Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo

E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas areštu 30 (trisdešimčiai) parų;

bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies, 66 straipsnio nuostatomis, E. S. į bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. gruodžio 12 d. 16.05 val. iki 2023 m. gruodžio 13 d. 11.30 val. ir nustatyta laikyti jį atlikusiu vieną arešto bausmės parą;

išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo iš naujo įvertinti byloje surinktus įrodymus, peržiūrėti byloje esančią vaizdo medžiagą, skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas Valdas Kairys apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsisakė prašymo teismo posėdyje peržiūrėti byloje esančią vaizdo medžiagą. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo E. S. kaltė ir tvirtinama nuteistąjį nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įvykio vietoje rastos psichotropinės medžiagos nuteistajam nepriklauso, jokių jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, teismas netinkamai vertino įrodymus ir tai sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą bei nepagrįstą E. S. nuteisimą.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad E. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais teisėtais bei pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reiktų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. S. kaltės

7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat išspręsti klausimą, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal kasacinio teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022). Svarbu akcentuoti ir tai, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl E. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant E. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

9. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad E. S. su įrodymų vertinimu nesutinka teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepagrįstai suteikė prioritetą vieniems įrodymams, atmesdamas kitus. Tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais ir naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. E. S. kaltę disponavus nedideliu kiekiu psichotropinių medžiagų neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Nuteistojo pateikiamą versiją esą įvykio vietoje rastą folijos ritinėlį su psichotropinėmis medžiagomis jam „pakišo“ jo apžiūrą atlikęs policijos pareigūnas pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip gynybinę, pateiktą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o savo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

10. BK 259 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų be tikslo jas platinti. Atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Nusikaltimo dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5.

11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. S. savo kaltės laikęs nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2023 m. gruodžio 12 d. susitiko su draugu T. Ž. (duomenys neskelbtini). laukė taksi automobilio, kai prie jų privažiavo policijos pareigūnai. Vienas jų – J. (past. A. J. J), kurį pažįsta iš (duomenys neskelbtini), tuomet santykiai buvo neblogi, tačiau pastaruoju metu santykiai tarp jų blogi, nes pareigūnas ant jo pyksta dėl merginos, o pamatęs jį bet kur mieste stabdo, krato. Tada policijos pareigūnai ant žemės rado kažkokią šiukšlę, kurią paėmė ir jį apkaltino laikius psichotropinę medžiagą. Tvirtino, kad tą popierėlį, kurį nuo žemės pakėlė policijos pareigūnai, išmetė ne jis. Privažiuojant policijos pareigūnams jis atidarinėjo cigarečių pakelį, nulupo nuo pakelio kažkokį blizgutį ir numetė ant žemės. Policijos pareigūnai pakėlė ne tą blizgutį, o kitą popierėlį, kurio jis rankose nelaikė ir neišmetė. Pats nežiūrėjo, kas guli ant žemės. Jam atrodo, jog to folijos gabalėlio, kurį vėliau nuo žemės paėmė policijos pareigūnai, jis užmynęs nebuvo. Privažiavę policijos pareigūnai iškart patikrino jį ir draugą, apžiūrėjo drabužius, kišenes. Jo striukės kišenėje rado šiaudelį, likusį nuo kavos, kurią gėrė eidamas iš (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios (duomenys neskelbtini), kavos puodelį išmetė į šiukšlių dėžę, o šiaudelis liko pas jį. Tas šiaudelis nebuvo naudotas, patikrinus šiaudelį jokių amfetamino pėdsakų ant jo nebuvo. Patikrinus jo šlapimą, jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų taip pat nerasta (t. 2, b. l. 197). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą E. S. tvirtino analogiškai – įvykio vietoje ant žemės rastas folijos ritinėlis yra ne jo, nepriklauso ir jo draugui T. Ž.. Iš kur tas ritinėlis atsirado ant žemės, nežino ir pasakyti negali. Ritinėlis buvo rastas ne prie jo kojos, o toliau (t. 1, b. l. 155–156). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu papildomai E. S. nurodė tąkart prie PC (duomenys neskelbtini) išmetęs ne folijos lankstinuką, o kažkokią šiukšlę, tačiau neprisimena, ką tiksliai (t. 2, b. l. 165).

