- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-07
- Bylos Nr.
- e2S-2237-855/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01187-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- M. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) R. P. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje, tretieji asmenys: M. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Utenos apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės G. P. ieškinį, kuriuo prašoma: (i) pripažinti negaliojančiu 1991 m. lapkričio 6 d. Pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, toje dalyje, kuriuo susitarta, kad perkamo buto savininku įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus P. R. ir nustatyti, kad susitarta, jog buto savininku įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus G. P.; (ii) pripažinti 1991 m. gruodžio 13 d. sutartį, sudarytą tarp Utenos rajono valdybos ir P. R., pagal kurią Utenos rajono valdyba pardavė, o P. R. nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), negaliojančia toje dalyje, kur buto pirkėju nurodytas P. R. ir nustatyti, kad buto pirkėju yra G. P.; (iii) priteisti iš ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau Utenos apylinkės teismas 2024 m. gegužės 24 d. nutartimi šį prašymą atmetė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas R. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškovės G. P. ieškiniu sutinka, prašė jį tenkinti pilnai.
4. Atsiliepime į ieškinį atsakovas R. P. taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti bet kokius disponavimo butu su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), disponavimo veiksmus, sustabdant antstolės A. M. procesinius veiksmus iki bus priimtas sprendimas byloje. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Kol teismo procesas nėra pasibaigęs ir byla neišnagrinėta iš esmės, antstolės veiksmai pažeistų atsakovo teises ir teisę įrodinėti, jog butas jam nepriklauso ir niekada nepriklausė, būtų neteisingai ir neekonomiškai atliekami antstolės veiksmai, kurie turėtų nepataisomų turtinių, materialinių, socialinių padarinių tiek pačiam atsakovui, tiek ir ieškovei G. P. ir jos vyrui R. P., kurie siekia įrodyti, kad butas priklauso jiems.
4.2. Dėl antstolės veiksmų atsakovui būtų priskaičiuotos papildomos didelės išlaidos, susijusios su buto vertinimu, kitais antstolės veiksmais, kurių galėtų nebūti.
4.3. Palankaus ieškovei sprendimo atveju ginčo nekilnojamasis turtas galėtų būti grąžintas natūra, tuo tarpu sprendimo vykdymo metu jis, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jau būtų perleistas trečiųjų asmenų nuosavybėn, kas tik patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Iš sąžiningo turto įgijėjo yra draudžiama išreikalauti turtą, kuris įgytas varžytinių metu, todėl palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų iš esmės neįmanomas.
4.4. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės ieškinys taptų beprasmiu, o paskelbus šiam turtui varžytines, jį pardavus dengiant skolas kreditoriams, net tenkinus ieškovės ieškinį, pats ieškinio dalykas, t. y. butas adresu (duomenys neskelbtini), būtų prarastas, dėl ko teismo sprendimo nebūtų įmanoma įvykdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Utenos apylinkės teismas 2024 m. liepos 23 d. nutartimi atsakovo R. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė G. P. jau prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – buto areštą, siekiant jį apsaugoti nuo pardavimo vykdymo procese, išieškant iš atsakovo R. P. turto. Nors ieškovės ieškinys buvo pripažintas esant tikėtinai pagrįstu, nes ieškovė pasirinko leistiną civilinių teisių gynimo būdą, tačiau prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo 2024-05-24 nutartimi buvo atmestas tuo pagrindu, kad ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios bent minimaliai patvirtintų tikėtiną grėsmę, susijusią su atsakovo galimais neteisėtais veiksmais turto atžvilgiu, teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas R. P. savo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekia iš esmės tų pačių pasekmių – uždrausti antstolei A. M. atlikti vykdymo veiksmus, susijusius su ginčo buto realizavimu, kad tokiu būdu būtų sustabdytas teisėtai vykdomas skolų išieškojimas iš atsakovo R. P. trečiųjų asmenų – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir M. K. naudai iš turto.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o šių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti asmens, kuriam inicijuotas teismo procesas, turtą iki šio proceso pabaigos, jeigu kyla bent menkiausia grėsmė ar galimybė, kad jis gali būti perleistas, įkeistas ar apsunkintas kitomis prievolėmis, siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su bylą inicijavusiu asmeniu.
Teismo vertinimu, tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus, apsaugant nuo veiksmų, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.), kuriuos atsakovas ketina atlikti, tačiau šiuo atveju atsakovas nenurodė jokių duomenų apie tai, kokius konkrečius veiksmus, nesuderinamus su sąžiningo elgesio standartu, jis pats ketina atlikti, dėl kurių ginčo butas būtų perleistas kitiems asmenims.
