Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratorei Jolantai Žukauskienei, suinteresuotam asmeniui M. K., jo atstovei advokatei padėjėjai Ingai Lemežytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratorės pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratorė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą tyčiniu; nustatyti, kad M. K. yra atsakingas už BUAB „(duomenys neskelbtini)“ tyčinio bankroto sukėlimą.

Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlė bankroto bylą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 2020 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo M. K., kuris nuo 2020 m. birželio 7 d. yra ir vienintelis įmonės akcininkas. Įmonės bankrotas kilo ne dėl verslo nesėkmės, o dėl buvusio jos vadovo M. K. sąmoningai blogo įmonės valdymo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentai už ataskaitinius 2020 metus patvirtina, kad 2020 m. gruodžio 31 d. įmonė jau buvo nemoki, turimi finansiniai įsipareigojimai viršijo turto vertę. Įmonei tapus nemokiai, ir toliau buvo bloginama jos finansinė padėtis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. liepos 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 2783/5000 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 803/50000 dalis automobilių saugyklos, kuriuos 2021 m. gruodžio 16 d. pardavė. Suinteresuotasis asmuo M. K., kaip pirkėjas, ir UAB „DM Investicija“, kaip pardavėja 2019 m. lapkričio 11 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 19/11/11, tačiau pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. M. K. 2020 m. liepos 22 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 07-4 išsimokėjo sau iš įmonės kasos grynaisiais pinigais 10 000 Eur, kaip jo sumokėtą avansą pardavėjui, kuris buvo užskaitytas kaip įmonės sumokėtas avansas. Pirminių dokumentų, patvirtinančių M. K. faktiškai sumokėtą 10 000 Eur avansą pardavėjui ir duomenų, ar M. K. nebuvo grąžintas avansas, jei jis faktiškai buvo sumokėtas pagal Preliminariosios sutarties 6 punktą, administratorė neturi.

Pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pirkėjas A. M. 2020 m. lapkričio 26 d. sudarė buto rezervacijos sutartį, kurios pagrindu pirkėjas 2020 m. lapkričio 26 d. bankiniu pavedimu sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 20 000 Eur rezervacijos mokestį. Buto pirkimo – pardavimo sutartis, pirkėjui atsisakius, nebuvo sudaryta, tačiau sumokėtas avansas nepagrįstai buvo grąžintas A. M. rezervacijos mokestį grąžino, taip padarant įmonei 20 000 Eur žalą negautų pajamų forma, tai yra M. K. veikė prieš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ interesus.

Įsigytą turtą 2021 m. gruodžio 16 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė UAB „Tobulas projektas“ už 160 000 Eur kainą, į kurią įskaičiuotas PVM, nors turto vertintojo nustatyta rinkos vertė buvo 161 300 Eur (be PVM). Kadangi butas parduotas už 132 231,40 Eur (be PVM) kainą, jis buvo parduotas mažesne kaina, nei rinkos vertė, ir dėl šio sandorio įmonė patyrė 29 068,60 Eur nuostolį. Sandoriai įmonei buvo nenaudingi ir nuostolingi. Turtas įmonei nebuvo reikalingas, įsigytas neapgalvotai, vadovas neturėjo jokio aiškaus verslo plano dėl jo pirkimo tikslų, jo panaudojimo, finansinės naudos įmonei. Be to, butas pirktas skolintais pinigai, todėl įmonei atsirado pareiga mokėti ne tik paskolą, bet ir palūkanas. Būtent dėl buto pardavimo sandorio susidarė kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 13 810,14 Eur kreditorinis reikalavimas.

Paskolos davėja L. K. ir paskolos gavėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią L. K. paskolino įmonei 36 000 Eur, paskolos grąžinimo terminas – 2021 m. gruodžio 31 d. L. K. yra suinteresuoto asmens M. K. žmona. Pardavus butą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ visą paskolos sumą 2021 m. gruodžio 17 d. M. grąžino K.. M. K. įmonei suteikta paskola nebuvo deklaruota. Per gana trumpą laikotarpį (6 mėn.) M. K. ir jo žmona L. K., kaip fiziniai asmenys, skolino įmonei šimtatūkstantines sumas, todėl neatmetama ir situacija, kad į M. K. bei jo žmonos asmeninę sąskaitą tretieji asmenys galimai pervedė įmonei priklausančias lėšas, kurias vėliau M. K., L. K. pervedė į įmonės sąskaitą kaip suteiktą paskolą, nors faktiškai tai galėjo būti įmonės pinigai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo tikslo skolintis, o skolinosi tik tam, kad pinigus vėl grąžintų M. K., kas leidžia manyti, kad tokiu būdu M. K., pasinaudodamas įmone, siekė legalizuoti pinigus.

Butas buvo vienintelis įmonės turėtas likvidus turtas. UAB „Tobulas projektas“ sumokėjus 160 000 Eur buto kainą UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. K. pirmiausia išsimokėjo 100 000 Eur sau ir 36 000 Eur – savo žmonai L. K., kaip paskolos grąžinimą, nors mokėjimų atlikimo momentu buvo pirmesnės eilės kreditorius VMI, kuriai pirmiausiai turėjo būti sumokėtas PVM mokestis už parduotą butą. Tokiu būdu trečios eilės kreditorei VMI nepaliko jokių galimybių gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą, nes po buto pardavimo įmonė faktiškai veiklos nevykdė, pajamų negavo.

Laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2022 m. sausio 24 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos akcininko bei vadovo M. K. buvo atliekami tarpusavio mokėjimai įvairiomis paskirtimis, o viena iš mokėjimuose nurodytų paskirčių yra įvardinta kaip paskola, tačiau buvo ir mokėjimų, nenurodant mokėjimo paskirties. Tarp M. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nei rašytinės, nei notarinės formos paskolos sutartys nebuvo sudarytos, įmonės paskolos iš fizinių asmenų VMI nedeklaruotos. M. K. buvo įmonės vadovas ir būtent jo pareiga buvo pateikti VMI deklaracijas apie iš fizinių asmenų gautas ir grąžintas paskolas. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registrui neteikė finansinių ataskaitų rinkinių už 2021, 2022 metus, grynųjų pinigų (26 000 Eur) įnešimas kortele į įmonės banko sąskaitą 2020 m. liepos 22 d. apskaitoje registruotas kaip akcininko įnašas, paskola ir neatitinka pirminių apskaitos dokumentų. Įmonės akcininkas M. K. nebuvo priėmęs sprendimo atlikti akcininko įnašus, paskolos sutartys taip pat nebuvo sudarytos, o mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodyta „grynųjų pinigų įnešimas su skyriaus kortele“. Pagal 2020 m. liepos 2 d. kasos pajamų orderį Nr. 07-1 M. K. įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą grynaisiais pinigais 10 000 Eur, mokėjimo paskirtis – akcininko beprocentinė paskola. Kasos knygoje 2020 m. sausio mėn. neteisingai nurodyta, kad M. K. įnešė 10 400 Eur, kas neatitinka kasos pajamų orderyje nurodytos įneštos sumos. Bankroto bylos iškėlimo dienos (2023 m. rugpjūčio 18 d.) balanso duomenimis M. K. skola įmonei sudaro 8 741,18 Eur. Nemokumo administratorei patikrinus pirminius apskaitos dokumentus, nustatyta, kad M. K. skola įmonei yra 49 850 Eur, kas reiškia, kad M. K., būdamas įmonės vadovu, šią sumą tiesiog pasisavino. Pasisavinta suma reikšmingai yra didelė, jos pakaktų visiems BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių reikalavimams patenkinti, ir jei M. K. nebūtų jos pasisavinęs, įmonė būtų moki, kas reiškia egzistuojantį priežastinį ryšį tarp įmonės blogo valdymo ir įmonės nemokumo. Apskaita įmonėje buvo vedama aplaidžiai ir neteisingai, finansinės apskaitos įrašai prieštarauja pirminiams apskaitos dokumentams, kas sudaro pagrindą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Visą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymo laikotarpį iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas buvo suinteresuotas asmuo M. K., kuriam kyla atsakomybė už tyčinio bankroto sukėlimą.

Suinteresuotas asmuo M. K. prašė pareiškėjos prašymą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėja netinkamai nurodo įmonės nemokumo momentą – 2020 m. gruodžio 31 d. Tuo metu įmonė neturėjo pradelstų mokėjimų darbuotojams, valstybiniam biudžetui ir socialinio draudimo fondo valdybai. Tik 2022 metais, kilus prievolei sumokėti PVM, atsirado skola valstybės biudžetui. Įmonė 2020 m. lapkričio 26 d. buvo sudariusi preliminarią pardavimo sutartį, pagal kurią buvo planuojama butą parduoti už 187 000 Eur. Turto vertė nurodyta 2020 m. gruodžio 31 d. balanse neatspindėjo tikrosios įmonės valdomo turto vertės. Įmonė 2020-2022 metais sudarinėjo sandorius, gavo pajamas iš veiklos, investavo į nekilnojamąjį turtą, ketino užsiimti išperkamąja nuoma. Kaip matyti iš prie prašymo pridėtos VMI pažymos „Apskaitos duomenys“, didžiausia skola kreditorei susidarė būtent iš buto pardavimo ir tik 2022 m. sausio 25 d. Įmonės vadovas tikėjosi šią skolą padengti iš konsultavimo paslaugų, tačiau, veiklai nesiklostant sėkmingai, įmonė pakankamai pajamų neuždirbo ir skolos nepadengė. Įmonė nemokia tapo dėl nesėkmingai įgyvendinto 2020 m. liepos 22 d. buto, (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties projekto. Butas buvo įgytas už 134 750 Eur kainą su PVM, o parduotas už 160 000 Eur, iš kurių 132 231,40 Eur – buto kaina ir 27 768,60 Eur – PVM, t. y. 25 250 Eur brangiau, nei įsigijimo kaina. Įmonė dėl buto pardavimo realiai nuostolių nepatyrė, todėl 20 000 Eur rezervacijos mokesčio grąžinimas nėra įmonės nuostoliai, o jo pasilikimas būtų vertinamas kaip nesąžiningas praturtėjimas.