12. Tokią nuteistojo E. S. versiją iš dalies patvirtino tik kartu su juo buvęs T. Ž.. Apklausiamas teisme dėl esminių įvykio aplinkybių liudytojas nurodė, kad tądien buvo rastas kažkoks folijos paketėlis, bet iš kur jis ten atsirado nežino, tą paketėlį numetė ne jis, o ar E. S. turėjo kokių nors medžiagų, nežino. Apie pas jį rastą šiaudelį nieko paaiškinti negali. Anksčiau tą šiaudelį buvo davęs vienas pažįstamas, jį visai buvo pamiršęs, kam jis buvo naudojamas, negali paaiškinti. Dėl ko sulaikė policijos pareigūnai, nesuprato. Policijos pareigūnai patys prie jų atvažiavo, priėjo, apžiūrėjo, bet nieko nerado. Policijos pareigūnai kažką rado ant žemės, bet tai tikrai buvo ne jų daiktas. Kiek atsimena, tas paketėlis tikrai buvo ne jų, gal E. S. tą folijos gabaliuką ir buvo netyčia užmynęs pėda (t. 2, b. l. 187).

13. Nors nuteistasis E. S. viso proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tvirtino tąkart su savimi psichotropinių medžiagų neturėjęs, o įvykio vietoje rastas folijos ritinėlis su psichotropinėmis medžiagomis yra ne jo, apeliaciniame skunde nurodė byloje nesant jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau tokia nuteistojo versija laikytina paneigta byloje esančiais objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais, kurie buvo aptarti bei išanalizuoti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tokią nuteistojo versiją paneigia tiek liudytojo A. J. J. parodymai ir kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. J. J. dėl esminių įvykio aplinkybių nurodė, kad E. S. nepažįsta, yra susidūręs tik darbo reikalais. Tąkart su kolega darbo metu važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, kai prie prekybos centro pamatė stovinčius du asmenis, vienas jų buvo E. S.. Atkreipė į juos dėmesnį todėl, kad pamatę juos asmenys sunerimo, pradėjo dairytis į šonus, lyg norėtų jų išvengti. Nutarė juos patikrinti ir važiuodami tų asmenų link matė, kaip vienas iš jų – E. S. rankos mostu kažką numetė. Vėliau matė, kaip E. S. bandė tą numestą popierėlį užminti koja. Patikrinus E. S. ir kartu su juo buvusį asmenį, pas juos rasti šiaudeliai, kurie galimai buvo skirti vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Šiaudeliai negalėjo būti nuo sulčių, nes jie yra plonesni, o ir sulčių jie neturėjo. E. S. šiaudelį laikė, atrodo, piniginėje, tai sukėlė įtarimą. Tuomet apžiūrėjo įvykio vietą, kur prie įėjimo į prekybos centrą buvusios šiukšliadėžės ant žemės rado folijos paketėlį, kuriame buvo kažkokia medžiaga – galimai amfetaminas arba kokainas. E. S. draugas iškart sakė, kad tas paketėlis – ne jo. Aplink jokių kitų žmonių daugiau nebuvo, kaip ir kitų šiukšlių prie šiukšliadėžės, todėl tas paketėlis galėjo būti tik E. S.. Nuėjus į prekybos centrą išsiaiškinta, kad yra vaizdo įrašai, o tuose įrašuose yra užfiksuoti E. S. veiksmai, folijos paketėlio radimo aplinkybės. Įvykio vietoje fotografuota, E. S. buvo sulaikytas. Tiksliau įvykio aplinkybės nurodytos jo tarnybiniame pranešime (t. 2, b. l. 195–197).

14. Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Specialiosios parengties skyriaus specialisto A. J. J. 2023 m. gruodžio 12 d. tarnybiniame pranešime dėl esminių šio įvykio aplinkybių užfiksuota, kad byloje aktualiu laiku ir vietoje patruliuodami su kolega O. Š. prie įėjimo į PC (duomenys neskelbtini) pastebėjo stovinčius du jaunuolius, iš kurių vienas, juos pamatęs staiga nusisuko į šoną ir pasilenkė. Toks jaunuolių elgesys jiems sukėlė įtarimą, todėl iškart prie jų privažiavo. Priėję prie jaunuolių, kurie prisistatė esantys E. S. ir T. Ž., paklausė, ar šie su savimi turi draudžiamų ar neleistinų daiktų. E. S. buvo sutrikęs, nerišliai kalbėjo, sunkiai atsakinėjo, teigė nieko neturintis, o kitas jaunuolis taip pat teigė nieko draudžiamo prie savęs neturintis. Atlikus dalinę asmenų apžiūrą, draudžiamų daiktų nerasta. Tačiau E. S. kelnių dešinėje kišenėje buvo rastas tuščiaviduris popierinis šiaudelis, skirtas biriai galimai narkotinei medžiagai vartoti. Toks pat šiaudelis rastas ir pas T. Ž. piniginėje. Apžiūrint vietą, kurioje asmenys stovėjo ir trypčiojo, ties E. S. dešinės kojos batu, ant žemės pastebėtas folijos ritinėlis su balta, biria, galimai narkotine medžiaga viduje, kuris paimtas. Paklausti, ar tai jų ritinėlis su medžiaga, asmenys teisė, kad ne jų ir nežino, iš kur tai atsirado. Tačiau pastebėjo, kad E. S. jaudinosi, drebėjo, judėjo į šonus. Papildomai apžiūrėjus įvykio vietą pastebėtos vaizdo stebėjimo kameros ant PC (duomenys neskelbtini) pastato kampo, todėl pareikalauta vaizdo medžiaga, kuri įrašyta į CD diską (t. 1 t., b. l. 57–58). Analogiškai įvykio aplinkybes A. J. J. nurodė ir apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 61–62).

15. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi liudytojo A. J. J. parodymus, konstatuoja, kad netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo, kadangi priešingai apeliacinio skundo argumentams, byloje nesustatyta, jog šis liudytojas būtų suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį. Liudytojas nurodė ir tai, kad E. S. pažįsta tik tarnybiniais reikalais, t. y. reaguojant į gautus pranešimus apie įvykius, o ne asmeniškai, kaip teigia nuteistasis. Be to, šio liudytojo parodymai nekito viso proceso metu, iš esmės buvo nuoseklūs, o juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

16. Tai, kad įvykio vietoje rastą folijos ritinėlį su narkotine medžiaga išmetė būtent E. S. patvirtina ir PC (duomenys neskelbtini) darbuotojo pateiktas vaizdo įrašas (pavadinimu „ch15-20231212160519.mp4), kurio 2024 m. sausio 3 d. apžiūros protokole užfiksuota, jog vaizdo įraše matyti, kaip E. S., pasukęs galvą į kairę kažką pamato ir, kažką sakydamas, kiša dešinę ranką į striukės užantį, o T. Ž. nuleidęs galvą paeina į E. S. pusę. Matyti, kaip E. S. kažką išsitraukia galimai iš striukės vidinės kišenės ir laiko tarp pirštų. Iš kairės pusės atvažiuoja policijos automobilis. E. S. pasisuka dešinėn ir, apsisukęs bei žiūrėdamas į žemę, greitai numeta kažką blizgančio ant žemės sau po kojomis (16:06:02–16:06:15) (t. 1, b. l. 48–53). Pirmosios instancijos teismo posėdyje peržiūrėjus vaizdo įrašus E. S. paaiškino, jog tąkart iš kišenės gal ir galėjo išmesti kokią šiukšlę, gal turėjo tuščią kramtomosios gumos pakelį ir jį išmetė, tačiau tai nebuvo folijos ritinėlis su psichotropine medžiaga. Galiausiai nurodė manantis, kad folijos ritinėlį su psichotropine medžiaga įvykio vietoje būtent prie jo numetė T. Ž., pamatęs atvažiuojančius policijos pareigūnus, kadangi pats vartojo narkotines medžiagas (t. 3, b. l. 16–17).

17. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. S. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė ir kita bylos rašytine medžiaga: 2023 m. gruodžio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriuo užfiksuota folijos ritinėlio su baltos spalvos biria, galimai narkotine medžiaga, radimo ir paėmimo vieta (t. 1, b. l. 13–24); Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos 2024 m. balandžio 23 d. specialisto išvada, pagal kurią: 1. Baltos spalvos miltelių iš folijos lankstinuko, pateikto voke „Policija 002376“, miltelių sudėtyje nustatyta psichotropinė medžiaga – amfetaminas, pateikto miltelių kiekio nepakako amfetamino kiekiui nustatyti. 2. Ant šiaudelio, pateikto voke „Policija 002374“, paviršiaus nustatyti psichotropinės medžiagos – amfetamino pėdsakai. Ant šiaudelio, pateikto voke „Policija 002375“, paviršiaus narkotinių (psichotropinių) medžiagų nenustatyta (t. 1 t., b. l. 32–35); Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktais Nr. 194 ir 193, kai atlikus paimto šlapimo tyrimus nustatyta, jog E. S. galimai nevartojęs psichiką veikiančių medžiagų, taip pat nurodyta, kad yra įtariamas šlapimo atskiedimas, o T. Ž. yra vartojęs marihuaną, amfetaminą (t. 1, b. l. 67, 70); bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie kartu su aukščiau išvardintais įrodymais sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo ir patvirtina nuteistojo kaltės turinį.

