Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „InFuture“ ir G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties, kuria ieškovo prašymu atsakovų turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5269-661/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos projektas“, ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Miravista“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Avere“, uždarajai akcinei bendrovei „InFuture“ ir G. K. dėl turto varžytinių aktų ir priėmimo-perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais bei turto grąžinimo savininkui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamąjį turtą: butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kadangi yra grėsmė, jog turtas bus perleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškovo ieškinio materialusis teisinis pagrindas yra niekinis ir nesudaro pagrindo tikėtis ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo. Be to, iš ieškinio argumentų manytina, jog juo iš esmės skundžiami atsakovo BUAB „Miravista“ administratoriaus veiksmai, o ne ginčijami turto perleidimo sandoriai, todėl teismas nustatęs šias aplinkybes, ieškinį, kaip neatitinkantį įstatymu jam keliamų reikalavimų, turėjo atsisakyti priimti.

2. Skundžiama nutartimi atsakovų turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šiurkščiai pažeidžia dabartinių butų savininkų interesus, trukdo jiems disponuoti turtu, pažeidžia jų teisėtus lūkesčius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertina vadovaujantis atsakovų skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Apeliantų manymu šiuo atveju teismas neįvertino ieškinio tikėtino pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, jog ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas dėl, jų teigimu, niekinio materialinio teisinio ieškinio pagrindo, dėl ko teismas neturėjo pagrindo net svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Skundu taip pat teigiama, jog ieškinyje nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis prašoma turto perleidimo sandorius pripažinti negaliojančiais. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka, kadangi iš ieškinio argumentų matyti, jog Turto pardavimo iš varžytinių aktai ginčijami CK 1.80 straipsnio 6.307 straipsnių pagrindu, o ar sandoriai bus pripažinti negaliojančiais šiais pagrindais, bus atsakyta bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. Atsakovai mano, jog ieškovo ieškinį teismas turėjo atsisakyti priimti, kadangi jis neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, t. y. nors ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais turto perleidimo sandorius, tačiau juo iš esmės ginčijami atsakovo BUAB „Miravista“ administratoriaus veiksmai, todėl, nesant konkrečiai įvardinto ieškinio pagrindo, teismas negalėjo jo priimti ir vertinti procesinių klausimų pagrįstumo. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas yra teismo nutarties, kuria atsakovų turtui pritaikyti disponavimo suvaržymai, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, o ne pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo buvo išspręstas ieškinio priėmimo klausimas, pagrįstumas. Tai, jog teismas priėmė ieškinį ir vertino juo pareikštų procesinių klausimų pagrįstumą, leidžia teigti, jog teismas pripažino, jog ieškinys atitinka CPK 111 ir 137 straipsnių reikalavimus. Šios nuomonės laikosi ir apeliacinės instancijos teismas, papildomai pažymėdamas, jog ieškinio pagrindas ir dalykas suformuoti, o ar remiantis jais ieškinys bus tenkintas, kaip minėta, atsakys bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

Civilinę bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus, ieškinio pagrindą bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, manė, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovo ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, šioms išvadoms pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, todėl apelianto teiginiai dėl to, jog ieškovas neįrodė, o teismas nevertino tikėtino ieškinio pagrįstumo, atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškiniu keliamus reikalavimus, ginčo objektą ir bylos aplinkybes, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nusprendęs, jog neapribojus teisės disponuoti ginčo objektu, nebus užtikrintas ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos.

Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu ginčijami konkretūs turtiniai sandoriai arba prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, egzistuoja jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2012). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovai turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

Apeliantai taip pat pabrėžia, jog skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidė jų, kaip nekilnojamojo turto savininkų, teises, neužtikrino bylos šalių interesų pusiausvyros, pažeidė atsakovo UAB „InFuture“ teisėtus lūkesčius. CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus. Atsakovų argumentai dėl pažeistų jų teisių, grindžiamos tik deklaratyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais. Atsakovas UAB „InFuture“ teigdamas, jog įsigydamas ginčo butą, jis tikėjosi vystyti projektą ir gauti pelną, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, patiria nuostolius, nenurodo nei kokio pobūdžio projektą jis ketino vykdyti, nei kaip turto areštas įtakojo jo finansinę būklę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis paliekama nepakeista.

Tačiau ši teismo nutartis neužkerta teisės atsakovams pateikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą ir pagrįstą prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar prašyti užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str., 148 str., 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.