Įmonė negalėjo parduoti buto 33 873 Eur brangiau (PVM suma), nei rinkos kaina, nes joks pirkėjas nebūtų pirkęs buto brangiau, kai rinkoje yra galimybė įsigyti analogišką turtą ženkliai pigiau. Prievolė sumokėti PVM kilo jau po sandorio sudarymo, yra įmonės veiklos rezultatas, kildinamas iš imperatyvių teisės normų ir negali būti laikoma žala ar, atitinkamai, nuostoliais įmonei. Aplinkybė, kad įmonė turėjo mokėti palūkanas ar PVM valstybės biudžetui, savaime nepatvirtina, kad butą buvo galima parduoti brangiau, nei rinkos kaina. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kad suinteresuotas asmuo iš buto pardavimo mažesne kaina būtų gavęs kokios nors naudos, kas patvirtintų jo nesąžiningus veiksmus ir įmonės tyčinį privedimą prie bankroto. Pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad PVM turėjo būti sumokėtas 2021 m. gruodžio mėnesį, nes pardavus turtą dar nėra žinoma mokėtina PVM suma, kadangi įstatymas leidžia atlikti PVM atskaitymus. Prievolė VMI sumokėti PVM susidarė tik 2022 m. sausio 25 d. Be to, didesnė dalis prievolės buvo padengta. Suinteresuotas asmuo pinigus įmonei skolino daugiausiai iš paties pasiskolintų pinigų, todėl turėjo įsipareigojimą grąžinti paskolą šiems asmenims, kas, pardavus butą, ir buvo padaryta. Pats suinteresuotas asmuo jokios naudos iš buto pardavimo neturėjo, dėl nesėkmingo projekto patyrė tik nuostolius. Daugiau nei pusė mokėtino PVM buvo padengta, kas patvirtina, kad sandorių sudarymu nebuvo siekiama gauti asmeninės naudos, išvengiant mokesčių mokėjimo, o skola Mokesčių inspekcijai susidarė jau po sandorio sudarymo dėl nesėkmingai įgyvendinto projekto.

Suinteresuotasis asmuo į įmonės banko sąskaitą ar kasą yra įnešęs viso 153 135 Eur (130 350 + 10 535 + 12 250). Tokiu būdu ieškovė yra permokėjusi atsakovui tik 2 565 Eur (155 700 – 153 135), kas nelėmė įmonės bankroto, galimai permoka buvo atlikta per apsirikimą, neturint tikslo pasisavinti įmonės lėšų. Pareiškėja nepagrįstai neįtraukė suinteresuotojo asmens į įmonės banko sąskaitą 2021 m. birželio 1 d. grynųjų pinigų įnešimo 535 Eur sumai ir 2021 m. spalio 11 d. grynųjų pinigų įnešimo 10 000 Eur sumai (du įnešimai po 5 000 Eur). Be to, pareiškėja į suinteresuotojo asmens įmonei sumokėtų pinigų sumą neįtraukė 12 250 Eur grynųjų įnešimo į kasą pagal kasos pajamų orderius 2021 TIM 03-1, TIM 03-2, TIM 04-1, TIM 05-1, TIM 07-1, TIM 09-1, 2022 TIM 01-1. Pinigų mokėjimų nurodymus ar grynųjų įnešimus patvirtina banko sąskaitų išrašai. Didžioji dalis paskolų buvo suteikta, įnešant į įmonės banko sąskaitą, nurodant, kad tai yra paskola. Į įmonės kasą pinigai buvo įnešti buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuojant, kad tai yra paskola. Tai atitinka įstatyme numatytą sąvoką „kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui“. Įmonė nemokėjo suinteresuotajam asmeniui jokių palūkanų ar delspinigių, taip pat negrąžino įmonei paskolintų pinigų. Paskolų nedeklaravimas VMI, kai jų realumą pagrindžia banko sąskaitų išrašai, savaime neturėjo įtakos įmonės nemokumui.

Suinteresuotasis asmuo, kaip įmonės vadovas, perdavė nemokumo administratorei visus įmonės dokumentus, įskaitant ir buhalterinės apskaitos. Administratorė turi galimybę nustatyti pinigų srautus, sandorius, įmonės prievoles ir gautinas sumas. Pinigai buvo įnešti kaip suinteresuoto asmens paskola įmonei, ką patvirtina išrašas iš banko sąskaitos, todėl atskiro akcininko sprendimo suteikti paskolą nereikia. Kaip matyti iš banko išrašo, paskola buvo panaudota sumokėti už buto įsigijimą, todėl nesuprantama, kokia žala buvo padaryta, įnešant pinigus į banko sąskaitą. Be to, pateiktas banko sąskaitos išrašas tik nuo 2020 m. liepos 22 d., galimai 2020 m. liepos mėnesį suinteresuotas asmuo daugiau įnešė į banko sąskaitą. Net jeigu kasos knygoje klaidingai nurodyta įnešta suma, nemokumo administratorė turi galimybę patikrinti informacijos teisingumą ir 400 Eur netikslumas neturėjo įtakos nemokumui. Suinteresuoto asmens veiksmuose nebuvo jokių tyčinių sąmoningų veiksmų privesti įmonę prie bankroto. Jeigu dėl kokių nors veiksmų įmonei ar kreditoriams buvo padaryta žala, nemokumo administratorė turi teisę ginti kreditorių teises kitomis priemonėmis.

Pareiškimas netenkintinas.

Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant JANĮ nuostatas, yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-665-567/2023).

Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta Jolanta Žukauskienė. Ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugpjūčio 8 d. Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartimi patvirtinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 31 939,98 Eur. Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 2020 m. liepos 2 d. iki nutarties UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo buvo M. K..