18. Šiame kontekste nepagrįstais laikytini nuteistojo ir jo gynėjo argumentai apie tai, kad rastas psichotropinės medžiagos kiekis, kurio nebuvo galima nustatyti, negali padaryti ir poveikio tą medžiagą vartojant, todėl byla neturėjusi pasiekti teismo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ 178 punktą, nedidelis amfetamino kiekis yra ne daugiau kaip 0,2 g. Pastebėtina, kad įvykio vietoje rastas bendras medžiagos kiekis buvo didesnis – 0,453 g, tačiau ją sudarė kofeinas ir amfetaminas, medžiagos kiekio nepakako amfetamino kiekiui nustatyti, todėl E. S. veika, t. y. disponavus nedideliu kiekiu (ne daugiau kaip 0,2 g) amfetamino, pagrįstai kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Vien tai, kad rastas psichotropinės medžiagos kiekis buvo itin mažas ar negali padaryti poveikio, nesudaro pagrindo išvadai, jog baudžiamoji atsakomybė išvis netaikytina. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-484-928/2023 paliktas nepakeistas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendis dalyje dėl asmens pripažinimo kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už 0,004 g amfetamino laikymą ir gabenimą; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-15-366/2020 paliktas nepakeistas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 4 d. nuosprendis, kuriuo asmuo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už 0,0023 g metamfetamino laikymą; Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 2 dalį dėl 0,0018 g amfetamino laikymo.

19. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad be policijos pareigūno A. J. J. parodymų, byloje nėra kitų E. S. kaltę neteisėtai disponavus psichotropinėmis medžiagomis pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas E. S. pateiktų kaltinimų pagrįstumą, vadovavosi ne tik A. J. J. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir aukščiau paminėtais įrodymais (16-17 p.), kurie patvirtina E. S. pareikštą kaltinimą. Be to, apklaustojo policijos pareigūno A. J. J. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir detalūs, duoti įspėjus jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Priešingai apelianto įsitikinimui, byloje nebuvo nustatytas ir policijos pareigūno suinteresuotumas bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai nagrinėjamu atveju nesant jokio pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu ir jo nurodytų aplinkybių atitikimu tikrovei. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės apie tai, kad nei ant šiaudelio, paimto iš nuteistojo, nei jo šlapime narkotinių medžiagų nerasta. Pastebėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 259 straipsnį numatyta už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o ne už priemonių joms vartoti (pvz. šiaudelio) turėjimą. Šios išvados nekeičia ir medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 194 pateikta tikėtina išvada, kad E. S. galimai nevartojo psichiką veikiančių medžiagų, juolab esant įtarimui dėl šlapimo atskiedimo (t. 1, b. l. 67).

20. Be to, paties nuteistojo pateikiamos vis kitokios interpretacijos apie įvykio vietoje rastą folijos ritinėlį su psichotropine medžiaga – amfetaminu, o būtent, pirmos apklausos metu iš viso nenurodžius, jog ką nors išmetė ant žemės, papildomos apklausos metu teigiant, kad išmetė kažkokią šiukšlę, teisme tvirtinant, kad išmetė blizgutį nuo cigarečių pakelių, o po vaizdo įrašo peržiūros aiškinant, kad tai galėjo būti popieriukas nuo kramtomosios gumos, galiausiai pareiškus, kad rastą folijos ritinėlį su psichotropine medžiaga galėjo numesti kartu buvęs T. Ž., pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestos kaip gynybinės versijos, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi visi aukščiau išdėstyti įrodymai, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, detaliai analizuoti atskleidžiant jų turinį, gretinti tarpusavyje, jų pagrindu paneigiant E. S. gynybines versijas ir pagrįstai pripažinta, jog šių duomenų pakanka nuteistojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vien tai, kad byloje nebuvo atliktas rasto folijos ritinėlio DNR ar pirštų atspaudų tyrimas, siekiant nustatyti, ar ant jo yra E. S. DNR ar pirštų pėdsakų, nekeičia teismo išvadų, juolab, kad šis klausimas jau buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu – 2024 m. birželio 6 d. prokuroro nutarimu prašymas atmestas, motyvuojant tuo, kad toks tyrimas laikytinas pertekliniu, netikslingai eikvojančiu laiko ir valstybės finansinius išteklius (t. 2, b. l. 111). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

21. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo apeliantas, savaime negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o skundžiamas nuosprendis – nepagrįstu ir neteisėtu. Kaip minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl vien tai, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados bei nesudaro pagrindo priimtą nuosprendį naikinti, kaip to pageidauja apeliantas. Papildomai teisėjų kolegija pastebi, jog kaltinime E. S. nurodyta jį neteisėtai disponavus narkotine medžiaga – amfetaminu, kai pagal specialisto išvadą ši medžiaga priskiriama psichotropinėms medžiagoms, tačiau šis netikslumas nekeičia kaltinimo esmės.

Dėl bausmės

22. Apeliaciniu skundu prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui – nuteistąjį E. S. išteisinti. Tokiu atveju yra apibrėžiamos plačiausios apeliacinio skundo ribos, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020, 7 punktas).

23. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti pirmosios instancijos teismą įvertinus tai, kad E. S. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau teistas. Taip pat atsižvelgė į kitą E. S. charakterizuojančią medžiagą – baustas administracine tvarka, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, šiuo metu atlieka kitu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjime. Šių duomenų pagrindu teismas sprendė, kad iš ankstesnių teistumų E. S. teigiamų išvadų nepadarė, todėl bausmės paskirtis bus įgyvendinta paskyrus jam arešto bausmę, kurios terminą nustatė didesnį nei šios bausmės minimalus dydis.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmei skirti ir individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti aktualias aplinkybes ir pagrįstai bei motyvuotai nuteistajam E. S. paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, tinkamai individualizuotą, padarytam baudžiamajam nusižengimui, jo asmenybei adekvačią bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni. Priešingos išvados neleidžia daryti minėti duomenys apie asmens teistumą ir paskirtas bausmes, o būtent: E. S. šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 12 kartų, šiuo metu teistas jau 19 kartų už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamas veikas, iš kurių dauguma atvejų – už nusikaltimus nuosavybei, taip pat tris kartus – už analogiškas nusikalstamas veikas šioje byloje nustatytai (pagal BK 259 straipsnio 1, 2 dalis); duomenys apie asmeniui taikytą administracinę atsakomybę – per pastaruosius penkerius metus ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus, viena kartą – už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, niekur nedirba, legalių pajamų negauna, tik patvirtina išvadą, kad šioje byloje nustatyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, E. S. jis yra linkęs nusikalsti ir teigiamų išvadų iš savo elgesio nedaro. Ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos tiek švelnesnės (bauda, laisvės apribojimas), tiek ir griežtesnės (laisvės atėmimas) bausmės, kaip ir bausmės vykdymo atidėjimas ar lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuteistojo teigiamai neįtakojo, vos atlikęs jam skirtas bausmes jis kaskart nusikalsta ir vėl, ir šioje byloje nustatytą baudžiamąjį nusižengimą E. S. padarė nepraėjus nė 2 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, kur atliko jam skirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, šiuo metu E. S. atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla Nr. 1-838-1204/2025, kurioje jis kaltinamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaręs Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjime, t. y. atlikdamas ankstesniu sprendimu jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nurodyti duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam už padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskirta griežčiausia inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta arešto bausmė, kurios terminas nustatytas didesnis už minimalų, nei savo rūšimi, nei dydžiu nelaikytina per griežta. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ir kurių pagrindu nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti švelninama.

Dėl proceso išlaidų

27. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi nuteistajam E. S. paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys. Apeliacinės instancijos teismui pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų prašoma valstybės naudai priteisti 137,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už E. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

28. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-7-173/2014, 2K-520-303/2015, 2K-218-1073/2020, 2K-7-119-719/2024, 2K-27-788/2024). Teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-56-495/2022 ir kt.).

29. Nuteistajam E. S. gynėjas advokatas Valdas Kairys buvo paskirtas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjamoje byloje buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios – E. S. bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu bei šiuo metu realiai atlieka 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį teismo sprendimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teisme patirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. S. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. S. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo E. S. neišieškoti.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos.