Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis O. B. kaltės nepripažino. Nurodė, kad datos nepamena, žino, kad darbe buvo pietų pertrauka, kai jam paskambino sūnus ir pasakė, kad jį pagaliu primušė G. M.. Sėdus važiuoti pas sūnų, sūnus vėl paskambino ir pasakė, kad jį yra apsupę septyni vaikai ir grasina sumušti. Jis suprato, kad nespės greitai iš (duomenys neskelbtini) nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini), todėl paskambino pažįstamam 10 klasės mokiniui ir paprašė, kad pastarasis nuėjęs pasaugotų jo sūnų. Kai jis atvažiavo, sūnus verkė, šalia buvo būrys vaikų. Jis bandė su jais išsiaiškinti, kas atsitiko, bet visi vaikai kalbėjo kartu ir nebuvo galima suprasti, kas ką kalba. Jis pasivedė į šoną G. M., kad galėtų su juo ramiai pakalbėti. Jokios prievartos nenaudojo, už kuprinės netempė. Iš pradžių G. pasakė, kad ne jis sumušė jo sūnų, o kai pasakė, kad kvies policiją, tada G. pripažino, kad sumušė pagaliu jo sūnų ir dar norėjo sumušti. Jis G. pasakė, kad jei dar lįs prie jo sūnaus, kvies policiją. G. susigraudino, bet jis jam nieko nedarė. Po kurio laiko sužinojo, kad G. tėvas parašė skundą policijai. A. M. prašė sumokėti jam 2000 Eur, bet jis nesutiko, suprato, kad nori pasipinigauti, nes sakė, kad su kitais vaikų tėvais turėjo tokių reikalų ir jie jam sumokėjo. Be to, paties A. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu keitėsi, o liudytoja R., kuri yra gera M. šeimos draugė, nurodo, kad parašė žinutę, kurioje nurodė, kad matė kaip kažkas mušė vaiką, o paskui policijoje nurodė, kad girdėjo iš už kampo sklindančius duslius smūgius. Liudytoja A. nurodė, kad jokių smūgių garsų negirdėjo. Prašė prokuroro padaryti eksperimentą, ar galėjo liudytoja girdėti smūgius, bet prokuroras prašymą atmetė. Nuo parduotuvės, kur buvo liudytojos, iki jo su G. pokalbio vietos buvo apie 30 metrų atstumas. Iki šio įvykio buvo daug incidentų su G., kuris prasivardžiuodavo, ne kartą buvo svarstytas gerovės komisijos posėdžiuose. G. yra sunkiai tramdomas vaikas, net mama yra pripažinusi, kad sunkiai susitvarko su vaiku.

Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą A. M. nurodė, kad sūnus sakė, jog O. B. kumščiu sudavė į pilvą du kartus, paskui sakė, kad buvo išsigandęs ir dėl to pasakė, kad jam sudavė O. B.. Paklausus kaip iš tikrųjų buvo, sūnus sakė, kad O. B. jį buvo nusivedęs už namo kampo ir pasakė nelįsti prie pastarojo sūnaus, nes kreipsis į policiją. Sūnus savo sesei iš pradžių papasakojo, kad O. B. jo nemušė. Po praėjusio posėdžio, išklausęs O. B. parodymus, jis pradėjo abejoti dėl sūnaus pasakojimo. Sūnus galėjo pameluoti. Tą dieną jam paskambino R. R. ir gal galėjo pasakyti, kad muša jo vaiką, dabar jau tiksliai neprisimena, bet taip pasakė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Grįžus iš ligoninės kalbėjo su R. R., kuri sakė, kad matė kaip nusivedė vaiką, bet nematė ar mušė, tik girdėjo garsus. Sužalojimų ant sūnaus kūno jis nematė. Pretenzijų niekam neturi, civilinio ieškinio atsisako, išlaidų priteisti neprašo, nori susitaikyti. Teisėjai pagarsinus nukentėjusiojo G. M. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusiojo atstovas A. M. nurodė, kad iš karto po įvykio vaikas tvirtino, kad jam O. B. sudavė į pilvą. Jie pradėjo su vaiku lankytis pas psichologą ir vaikas pradėjo „mėtytis“. Iš pradžių G. sakė, kad jam sudavė du kartus, paskui sakė, kad jį papurtė ir buvo vienas smūgis. Vėliau vaikas pasakė, kad bijojo prisipažinti, kad jo nemušė, nes iš pradžių sakė, kad mušė. Po posėdžio pasakė vaikui, kad teks važiuoti į ekspertizę, vaikas pradėjo verkti, sakė, kad nevažiuos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsniu, pagarsinti nukentėjusiojo atstovo A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. A. M. parodė, kad 2023 m. sausio 27 d. apie 11.30 val., atvažiavo prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) ir ten pamatė savo sūnų G. su klasioku. G. priėjęs paklausė ar jis turi servetėlę, tada jis pamatė, kad jo sūnui yra praskelta apatinė lūpa. Paklausus kas nutiko, sūnus atsakė, kad jam klasiokas A. ranka sudavė į lūpą ir ją praskėlė. Jis padavė sūnui pinigų servetėlėm ir pats išvažiavo į darbą. 13.15 val. jam paskambino draugo žmona R., kuri dirba parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ ir pasakė, kad kažkoks vyras muša jo vaiką. Jis metęs darbus važiavo namo. Jam grįžus namo, sūnus G. jau buvo namuose, su juo kartu buvo žmona S. M., kuri paaiškino, kad neseniai grįžo iš mokyklos, kurioje buvo aiškintis įvykių aplinkybių, nes pamokų metu klasiokas A. B. trenkdamas ranka į veido sritį jo sūnui G. praskėlė jam apatinę lūpą. Mokykloje žmona užtruko apie dvi valandas, bendravo su klasės auklėtoja, socialine darbuotoja bei direktoriumi. Mokyklos administracija žmonai nurodė, kad dėl įvykio reikia kreiptis į policiją. Jam būnant namuose ir bendraujant su sūnumi, šis paaiškino, kad 2023 m. sausio 27 d. apie 12.50 val., jam būnant autobusų stotelėje (duomenys neskelbtini)., kai laukė autobuso namo, atėjo klasioko A. B. tėvas, kuris pasakė, kad jei dar kas prilįs prie jo vaiko, ateis ir visus pradės daužyti ir tada du kartus kumščiu trenkė į pilvo sritį jo sūnui, tempė už kuprinės iki parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini)., bei sugriebęs už kapišono norėjo jį įmesti į krūmus, tačiau sūnui pavyko pabėgti. Jis išgirdęs įvykio aplinkybes paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112. Maždaug už 15 minučių į namus atvyko GMP, kurie sūnų vežė į Kėdainių ligoninės priėmimo skyrių. Jo sūnų ligoninėje apžiūrėjo vaikų gydytoja, kuri akivaizdžių sužalojimų pilvo srityje neužfiksavo, pasakė, kad jeigu pasidarys blogai kreiptis vėl. Su A. B. bei jo tėvu konfliktas vyksta nebe pirmą kartą, sūnus bijo eiti į mokyklą (1 t., b. l. 54-57).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, pagarsinti mažamečio nukentėjusiojo G. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Mažametis nukentėjusysis G. M. (gim. (duomenys neskelbtini)m.) apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tiksliai dienos nepamena, kai per pamoką jo klasiokas A. B. trenkė ir praskėlė jam lūpą. Tą pačią dieną jis pasiskundė savo tėčiui. Jam einant į sustojimą, po 12.50 val., netoli parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, atėjo A. B. tėtis O., pagrasino visiems rankas, kojas išlaužyti, jei kas lįs prie jo sūnaus, ir sudavė jam iš kumščio du kartus į pilvą. Prieš suduodamas smūgius, jį laikė už kuprinės, po to, norėjo jį numesti į krūmus. Jam labai skaudėjo, 9 balai iš 10. Skaudėjo pilvą, jautėsi nemaloniai, paskui po truputį skausmas praeidinėjo. Pardavėjos paskambino jo tėčiui. Jis verkė. A. tėtį jis ankščiau buvo matęs. Po įvykio visą savaitę nėjo į mokyklą ir bijojo. Kai klasėje jam trenkė A., matė gamtos mokytoja. A. tiesiog sakė „palauk“, atsisuko ir trenkė. Nežino, kodėl A. pasiskundė tėčiui. Anksčiau su A. konfliktų turėjo, rugsėjo mėnesį jis atėjo kaip naujokas, pradėjo negražiai kalbėti apie jo tėvus ir tada jis supyko, jie susimušė. Jis niekam apie smūgius nesakė, pardavėjos matė pačios. Vienos pardavėjos vardas R., jo tėtis pažįsta pardavėjos vyrą. Įvykio metu parduotuvės šone stovėjo pardavėjos ir ėjo pro galines duris, ten, kur atveža prekes. Nuo stotelės matosi tos durys. Jie su A. tėčiu nesikalbėjo, su A. taip pat nekalbėjo, konfliktų su A. tą dieną neturėjo, neįsivaizduoja kodėl jam trenkė. Nuo rugsėjo mėnesio iki šio įvykio kartais būdavo su A. pasistumdymų, tiesiog dėl pamokų ar dar dėl kažko. Buvo svarstomas jo elgesys. Po svarstymo socialinė darbuotoja davė drausmės sąsiuvinį. Dabar jis su A. nebendrauja (1 t., b. l. 103-106).