Dėl nemokumo momento

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, nes JANĮ normos tyčinio bankroto instituto taikymą sieja su įmonės nemokumo būkle. Tik nustačius juridinio asmens nemokumo faktą tam tikru momentu, galima analizuoti buvusių įmonės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą bei, tuo remiantis, daryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorė pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2021 ir 2022 metus, todėl galima teigti, kad įmonė nuo 2020 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki.

Juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 str. 7 d.).

Sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens (ne)mokumo, taikomi balanso ir likvidumo testai. Pagal balanso testą vertinamas juridinio asmens turimo turto ir įsipareigojimų kreditoriams santykis. Teismų praktikoje pažymima, kad, siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė. Nors juridinio asmens (ne)mokumą pirmiausiai apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau tai nėra vieninteliai dokumentai juridinio asmens mokumo būklei nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023, kt.). Pagal likvidumo testą vertinamos juridinio asmens galimybės vykdyti pinigines prievoles kreditoriams. Skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai yra suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-301-910/2023).

Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. nutartyje teismas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ VĮ Registrų centrui vėliausiai pateikto 2020 m. balanso duomenimis įmonės turto vertė turto vertė 2020 metų gruodžio 31 d. siekė 152 100 Eur sumą, iš kurios 111 363 Eur sudarė ilgalaikis materialusis turtas, 40 737 Eur trumpalaikis turtas (42 Eur – atsargos, 23 170 Eur – per vienerius metus gautinos sumos, 17 525 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai). Be to, suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepime nurodė, kad pagal 2020 m. lapkričio 26 d. sudarytą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį buvo planuojama butą parduoti už 187 000 Eur, todėl sutiktina, kad 2020 m. balanse yra nurodyta buhalterinė įmonės turto vertė. Tuo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 166 899 Eur sumą, iš jų: 110 609 Eur po vienų metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai ir 56 290 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai. Iš 2020 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2020 metais įmonė patyrė 17 298 Eur nuostolių.

Iš byloje pateiktų apyvartos žiniaraščio ir Luminor banko sąskaitos išrašo matyti, jog 2020 m. paskutinį ketvirtį (spalio – gruodžio mėn.), 2021 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, atliko mokėjimus pagal 2020 m. liepos 1 d. paskolos sutartį; 2021 m. įmonė tęsė veiklą, gavo pajamų, mokėjo darbo užmokestį, įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, komunalinių paslaugų mokesčius, grąžino paskolas, atliko mokėjimus pagal taikos sutartis. Byloje nėra duomenų (kreditorių pretenzijų, raginimų atsiskaityti, inicijuotų skolų išieškojimo procesų ar pan.) apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 metais sistemingai nevykdytus įsipareigojimus kreditoriams. Be to, byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtas nekilnojamasis turtas – butas, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 2021 m. gruodžio 16 d., taigi, 2022 m. sausio mėn. įmonė nekilnojamojo turto neturėjo.

Iš 2022 m. apyvartos žiniaraščio ir šio laikotarpio Luminor banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2022 m. sausio mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo įmoką Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, atliko mokėjimus pagal taikos sutartis, paskolos grąžinimus M. K.. Bankroto bylos (Nr. eB2-410-657/2024) duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 13 810,14 Eur įsiskolinimas kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos susidarė nuo 2022 m. sausio 26 d. (CPK 179 str.3 d.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. vasario mėn. dar atliko tam tikrus nedidelių sumų mokėjimus. Nustatyta, kad 1,79 Eur skola UAB „Kauno vandenys“ susidarė 2022 m. vasario 19 d., 197,55 Eur skola AB „Energijos skirstymo operatorius“ susidarė pagal 2022 m. sausio – spalio mėn. išrašytas sąskaitas. Vykdomasis raštas Nr. e2SP-12492-894/2021 kreditorei UAB „Legal Balance“ išduotas 2022 m. liepos 13 d. (civilinė byla Nr. eB2-410-657/2024).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentai už vėlesnį laikotarpį VĮ Registrų centrui nėra pateikti, todėl įvertinti jos tuometinę finansinę būklę pagal finansinės atskaitomybės dokumentus nėra galimybės.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. rugpjūčio 18 d. balanso duomenimis įmonė turėjo tik trumpalaikio turto, kurio vertė siekė 8 994,90 Eur sumą, ir kurio pagrindas – per vienerius metus gautinos sumos. Mokėtinos sumos sudarė 28 644,86 Eur. Iš 2023 m. rugpjūčio 18 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2022 metais įmonė patyrė 122 004 Eur nuostolių.

Antstolių informacinės sistemos AIS duomenimis antstolė A. A. nuo 2022 m. gegužės 18 d. vykdė išieškojimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomosiose bylose: 13 414,71 Eur suma Valstybinei mokesčių inspekcijai (išieškojimas vykdomas nuo 2022 m. gegužės 18 d.), 215,80 Eur suma AB „Kauno energija“ (išieškojimas vykdomas nuo 2022 m. liepos 1 d.), 16 050 Eur suma UAB „Legal Balance“ (išieškojimas vykdomas nuo 2022 m. rugsėjo 26 d.).

Apibendrinant nustatytas aplinkybes ir palyginus nustatyto turto ir įsipareigojimų santykį, darytina išvada, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. pirmojo ketvirčio buvo nemoki (JANĮ 2 str. 7 d.).

