- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-440-544/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- M. R., R. R., N. R., notarei D
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei įmonei
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-440-544/2019
teisėja Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00431-2018-7
2019 m. birželio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-132-335/2019 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams M. R., R. R., N. R., notarei D. Č., trečiajam asmeniui Valstybinei įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. S. prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. balandžio 12 d. žemės sklypų ir pastatų dalių pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų M. R., R. R. ir N. R., kaip sudarytą pažeidžiant CK 4.79 straipsnio 2 dalies įtvirtintą imperatyvą; taikyti restituciją ir priteisti iš M. R. 9 500 Eur kompensaciją R. R. ir N. R. naudai, o iš R. R. ir N. R. M. R. priteisti nekilnojamąjį turtą: 1) 1/4 dalį 1,3700 ha dydžio žemės sklypo (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1/4 dalį 2,7100 ha dydžio žemės sklypo (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 1/4 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 81,16 m² bendro ploto), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 4) 1/4 dalį malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčios 14 m² užstatyto ploto), esančios ten pat; 5) 1/4 dalį daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčios 48 m² užstatyto ploto) ir esančios ten pat; 6) 1/4 dalį tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 42 m² užstatyto ploto) ir esančio ten pat; 7) 1/4 dalį sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 6 m² užstatyto ploto) ir esančio ten pat; 8) 1/4 garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčio 40 m² užstatyto ploto) ir esančio ten pat; 9) 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (lauko tualeto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio ten pat, NT registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini); 10) 1/4 dalį 2,7200 ha dydžio žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamasis turtas); taip pat iš keturių atsakovų solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad jis 2004 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. liepos 28 d. paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą pagrindu kartu su savo seserimi atsakove M. R. (toliau – atsakovė Nr. 1) paveldėjo mirusios motinos J. B. S. nekilnojamąjį turtą. 2010 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartimi M. K. padovanojo ieškovui ir atsakovei Nr. 1 dar po 1/12 dalį 1,3700 ha dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu abu tapo bendraturčiais, turtą įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
3. 2018 m. balandžio 12 d. tarp atsakovės Nr. 1 ir atsakovų R. R. (toliau – atsakovas Nr. 2) bei N. R. (toliau – atsakovas Nr. 3) buvo pasirašyta žemė sklypų ir pastatų dalių pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė Nr. 1 pardavė, o atsakovas Nr. 2 su atsakove Nr. 3 (sutuoktiniai) nupirko nekilnojamąjį turtą. Apie šią šalių sudarytą sutartį ieškovas sužinojo atsitiktinai 2018 m. gegužės mėn. viduryje, todėl kreipėsi į Molėtų rajono 2-ojo notarų biuro notarę D. Č. (toliau – atsakovė Nr. 4), siekdamas išsiaiškinti, ar notarė, prieš tvirtindama ginčo sutartį, laikėsi nustatytos pareigos raštu pranešti parduodamo nekilnojamojo turto bendraturčiams (ieškovui) apie ketinimą parduoti turtą, kurį bendraturčiai turėjo teisę pirkti pirmenybės teise. Notarės nuomone, ginčo sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant įstatymų.
Šalies argumentai
4. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo VĮ Registrų centras netinkamai atliko savo pareigas, nes netinkamai identifikavo ieškovo ir atsakovės Nr. 1 paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą ir dovanojimo sutarties pagrindu įgytą nekilnojamąjį turtą, todėl padarė klaidinantį įrašą, kad ieškovui ir atsakovei Nr. 1 turtas priklauso asmeninės nuosavybės teise, nors turtas jiems priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise.
