Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ginčas kilo dėl skolos pagal vekselį, kuris įstatyme nustatytu terminu nebuvo pateiktas apmokėti, priteisimo.

2. Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo E. S. 72 405 Eur skolos, 36 837,28 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojo iškvietimo

13. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apribojo ieškovo teisę į gynybą ir neiškvietė liudyti asmens, kuris betarpiškai dalyvavo ginčo teisiniuose santykiuose ir galėjo paliudyti bylai svarbias aplinkybes – L. S. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teigimu, byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir iškviestas liudyti ieškovo nurodytas liudytojas, nes tik tokiu būdu būtų užtikrintas tinkamas įrodymų vertinimas ir bylos išnagrinėjimas.

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

15. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).

16. Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes.

17. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti liudytoju L. S. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ieškovo prašymas iškviesti liudytoju L. S. pirmosios instancijos teisme nebuvo savalaikis – jis pareikštas praėjus daugiau nei metams nuo bylos pradžios, nors aplinkybės, kurias ieškovas siekė pagrįsti šio liudytojo parodymais, egzistavo jau ieškinio pareiškimo metu ir buvo paties ieškovo tiesiogiai nurodytos (žr., pvz., ieškovo dubliką). Taigi prašymai iškviesti liudytoją turėjo būti pareikšti dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje (CPK 226 straipsnis)

18. Taigi ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepagrindė, kodėl toks procesinis prašymas negalėjo būti pareikštas anksčiau. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prie šios civilinės bylos buvo prijungta ir baudžiamoji byla, kurioje L. S. davė parodymus ir šiai bylai aktualiais klausimais, kuriais ieškovas ir remiasi. Lieka neaišku, kokias aplinkybes ieškovas apskritai siekia pagrįsti nurodyto liudytojo parodymais. 2018 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje ieškovo atstovė nurodė, kad siekia pašalinti atsakovo nurodytos pozicijos, jog jis siekė pirkti pajų, bet jų nepirko, prieštaringumą, nors kartu pripažino, kad L. S. su atsakovu bendrai pajaus neįgijo (nesutiko, kad L. S. būtų įtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų), taigi neatskleista, kokius duomenis gali pateikti L. S. apie atsakovo pajaus įgijimo faktą, jeigu šis asmuo, pagal ieškovo poziciją, vėlgi tik siekė kartu su atsakovu pajų įgyti. Tokių faktinių aplinkybių kontekste, ieškovui nenurodžius kokiais aspektas liudytojas papildytų savo parodymus baudžiamojoje byloje, darytina išvada, jog liudytojo iškvietimas nebuvo tikslingas ir būtų užvilkinęs civilinės bylos nagrinėjimą, kaip teisingai 2018 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi akcentavo pirmosios instancijos teismas. Savo ruožtu, teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų priežasčių taip pat neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teisme patenkinti ieškovo prašymą iškviesti šį liudytoją (CPK 181 straipsnio 2 dalis).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmetus ieškovo prašymą iškviesti liudytoją, prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka taip pat netenkintinas – išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė prielaidų, suponuojančių būtinumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl prejudicinių faktų

20. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prie šios bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytų prejudicinių faktų. Ieškovo nuomone, teismas baudžiamojoje byloje nustatė prejudicinius faktus, nes dalis baudžiamosios bylos medžiagos yra susijusi su teisiniais santykiais, nagrinėtais šioje byloje. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas remiasi bendrąja kasacinio teismo praktika, aiškinančia CPK 182 straipsnio 2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiam klausimui CPK 182 straipsnio 2 punktas yra neaktualus, nes ši proceso norma dėl prejudicinių faktų taikoma tik civilinėms ar administracinėms byloms.

22. Prejudicinių faktų nustatymas baudžiamojoje byloje apibrėžtas CPK 182 straipsnio 3 punkte, t. y. nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad tokią prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatyti nusikalstamų veikų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punkto normą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai taip pat turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsakovą R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti. Kasaciniu skundu R. S. išteisinimas dėl pajaus pirkimo–pardavimo sutarčių suklastojimo nebuvo apskųstas.