8. Kadangi atsakovas nenurodė ir neįrodė savo veiksmais galintis sukelti grėsmę būsimam teismo sprendimo įvykdymui, tokios grėsmės buvimą sieja ne su neteisėtais ar nesąžiningais jo paties veiksmais, kuriuos galėtų atlikti, o su teisėtai vykdomu išieškojimu iš ginčo buto trečiųjų asmenų, kurių teisė išieškoti atsirado anksčiau, nei buvo pareikštas ieškovės ieškinys, naudai, atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantas (atsakovas) R. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones butui/patalpai – butui esančiam (duomenys neskelbtini), ir išspręsti klausimą iš esmės bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones butui/patalpai - butui su rūsiu 3,99 kv. m., pažymėtu R-48, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), draudžiant bet kokius disponavimo veiksmus; taip pat prašė grąžinti žyminio mokesčio permoką į tą pačią banko sąskaitą iš kurios buvo sumokėta, ir tam pačiam mokėtojui. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą - neteisingai vertino atsakovo veiksmus. Turtas ir taip jau yra areštuotas antstolės, todėl atsakovas neturi ir negalės turėti jokių galimybių elgtis nesąžiningai, perleidinėti turtą kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitinėti ar bet kokia kita forma keisti turto statusą, todėl atsakovas neturėjo ir neprivalėjo teikti jokių dokumentų, pažadų ar paaiškinimų dėl apsaugojimo nuo nesuderinamų su sąžiningų elgesiu veiksmų, nes ir taip yra akivaizdu, kad jis su turtu nieko negali daryti dėl galiojančio turto arešto.
9.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tiesiogiai siejamas su reikalavimu įrodinėti atsakovo nesąžingumą. Šioje byloje prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovas R. P. nesiekia įrodyti, kad atsakovas atlieka ar atliks kokius nors nesąžiningus veiksmus, kurie apsunkintų turto grąžinimą ieškovui. Atsakovas teigia, kad dėl vykdomų varžytinių, neareštavus turto, teismo sprendimo įvykdymas grąžinti turtą ieškovei gali pasidaryti neįmanomas, nes turtas bus parduotas iš varžytinių. Ši aplinkybė yra pagrįstas ir pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
9.3. Ginčo turtas niekada nepriklausė atsakovui, jis buvo savininku tik formaliai dėl susiklosčiusių aplinkybių privatizuojant turtą. Todėl iš esmės ieškovai yra tikrieji turto savininkai, o kreditoriai, kurių naudai pradėtos vykdomosios bylos siekiu išieškoti atsakovo skolas, atsirado tik žymiai vėliau. Todėl iš esmės pardavus butą varžytinių, būtų padengta dalis skolos sumos kreditoriams, tačiau tuo pačiu padidėtų atsakovo skola ieškovams, o ieškinys net ir po teigiamo teismo sprendimo nebūtų įgyvendinimas. Siekiant to išvengti privaloma taikyti laikinas apsaugos priemones ne tik konkrečiai turtą saugant nuo atsakovo, tačiau ir nuo trečiųjų asmenų veiksmų, dėl kurių turtas būtų prarastas, ieškovų reikalavimą paverčiant beprasmiu ir neįgyvendinamu.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovo atskiruoju skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
12. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo R. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017).
15. Atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje jau buvo svarstomas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, ir spręsdamas ieškovės G. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių tikslas iš esmės buvo kaip ir nagrinėjamu atveju – uždrausti antstolei A. M. atlikti vykdymo veiksmus, susijusius su ginčo buto realizavimu, kad būtų sustabdytas vykdomas skolų išieškojimas iš atsakovo R. P. turto trečiųjų asmenų VMI ir M. K. naudai, - taikymo, Utenos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartimi nustatė pirmąją būtinąją sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – ieškinio tikėtiną pagrįstumą, dėl kurios tarp šalių ginčo iš esmės ir nekilo.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones butui su rūsiu 3,99 kv. m., pažymėtu R-48, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), draudžiant bet kokius disponavimo veiksmus, konstatavęs, jog neegzistuoja antra laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kuri galėtų pasireikšti neteisėtais atsakovo veiksmais.
17. Atsakovas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad šioje byloje privaloma imtis būtent prevencinių priemonių tam, kad esant palankiam ieškovei teismo sprendimui, jo įvykdymas būtų neapsunkintas ir apskritai įmanomas, t. y. kad nekilnojamasis turtas, dėl kurio iš esmės ir vyksta procesas nagrinėjamoje byloje ir iš kurio antstolė A. M. jau vykdo išieškojimą, nebūtų perleistas tretiesiems asmenims.
18. Kaip minėta, antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Vertinant tai, ar nesiėmus papildomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti rizika ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, būtina atsižvelgti į susiklosčiusios situacijos specifiką.
19. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti, atsakovas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sieja ne su neteisėtais ar/ir nesąžiningais savo paties veiksmais, tačiau su antstolės vykdomu išieškojimu iš ginčo nekilnojamojo turto trečiųjų asmenų, kurių teisė išieškoti atsirado anksčiau nei buvo pareikštas ieškovės ieškinys, naudai. Taigi, šiuo metu atsakovui priklausantis turtas jau yra suvaržytas – antstolė iš ginčo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), jau vykdo išieškojimą, todėl akivaizdu, kad atsakovas su ginčo turtu jokių nesąžiningų veiksmų, kuriuos būtų pagrindas įžvelgti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, atlikti negali, todėl ir spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje taikymo nėra jokio teisinio ir/ar faktinio pagrindo.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas, siekdamas išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą šios bylos nagrinėjimo metu, su prašymu sustabdyti vykdomąją bylą gali kreiptis į antstolį CPK 625 straipsnio pagrindu; antstoliui netenkinus atsakovo prašymo, pastarasis vykdomojoje byloje gali skųsti antstolio veiksmus ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 510 straipsnio 1-2 dalys). Atkreiptinas dėmesys, jog kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovas jau yra kreipęsis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones antstolės A. M. vykdomojoje byloje, t. y. Utenos apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2YT-6085-1005/2024 buvo pateiktas skundas dėl antstolės 2024 m. birželio 13 d. patvarkymo su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti absoliučiai visus antstolės veiksmus butui / patalpai - butui su rūsiu 3,99 kv. m., pažymėtam R-48, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), įskaitant, bet neapsiribojant, vykdyti turto apžiūrą, vertinimą, pardavimą, varžytines ir t.t. iki to laiko, kol bus išnagrinėtas iš esmės ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-5219-356/2024, tačiau atsakovui neįvykdžius Utenos apylinkės teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartimi nustatyto reikalavimo pašalinti skundo trūkumus – sumokėti žyminį mokestį arba pagrįsti aplinkybes dėl žyminio mokesčio atidėjimo / atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, Utenos apylinkės teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartimi toks atsakovo prašymas buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.
21. Nors atsakovas savo procesiniuose dokumentuose remiasi teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog tuo atveju, kuomet ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti prašymą ir areštuoti ginčo objektą (kaip šiuo atveju nurodo atsakovas, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-441/2012), tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodomos kasacinio teismo bylos aplinkybių. Sutiktina, jog nurodoma praktika yra aktuali, tačiau svarbu tai, jog ji taikoma tuomet, kuomet byloje egzistuoja ginčas tarp šalių, kuomet yra tikimybė, jog dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti, ginčo dėl nekilnojamojo turto tarp šalių nėra, pats atsakovas nurodo, jog neketina elgtis nesąžiningai ir apskritai net neturi tokios galimybės, kadangi nekilnojamasis turtas jau yra areštuotas, atsakovo siekis – antstolės vykdomųjų veiksmų sustabdymas; taip pat itin svarbi aplinkybė, kaip jau ir buvo minėta, - nekilnojamasis turtas jau yra areštuotas, t. y. atsakovas juo nedisponuoja. Tuo tarpu kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, jog vien tik aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014).
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Spręstina, kad teismo nutarties, atskirajame skunde nurodytais argumentais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra pagrindo naikinti, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo
23. Atsakovas R. P., teikdamas atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat prašo išspręsti ir klausimą dėl žyminio mokesčio priemokos grąžinimo.
24. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog šis žyminio mokesčio grąžinimo atvejis nėra siejamas su procesinio dokumento (kuriame numatytas materialinis ar procesinis žyminiu mokesčiu apmokestinamas reikalavimas) pateikimu teismui bei procesinio sprendimo dėl šio dokumento baigties priėmimu. Šiame punkte numatytas toks žyminio mokesčio grąžinimo atvejis, kai nustatoma, jog jo sumokėta daugiau, negu numato įstatymai. Vadovaujantis šiuo punktu žyminis mokestis gali būti pareiškėjui grąžinamas nepaisant to, kad bylos nagrinėjimas nėra baigtas bei atitinkamai nepaisant to, kad pati byla nėra iškelta, jei nustatoma, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį už reikalavimus, kurie pagal įstatymą neapmokestinami, ar žyminio mokesčio sumokėjo daugiau nei numato įstatymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2012— 04-05 nutartis c. b. Nr. 2340/2012).
25. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 5, 7 dalimis, 82 straipsniu, už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 55 Eur. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti, atsakovas už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sumokėjo 73,05 Eur; būtent šią sumą (73,05 Eur) pirmosios instancijos teismas įskaitė ir permokos grąžinimo klausimo neišsprendė. Atsižvelgiant į teisės aktais reglamentuotą žyminio mokesčio skaičiavimą bei jo permokos grąžinimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas atsakovui grąžinti 18,05 Eur (73,05 Eur – 55 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. liepos 7 d. P. M. (mokėjimo nurodymas Nr. 2643, unikalus mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) permoką (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Apelianto (atsakovo) R. P. atskirąjį skundą atmesti.
Utenos apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 18,05 Eur (aštuoniolika eurų 05 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. liepos 7 d. (Mokėtojas P. M.; mokėjimo nurodymas Nr. 2643, unikalus mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini)
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.