Liudytoja N. K. nurodė, kad yra socialinė darbuotoja. Įvykio dieną darbe nebuvo, bet apie įvykį buvo informuota kitą dieną. Per pamoką G. ranka stuktelėjo A. per nugarą, A. instinktyviai mostelėjo ranka ir matyt užkabino G.. Vėliau sužinojo, kad G. buvo praskelta lūpa. Dar vėliau sužinojo, kad O. B. buvo susitikęs su G.. Vaikai auklėtojai sakė, kad A. tėtis užpuolė G., kaip suprato iš vaikų, A. tėtis buvo suėmęs G. už pečių ir jį papurtė. Apie smūgius ji nieko negirdėjo. G. yra aktyvus vaikas, kartais linkęs išsisukinėti, bet nepasakytų, kad linkęs meluoti, nors jei ką padaro negerai, yra linkęs kaltę permesti kitiems.

Liudytoja R. R. nurodė, kad įvykio datos nepamena, galimai 2023 m. sausio 27 d., su kolege stovėjo ant rampos ir rūkė. Matė, kaip O. B. išlipo iš mašinos, ten buvo vaikų būrys. O. B. nusivedė vaiką už namo kampo, o paskui vaikas iš už namo kampo išėjo susiėmęs už pilvo. Kol vyras vedėsi vaiką, smurto nebuvo. Kas vyko už namo kampo nematė, tik girdėjo duslų garsą, panašų į smūgio garsą, o pamačiusi verkiantį vaiką, susidarė vaizdą, kad vaikui buvo suduotas smūgis. Vaikas verkė ir jai negražiais žodžiais pasakė, kad jam sudavė į pilvą. Tada ji paskambino vaiko tėčiui A. M. ir pasakė, kad susisiektų su vaiku. A. M. pažįsta apie 16 metų. G. nepažinojo, tik žinojo, kad jis A. sūnus.

Liudytoja A. P. nurodė, kad su kolege ant rampos rūkė, lauke buvo būrelis vaikų. A. tėtis pasikvietė G. pasikalbėti ir jie nuėjo už namo kampo. Prievartos nebuvo, vaiko netempė. Už namo kampo jie užtruko kelias sekundes. Paskui G. išėjo iš už namo kampo susiėmęs už pilvo ir verkė. Paklausus kas nutiko, pasakė, kad jam trenkė į pilvą. Atrodė, kad vaikui skauda, jis verkė. Ji negirdėjo garsų iš už namo kampo, tačiau pamačiusi verkiantį G., pamanė, kad A. tėtis jį mušė.

