikrinti atsakovo R. P. kreditorių M. K. ir VMI prie LR FM interesus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išreiškė išankštinę nuomonę, jog apeliantės interesai neturi būti ginami, o turi būti ginami tik atsakovo R. P. kreditorių M. K. ir VMI prie LR FM interesai.

6.3. Apeliantė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesiekia įrodyti, jog atsakovas R. P. atlieka kokius nors nesąžiningus veiksmus, bet teigia, kad neareštavus turto ir jį pardavus varžytinėse būsimas, galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.

Atsiliepimas

7. A. R. S. P. pateiktu atsiliepimu ieškovės atskirąjį skundą prašo patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir jas aiškinančią teismų praktiką.

8. Trečiasis asmuo VMI prie LR FM pateiktu atsiliepimu ieškovės atskirąją skundą prašo atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė neįrodė esant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

9. Kiti proceso dalyviai atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonę – areštuoti butą, kurio pirkimo – pardavimo sutarties dalis dėl buto savininko, ginčijama, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).

13. Kaip nustatyta šioje byloje, ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė byloje taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo R. P. nekilnojamo daikto (buto) areštą, tačiau šį prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė.

14. Skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja. Šios teismo išvados apeliantė neginčija, todėl skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka vertinantis teismas plačiau dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo nepasisako.

15. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos - grėsmės būsimo, galimai palankaus ir ieškovei, teismo sprendimo įvykdymui.

16. Apeliantė pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, nes pirmosios instancijos teismas gina ne jos, bet išimtinai tik atsakovo R. P. kreditorių M. K. ir VMI prie LR FM interesus. Apeliantė teigia, kad pardavus iš varžytynių atsakovo R. P. nekilnojamį turtą (butą), būsimas, galbūt jai palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

17. Pažymėtina, kad CPK neįtvirtinta sąrašo kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, kad byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nustato atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą gali lemti tiek galimi atsakovo veiksmai ar neveikimas, tiek objektyvios aplinkybės. Egzistuojanti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui suponuoja pareigą teismui taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

18. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovė, pasirinkdama prašyti teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo R. P. nekilnojamo daikto (buto) areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas) iš esmės siekia sustabdyti teisėtai vykdomą priverstinį skolų išieškojimą iš atsakovo R. P. trečiųjų asmenų (kreditorių) VMI prie LR FM ir M. K. naudai. Kad atsakovas R. P. minėtiems kreditoriams yra skolingas pagal nustatyta tvarka išduotus vykdomuosius dokumentus patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenys, atsakovo skolų fakto minėtiems kreditoriams neginčija ir pati apeliantė. Ginčo butas, kurio pirkimo – pardavimo sutarties dalis ginčijama ieškiniu, priverstinio vykdymo procese ir taip yra areštuotas, todėl atsakovas, kuriam šioje byloje nukreipti materialiniai teisiniai ieškovės reikalavimai, neturi realios galimybės jį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti.

19. Nagrinėjamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų, priimtų kitose bylose, vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Pažymėtina, kad išieškojimas vykdant nustatyta tvarka išduotus vykdomuosius dokumentus gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė tokios laikinosios apsaugos priemonės taikyti neprašė ir teismas šiuo klausimu procesinio sprendimo, kuris būtų šios apeliacijos objektu, nepriėmė.

20. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės ginčijamų sandorių objektas yra nekilnojamas turtas (butas), esantis (duomenys neskelbtini), kurio savininke pareikšto ieškinio patenkinimo atveju taptų ieškovė. Ieškovės materialinis teisinis reikalavimas atsakovams yra pareiškimo apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą ir buto pirkimo – pardavimo sutarties dalies pripažinimas negaliojančiomis ir nustatymas, kad buto pirkėja yra ieškovė. Teismo sprendimas, kuriuo būtų patenkinti minėti ieškinio reikalavimai, galės būti įvykdytas nepriklausomai nuo laikinosios apsaugos priemonės – buto arešto - (ne)taikymo.

Dėl procesinės bylos baigties

21. Apibendrindamas visas pirmiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Dėl to atskirasis skundas netenkinamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista.

22. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Ramunė Čeknienė