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju tyčinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą pareiškėja grindė keliais aspektais: nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių sudarymu (JANĮ 70 str. 2 d. 1 p.), turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina (JANĮ 70 str. 2 d. 2 p.), atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (JANĮ 70 str. 2 d. 3 p.), apgaulingu ir (ar) netinkamu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu (JANĮ 70 str. 2 d. 4 p.) bei bendrovei priklausančių piniginių lėšų pasisavinimu.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, nulėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė nurodo, kad dėl sąmoningų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo M. K. veiksmų, buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, susiję su 2783/5000 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir 803/50000 dalių automobilių saugyklos įsigijimu ir perleidimu, sudarantys faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą tyčiniu. (JANĮ 70 str. 2 d. 1 p., 2 p.).

Nustatyta, kad tarp suinteresuoto asmens M. K., kaip pirkėjo, ir UAB „DM Investicija“, kaip pardavėjo, 2019 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta rašytinė preliminarioji buto pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 19/11/11, pagal kurią UAB „DM Investicija“ įsipareigojo pastatyti gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), ir M. K. parduoti vieną butą, o M. K. įsipareigojo nupirkti pastatytame name butą su automobilių parkavimo vieta už 134 754 Eur (su PVM) kainą. 2020 m. liepos 22 d. sudarytas susitarimas dėl teisių ir pareigų perleidimo prie 2019 m. lapkričio 11 d. Preliminariosios sutarties Nr. 19/11/11, kuriuo M. K. perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ visas pirkėjo teises ir pareigas pagal Preliminariąją sutartį; pardavėja UAB „DM Investicija“ užskaitė M. K. pagal Preliminariąją sutartį sumokėtą 10 000 Eur avansą, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ avansą (Susitarimo 3 p.).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ su paskolos davėjo atstove UAB „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ 2020 m. liepos 10 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. 6-2007-1 pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteikta 102 900 Eur paskola butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti; paskolos terminas – 12 mėn., fiksuota palūkanų norma – 10 proc., padidinta palūkanų norma – 20 proc.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. liepos 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu iš UAB „DM Investicija“ už 134 750 Eur kainą su PVM (111 363,64 Eur + 23 386,36 Eur) įsigijo 2783/5000 dalis buto (126 250 Eur) ir 803/50000 dalis automobilių saugyklos (8 500 Eur), esančių (duomenys neskelbtini) (2020 m. liepos 30 d. PVM sąskaita faktūra DM serija Nr. 00275).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. M. 2020 m. lapkričio 26 d. sudarė buto rezervacijos sutartį, tačiau nesudarius pagrindinio sandorio, 20 000 Eur rezervavimo mokestis buvo grąžintas galimam pirkėjui A. M. (2021 m. gegužės 13 d. kasos išlaidų orderis Nr. 05-1).

Administratorė teigia, kad M. K., grąžinęs pirkėjui sumokėtą 20 000 Eur rezervavimo mokestį, tyčia, sąmoningai padarė įmonei 20 000 Eur žalą negautų pajamų forma. Teismas neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjos argumentais dėl rezervacijos mokesčio grąžinimo.

Rezervacijos sutartis laikytina vartojimo sutartimi, sudaryta su vartotoju A. M. (CK 6.228¹ str. 1 d.). Sutartyje šalys buvo susitarusios dėl avanso ir netesybų, t. y. kad pirkėjui atsisakius pirkti butą, sumokėtas 20 000 Eur rezervacijos mokestis liktų pardavėjui kaip bauda už neįvykdytus įsipareigojimus. Taigi, rezervacijos sutartyje buvo numatyta tik vartotojo atsakomybė sutarties pažeidimo atveju. Be to, iš bylos duomenų galima spręsti, kad rezervuotą butą pirkėjas atsisakė įsigyti dėl susiklosčiusių aplinkybių, nesant jo kaltės, nes, jam atlikus nekilnojamojo turto vertinimą, nustatyta per maža jo rinkos vertė, todėl jis negavo finansavimo šiam butui įsigyti.

Atsižvelgus į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų nuostatas dėl nesąžiningų sutarties sąlygų bei pirkėjo atsisakymo pirkti butą kaltės nebuvimą, įmonė turėjo pagrindą grąžinti sumokėtą avansą, nes šalys rezervacijos sutartį nutraukė bendru sutarimu. Be to, įmonė dėl avanso grąžinimo realių nuostolių nepatyrė.