24. Taigi, kaip matyti iš bylos duomenų, baudžiamojoje byloje buvo pasisakyta tik dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje sudėties, o vekselio išdavimo teisinis pagrindas, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą, civilinės teisės prasme nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Galop, nenustačius nusikalstamų veikų ir jų padarinių, prejudicinių faktų šiai bylai nenustatyta, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

25. Kita vertus, kaip teisingai akcentuoja ieškovas, tai nereiškia, kad šalys neturi teisės remtis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Baudžiamoji byla yra baigta, todėl šalys gali remtis jos medžiaga kaip rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnis).

Dėl vekselio išdavimo teisinio pagrindo ir skolos fakto

26. Ieškovas reikalavimą atsakovui kildina iš 2008 m. balandžio 8 d. paprastojo vekselio 250 000 Lt sumai, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovui skolos sumą sumokėti iki 2008 m. gruodžio 31 d.

27. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą vekselis patvirtina besąlygišką mokėjimo pareigą ir iš šios pareigos atsiradusią reikalavimo teisę. Be to, vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y. būti perleistas nesilaikant prievolių teisės reikalavimo perleidimo taisyklių (CK 1.101 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019 19 punktą).

28. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima viena iš vekselio savybių – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suvienodino iki tol buvusią teismų praktiką ir suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.

30. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo nėra, kad atsakovo išduotas vekselis neteko vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo. Taigi atsakovo išduotam vekseliui praradus besąlygiškumo ir abstraktumo savybes, ieškovas turi įrodyti egzistuojančią atsakovo prievolę vekselyje nurodytai sumai.

31. Atsakovo prievolės egzistavimą ieškovas įrodinėja 2008 m. vasario 7 d. pajų pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria ieškovas pardavė J. Š. pajus už 350 000 Lt. Ieškovo teigimu, J. Š. su juo neatsiskaitė, o sutartį pasirašė gavęs iš atsakovo vekselį sutartyje nurodytai sumai – 350 000 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas ir byloje nedalyvaujantis asmuo L. S. buvo susitarę iš ieškovo įgyti pajų, todėl L. S. ieškovui perleido automobilį BMW X5 ir atsakovas išrašė naują vekselį jau sumažintai – 250 000 Lt – sumai. Galų gale, alternatyviai ieškovas teigia, kad vekselis gali būti pripažintas ir kaip prievolių pagal 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė.

32. Teisėjų kolegija, pirmiausia pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Taigi šiuo atveju ieškovui tenka pareiga įrodyti atsakovo prievolės ieškovui pagal 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartį egzistavimą.

33. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pirmiausia iš dalies pritaria atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ieškovas nuoseklios pozicijos dėl atsakovo prievolės fakto byloje nepateikė. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose laikosi pakankamai prieštaringos pozicijos 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties atžvilgiu.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirminis pozicijos prieštaringumas kyla iš to, kad ieškovas, nors teigia, kad 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartis neatspindi tikrosios šalių valios, nes kita sutarties šalis – J. Š. – buvo tik atsakovo tarpininkas (statytinis) ir pajus faktiškai siekė įgyti atsakovas, šios sutarties neginčija ir nesiekia apsimestinio sandorio pasekmių nustatymo (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nenuginčyta 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartis joje nurodytas pasekmes sukelia tik ieškovui ir J. Š. (jo teisių perėmėjams).

