Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2023 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo O. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudos bausmė.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą.

Iš nuteistojo O. B. priteista 23,02 Eur Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos patirtai turtinei žalai atlyginti.

Mažamečio nukentėjusiojo atstovo A. M. atsisakymas nuo civilinio ieškinio dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priimtas ir procesas dėl šio civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nutrauktas.

Prokuroro 2023 m. birželio 5 d. nutarimu iki 2023 m. gruodžio 5 d. paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuteistojo turtui – butui, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis O. B. ir jo gynėjas advokatas Raimundas Gargasas prašė apeliacinį skundą tenkinti apeliacinio skundo motyvais, nukentėjusiojo G. M. atstovas A. M. prašė tenkinti skundą. Prokuroras Gintaras Jakštas prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, atitinkamai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo O. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl jo kaltės įrodytumo yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje surinktus įrodymus lygino tarpusavyje, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, pateikė motyvus, kodėl vienais jų remiasi, o kitus laiko nepatikimais ir atmeta, nuosprendžio dalyje, susijusioje su nuteistojo O. B. smurtiniais veiksmais nukentėjusiojo G. M. atžvilgiu, reikšmingos faktinės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai, išsamiai ir visapusiškai įvertinus bylos įrodymus, o jų pagrindu nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-10-489/2017, Nr. 2K-313-489/2019). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio tyčinio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

9. O. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2023 m. sausio 27 d., apie 12.30 val., suėmęs už kuprinės rankenos, jėga nusivedė mažametį G. M., gim. (duomenys neskelbtini), už daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kampo, kur prilaikydamas už kuprinės rankenos, tyčia prispaudė G. M. nugara prie sienos ir sudavė du smūgius kumščiu į pilvą, taip smurtaudamas sukėlė mažamečiam nukentėjusiajam fizinį skausmą.

10. Nuteistasis O. B. viso proceso metu neigė smurtavęs prieš mažametį G. M., tačiau jo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam patvirtina paties nukentėjusiojo G. M. parodymai, liudytojų L. K., N. K., R. R., A. P., G. G. parodymai. Nukentėjusysis G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad einant į sustojimą priėjo A. B. tėtis ir pagrasinęs du kartus trenkė į pilvą. Trenkdamas į pilvą laikė už kurpinės. Nukentėjusysis nurodė verkęs, nuo smūgių į pilvą labai skaudėjo. Apie smūgius nurodė niekam nesakęs, pardavėjos viską matė pačios.

11. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu liudytoja R. R. parodė, kad matė, kaip O. B. išlipo iš automobilio, nusivedė vaiką už namo kampo, o po to vaikas iš už namo kampo išėjo susiėmęs už pilvo. Kas vyko už namo kampo nematė, tačiau girdėjo duslų garsą, panašų į smūgio. Liudytoja A. P. taip pat patvirtino, kad matė kaip A. B. tėtis nusivedė G. M. už namo kampo. Vėliau nukentėjusysis išėjo iš už namo kampo apsiverkęs ir susiėmęs už pilvo. Atrodė, kad vaikui skauda.

12. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai sutampa, vienas kitą papildo ir paneigia O. B. nurodytą įvykių versiją, kad jis nusivedęs G. M. su juo tik pasikalbėjo. Nuteistojo O. B. iškeltos versijos, kad jis tik pasikalbėjo su G. M., nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu apklaustas liudytojas T. B. parodė, kad viską matė, buvo vietoje. Jam paskambino A. B. tėtis. Išėjęs iš namų pamatė daug vaikų, tarp jų ir A. B., paskambino pastarojo tėčiui, kad atvažiuotų. Atvažiavo O. B., pasikvietė nukentėjusįjį pakalbėti, paėjo už namo kampo. Pokalbis vyko apie minutę. A. B. tėtis nesudavė jokio smūgio, nebuvo jokio fizinio kontakto. Kai nukentėjusysis išsiskyrė su O. B., berniukas neverkė, tik nuėjo link parduotuvės. Matė prie parduotuvės stovinčias ir rūkančias pardavėjas.