Kaip jau minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Tobulas projektas“ 2021 m. lapkričio 21 d. sudarė Preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį. Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2021 m. gruodžio 16 d., pagal kurią butas UAB „Tobulas projektas“ buvo parduotas už 160 000 Eur kainą, į kurią įskaičiuotas PVM (sutarties 3.1 p., 3.1.1 p.). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. gruodžio 16 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros bendrai 160 000 Eur sumai matyti, kad buto kaina – 132 231,40 Eur, PVM – 27 768,60 Eur. Nustatytos aplinkybės rodo, kad butas buvo parduotas 25 250 Eur brangiau, nei jo įsigijimo kaina, todėl atmestini nemokumo administratorės argumentai, kad šis turtas parduotas mažesne, nei rinkos kaina. Administratorės nuomone, butas galėjo būti parduotas už turto vertinimo ataskaitoje nurodytą 161 300 Eur kainą be PVM, kas, pridėjus PVM, reikštų – už 195 173 Eur. Tačiau turto vertinimo ataskaita parengta 2021 m. rugpjūčio 4 d., turtas buvo parduotas 2021 m. gruodžio 16 d. Be to, byloje nemokumo administratorė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo reali galimybė šį turtą parduoti už didesnę kainą, nei jis buvo parduotas UAB „Tobulas projektas“ (CPK 178 str.).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 metų finansinės atskaitomybės rinkinyje nurodytos jos veiklos rūšys: nekilnojamojo turto operacijos už atlygį arba pagal sutartį, nekilnojamojo turto operacijos, nekilnojamojo turto tvarkyba už atlygį arba pagal sutartį. Teismo vertinimu, kol įmonė nėra įsitvirtinusi rinkoje, nėra sukaupusi turto, nėra neįprasta veiklos pradžioje verslui vykdyti naudoti skolintas lėšas. Pažymėtina, kad ši aplinkybė atsispindėjo įmonės 2020 m. balanso eilutėje „Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai“. Palūkanų už paskolą mokėjimo faktas savaime nereiškia sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto. Nėra pagrindo sutikti, kad nekilnojamojo turto operacijų, tvarkybos veikla užsiimančiai įmonei įsigytas butas buvo aiškiai nereikalingas, įsigytas neapgalvotai, iš anksto žinomai nuostolingai. Nekilnojamojo turto įsigijimo metu neįmanoma tiksliai numatyti, kiek prireiks investicijų į šį turtą, kokia kaina vėliau pavyks jį parduoti. Nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad buto įsigijimas neatitiko įmonės poreikių, ar šiuo atveju, dėl susiklosčiusių aplinkybių, įmonė negavo pakankamo pelno. Prievolė sumokėti PVM kilo po sandorio sudarymo, yra įmonės veiklos rezultatas, kilęs iš imperatyvių teisės normų ir negali būti laikoma žala ar nuostoliais įmonei, o duomenų apie baudų įmonei dėl nesumokėto PVM paskyrimą byloje nėra.

Pareiškėja nurodė ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 str.3 d.), kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-4995-1044/2024 pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui M. K. buvo sprendžiamas ginčas dėl 25 350 Eur skolos iš paskolos teisinių santykių ir 10 000 Eur skolos pagal teisių ir pareigų perleidimo sutartį.

Nors pastarųjų sandorių teisėtumo klausimai keliami ir nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, kad bendrovės tyčinio bankroto požymio prasme negali būti vertinami sandoriai, kurie ginčijami kitose bylose. Priešingu atveju, susiklostytų situacija, jog skirtingose bylose galėtų būti priimti skirtingi procesiniai sprendimai tų pačių sandorių atžvilgiu, kas prasilenktų tiek su teisingumo principu, tiek su teise į teisingą teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130-553/2019). Todėl konstatuotina, kad ginčas dėl tapačių aplinkybių buvo išspręstas 2024 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4995-1044/2024, kuriame ištirtos ir teisiškai įvertintos su šių sandorių teisėtumu susijusios aplinkybės, nors šis sprendimas nėra įsiteisėjęs. Atsižvelgus į formuojamą teismų praktiką, šios aplinkybės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyčinio bankroto požymio prasme nevertintinos.

Atkreiptinas dėmesys, kad tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu, todėl apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2020 m. liepos 10 d. paskolos sutartis, buto pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos, vykdant įprastinę ūkinę – komercinę veiklą. Tiek jomis, tiek sprendimu dėl rezervacijos mokesčio grąžinimo nebuvo kryptingai siekiama privesti įmonę prie bankroto ar bloginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę padėtį, patirti tam tikri finansiniai praradimai buvo sąlygoti netinkamai susiklosčiusių komercinės veiklos aplinkybių. Iš mokesčių administratoriaus duomenų matyti, kad didesnė nei pusė už parduotą butą mokėtino PVM dalis – 14 699,93 Eur buvo sumokėta, kas taip pat rodo, kad šio sandorio sudarymu nebuvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo.

Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai nėra įrodyti (CPK 178 str.).

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

Administratorės teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavus 160 000 Eur sumą už vienintelį įmonės turėtą likvidų turtą – parduotą butą, M. K. pirmiausiai sau išsimokėjo 100 000 Eur ir savo žmonai L. K. išmokėjo 36 000 Eur, kaip paskolos grąžinimą, nors šių mokėjimų atlikimo momentu buvo pirmesnės eilės kreditorius – Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai pirmiausia turėjo būti sumokėtas PVM mokestis už parduotą butą.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, gali atsižvelgti į tai, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, jog kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019). Taigi, įstatymo nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių.

Pažymėtina, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 ar 115³ straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi, PVM mokėtojas pagal PVM įstatymo 89 straipsnyje nustatytą tvarką apskaičiavęs mokestinio laikotarpio mokėtiną į biudžetą sumą, privalo ją sumokėti ne vėliau kaip iki mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino paskutinės dienos, t. y. deklaracijos pateikimo ir sumokėjimo terminas sutampa. Kalendorinio mėnesio PVM deklaracijoje apskaičiuota PVM suma turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Jeigu PVM mokėtojo mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis, tai toks PVM mokėtojas, apskaičiavęs kalendorinio pusmečio mokėtiną į biudžetą PVM sumą, privalo sumokėti į biudžetą ne vėliau, kaip iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 dienos, t. y. kalendorinio pusmečio PVM deklaracija turi būti pateikta, o joje apskaičiuota į biudžetą mokėtina PVM suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 dienos. Jeigu PVM mokėtojui mokesčio administratoriaus yra nustatęs kitokį mokestinį laikotarpį, tai tokio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 25 dienas nuo šio mokestinio laikotarpio pabaigos. Jeigu Lietuvoje PVM mokėtoju yra įsiregistravęs asmuo, teikiantis paslaugas elektroniniu būdu, kurio mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis, tai toks PVM mokėtojas iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 20 dienos privalo sumokėti PVM deklaracijoje nurodytą PVM sumą, apskaičiuotą už visas Europos Bendrijų teritorijoje elektroniniu būdu suteiktas paslaugas. Taigi, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnio 1 dalies reikalavimus PVM į valstybės biudžetą turi būti sumokėtas iki PVM deklaracijos pateikimo dienos, t. y. iki mėnesio 25 d., kas matyti ir iš mokesčių administratoriaus apskaitos duomenų (prievolės mokėjimo terminas – 2022 m. sausio 25 d.).

