- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-21
- Bylos Nr.
- e2S-102-886/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01187-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- M. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Kriaučiūnaitė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės G. P. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys – M. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. G. esmė
1. Ieškovė G. P. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2024-05-23 CBP-4497) prašė:
1.1 pripažinti negaliojančiu 1991 m. lapkričio 6 d. Pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, toje dalyje, kuriuo susitarta, kad perkamo buto savininku įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus P. R., ir nustatyti, kad susitarta, jog buto savininku įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus G. P.;
1.2 pripažinti 1991 m. gruodžio 13 d. sutartį, sudarytą tarp Utenos rajono valdybos ir P. R., pagal kurią Utenos rajono valdyba pardavė, o P. R. nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo butas), negaliojančia toje dalyje, kur buto pirkėju nurodytas P. R., ir nustatyti, kad buto pirkėju yra G. P. ;
1.3 priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė prašymu (2024-09-27 DOK-29229) prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčo buto su rūsiu realizavimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Nurodė, kad ieškovė ginčo butą prašo pripažinti jos nuosavybe, tačiau antstolei realizavus ginčo butą teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas. Ieškovė nėra atsakovo kreditorių skolininkė, todėl ieškinio tenkinimo atveju į ginčo butą išieškojimas negali būti nukreiptas. Šiuo metu antstoliai turtą yra įvertinę, vykdo jo realizavimo procedūras. Vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovei sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, teismo sprendimo vykdymo metu jau būtų perleistas trečiųjų asmenų nuosavybėn, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, antstolis turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti. Draudžiama išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, kuris įsigytas iš varžytinių metu. Dėl šios priežasties palankus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų iš esmės neįmanomas ar pasunkėtų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1851/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-44-l96/2019). Tokiais atvejais yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, nekintamumą (status quo) išsaugojimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-801-781/2020).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Utenos apylinkės teismas 2024 m. spalio 2 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismas vertino, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškovė pasirinko leistiną civilinių teisių gynimo būdą.
5. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad išieškojimas iš areštuoto buto galimai vykdomas ne vienoje byloje, nors ieškovė nenurodė jokių vykdomųjų bylų duomenų. Išieškojimas iš buto vykdomas atsakovo R. P. kreditorių naudai.
6. Teismas vertino, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kurio taikymo šiuo atveju ir prašė ieškovė, paprastai taikoma tais atvejais, kai yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 3 dalis), tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. Todėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto kitoje byloje, vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą, akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Išieškojimas vykdant teismo spendimą gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinimas kitomis priemonėmis negalimas.
7. Nei ieškovė, nei atsakovas R. P. neginčija vykdomųjų raštų, kurių pagrindu išieškoma. Jei ieškovei būtų priimtas palankus teismo sprendimo, kiti sprendimai, kurių pagrindu išduotus vykdomuosius raštus vykdo antstolė, liktų nepakitę, taigi nėra sąsajumo tarp bylų.
8. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvus pagrindas vykdymo veiksmų sustabdymui. Pritaikius ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę būtų pažeisti teisėti lūkesčiai asmenų, kuriems kitose civilinėse bylose buvo priimti palankūs sprendimai. Vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Pritaikius prašomą laikinąją apsaugos priemonę, būtų sustabdytas teisėtai vykdomas skolų išieškojimas iš atsakovo R. P. trečiųjų asmenų – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, M. K. ir kitų kreditorių naudai. Tokiu atveju dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės kiltų ne atsakovui, o tretiesiems asmenims, kurių teisė išieškoti yra nustatyta dar iki ieškovės ieškinio pareiškimo įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kurie negali būti kvestionuojami, o privalo būti vykdomi (CPK 18 straipsnis).
9. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-382-544/2024, atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus (susitarimo dalį pripažinti negaliojančiu ir nustatyti, kad ieškovė yra pirkėja), sprendimas galės būti įvykdytas nepriklausomai nuo laikinosios apsaugos priemonės – buto arešto – (ne)taikymo.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė grėsmę, jog galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, sieja išimtinai tik su restitucijos taikymu natūra, tačiau teismas, nustatęs, kad restitucija taikytina, ne tik nustato restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), bet ir įvertina, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
11. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė esant grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo (pagal ieškovės pareikštų reikalavimų turinį) įvykdymui, nenurodė jokio įstatyme numatyto išimtinio atvejo sustabdyti išieškojimo vykdymą kitose bylose.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
12. Ieškovė atskiruoju skundu (2024-10-07 DOK-30248) prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 Vykdomieji dokumentai, raštai galės būti ginčijami tik priėmus palankų sprendimą šioje civilinėje byloje. Pripažinus butą ieškovės nuosavybe, būtų pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą, naikinti vykdomuosius raštus. Šiuo atveju ieškovė prašo sustabdyti išieškojimą dėl kilusios realios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas, patenkinus ieškinį, pasidarys neįmanomas, ar pasunkės, jeigu turtas bus realizuotas kitoje byloje.
12.2 Išieškojimo sustabdymas yra įprasta procesinė priemonė, kuri nustatyta CPK ir taikoma CPK nustatytais atvejais. Niekieno teisės negali būti ginamos prioritetiškai, kol nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, ir nėra priimtas galutinis teismo sprendimas.