35. Kita vertus, apsimestinis sandoris yra niekinis sandoris, todėl teismas jį panaikinti gali ir ex officio, be atskiro šalies reikalavimo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tačiau CK 1.78 straipsnio 5 daliai taikyti nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias abejonių dėl tam tikrų santykių tarp šalių egzistavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio faktas bei aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019 44 punktą).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovas iš esmės pagrįstai kritikuoja ieškovo pozicijos nenuoseklumą, tačiau atsakovo pozicija dėl faktinių bylos aplinkybių taip pat pasižymi abstraktumu ir deklaratyvumu. Atsakovas nepateikė įtikinamų paaiškinimų, kokiu pagrindu ieškovui perleistas automobilis, be to, pripažino, kad su L. S. ketino iš ieškovo įsigyti ŽŪB ,,Ragainiai‘‘ pajaus, tačiau vėliau šių ketinimų atsisakė. Atsakovo teigimu, jis vekseliu siekė užsitikrinti, kad ieškovas pajus parduotų jam, o vekselį sumažintai sumai pasirašė tik todėl, jog ieškovas prašė – juo labiau pasitikėjo. Tokius paaiškinimus teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes atsakovas neneigia, o tai patvirtina ir rašytiniai įrodymai iš baudžiamosios bylos, kad atsakovas su L. S. pirko bendrovės pajus iš E. T. ir dalis šių pajų buvo užrašyta R. S. sesers R. D. vardu. Taigi atsakovas akivaizdžiai nėra visiškai nesusijęs su ŽŪB „Ragainiai“ pajų supirkimo procesu ir byloje yra duomenys, kad bendrovės pajus jis siekė įgyti kito asmens vardu. Būtent iš esmės analogišką atsakovo elgesį šioje byloje ir siekia įrodyti ieškovas. Kita vertus, įrodinėjimo našta pagrįsti ieškovo ir atsakovo sutartinius teisinius santykius ir vekselyje nurodytos atsakovo skolos egzistavimą, kaip minėta anksčiau, tenka ieškovui. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas reiškia, kad atsakovas, laisvai disponuodamas savo procesinėmis teisėmis, gali susilaikyti nuo išsamesnių paaiškinimų ir remtis tik ieškovo pateiktų įrodymų nepakankamumu, kuo iš esmės ir yra paremta visa atsakovo procesinė pozicija šioje byloje.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir teismo pareigą pašalinti akivaizdžiai niekinius sandorius iš civilinės apyvartos, nagrinėjamu atveju yra tikslinga ex officio įvertinti, ar 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta akivaizdžiai apsimestiniu sandoriu.

38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 19 punktas).

39. Pagrindiniai įrodymai byloje apie pajų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes yra : vienintelis tiesioginis rašytinis įrodymas – pajaus pirkimo–pardavimo sutartis bei netiesioginiai įrodymai – ieškovo ir baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų paaiškinimai. Kadangi atsakovo išrašytas vekselis turi abstraktumo savybę, jis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina ieškovo įrodinėjamų sutartinių santykių egzistavimo fakto.

40. Vertinant tiesioginius įrodymus – 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties turinį – matyti, kad sutartį sudarė ieškovas su J. Š.; šioje sutartyje ieškovas ranka įrašė, jog pinigus už parduodamus pajus gavo. Šio įrašo tikrumo ieškovas neginčija. Sutarties šalių parašų tikrumas taip pat nėra ginčijamas. Atsakovas, kaip matyti iš sutarties, nėra jos šalimi. Taigi, tiesioginiai rašytiniai įrodymai prieštarauja ieškovo nurodomoms aplinkybėms. Kita vertus, kaip nurodyta anksčiau, sutartis šiuo atveju tėra formali sandorio išraiška, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovo nurodytų netiesioginių sandorio sudarymo (ir jo turinio) įrodymų.

41. Vertinant netiesioginius įrodymus, 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes – faktą, kad J. Š. tebuvo atsakovo tarpininkas (statytinis) – ieškovas įrodinėja liudytojų V. M., R. P. ir L. S. parodymais baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie asmenys sudarant sandorį nedalyvavo, tai akivaizdu ir iš jų parodymų. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vien dėl šios priežasties jų parodymai nėra laikytini patikimais ir pakankamais – bylai aktualios faktinės aplinkybės negali būti nustatytos remiantis tik liudytojų prielaidomis ir nuogirdomis (CPK 178, 185 straipsniai).

42. Teisėjų kolegija, vertindama netiesioginius įrodymus apie 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes taip pat atkreipia dėmesį, kad jokių patikimų ir pakankamų duomenų apie ikisutartinius santykius (derybas), išskyrus paties ieškovo toliau nurodomus nenuoseklius paaiškinimus, byloje nėra. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad kitos 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties šalies – J. Š. – paaiškinimų dėl objektyvių priežasčių (mirties) nėra.