14. Nors liudytojas T. B. parodė, kad matė visą pokalbį, jis taip pat nurodė, kad nukentėjusysis išsiskyręs su O. B. neverkė. Taigi, liudytojo parodymai iš dalies nesutampa su kitų liudytojų parodymais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. B. nurodė, kad matė visą konfliktą, tačiau O. B. kartu su nukentėjusiuoju buvo nuėję už namo kampo, kur pagal bylos medžiagą ir buvo panaudotas fizinis smurtas G. M. atžvilgiu. Liudytojo T. B. parodymai nepaneigia aplinkybės, kad nuteistajam kartu su G. M. nuėjus už namo kampo buvo panaudotas fizinis smurtas. Pažymėtina, kad O. B., norėdamas tik pakalbėti su nukentėjusiuoju, kad pastarasis neskriaustų jo vaiko, neturėjo jokios būtinybės vestis vaiką už namo kampo, kur niekas nematytų, kas vyksta. Konstatuotina, kad nuteistasis nusivedė vaiką už namo kampo siekdamas, kad niekas nematytų tolimesnės įvykio eigos. Šią išvadą patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais, bei prie liudytojos R. R. apklausos pateikta įvykio vietos schema iš kurios matyti, jog stovint toje vietoje, kur buvo vaikų būrys, nėra įmanoma matyti tos vietos, kurioje G. M. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, todėl paties smurto panaudojimo fakto liudytojai, tame tarpe ir T. B., nematė. Taigi apeliacinėje instancijoje apklausto liudytojo T. B. parodymai nepatvirtina nuteistojo O. B. versijos, kad jis nesmurtavo prieš G. M..

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis galėjo meluoti - jo parodymai, duoti skirtingu metu, skyrėsi, atsirasdavo naujų detalių, tai, kad vaikas yra linkęs meluoti, teisiamojo posėdžio metu iš dalies patvirtino ir nukentėjusiojo tėvai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023)

16. Nukentėjusiojo G. M. parodymai iš esmės sutampa su kitų liudytojų parodymais ir bylos medžiaga. Tai, kad skirtingu metu nukentėjusysis nurodė šiek tiek skirtingas aplinkybes paaiškinama ne tik jo amžiumi, bet ir tuo, kad praėjus kuriam laikui nuo įvykio, tam tikros, neesminės aplinkybės pasimiršta. Šiuo atveju svarbu tai, kad G. M. parodymai apie esmines įvykio aplinkybe - tai, kad O. B. nusivedė jį už namo kampo, sudavė du smūgius į pilvą ir tuomet nukentėjusysis pabėgo - nukentėjusiojo parodymuose nekito. Todėl nėra jokio pagrindo, vadovaujantis neesminių aplinkybių pokyčiais nukentėjusiojo parodymuose, teigti, kad jis melavo.

20. Nors O. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo jį teisinančių įrodymų, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išsamiai pasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų. Be to, skunde nenurodoma, kokius įrodymus O. B. laiko jį teisinančiais, tik yra pabrėžiami nukentėjusiojo tėvų parodymai. Tai, kad G. M. tėvai teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jų vaikas galėjo meluoti, nes jau yra melavęs, nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo faktą patvirtinančių duomenų, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojų, nukentėjusiojo tėvų, parodymai sutapo su nukentėjusiojo parodymais, G. M. nurodytomis aplinkybėmis jie pradėjo abejoti tik vėliau, kai nukentėjusysis pradėjo bendrauti su O. B. sūnumi. Kadangi minėtų liudytojų parodymai pakito, jie turi būti analizuojami kritiškai. Nagrinėjamu atveju teisiamajame posėdyje duotų minėtų liudytojų parodymų nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Be to, teisiamojo posėdžio metu liudytojai tik išreiškė abejonę, ar jų sūnus sako tiesą, tačiau kategoriškai neteigė, kad jų sūnus melavo. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistojo argumentas, kad jį teisinantys parodymai nebuvo tiriami, atmetamas kaip nepagrįstas.

21. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

22. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nuteistasis įvykdė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką. O. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. O. B. anksčiau neteistas, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, per vienerius metus nėra baustas administracine tvarka. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Įstatymas už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio baudą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti nuteistajam už jo įvykdytą BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką švelniausią iš straipsnio sankcijoje numatytų bausmių rūšių – baudą. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nėra pagrindo laikyti netinkamu, per griežtu, neproporcingu tiek O. B. asmenybei, tiek ir jo padarytai nusikalstamai veikai, ir apylinkės teismo nustatyto šios bausmės dydžio - 100 MGL. Pažymėtina, jog pagal bausmių skyrimo taisykles, skiriamos bausmės dydis, vertinant nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes yra skaičiuojamas nuo jos vidurkio, šiuo atveju O. B. buvo parinktas sankcijos minimumui artimas bausmės dydis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.