Liudytoja S. M. nurodė, kad sūnus iš pradžių sakė, kad jam trenkė A. tėtis, kad jam skaudėjo, o paskui seseriai prisipažino, kad tik kalbėjosi su A. tėčiu. Įvykio dieną, galimai 2023 m. sausio 27 d., jai parašė pardavėja, kad sūnus buvo atbėgęs į parduotuvę, verkė, sakė, kad klasioko tėvas jį tempė, sudavė į pilvą. Ji buvo nuėjusi į mokyklą, prašė A. tėčio telefono numerio, bet jai nedavė, buvo iškviesta policija. Ji apžiūrėjo sūnų, bet jokių žymių nebuvo. Vaiką apžiūrėjo ir greitosios medikai, tačiau taip pat jokių sužalojimų nenustatė. Įvykio dieną auklėtoja jai pasakė, kad sūnus atbėgo verkdamas ir pasakė, kad A. tėtis sudavė jam į pilvą. Sūnus po įvykio bijojo eiti į mokyklą, buvo sutrikęs. Nežino ko bijojo, gal bijojo sutikti A. tėtį. Nors sūnus visą laiką sakė, kad A. tėtis sudavė jam į pilvą, bet paskui sesei pasakė, kad melavo ir jam į pilvą netrenkė, paskui ir jai sūnus pasakė, kad melavo. Sūnus mėgsta pameluoti, prisidirba, o paskui sako, kad ne jis padarė. Vaikas melavo daugiau nei pusę metų. Nežino, kodėl iš karto po įvykio sūnus verkė, gal dėl to, kad buvo išsigandęs. Sūnus po įvykio buvo susiėmęs už pilvo, sakė, kad jam skauda pilvą, bet ir mokykloje jis ne kartą melavo, kad jam skauda pilvą, jį išleisdavo namo, o namuose jam viskas gerai būdavo. Jos niekas neprašė duoti tokius parodymus. Nei ji, nei jos vyras su kaltinamuoju nebendrauja. Sūnus su A. vėl pradėjo bendrauti praėjus maždaug dviem savaitėms po įvykio, todėl ir kilo įtarimas, kad sūnus gali meluoti. Pas psichologus buvo du kartus, bet paskui pasakė, kad su vaiku viskas gerai ir daugiau nebesilankė. Nežino, kodėl apklausiama ikiteisminio tyrimo metu neišsakė abejonių dėl įvykio. Vaikas sakė, kad įvykis buvo autobusų stotelėje, kad į autobusų stotelę atėjo O. B., trenkė jam į pilvą ir suėmęs už kuprinės tempė į parduotuvę. Sūnus nesenai prisipažino, kad A. tėtis jam netrenkė į pilvą, nors jai abejonės buvo kilusios jau anksčiau.

Liudytoja L. K., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė, nurodė, kad dalyvavo atliekant vaiko G. M. situacijos vertinimą, kalbėjo su vaiku. Vaikas pasakojo, kad jis mokykloje susipyko su A., kuris jam praskėlė lūpą. Paskui po pamokų G. pasigavo dešimtokai ir nutempė pas A. tėtį. A. tėtis sudavė G. į pilvą du kartus ir dar norėjo nusitempti už parduotuvės. G. sakė, kad paskui bijojo eiti į mokyklą. Šio vaiko šeima Vaiko teisių apsaugos skyriui nebuvo žinoma. G. bendravo lengvai, mano, kad vaikas nemelavo, nes pasakojo sklandžiai, negalvodamas. Vaikas sakė, kad jam sudavė kumščiu į pilvą du kartus. Viskas ką kalbėjo vaikas yra surašyta situacijos vertinime.

Liudytoja A. J., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė, nurodė, kad iš policijos buvo gautas pranešimas dėl vaiko, patyrusio smurtą. Ji bendravo su nukentėjusiojo tėčiu, o su mama bendravo tik telefonu. Nepamena, kokias įvykio aplinkybes nurodė tėtis, tačiau viskas užfiksuota situacijos vertinimo plane. Pokalbis telefonu su mama taip pat užfiksuotas situacijos vertinimo plane. Viskas nurodyta pagal tai, ką sakė vaiko tėvai. Mano, kad įvykis tikrai buvo, be to tėvai patys norėjo vaikui psichologo konsultacijos, nes vaikas bijojo eiti į mokyklą. Nepamena, ar tėvai sakė, kad turi problemų su sūnumi, su jo elgesiu.

Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, jo kaltė visiškai įrodyta liudytojų parodymais bei kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariate gavus A. M. pareiškimą apie tai, kad 2023 m. sausio 27 d., apie 12.50 val., autobusų stotelėje (duomenys neskelbtini)., jo sūnų G. M., gim. (duomenys neskelbtini)., sumušė klasioko A. B. tėvas O. B., kuris jo sūnui kumščiu du kartus sudavė į pilvo sritį, taip jam sukeldamas fizinį skausmą, tempė už kuprinės iki parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), bei sugriebęs už kapišono norėjo jį įmesti į krūmus, tačiau sūnui pavyko pabėgti. Po įvykio kreipėsi į Kėdainių ligoninės priėmimo skyrių, kur po apžiūros sūnus išleistas į namus. Prašo imtis priemonių ir O. B. nubausti įstatymų nustatyta tvarka (1 t., b. l. 17-20).

Įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotos įvykio vietos - stotelė, esanti (duomenys neskelbtini). (1 t., b. l. 28-35), ir vieta (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 36-49).

Iš vyresn. tyrėjos A. V. 2023 m. sausio 27 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2023 m. sausio 27 d., dirbant kartu su D. N., 16.10 val. buvo gautas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo pranešimas vykti adresu (duomenys neskelbtini), kur laukia pranešėjas, kurio vaikui apie 13.30 -14.00 val. prie pagrindinės miestelio parduotuvės sudavė vyras. Vyro vaikas eina į bendrą mokyklą su pranešėjo vaiku. Berniukas 12 m. skundžiasi pilvo skausmu. Tikslinant įvykio aplinkybes buvo bendrauta su „(duomenys neskelbtini)“ pardavėja A. P., kuri paaiškino, kad matė kaip jos dukros klasioką G. M. kito klasioko tėvas vedasi prie (duomenys neskelbtini) namo, o vėliau berniukas nuo ten atėjo susiėmęs už pilvo, kas ten įvyko moteris nematė, vaikas pasakė, kad skauda pilvą (1 t., b. l. 50-51).

Nukentėjusysis G. M. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, parodė vietą, kur įvykio metu jis stovėjo su kitais vaikais, kol prie jo atėjo O. B., vietą, nuo kurios pusės jis atėjo (nuotraukos Nr. 1-4), vietą už (duomenys neskelbtini) namo, kur jį nusivedė O. B. ir sudavė du smūgius į pilvą (nuotraukos Nr. 6-9 ), parodė link kur jis ėjo po suduotų smūgių (nuotrauka Nr. 10) (1 t., b. l. 108-122).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G 204/2023 (02) G. M. konstatuotas odos nubrozdinimas apatinės lūpos dešinėje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ranka ar kitas panašaus pobūdžio daiktas, galimai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. sausio 27 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas sukėlė fizinį skausmą. Išvadoje nurodyta, kad nurengus, kitose kūno vietose sužalojimų nėra (1 t., b. l. 134-135).

Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyta, kad 2023 m. vasario 6 d. 15.00 val., bendraujant su G. M., vaikas lengvai bendravo, pasakojo, kad per pamoką A. jam trenkė į lūpą ir ją praskėlė. Po pamokų, stotelėje jį pasigavo 10 kl. mokiniai ir nuvedė pas A. tėtį, kuris du kartus kumščiu jam trenkė į pilvą, po to norėjo nusitempti už parduotuvės, bet pamatę pardavėjos pradėjo šaukti ir jis pabėgo. Dabar bijo to vaiko tėvo (1 t., b. l. 155-166).

Liudytoja S. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2023 m. sausio 27 d. 12.36 val., per „Messinger“ programėlę iš pažįstamos R. R. gavo žinutę, kurioje prašė jos sutuoktinio A. M. telefono numerio. R. R. nepavykus susisiekti su jos vyru, parašė dar vieną žinutę: „Žinok nepriskambinu žinok jam, esmė tame kad G. kažkox tėvas kaip jis sako smugiavo į pilvą. Mano viena pardavėja matė kaip tempėsi tavo vaiką jisai. Ir tavo vaikas verkė, klausė ar viskas gerai kad skambintų tėvams bet jis kažkur nuėjo. Tai susisiek su savo vaiku ar jam viskas gerai“. Sužinojusi apie šį įvykį iš karto paskambino G. auklėtojai, nes vaikas buvo palikęs savo telefoną namuose. Pokalbio su G. auklėtoja metu suprato, kad auklėtoja apie šį įvykį jau žino, nes sūnus tuo metu buvo mokykloje. Iš karto, po 13.00 val., tiksliai laiko nepamena, nuvyko į mokyklą, kur ją pasitiko sūnaus auklėtoja. G. kartu nebuvo, nes jis buvo nuėjęs pasiimti jaunesnės sesės. Mokykloje dalyvavo pokalbyje, kuris vyko dėl muštynių, įvykusių mokykloje tarp G. ir A.. Apie įvykį įvykusį prie parduotuvės nesikalbėjo, tik sūnaus auklėtoja I. M. užsiminė, kad po įvykio G. atbėgo į mokyklą, buvo apsiverkęs, sakė, kad A. tėtis davė į pilvą. Apie tai, kad A. smogė G., ji sužinojo apie 11 val. kai sutuoktinis A. M. jai paskambino ir pasakė, kad po 10.00 val. prie parduotuvės sutiko sūnų su praskelta lūpa. Mokykloje pokalbio metu ji sužinojo, kad G. eidamas pro A. suolą jį pastūmė ar užkabino, lenkė jo galvą, dėl to A. jam smogė į lūpą. Grįžusi iš mokyklos, sūnų G. rado namuose. Jis spėjo grįžti namo, nes ji mokykloje užtruko apie 1,5 valandos. Apžiūrėjusi sūnų pamatė, kad jo apatinė lūpa praskelta, ties pilvu jokių išorinių sužalojimų nebuvo. Sūnus G. pasakojo, kad mokykloje, per kažkokią pamoką, jis netyčia užkabino A., dėl to jis trenkė jam į lūpą ir praskėlė. Apie tai, kad G. būtų lankstęs A. galvą ir sakęs čiulpti, nieko nepasakojo. Dėl įvykio prie parduotuvės sūnus pasakojo, kad A. tėtis jam už kažkur sugriebęs, kaip suprato už rankos ar kuprinės, tempė jį link parduotuvės, po to su kumščiu sudavė į pilvą, ar sakė kiek kartų, nepamena, norėjo įmesti į krūmus. G. užsiminė, kad A. tėtis jam sakė, kad jei dar prilįs prie A., jis jį gaudys kiekvieną dieną ir daužys. Sūnus G. skundėsi pilvo skausmais, atrodė sutrikęs, visą savaitę bijojo eiti į mokyklą. Apie tai, kad prie parduotuvės jis su kitais vaikais būtų skriaudęs A. ar sudavęs smūgius su kokius nors pagalius, sūnus nieko panašaus nepasakojo. Sakė, kad prie parduotuvės kartu su juo buvo klasiokai G. B. ir T. P., kitų vaikų duomenų neįsidėmėjo. Su sūnumi G. susitaria sunkiai, bet bendrą kalbą atranda. Sūnus greitai įsiplieskia, būna, kad nepasako visos tiesos, mokykloje mokslai sekasi gerai. Nusiskundimų dėl jo elgesio mokykloje gauna. Sūnus stengiasi keistis, bet ne visada pavyksta (2 t., b. l. 3-6).

S. M. savanoriškai prie bylos pateikė susirašinėjimo su R. R. fotonuotraukas iš kurių matyti, kad R. B. R. S. M. parašė žinutę „Žinok nepriskambinu žinok jam..esmė tame kad G. kažkox tėvas kaip jis sako smugiavo į pilvą. Mano viena pardavėja matė kaip tempėsi tavo vaiką jisai. Ir tavo vaikas verkė, klausiau ar viskas gerai kad skambintų tėvams bet jis kažkur nuėjo. Tai susisiek su savo vaiku ar jam viskas gerai“ (2 t., b. l. 7-11).