43. Kaip pagrįstai akcentuoja atsakovas, ieškovo paaiškinimai dėl sutarties sudarymo aplinkybių yra akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi (žr., pvz., liudytojo E. L. 2009 m. gruodžio 22 d. apklausos protokolą, baudžiamosios bylos t. II, b. l. 158; liudytojo E. L. 2011 m. spalio 19 d. apklausos protokolą, baudžiamosios bylos t. II, b. l. 161).

44. Byloje nėra jokios protingai pateisinamos priežasties, kodėl ieškovas 2009 m. gruodžio 22 d. apklausoje ikiteisminiame tyrime nurodė, kad 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su moterimi ir už 77 000 Lt sumą, kurią ieškovas gavo grynaisiais. Į šį faktą pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad šie ieškovo paaiškinimai laikytini pirminiais, nes buvo pateikti praėjus mažiausiai laiko nuo pajų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo.

45. Ieškovo paaiškinimų apie 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes patikimumu verčia abejoti faktas, kad kitame 2011 m. spalio 19 d. apklausos protokole ieškovas pateikė jau visiškai kitokią įvykių versiją nei 2009 m. gruodžio 22 d. apklausoje. Ieškovas 2011 m. spalio 19 d. apklausoje paaiškino, kad: pajų pardaviau dėl to, kad neprapultų mano pinigai, t.y. E. T. man sakė, kad pagrindiniai pajininkai ir taip turi daug pajaus supirkę, todėl, jei jis neparduos, gali mano dalies ir nereikėti. Būtent todėl aš pardaviau panašiai už tą pačią kainą, kokia ir buvau įgijęs iš I., t.y. 77 000 Lt ir džiaugiausi, kad iš viso jie yra perkami.[...] vyro, mokėjusio man pinigus, aš nepažįstu, ji apibūdinau praeitos apklausos metu. [...] S. pažįstu iš matymo, tačiau prie kokių aplinkybių sužinojau kaip jie atrodo, aš neprisimenu, neprisimenu ar esu su jais bendravęs kada. Nei ŽŪB „Ragainiai“ pajaus pirkimo, nei pardavimo aš nedeklaravau VMI, nežinojau, kad gal reikia tai daryti, todėl ir nedeklaravau. [...] Į tyrėjos klausimą- ką Jūs pasakysite į tai, kad yra liudytojas, kuris teigia, kad Jūsų naudai buvo išrašytas 250 000 Lt vekselis dėl ŽŪB „Ragainiai“ pajaus įsigijimo, nes grynais Jums nebuvo mokama?,- galiu atsakyti sekančiai, kad vekselis buvo išrašytas visai kitą dieną ir kitu laiku ir ne dėl to. Aš skolinau grynus pinigus R. S. jo prašomas neužilgo po ŽŪB „Ragainiai“ pajaus pardavimo. Į tyrėjos klausimą- kokiu tikslu skolinote, kokią sumą ir kaip galima skolinti iš matymo pažįstamam asmeniui?,- galiu atsakyti, kad nieko neprisimenu.

46. Nepaisant to, kad 2011 m. spalio 19 d. apklausos protokole išdėstyta versija prieštaravo versijai, išdėstytai 2009 m. gruodžio 22 d. apklausos protokole, ieškovas papildė 2011 m. spalio 19 d. apklausos protokole išdėstytus parodymus ir dar papildomai paaiškino, kad grynieji pinigai už pajaus pardavimą nebuvo sumokėti, o vietoje apmokėjimo buvo išrašytas vekselis 250 000 Lt sumai, kuris ir dabar dar neapmokėtas. Vekselį turiu ir saugau. Taigi net tos pačios dienos 2011 m. spalio 19 d. apklausos protokole ieškovas nurodė dvi skirtingas įvykių versijas.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos parodymus ir vėliau sekusius bei jau šioje byloje pateiktus ieškovo paaiškinimus, neturi pagrindo jų pripažinti patikimais dėl jų akivaizdaus nenuoseklumo ir prieštaringumo. Akivaizdu, kad vekselio išrašymo faktas 2008 m. balandžio 8 d. ieškovui buvo žinomas 2009 m. gruodžio 22 d., tuo labiau, kad dar 2009 m. sausio 6 d. Biržų rajono pirmajame notaro biure jis buvo užprotestuotas. Taigi, nėra protingai pateisinamų priežasčių kodėl ieškovas negalėjo įvardyti tiek atsiskaitymo už pajų formos (vekselio) tiek kainos (350 000 Lt, o ne 77 000 Lt). Negalėjimas įvardyti asmens, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, dėl pakankamai reikšmingos pinigų sumos – 350 000 Lt – taipogi nėra protingai pateisinamas.