Nagrinėjamu atveju iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ Luminor banko sąskaitos išrašo už 2021 metus matyti, kad L. K. 36 000 Eur suma, kaip paskolos grąžinimas, išmokėta 2021 m. gruodžio 17 d. M. K. 49 000 Eur suma, kaip paskolos grąžinimas, išmokėta 2021 m. gruodžio 19 d., 20 000 Eur suma – 2021 m. gruodžio 28 d., 8 000 Eur suma – 2022 m. sausio 10 d., 4 000 Eur suma – 2022 m. sausio 18 d., 32 000 Eur suma – 2022 m. sausio 24 d., taigi, iki mokestinės prievolės susidarymo, įmonei dar nesant nemokiai. Todėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies normos netaikytinos. Kartu pažymėtina, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad šie mokėjimai buvo atlikti, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėjimo, t. y. atsiskaitymo su kreditore Valstybine mokesčių inspekcija prie LR FM. Byloje esantys paties mokesčių administratoriaus informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad didesnioji dalis mokėtino PVM kreditorei yra sumokėta. Iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad šie mokėjimai buvo atlikti, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėjimo, t. y. atsiskaitymo su pirmesnės eilės kreditoriumi, juolab, kaip jau minėta, dalis mokėtino PVM buvo sumokėta.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis taip pat nėra įrodytas (CPK 178 str.).

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

Nemokumo administratorė reikalavimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindžia ir aplinkybėmis, jog BUAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registrui neteikė finansinių ataskaitų rinkinių už 2021, 2022 metus, o būtent 2021-2022 m. vykdytų finansinių operacijų pagrindu iš esmės grindžiami tyčinio bankroto požymiai, todėl jų nepateikimas apsunkina tikrosios finansinės padėties, įsipareigojimų ir turto sudėties nustatymą.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti finansinių ataskaitų rinkiniai, kas reiškia, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai įmonės apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalterinės apskaitos dokumentai

Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką aplinkybė, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų, leidžia spręsti apie tyčinį bankrotą kvalifikuojančio požymio – netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos, dėl ko įprastai nėra galimybės nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ir įvertinti turtą, identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-841-381/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-318-381/2017; kt.). Nustačius netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ar buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimą bankroto administratoriui, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (dabar galiojančio JANĮ 70 str. 2 d. 4 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Vien tik apgaulingai ar aplaidžiai vestos buhalterinės apskaitos nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus.

Sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, privalu nustatyti ne tik šiame punkte nurodytos aplinkybės egzistavimą, bet ir tai, ar minėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą, kadangi minėta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai gali būti taikomi tik neatsiejamai nuo JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinio bankroto sąlygų.

CK 2.82 straipsnio 3 dalyje tarp įmonės vadovo pareigų nurodytas juridinio asmens veiklos organizavimas, o pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies nuostatas bendrovės vadovas yra atsakingas už jos veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą, bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui. Bendrovės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą ir šių dokumentų išsaugojimą numatyta ir Finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 21 straipsnyje.

CK 2.66 straipsnio 4 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais Juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Pagal ABĮ 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir atskiros socialinės atsakomybės ataskaitos parengimą ir paskelbimą atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal vadovui, valdymo ir priežiūros organams įstatymais atitinkamai priskirtą kompetenciją.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ VĮ Registrų centro tvarkomam Juridinių asmenų registrui yra pateikusi finansinės atskaitomybės ataskaitas tik už 2020 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ginčui aktualiu laikotarpiu buvo M. K.. Atsižvelgus į nurodytas įstatymo nuostatas ir aplinkybę, kad bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta 2023 m. liepos 31 d., įmonės vadovas turėjo prievolę Juridinių asmenų registrui pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2021 ir 2022 metus, tačiau šios pareigos nevykdė.

Nagrinėjamu atveju yra reikšmingos ir aplinkybės, kad administratorei buvo perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, pateiktas 2023 m. rugpjūčio 18 d. sudarytas įmonės balansas, pelno (nuostolių) ataskaita. Nors administratorė nurodė, kad dėl nepateiktų 2021 ir 2022 metų balansų buvo apsunkintas tikrosios finansinės padėties, įsipareigojimų ir turto sudėties nustatymas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad esminės teisiškai reikšmingos aplinkybės yra nustatytos, taigi, įmonės veiklą buvo galima įvertinti, remiantis kitais duomenimis. Todėl vien pats 2021 ir 2022 metų balansų nepateikimo Juridinių asmenų registrui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį sukelti bendrovei ir jos kreditoriams žalą, nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, teismo nuomone, savaime nepatvirtina tyčinio bendrovės bankroto požymio.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą buhalterinės apskaitos aplaidaus ar apgaulingo tvarkymo požymį pareiškėja grindžia ir aplinkybėmis dėl M. K. ir jo žmonos L. K., kaip fizinių asmenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktų paskolų ir jų grąžinimo.