12.3 Panevėžio apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e2S-382-544/2024, pasisakė dėl kito ieškovės prašymo – turto arešto, o ne dėl išieškojimo vykdymo procese sustabdymo.
12.4 Ieškovė siekia maksimaliai apginti savo teises ir atgauti butą – prašo pripažinti jai nuosavybės teises į butą. Dėl to šioje byloje turi būti taikoma restitucija natūra. Teismas iš anksto negali atsisakyti taikyti restitucijos natūra, negali išsakyti išankstinės nuomonės, kad patenkinęs ieškinį pasirinks kitą restitucijos būdą. Tik priimant sprendimą teismas pasisakys dėl restitucijos taikymo ar jos netaikymo.
12.5 Šiuo atveju yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios reikėtų stabdyti išieškojimo procesą, nes ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl nuosavybės teisių į turtą, į kurį nukreiptas išieškojimas.
12.6 Vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovei sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, teismo sprendimo vykdymo metu jau būtų perleistas trečiųjų asmenų nuosavybėn, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, antstolis turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti. Draudžiama išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo turtą, kuris įsigytas iš varžytynių. Dėl šios priežasties palankus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų iš esmės neįmanomas ar pasunkėtų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1851/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-l96/2019). Tokiais atvejais yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, nekintamumą (status quo) išsaugojimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-801-781/2020).
Atsiliepimas
13. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI) atsiliepimu į apeliacinį skundą (2024-10-22 DOK-32068) prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir Utenos apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:
13.1 Skundžiama nutartis yra yra motyvuota ir pagrįsta. Teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvus pagrindas vykdymo veiksmų sustabdymui.
13.2 Teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė grėsmę, jog galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, sieja išimtinai tik su restitucijos taikymu natūra, tačiau teismas, nustatęs, kad restitucija taikytina, ne tik nustato restitucijos būdą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.146 straipsnis), bet ir įvertina, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti ginčo buto su rūsiu realizavimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje) taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
16. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tada, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą (pirmoji sąlyga) ir jeigu nesiėmus atitinkamų priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų apskritai negalimas (antroji sąlyga) (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Skundžiamą nutartį priėmęs teismas preliminariai nustatęs, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, teisingai vertino, kad pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja.
17. Apeliantė teigimu, vykdomieji dokumentai galės būti ginčijami tik priėmus palankų sprendimą šioje civilinėje byloje. Pripažinus butą ieškovės nuosavybe, būtų pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą, naikinti vykdomuosius raštus. Šiuo atveju ieškovė prašo sustabdyti išieškojimą dėl kilusios realios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas, patenkinus ieškinį, pasidarys neįmanomas, ar pasunkės, jeigu turtas bus realizuotas. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus vertina kaip nepagrįstus.
18. CPK 145 straipsnyje pateiktas civiliniame procese galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas. Viena jų – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą – teismas gali taikyti tik neabejotinai įsitikinęs, kad, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas vykdomojo dokumento vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019).
19. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, paprastai taikoma specifinėse bylose, kai sprendžiamas antstolio veiksmų ar varžytynių teisėtumo klausimas, arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-861-790/2020). Be to, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pvz., notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.), trečiasis asmuo ginčija kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo.
19.1 pripažinti negaliojančiu 1991 m. lapkričio 6 d. Pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, toje dalyje, kuriuo susitarta, kad perkamo buto savininku įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus P. R. ir nustatyti, kad susitarta, jog buto savininku įforminus pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus G. P.;
19.2 pripažinti 1991 m. gruodžio 13 d. sutartį, sudarytą tarp Utenos rajono valdybos ir P. R., pagal kurią Utenos rajono valdyba pardavė, o P. R. nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), negaliojančia toje dalyje, kur buto pirkėju nurodytas P. R., ir nustatyti, kad buto pirkėju yra G. P..
21. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nei ieškovė, nei atsakovas R. P. neginčija vykdomųjų raštų, kurių pagrindu vykdomi išieškojimai iš ginčo buto. Kaip minėta, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas. Įvertinus teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad net ir priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą šioje byloje, sprendimai, kurių pagrindu išduotus vykdomuosius raštus vykdo antstolė, liktų nepakitę. Kaip ir teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra sąsajumo tarp bylų.
22. Apeliantės teigimu, ji prašo jai pripažinti nuosavybės teises į butą, dėl to šioje byloje turi būti taikoma restitucija natūra. Teismas negali iš anksto atsisakyti taikyti restitucijos natūra ir negali išsakyti išankstinės nuomonės, kad patenkinęs ieškinį pasirinks kitą restitucijos būdą. Tik priimant sprendimą teismas pasisakys dėl restitucijos taikymo ar jos netaikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo.
23. Nagrinėjamu atveju teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl ginčo esmės ir neišreiškė pozicijos restitucijos taikymo klausimu, o tik informatyviai nurodė, kad teismas, nustatęs, kad restitucija taikytina, ne tik nustato restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), bet ir įvertina, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
24. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios reikėtų stabdyti išieškojimą, nes ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl nuosavybės teisių į turtą, į kurį nukreiptas išieškojimas.
25. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Utenos apylinkės teismas 2024 m. gegužės 24 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčo butą. Ieškovė prašymą argumentavo tuo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes atsakovo R. P. kreditoriai VMI ir M. K. siekia nukreipti išieškojimą į ginčo butą, antstoliai šiuo metu vykdo priverstinį buto pardavimą.
26. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėj byloje Nr. e2S-382-544/2024 išnagrinėjęs ieškovės (apeliantės) atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-5219-356/2024 pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. K. ir VMI, Utenos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartį paliko nepakeistą.
27. Taip pat nustatyta, kad Utenos apylinkės teismas 2024 m. liepos 23 d. nutartimi atsisakė taikyti atsakovo R. P. prašomas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atlikti bet kokius ginčo butu disponavimo veiksmus, sustabdant antstolės A. M. procesinius veiksmus, iki bus priimtas sprendimas byloje, – konstatavęs, jog neegzistuoja antra laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kuri galėtų pasireikšti neteisėtais atsakovo veiksmais. Atsakovas prašymą, be kita ko, argumentavo tuo, kad antstolės veiksmai pažeistų atsakovo teises ir teisę įrodinėti, jog butas jam nepriklauso ir niekada nepriklausė; antstolės veiksmai būtų atliekami neteisingai, neekonomiškai, ir turėtų nepataisomų turtinių, materialinių, socialinių padarinių ir atsakovui, ir ieškovei G. P. ir jos vyrui R. P., kurie siekia įrodyti, kad butas priklauso jiems. Palankaus ieškovei sprendimo atveju ginčo nekilnojamasis turtas galėtų būti grąžintas natūra, tuo tarpu sprendimo vykdymo metu jis, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jau būtų perleistas tretiesiems asmenims, kas patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės ieškinys taptų beprasmiu, o paskelbus šiam turtui varžytynes, jį pardavus dengiant skolas kreditoriams, net tenkinus ieškovės ieškinį, pats ieškinio dalykas – ginčo butas – būtų prarastas, dėl ko teismo sprendimo nebūtų įmanoma įvykdyti.
28. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2237-855/2024, išnagrinėjęs atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams R. P., R. S. P., A. P., Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje, tretieji asmenys M. K., VMI, Utenos apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutartį paliko nepakeistą.
29. Minėtų teiktų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones tikslas iš esmės buvo kaip ir nagrinėjamu atveju – uždrausti antstolei atlikti vykdymo veiksmus, susijusius su ginčo buto realizavimu, kad būtų sustabdytas skolų išieškojimas iš atsakovo R. P. turto trečiųjų asmenų VMI ir M. K. naudai.
30. Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, jog atsakovas, siekdamas išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą šios bylos nagrinėjimo metu, su prašymu sustabdyti vykdomąją bylą gali kreiptis į antstolį CPK 625 straipsnio pagrindu; antstoliui netenkinus atsakovo prašymo, pastarasis vykdomojoje byloje gali skųsti antstolio veiksmus ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 510 straipsnio 1-2 dalys).
31. Nagrinėjamoje byloje ieškinio tenkinimo atveju ginčo buto pirkėja (savininke) taptų ieškovė. Taip pat nepaneigta aplinkybė, kad nesustabdžius išieškojimo veiksmų iš ginčo buto iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, turtas gali būti realizuotas tretiesiems asmenims. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartis neužkerta galimybės vykdomojoje byloje teikti motyvuotą prašymą sustabdyti vykdymo procesą vykdymo veiksmus atliekančiai antstolei (CPK 625-628 straipsniai). Kaip minėta, tokia galimybė buvo išaiškinta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2237-855/2024.
32. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovas R. P. buvo kreipęsis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones antstolės A. M. vykdomojoje byloje: Utenos apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2YT-6085-1005/2024 buvo pateiktas skundas (2024-06-19 CBP-5360) dėl antstolės 2024 m. birželio 13 d. patvarkymo su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti absoliučiai visus antstolės veiksmus ginčo butui, įskaitant, bet neapsiribojant, vykdyti turto apžiūrą, vertinimą, pardavimą, varžytines ir t.t. iki to laiko, kol bus išnagrinėtas iš esmės ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-5219-356/2024, tačiau atsakovui neįvykdžius Utenos apylinkės teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartimi nustatyto reikalavimo pašalinti skundo trūkumus – sumokėti žyminį mokestį arba pagrįsti aplinkybes dėl žyminio mokesčio atidėjimo/atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, Utenos apylinkės teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartimi toks atsakovo prašymas buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.
33. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalims siekiant išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą šios bylos nagrinėjimo metu, buvo žinomos teisės/galimybės su prašymu sustabdyti vykdomąją bylą kreiptis į antstolį. Nors ši teisė dėl paties atsakovo R. P. veiksmų nebuvo tinkamai įgyvendinta, tačiau tai nepaneigia tokios galimybės įgyvendinimo ateityje siekiant apginti teisinius interesus.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.