48. Galop esminis nenuoseklumas ir prieštaringumas, kaip nurodyta anksčiau yra tai, kad ieškovas pateikė tris skirtingas sandorio sudarymo aplinkybes: 1) pajų pardavė moteriai ir už juos buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais; 2) pajų pardavė nepažįstamam vyrui ir už juos buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, o atsakovui skolino grynus pinigus po ŽŪB „Ragainiai“ pajaus pardavimo ir dėl to buvo išrašytas vekselis; 3) vekselis buvo išrašytas, nes grynieji pinigai už pajaus pardavimą nebuvo sumokėti.

49. Šiuos neatitikimus apeliantas siekė paaiškinti 2018 m. rugsėjo 10 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame nurodė, kad: mane pakvietė tyrėja dėl baudžiamosios bylos kur R. buvo kaltinamas aferizmu. Mane kvietė į apklausą ir mes tada susitikom ir gavosi spaudimas ir aš neatsilaikiau ir taip buvau pasakęs pirmą apklausą, bet paskui kai kitą kartą kvietė, aš jam nebepasakiau, nebebuvo spaudimo ir aš pasitaisiau (2018 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio įrašas, laikas 00:24:10 – 00:25:00). Teisėjų kolegija pirmiau nurodytą paaiškinimą vertina kritiškai, nes atsakovui įtarimai buvo pareikšti tik 2014 m. pradžioje – galutinis pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas R. S. pasirašytinai įteiktas 2014 m. sausio 21 d. (baudžiamosios bylos t. XX, b. l. 183-188). Kitokių duomenų dėl galimo poveikio ieškovui nei šioje byloje, nei baudžiamojoje byloje nenustatyta.

50. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties apskritai į bylą nepateikė, ji byloje atsirado tik iš baudžiamosios bylos, pas jo kontrahento sutuoktinę V. Š. atlikus kratą ikiteisminio tyrimo metu.

51. Ginčo dėl skolos iškėlimo momentas taip pat pagrįstai kelia abejonių. Kaip nurodyta anksčiau, vekseliu atsakovas įsipareigojo ieškovui skolos sumą sumokėti iki 2008 m. gruodžio 31 d. Ieškinį ieškovas pareiškė teisme tik 2017 m. birželio 23 d. Taigi ieškovas daugiau nei aštuonerius metus delsė išieškoti skolą. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ieškovo paaiškinimus, kad atsakovo turtinė padėtis visu nurodytu laikotarpiu buvo bloga, todėl pastarasis įtikinėjo ieškovą palaukti. Pasirinkdamas praleisti terminą reikalavimui pagal vekselį pareikšti, ieškovas atitinkamai prarado ir vekselio besąlygiškumo bei abstraktumo savybes. Vien atsakovo blogos turtinės padėties ar jam taikomų turto areštų egzistavimo faktas nesudarė jokių kliūčių ieškovui pateikti vekselį apmokėti – tokiu atveju potencialiai galėtų būti tik ilgesnis išieškojimo procesas. Tuo labiau, pagal ieškovo paaiškinimus, akivaizdu, kad šalys vekselio esmę suprato, tačiau ieškovas pasirinko reikalavimo pagal jį nereikšti. Ieškovui pasirinkus vekselio nustatytais terminais neteikti apmokėti, jis kartu prisiėmė ir visą prievolės egzistavimo (jos išlikimo) įrodinėjimo riziką.

52. Ieškovas, be anksčiau nurodytų nenuoseklių ir prieštaringų savo paaiškinimų, byloje taip pat nepateikė jokių patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. Š. faktiškai galėjo būti atsakovo tarpininkas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovo pozicija stokoja ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrįstumo.