Liudytoja R. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini). 2023 m. sausio 27 d., apie 12.30 val., kartu su kolege A. P. stovėjo ant rampos, esančios už parduotuvės pastato, nes ką tik buvo priėmusios prekes. Matė, kad šalia daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kampo stovėjo būrys vaikų. Iš pradžių nė vieno iš šių vaikų neatpažino. Nematė, kad kas nors iš šių būrio vaikų būtų skriaudę kokį nors vaiką ar su savimi turėję kokių nors pagalių ar kitokių įrankių. Stovint ant rampos pamatė, kad prie to paties daugiabučio namo atvažiavo baltos spalvos, džipo tipo automobilis, iš kurio išlipo jai nepažįstamas jaunas vyras, kuris vilkėjo ilgą striukę iki kelių, daugiau aprangos neįsidėmėjo. Vyriškį matė apie 10 metrų atstumu, todėl jo veido bruožų taip pat neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų. Vyriškis priėjęs prie vaikų būrio, pasakė kažkokį vardą, sakydamas „einam pasikalbėti“. Po šių žodžių vyriškis padėjo ranką vaikui kažkur ties kaklu, tačiau ar jis ten už ko nors suėmė ar tempė negali pasakyti, kadangi į tai nekreipė dėmesio. Ar vaikas ką nors vyriškiui sakė nežino, neišgirdo, bet jis kartu su vyriškiu ėjo už (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo. Ar vaikas buvo su kuprine ar be jos, ji neįsidėmėjo. Kai minėtas vyriškis su vaiku užėjo už (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kampo, jai ir kolegei jų nesimatė, dėl to negali pasakyti ką jie ten veikė, bet po jų užėjimo už namo ji iš karto išgirdo vieno duslaus smūgio garsą, tarsi būtų suduotas smūgis į striukę. Garsas buvo toks stiprus, kad su kolege A. net susižvalgė nepatikėdamos, kad taip gali būti, tai yra, kad suaugęs vyras dienos metu galimai mušė vaiką. Jokių riksmų ar kalbų iš už namo kampo negirdėjo, pamatė, kad vyras su vaiku išėjo iš už kampo, kur jie išsiskyrė, tai yra vyriškis nuėjo link automobilio, o vaikas viena ranka susiėmęs ties pilvu ir palinkęs, verkdamas, nuėjo į parko pusę. Vyras iš karto nuėjo sėsti į automobilį į vairuotojo vietą, o vaikas, kuris tuo metu stovėjo prie kirpyklos durų, tai pamatęs, taip pat įsėdo į tą patį automobilį, jie išvažiavo. Įdėmiau įsižiūrėjusi į link parko einantį ir verkiantį vaiką atpažino, kad tai jos pažįstamo A. M. vaikas. Kartu su A. pasikvietė berniuką, kuriam atėjus prie jų paklausė ar viskas gerai. Vaikas atsakė „tas gaidys davė į padycha“, suprato, kad į pilvą ir jam skauda, nes vaikas verkė. Daugiau vaiko nieko neklausinėjo, o jis ir nepasakojo. Sakė, kad paskambintų tėvams, jis atsakė gerai ir nuėjo. Suprato, kad vaikas neturi pinigų sąskaitoje, todėl iš karto 12.39 val. paskambino A. M., bet su juo nepavyko susisiekti. Tada per „Messinger“ programėlę apie įvykį pranešė jo žmonai S. M. informuodama, kad susisiektų su savo vaiku, nes jis verkia, jam sudavė suaugęs vyras. Parašė, kad sudavė, nes girdėjo duslų smūgio garsą. Ji nežino ar įvykio metu vyriškis vaiką tempė už kuprinės, ar bandė įmesti į krūmus, to nematė. Parduotuvės vaizdo kameros minėtos vietos nefiksuoja (2 t., b. l. 14-18).

Liudytoja R. R. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, nurodydama kurioje vietoje ji stovėjo su pardavėja A. P. (nuotrauka Nr. 1 ), vietą kurioje ji matė besibūriuojančius vaikus (nuotrauka Nr. 2 ), vietą, kurioje sustojo baltos spalvos automobilis ir iš jo išlipęs vyriškis priėjo prie vaikų (nuotraukos Nr. 3-6), vietą kur nusivedė vyriškis berniuką (nuotraukos Nr. 7-9) (2 t., b. l. 19-31).

Liudytoja A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini). 2023 m. sausio 27 d., apie 12.30 val., kartu su kolege R. R. stovėjo ant rampos, esančios už parduotuvės pastato, kur rūkė. Matė, kad šalia daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kampo, stovėjo 6-7 vaikų būrys, iš kurių ji atpažino tik G. M. ir T.. Nematė, kad kas nors iš šių būrio vaikų būtų skriaudę kokį nors vaiką ar su savimi turėję kokių nors pagalių ar kitokių įrankių rankose. Jokio atokiau stovinčio vaiko nematė. Tik atkreipė dėmesį, kad nuo pievos, esančios priešais (duomenys neskelbtini), ateina jos dukra, kurios paklausė kas čia vyksta. Dukra jai atsakė tik tiek, kad susimušė klasiokai, tačiau kokie, neklausė, o dukra ir nesakė. Taip pat vėliau dukros neklausinėjo kas ir su kuo buvo susimušę. Dukrai nuėjus, pamatė, kad iš už (duomenys neskelbtini) namo, išėjo dukters klasioko A., jo pavardės nežino, tėtis. A. tėčio vardo ir pavardės nežino, bet jį yra mačiusi mokykloje. Kuriuo momentu A. tėtis atvyko prie pastato ji neatkreipė dėmesio. A. buvo kartu su tėčiu, ėjo šalia. Nuėjęs prie vaikų būrio A. tėtis pasikvietė G. M. sakydamas kažką panašaus „einam pakalbėt“. Tuo pat metu A. tėtis pakėlė ranką kažkur ties G. kuprine, kurią jis buvo užsidėjęs ant nugaros. Ar A. tėtis ranka buvo suėmęs už kuprinės ar už kurios nors kūno vietos, ji nežino, to nematė, bet jis kartu su G. ėjo už (duomenys neskelbtini) namo, laikydamas pakeltą ranką ties kuprine. Jai neatrodė, kad A. tėtis būtų tempęs G.. G. nieko nesakė, ėjo pats. A. ėjo kartu su jais. Kai A. tėtis su G. ir A., tai yra visi trys, užėjo už (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo kampo, jai ir kolegei jų nesimatė, dėl to negali pasakyti ką jie ten veikė. Ar jiems trims būnant už namo kampo girdėjosi kokie nors garsai ji nežino, jei taip ir buvo, tai tų garsų ji nesureikšmino ir apibūdinti negali. Jokių šauksmų iš už namo kampo nesigirdėjo. Netrukus, iš už namo kampo pirmasis išėjo G. M., jis verkė ir kažkuria viena ranka buvo susiėmęs už pilvo. Paskui jį išėjo A. su tėčiu, jie sėdo į baltą visureigį. Taip pat į jų automobilį įsėdo dar vienas jai nepažįstamas jaunuolis, kuris išėjo iš kirpyklos. Su kolege R. nustebo ir susižvalgė, kai G. iš už namo kampo išėjo verkdamas, pamanė, kad vaiką mušė A. tėtis. Už ką nesuprato, bet pamanė, kad greičiausiai dėl galimai kokio nors tarp vaikų įvykusio nesutarimo. Kartu su R. pasikvietė G., kuriam atėjus prie jų paklausė ar viskas gerai. G. atsakė „tas gaidys davė į padychą“, suprato, kad į pilvą ir jam skaudą, nes vaikas verkė. Daugiau vaiko nieko neklausinėjo, o jis ir nepasakojo. Sakė, kad paskambintų tėvams, jis atsakė gerai ir nuėjo. R. ieškojo jo tėvų numerio ir pranešė kažkuriam iš jų. Tą pačią dieną, apie 10.30 val., G. M. buvo atėjęs į parduotuvę, tačiau nieko nepasakojo, ar pas jį buvo išorinių sužalojimų neatkreipė dėmesio. Vieta, kur vyko įvykis, tai yra prie (duomenys neskelbtini) namo, nėra fiksuojama vaizdo kameromis. Parduotuvės vaizdo kameros minėtos vietos taip pat nefiksuoja (2 t., b. l. 34-38).