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.

Įstatymas nedraudžia įmonės vadovui nei jo sutuoktinei, kaip fiziniams asmenims, suteikti paskolą įmonei. Administratorė pagrįstai nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 55¹ straipsnio 1 dalies imperatyvios nuostatos įpareigoja Lietuvos Respublikoje įregistruotus juridinius asmenis kartą per metus pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas ir iš fizinių asmenų gautas paskolas bei jų dydį centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais, išskyrus atvejus, kai ši informacija teikiama šio Įstatymo 55 straipsnyje nustatyta tvarka. M. K. paskolų UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisiniai santykiai buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-4995-1044/2024 nagrinėjimo dalykas, jų suteikimo ir grąžinimo faktinės aplinkybės teisiškai įvertintos minėtoje byloje. Administratorė pripažįsta ir bylos dokumentai patvirtina, kad L. K. 36 000 Eur paskolos sumą įmonei pervedė dviem banko pavedimais (2021 m. rugpjūčio 27 d. – 4 000 Eur, 2021 m. rugpjūčio 31 d. – 32 000 Eur). UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos sumą jai grąžino 2021 m. gruodžio 17 d. bankiniu pavedimu. Taigi, paskolos suteikimo ir grąžinimo realumas pagrįstas banko sąskaitų išrašais. Vien paskolų nedeklaravimas Valstybinei mokesčių inspekcijai ar ūkinių operacijų tvarkos nesilaikymas,, nenustačius, kad būtent dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo buvo padaryta žala kreditoriams, tokie veiksmai (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ar jį nuslėpti, nėra pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (CPK 178 str.).

Dėl lėšų pasisavinimo

Pareiškėja pareiškimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad atsakovas M. K. nepagrįstai pasisavino 49 850 Eur.

Kaip jau minėta, klausimas dėl paskolų teikimo, lėšų 25 350 Eur pasisavinimo, buvo sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4995-1044/2024. Teismo vertinimu, šioje byloje pareiškėja neįrodė neteisėto didesnės sumos pasisavinimo (CPK 178 str.). Be to, pažymėtina, jog įmonės finansinių reikalavimų dydis nuo 2020 m. buvusios 166 899 Eur sumos sumažėjo iki 32 417,04 Eur (patvirtinti 2023 m. spalio 18 d. nutartimi), taigi, labiau tikėtina, kad paskolos buvo naudojamos įmonės reikmėms.

Šie duomenys paneigia nemokumo administratorės nurodytas aplinkybes, kad tokiais veiksmais sąmoningai buvo siekiama esminiai bloginti bendrovės padėtį, taip išvengiant įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį pripažinti nustatytu nėra pagrindo.

Dėl bylos baigties

Kadangi JANĮ nėra reglamentuojamas įrodinėjimo naštos paskirstymas, taikytina CPK įtvirtinta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė civiliniame procese, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str., 182 str.). Tai reiškia, kad, pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Prašymą pateikęs asmuo įrodinėjimo naštos negali perkelti teismui, kadangi tokiu atveju būtų paneigiamas rungimosi principas.

Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tapo nemoki ar jos finansinė padėtis iš esmės pablogėjo dėl sąmoningo kryptingo blogo juridinio asmens valdymo ir nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad įmonės nemokumą sukėlė žinomai nenaudingi, kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus pažeidžiantys sandoriai (CPK 178 str., 185 str.). Bylos duomenimis jos vadovas dėjo pastangas išlaikyti įmonės gyvybingumą, vystyti verslą, tačiau dėl verslo nesėkmės, išvengti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo nepavyko. Byloje nenustačius esminių tyčinio bankroto elementų, tenkinti pareiškimą dėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pripažinimo tyčiniu nėra pagrindo (JANĮ 70 str. 1 d.).

Dėl tyčinį bankrotą sukėlusio asmens

JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Teismui pritaikius JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normą, nustatomas buvusių juridinių asmenų valdymo organų ir (ar) dalyvių civilinės atsakomybės sąlygos, konkrečiai – šių asmenų neteisėti veiksmai ir kaltė.

Nagrinėjamu atveju, nesant pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, klausimas dėl asmens, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą nesprendžiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Suinteresuotas asmuo M. K. prašo iš ieškovės administravimo išlaidų jam priteisti 1 750,87 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš jų 1 448,37 Eur už atsiliepimo į pareiškimą parengimą bei 302,50 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga, atstovavimą teismo posėdyje (2024 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra Serija IL Nr. 240039, 2024 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita faktūra Serija IL Nr. 240048, banko Swedbank, AB 2024 m. gegužės 20 d. ir 2024 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymai). Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, todėl priteistina iš pareiškėjos. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra bankrutuojanti įmonė, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš jos bankroto administravimui skirtų lėšų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70-71 straipsniais, Civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Netenkinti nemokumo administratorės pareiškimo dėl uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Priteisti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administravimui skirtų lėšų suinteresuotam asmeniui M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 750,87 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt eurų 87 ct) teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.