53. Tarpininkavimas (kad ir kaip jį šios bylos kontekste kvalifikavus – pavedimo sutartimi, komerciniu tarpininkavimu ar kt.) bendrąja prasme tėra paslaugos suteikimas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Tarpininkas neįgyja atstovaujamojo teisių ir pareigų, o įgyja tik teisę į atlyginimą už suteiktas paslaugas. Taigi tarpininkavimo faktui patvirtinti nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti, kad J. Š. pagal 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartį realiai jokių teisių neįgijo, o jas įgijo atsakovas.

54. Bylos duomenys nuosekliai patvirtina, kad teisinės pasekmės iš 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties realiai kilo tik J. Š. – jis įgijo pajus ir juos pardavė J. I. Kaip nustatyta Panevežio apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendyje, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai atitinka bylos aplinkybes, pagal kurias pajų iš J. V. (O.), R. K., B. D. (U.) ir J. Š. pirko J. I. išrašydama pajaus pardavėjams 4 vekselius po 500000 Lt. Aptariamais liudytojų ir kaltinamųjų parodymais pagrindo abejoti nėra dar ir dėl to, kad R. P. buvo turtingas ūkininkas, pasak jo, turėjęs keliasdešimt milijonų litų turto, 15000 ha žemės, o J. I., kaip minėta anksčiau, buvo jo žmonos sesuo, neturėjusi su kaltinamaisiais R. S. ir L. S. jokio ryšio. Šių duomenų ieškovas nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

55. Taigi, akivaizdu, kad pagal bylos duomenis J. Š. savarankiškai įgyvendino savo teises, o pajai buvo perleisti asmeniui, kuris neturi jokio ryšio su atsakovu. Ginčo taip pat nėra, kad J. Š. paveldėtoja V. Š. toliau įgyvendino J. Š. įgytas reikalavimo teises ir dėl skolos už parduotus pajus išieškojimo (baudžiamosios bylos t. XI, b. l. 125, 130). Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. taip pat patvirtino, kad nepažįsta atsakovo (liudytojos V. Š. 2011 m. lapkričio 3 d. apklausos protokolas, baudžiamosios bylos t. III, b. l. 123).

56. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teiginiai, kad J. Š. tebuvo atsakovo statytinis, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nes šis asmuo faktiškai įgijo teises ir pareigas pagal 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartį. Analogiškai kritiškai vertintinas ir alternatyvus ieškovo argumentas, kad atsakovas vekseliu garantavo sutarties įvykdymą. Kaip nustatyta anksčiau, atsakovo ryšys su sutartimi byloje nenustatytas, o sutartyje ieškovas pats savo ranka įrašė, kad pinigines lėšas pagal sutartį gavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas net nedetalizuoja, kokiu būdu atsakovas užtikrino J. Š. prievolių įvykdymą (CK 6.70 straipsnis). Ieškovas neįrodė nei fakto, kad J. Š. su juo neatsiskaitė, nei pateikė duomenų apie prievolių įvykdymo užtikrinimo sutartį. Kiek tai atitinka ieškovo paaiškinimus, visiems galimiems prievolių užtikrinimo būdams – tiek laidavimui, tiek garantijai privaloma rašytinė forma, kurios nesilaikymas sutartį daro negaliojančia (CK 6.79, 6.91 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad vekselis buvo išduotas kaip J. Š. prievolių užtikrinimas.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovas neįrodė atsakovo prievolės, kylančios iš pajaus pirkimo–pardavimo teisinių santykių egzistavimo, ar tuo labiau akivaizdaus 2008 m. vasario 7 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo. Ieškovui neįrodžius atsakovo prievolės, savo ruožtu nėra ir teisinio pagrindo priteisti atsakovo išduotame vekselyje nurodytą 250 000 Lt sumą ieškovui (CPK 178, 185 straipsniai).

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visapusiškai įvertino bylos duomenis, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

59. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovas įgyja teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas iki paskirto teismo posėdžio pražios pateikė prašymą priteisti 2 469,26 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovas pateikė duomenis, kad nurodytas bylinėjimosi išlaidas realiai patyrė, tačiau prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija maksimalų priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas). Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis mažintinas ir atsakovui iš ieškovo priteistina 1 216,41 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 216,41 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiolika eurų ir 41 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.