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu A. P. atpažino O. B., kaip dukters klasioko A. tėtį (2 t., b. l. 39-44).

Liudytoja N. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, socialine pedagoge. A. B. ir G. M. yra jų mokyklos (duomenys neskelbtini) klasės moksleiviai. A. B. yra naujas vaikas jų gimnazijoje, įstaigą lanko nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. 2023 m. sausio 27 d. mokykloje jos nebuvo, tačiau sausio 30 d. susipažino su A. B. ir G. M. paaiškinimais dėl įvykio, įvykusio 2023 m. sausio 27 d. mokykloje. A. B. savo paaiškinime nurodė kažką panašaus, kad gamtos pamokoje sėdėjo, G. ėjo pro jį, jam neatlaikė nervai ir trenkė G.. G. surinks grupę ir sudaužys jį ir tipo „čiulps“. G. M. paaiškinime nurodė, kad ėjo pas mokytoją, jam A. trenkė į lūpą, pradėjo bėgt kraujas, prilietė galvą, jis norėjo pajuokauti ir jis jam trenkė. Abiejų vaikų gamtos ir žmogaus dalyko mokytoja paaiškinime nurodė, kad G. pamokos metu vaikščiojo po klasę, replikavo, eidamas užkliudė A., norėdamas dar didesnio klasės dėmesio. A. ranka lietė G. norėdamas jį nuraminti. Kiek jai žinoma apie šių vaikų konfliktą mama buvo informuota. Apie įvykį įvykusį prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, nei ji asmeniškai, nei mokykla nieko nežino. Mokslo metų pradžioje A. B. tėvas ne kartą į ją ir į auklėtoją kreipėsi dėl vaiko savijautos mokykloje, jo užgauliojimų iš G. ir kitų vaikų. Aiškinantis įvykio aplinkybes pastebėjo, kad A. pats žodžiais yra linkęs paprovokuoti kitus vaikus, net vyresnius už save. Šiuo metu A. mokykloje jaučiasi gerai, nėra gavusi jokių nusiskundimų nei iš jo paties, nei iš kitų vaikų ar mokytoju, kad jam kažkas negerai. A. moka kitiems atsikirsti, yra drąsus. G. M. turi tiek elgesio, tiek mokymosi problemų, ne kartą užvestas drausmės sąsiuvinis. G. linkęs užkabinėti, provokuoti kitus vaikus, yra konfliktiškas vaikas, savo netinkamo elgesio nemato, nelinkęs pripažinti klaidų. G. ir jo mamai buvo paaiškinta, kad jei vaiko elgesys nesikeis, bus siūlyta keisti mokymosi įstaigą. Abiejų vaikų tėvai domisi vaikų pasiekimais mokykloje, kviečiami atvyksta (2 t., b. l. 47-50).

Pokalbio metu G. G. papasakojo, kad 2023 m., tikslios datos ir laiko nepamena, stovėjo ant žole apaugusio kalno, esančio (duomenys neskelbtini), gatvės pavadinimo nežino, priešais daugiabučius namus, jų numerių nežino, kur matė kaip G. M. pykosi su A. B., tai yra G. vadino A. negražiais žodžiais, kokiais nepamena, kuris kuriam ką tiksliai sakė neįsidėmėjo. G. ir A. yra jos klasiokai. Kartu su jais buvo ir kitų vaikų, tai yra G. ir T., jų pavardžių nežino, bei dar kažkoks berniukas. Pasak G. G., ji matė, kad stovėdamas prie elektros stulpo G. M. į jį daužė medžio šaką, kuri perlūžo, o lūžusi šaka atsitrenkė į kažkurią A. B. koją, kurią tiksliai neįsidėmėjo. Po ko A. verkė, vėliau iš T. sužinojo, kad A. skambino tėčiui. Ji nematė, kad G. M. būtų sudavęs smūgius šaka A. per kojas. A. tėtį ji pažįsta, nes yra mačiusi mokykloje. Nuėjusi toliau prie daugiabučio namo, numerio nežino, apie 30 žingsnių atstumu, matė, kad baltos spalvos automobiliu prie kirpyklos atvažiavo A. tėtis, kuris kartu su G. M. nuėjo už daugiabučio namo. Kartu su jais ėjo ir A.. Ką jie ten veikė, nematė, bet matė, kad iš už namo kampo G. M. išėjo verkdamas ir kažkuria ranka užsiėmęs už pilvo. Vėliau stovėdama stotelėje girdėjo kaip G. kažkuriam draugui pasakojo, kad A. tėtis jam sudavė į pilvą, tačiau su kuo ir kiek kartų nesakė, vadino A. tėtį negražiais žodžiais (2 t., b. l. 54-56).

Kaltinamasis kaltu neprisipažino, tvirtino, kad nukentėjusiajam nieko nedarė, tik pasikalbėjo su juo.

Nors kaltinamasis kaltu ir neprisipažino, jo kaltė dėl smurtavimo mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu ir fizinio skausmo jam sukėlimo įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais: nukentėjusysis G. M. nurodė, kad A. B. tėtis O., pagrasino visiems rankas, kojas išlaužyti, jei kas lįs prie jo sūnaus, ir sudavė jam iš kumščio du kartus į pilvą. Prieš suduodamas smūgius, jį laikė už kuprinės, po to, norėjo jį numesti į krūmus. Jam labai skaudėjo pilvą, jautėsi nemaloniai, verkė; ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. M. nurodė, kad draugo žmona R. jam pasakė, kad kažkoks vyras muša jo vaiką. Namuose bendraujant su sūnumi, šis paaiškino, kad klasioko A. B. tėvas jam du kartus kumščiu trenkė į pilvo sritį, tempė už kuprinės iki parduotuvės bei sugriebęs už kapišono norėjo jį įmesti į krūmus, tačiau sūnui pavyko pabėgti; liudytoja S. M. nurodė, kad R. R. jai parašė pranešimą, kad jos sūnui G. kažkoks tėvas smūgiavo į pilvą. Mokykloje dalyvaujant pokalbyje dėl muštynių, įvykusių mokykloje tarp G. ir A., sūnaus auklėtoja I. M. užsiminė, kad po įvykio lauke G. atbėgo į mokyklą, buvo apsiverkęs, sakė, kad A. tėtis davė į pilvą. Dėl įvykio prie parduotuvės sūnus pasakojo, kad A. tėtis jam už kažkur sugriebęs, kaip suprato už rankos ar kuprinės, tempė jį link parduotuvės, po to su kumščiu sudavė į pilvą, ar sakė kiek kartų, nepamena, norėjo įmesti į krūmus. G. užsiminė, kad A. tėtis jam sakė, kad jei dar prilįs prie A., jis jį gaudys kiekvieną dieną ir daužys. Sūnus G. skundėsi pilvo skausmais, atrodė sutrikęs, visą savaitę bijojo eiti į mokyklą; liudytoja R. R. nurodė, kad matė, kaip kaltinamasis, padėjęs ranką nukentėjusiajam kažkur ties kaklu, nusivedė jį už namo, o po to vaikas išėjo viena ranka susiėmęs ties pilvu, palinkęs ir verkdamas. Pasikvietus vaiką prie savęs, jis pasakė, kad jam buvo suduota į pilvą; liudytoja A. P. nurodė, kad matė, kaip dukters klasioko A. tėtis, nuėjęs prie vaikų būrio, pasikvietė G. M. pakalbėti, ir uždėjęs jam ranką kažkur ties kuprine, nuėjo už namo. Netrukus iš už namo kampo pirmasis išėjo G. M., kuris verkė ir kažkuria viena ranka buvo susiėmęs už pilvo. Pasikvietus G., jis pasakė, kad jam sudavė į pilvą. Suprato, kad jam skauda, nes vaikas verkė; liudytoja N. K. nurodė, kad vaikai auklėtojai sakė, jog A. tėtis užpuolė G.. G. yra aktyvus vaikas, kartais linkęs išsisukinėti, bet nepasakytų, kad linkęs meluoti, nors jei ką padaro negerai, yra linkęs kaltę permesti kitiems; liudytoja L. K. nurodė, kad dalyvavo atliekant vaiko G. M. situacijos vertinimą, kalbėjo su vaiku. Vaikas pasakojo, kad A. tėtis sudavė jam į pilvą du kartus. G. sakė, kad paskui bijojo eiti į mokyklą. G. bendravo lengvai, mano, kad vaikas nemelavo, nes pasakojo sklandžiai, negalvodamas; liudytoja A. J. nurodė, kad bendravo su nukentėjusiojo tėčiu, o su mama kalbėjo telefonu. Pokalbių turinys užfiksuotas situacijos vertinimo plane. Mano, kad įvykis tikrai buvo, be to, tėvai patys norėjo vaikui psichologo konsultacijos, nes vaikas bijojo eiti į mokyklą; tyrėjos pokalbio su mažamete metu, dalyvaujant mamai ir VTAS specialistei, mažametė G. G. papasakojo, kad matė, kaip atvažiavo A. tėtis, kuris kartu su G. M. nuėjo už daugiabučio namo. Ką jie ten veikė, nematė, bet matė, kad iš už namo kampo G. M. išėjo verkdamas ir kažkuria ranka užsiėmęs už pilvo. Vėliau stovėdama stotelėje girdėjo kaip G. kažkuriam draugui pasakojo, kad A. tėtis jam sudavė į pilvą, tačiau su kuo ir kiek kartų nesakė, vadino A. tėtį negražiais žodžiais; parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų patvirtinimai įvykio vietoje; pranešimo S. M. nuotrauka patvirtina, kad R. R. jai pranešė, jog kažkoks tėvas smūgiavo jos sūnui į pilvą, vaikas verkė; Vaiko teisių apsaugos skyriaus vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyta, kad bendraujant su G. M., jis nurodė, kad po pamokų, stotelėje jį pasigavo 10 kl. mokiniai ir nuvedė pas A. tėtį, kuris du kartus kumščiu jam trenkė į pilvą, po to norėjo nusitempti už parduotuvės, bet pamatę pardavėjos pradėjo šaukti ir jis pabėgo. Dabar bijo to vaiko tėvo.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, nes ir netiesioginiais įrodymais gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Teismas remiasi paminėtais liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais, nes daro išvadą, kad kaltinimo kontekste jie akivaizdžiai tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine, patvirtina bei papildo vieni kitus.

Be to, vertinant mažamečio parodymus bylos įrodymų viseto kontekste konstatuotina, kad juos patvirtina ir kiti netiesioginiai įrodymai, kurie kaip minėta tokio pobūdžio bylose yra reikšmingi. Liudytojos R. R. ir A. P. patvirtino mačiusios, kaip nukentėjusysis nuėjo už namo kampo su kaltinamuoju, o išėjęs verkė, ranka buvo susiėmęs už pilvo ir joms pasakė, kad jam buvo suduota į pilvą, suprato, kad vaikui skauda, nes jis verkė. Nukentėjusiojo mama nurodė, kad įvykio dieną, jai nuvykus į mokyklą, sūnaus auklėtoja I. M. užsiminė, kad po įvykio G. atbėgo į mokyklą, buvo apsiverkęs, sakė, kad A. tėtis davė į pilvą. Liudytoja N. K. nurodė, kad vaikai auklėtojai sakė, jog A. tėtis užpuolė G.. Liudytoja L. K. nurodė, kad dalyvavo atliekant vaiko G. M. situacijos vertinimą, kalbėjo su vaiku ir vaikas pasakojo, kad A. tėtis sudavė jam į pilvą du kartus. Liudytoja A. J., kalbėjusi su vaiko tėvais, nurodė, kad jos nuomone, įvykis tikrai buvo. Mažametė G. G. pokalbio metu taip pat papasakojo, kad matė, kaip A. tėtis kartu su G. M. nuėjo už daugiabučio namo, ir iš už namo kampo G. M. išėjo verkdamas ir kažkuria ranka užsiėmęs už pilvo. Vėliau stovėdama stotelėje girdėjo kaip G. kažkuriam draugui pasakojo, kad A. tėtis jam sudavė į pilvą, vadino A. tėtį negražiais žodžiais. Teismo įsitikinimu, abejoti mažamečio nukentėjusiojo G. M. parodymais dėl patirto fizinio smurto ir jam sukelto fizinio skausmo, vertinant juos visumoje su kitais bylos duomenimis, pagrindo nėra. Nukentėjusiojo parodymai apie jo patirtą smurtą, t. y. jam suduotus du smūgius į pilvą, buvo nuoseklūs ir nekito – visi liudytojai byloje patvirtino, kad vaikas nurodė, jog jam kaltinamasis sudavė į pilvą ir jam skaudėjo. Įvertinus visus šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad netikėti nukentėjusiojo mažamečio G. M. parodymais nėra pagrindo.

Kaltinamojo teiginiai, kad G. M. melavo apie suduotus smūgius, nes buvo primokytas tėvo, kad yra siekiama pasipelnyti yra visiškai nepagrįsti ir laikytini gynybine kaltinamojo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Civilinio ieškinio byloje buvo atsisakyta, todėl gynybos argumentas dėl pasipelnymo neteko prasmės. Atsiėmus civilinį ieškinį, kaltinamasis pradėjo teigti, kad vaikas buvo primokytas tėvo, kas taip pat teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas argumentas. Kaip patvirtina bylos duomenys, nukentėjusysis apie jam suduotus smūgius į pilvą iš karto pasakė liudytojoms R. R. ir A. P., taip pat apie smūgius pasakė ir kitiems asmenims. Kaip nurodė liudytoja S. M., įvykio dieną jai nuėjus į mokyklą, sūnaus auklėtoja I. M. pasakė, kad po įvykio G. atbėgo į mokyklą, buvo apsiverkęs, sakė, kad A. tėtis davė į pilvą. Liudytoja N. K. nurodė, kad vaikai auklėtojai sakė, jog A. tėtis užpuolė G.. Nukentėjusiojo motina nurodė, kad vaikas tą dieną telefoną buvo palikęs namuose. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusysis negalėjo būti įtakotas ar primokytas tėvo meluoti apie suduotus smūgius, nes su tėvu jis pasikalbėjo kur kas vėliau, jau ne vienam asmeniui papasakojęs apie tai, kad kaltinamasis jam sudavė du smūgius į pilvą. O ir pats nukentėjusiojo tėvas, pirminius duomenis apie jo sūnaus patirtą smurtą sužinojo ne iš paties sūnaus, o iš liudytojos, ir tik vėliau pats G. M. papasakojo, kad kaltinamasis jam sudavė du kartus į pilvą. Teismo vertinimu byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad G. M. būtų melavęs ar, kad tėtis būtų manipuliavęs vaiku, siekdamas nepagrįstai apkaltinti O. B..

Bylą pradėjus nagrinėti teisme, mažamečio nukentėjusiojo atstovas A. M. pakeitė savo parodymus, tvirtino, kad po pirmojo posėdžio, išklausęs kaltinamojo parodymus, pradėjo abejoti sūnaus žodžiais dėl smurto. Aiškino, kad abejonės kilo dėl to, kad sūnus iš pradžių sakė, kad įvykis buvo stotelėje, taip pat kad sūnus vėliau sesei, o dar vėliau ir jam pačiam, pasakė, kad melavo, kad O. B. jam į pilvą iš tiesų nesudavė. Nors mažamečio tėtis ir suabejojo savo sūnaus parodymais, tačiau kaip jau minėta, netikslumai mažamečio parodymuose buvo pašalinti tyrimo metu ir teismas neturi pagrindo jais abejoti. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis ir kaltinamojo sūnus vėl draugiškai bendrauja, nukentėjusysis tėvams nurodė, kad nenori vykti į jokią ekspertinę įstaigą, verkė dėl to, kas tikėtina ir įtakojo vaiko apsisprendimą tėvams nurodyti, jog jokie smūgiai jam nebuvo suduoti, taip tikintis išsaugoti draugystę su kaltinamojo sūnumi bei siekiant išvengti apsilankymo ekspertinėje įstaigoje, kurioje vėl reikėtų prisiminti įvykį ir pasakoti apie partirtą smurtą.

Gynybos argumentai, kad vaikas mėgsta fantazuoti, nes apklausos metu užsimena, kad į įvykio vietą buvo atvažiavusi greitoji, taip pat visiškai nepagrįsti. Nukentėjusiojo tėvai patvirtino, kad vaikui buvo iškviesta greitoji pagalba, nes vaikas skundėsi pilvo skausmais, Kauno teritorinės ligonių kasos duomenys patvirtina, kad vaikui buvo suteikta ambulatorinė vaikų ligų gydytojo konsultacija dėl pilvo sienos sumušimo. Mažamečio nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašo turinys patvirtina, kad G. M., perklausydamas užrašytus jo parodymus, patikslina, jog greitoji atvažiavo, kai jis grįžo namo. Taigi, vaikas nenurodė, kad greitoji buvo atvykusi į įvykio vietą, vaikas aiškiai nurodė, kad tai buvo kai jis grįžo namo. Nors gynyba kiekvieną vaiko apklausoje ištartą žodį tarsi suprato tiesiogiai, tačiau kaip jau ne kartą teismas pažymėjo, mažamečio nukentėjusiojo parodymai neturėtų būti vertinami taip griežtai ir tai turėtų būti daroma kitų įrodymų visumoje, ką nagrinėjamu atveju teismas ir padarė.