5. Ieškovo manymu, atsakovė Nr. 3, kaip bendraturčio sutuoktinė, šiuo atveju neįgyja prioriteto prieš kitus bendraturčius minėtam Nekilnojamajam turtui įsigyti, o ginčo sutarties sudarymo dieną atsakovei Nr. 1 buvo kilusi pareiga ieškovui raštu pranešti apie savo ketinimus parduoti jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį ne bendraturčiui. Kadangi šios pareigos nesilaikyta, atsakovams kyla civilinė atsakomybė už CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo pažeidimą, todėl yra visos įstatyminės prielaidos ginčo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovas R. S. ir atsakovė M. R. po savo motinos J. B. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties lygiomis dalimis paveldėjo ½ dalį 2,7100 ha žemės sklypo, ½ dalį 2,7200 ha žemės sklypo, 1/3 dalį 9,2400 ha žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį malkinės, ½ dalį daržinės, ½ dalį tvarto, ½ dalį sandėlio, ½ dalį garažo ir ½ dalį kiemo statinių, 1/3 dalį gyvenamojo namo, 1/3 dalį tvarto, 1/3 dalį svirno, esančių (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį lėšų, esančių dvejuose sąskaitose banke, 1/3 dalį 1,3700 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovas R. R. šio turto ½ dalį yra įgijęs pagal 2009 m. birželio 4 d. dovanojimo sutartį Nr. 2125. Taip pat R. S., M. R. ir R. R. paveldėjo iš M. K. 1/3 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
8. Teismas konstatavo, kad atsakovė M. R. savo dalį Nekilnojamojo turto, esančio bendrojoje nuosavybėje, už 9 500 Eur pardavė kitam bendraturčiui R. R., todėl ieškovo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisė nėra pažeista, nes bendraturčių teisės pažeidimas atsiranda tik tuomet, kai bendraturtis turto dalies pirkimo – pardavimo sutartį sudaro su trečiuoju asmeniu. Teismas pritarė notarės D. Č. išsakytai pozicijai, kad bendraturčio pirmenybės teisė įsigyti parduodamo daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, dalį yra siejama tik su jo turima bendrosios nuosavybės teise, ir tokiai bendraturčio teisei įgyvendinti neturi teisinės reikšmės pagal įstatymą taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas. Notarė, tvirtindama pirkimo – pardavimo sutartį, priešingai nei samprotavo ieškovas, savo pareigas atliko profesionaliai, piliečių teisių nesusiaurino. Ginčijamos sutarties neteisėtumas nenustatytas, todėl nei notarei, nei M. R. negali kilti civilinė atsakomybė dėl tariamo sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
9. Sprendė, kad byloje nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog 2018 m. balandžio 12 d. sudaryta žemės sklypų ir pastatų dalių pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtinta Molėtų rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Č., yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Teismas ieškovo reikalavimą taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės Nr. 1 9 500 Eur atsakovų Nr. 2 ir Nr. 3 naudai bei atsakovės Nr. 1 naudai grąžinti Nekilnojamąjį turtą, teismas atmetė, nes jis yra išvestinis iš pirmojo atmesto reikalavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas R. S. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
11. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias bendraturčio pirmenybės teisės įgyvendinimo būdus. Kaip matyti iš ginčo sutarties, atsakovė Nr. 1 pardavė nekilnojamąjį turtą dviem pirkėjams, t. y. atsakovui Nr. 2 ir atsakovei Nr. 3. Vadinasi, norint išvengti CK 4.79 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos raštu per notarą informuoti apie ginčo sutarties sudarymą bendraturtį apeliantą, tiek atsakovas Nr. 2, tiek atsakovė Nr. 3 taip pat turėjo būti parduodamo nekilnojamojo turto bendraturčiais. Tačiau šiuo atveju atsakovės Nr. 1 ginčo sutartimi parduoto nekilnojamojo turto bendraturčiu buvo tik vienas atsakovas Nr. 2. Be to, parduoto nekilnojamojo turto likusios dalies bendraturčiu atsakovas Nr. 2 buvo vienintelis fizinis asmuo, valdantis šią nekilnojamojo turto dalį asmeninės nuosavybės teise. Tai reiškia, kad sutartyje pirkėja nurodyta atsakovė Nr. 3 apelianto atžvilgiu yra trečiasis asmuo, neturintis bendraturčio teisinio statuso, taikytino ginčo sutartimi perkamam nekilnojamajam turtui. Todėl apeliantas mano, kad yra nereikšmingas faktas, jog atsakovės Nr. 1 sutartimi parduotą nekilnojamąjį turtą atsakovas Nr. 2 ir atsakovė Nr. 3 įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kai juos atstovavo tik vienas atsakovas Nr. 2.
12. Teismas, atmesdamas ieškinį ir pripažindamas atsakovių Nr. 1 ir Nr. 4 veiksmus, pažeidžiančius CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką, teisėtais, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio 2 dalies, 3.88 straipsnio 2 dalies normas, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apelianto įsitikinimu, ginčo situacijoje tiek CK 4.79 straipsnio 2 dalyje numatytas imperatyvas, tiek CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija tarpusavyje koreliuoja. Tai reiškia, kad atsakovė Nr. 4, veikdama kaip notarė ir vykdydama Notariato įstatyme numatytas funkcijas, privalėjo laikytis CK 4.79 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi ji iš anksto žinojo, kad pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalį ginčo sutartimi perkamas turtas bus parduodamas ne tik bendraturčiui atsakovui Nr. 2, bet ir atsakovei Nr. 3, kuri nebuvo perkamo nekilnojamojo turto bendraturtė.
13. Nurodo, kad 2018 m. išrašai iš VĮ Registrų centro duomenų bazės įrodo, jog šio centro darbuotojai aiškiai viršijo savo kompetencijos ribas ir akivaizdžiai pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes jie savo iniciatyva pakeitė apelianto ir atsakovės Nr. 1 valdomo turto nuosavybės teisės formą iš bendrosios dalinės nuosavybės į asmeninę nuosavybę. Toks pats klaidingas ginčo turto nuosavybės teisės transformavimas buvo perkeltas ir į ginčijamą sutartį. Tai reiškia, kad sutartimi buvo įtvirtintas netinkamos nuosavybės teisės formos nekilnojamojo turto perleidimas, kas iškraipo tiek ginčo sutarties esmę, tiek sutarties šalių valią dėl parduodamo objekto. Tuo tarpu atsakovė Nr. 4 savo neveikimu šių akivaizdžių ginčo sutarties trūkumų nepašalino, kas susiaurino apelianto, kaip ginčo turto bendraturčio, teises.
14. Teigia, jog jo apsisprendimą dėl teisių gynimo būdo lemia ginčo ypatumai bei išskirtinės faktinės aplinkybės, atsiradusios sudarant ginčo sutartį. Mano, kad jis yra laisvas pasirinkti, kaip ir kokiu keliu nori apginti savo turtinius interesus, atsakovei Nr. 1 akivaizdžiai pažeidus jo turėtą pirmumo teisę turtui įsigyti.
Žemesnės instancijos teismas
15. Mano, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nieko nepasisakė dėl esminių faktinių aplinkybių ir tikrosios sutarties šalių valios įforminant ginčo sutartį. Nei teismo posėdyje, nei iš atsakovės Nr. 4 pateiktų procesinių dokumentų nepavyko išsiaiškinti, kodėl atsakovė Nr. 4, kaip notarė, nutolo nuo tokios ginčo šalių pirminės valios ir kodėl ji pati ėmėsi inciatyvos įtraukti atsakovę Nr. 3 į ginčo sutarties sudarymo procesą, nors įstatymai iš esmės nedraudė nei atsakovei Nr.1, nei atsakovui Nr. 2 ginčo sutarties objektą parduoti bei įsigyti asmeninės nuosavybės teise.
16. Teigia, jog teismas be pagrindo atsisakė tiesiogiai teismo posėdyje apklausti atsakovę Nr. 1 dėl ginčo sutarties sudarymo faktinių aplinkybių, nors byloje buvo įrodymai apie tai, kad jos pozicija ieškinio atžvilgiu prieštaringa. Šios atsakovės apklausa svarbi siekiant tinkamai įvertinti ginčo sutarties sudarymo faktines aplinkybes bei aiškinantis tikrąją ginčo sutarties šalių valią. Tuo pačiu teismas nevertino ieškovo motyvų dėl nepagrįsto dokumentų, įrodančių atsakovės Nr. 1 turėtų bylinėjimosi išlaidų sumas, priėmimo. Teismas, nors ir neapklausęs atsakovės Nr. 1, konstatavo, kad jai buvo daromas psichologinis spaudimas iš apelianto pusės, kas įgalina teismą spręsti atsakovės Nr. 1 turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Tokia teismo pozicija tik įrodo, jog jis buvo šališkas apelianto atžvilgiu, akivaizdžiai palaikė vienos iš ginčo šalių – atsakovės Nr. 4 pusę bei buvo susiformavęs išankstinę ir ieškovui nepalankią nuomonę dėl teismo sprendimo.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai R. R. ir M. R. prašo apeliacinį skundą atmesti.
18. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Apeliantas, aiškindamas CK 4.79 straipsnio nuostatas, neteisingai aiškina šiame straipsnyje numatytą bendraturčio pirmenybės teisės realizavimą. Kadangi atsakovas R. R. buvo parduodamo daikto bendraturtis, todėl atsakovė M. R. neturėjo pareigos pasiūlyti pirkti parduodamo daikto dalį kitam bendraturčiui R. S.. Tvirtina, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga nebuvo pažeista.
19. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė D. Č. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Nurodo, kad ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris sudarytas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų bei įtvirtintų imperatyvių teisės normų. Teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde dėstoma teisinė teorija ir aiškinami teisiniai terminai nepagrindžia nei vieno ieškovo apeliacinio skundo argumento.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinis skundas atmetamas.
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
23. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Taigi apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose. Nors apeliantas mano, jog svarbu išsiaiškinti tikrąją atsakovės Nr. 1 poziciją, tačiau ši atsakovė savo poziciją aiškiai išdėstė atsiliepime į apeliacinį skundą, patvirtindama, jog sutartį sudarė laisva valia, turtą pardavė pasirinktam bendraturčiui – atsakovui Nr. 2, kad ji ieškinio nepalaiko. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. R. (atsakovės Nr. 1 sūnus) taip pat buvo parodęs, kad teisminio proceso metu atsakovę Nr. 1 įtakojo ieškovas, kuris pas ją lankydavosi, kai ši būdavo namuose viena, todėl ji ir keitė savo poziciją. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad byloje buvo pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendime glaustai išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas faktines aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, išvadas dėl ieškovo reikalavimų ir atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.
25. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.78 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Daikto, kuris priklauso keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturtis, ketindamas parduoti savo dalį trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui), privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie tokį ketinimą, nurodydamas pardavimo sąlygas, ir tik kitiems bendraturčiams atsisakius pasinaudoti savo pirmenybės teise arba jos neįgyvendinus per įstatyme nurodytą laikotarpį, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyti pardavėjo pareigos pasiūlyti pirkti parduodamą daiktą bendraturčiui neįvykdymo padariniai: bendraturtis, kurio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį buvo pažeista, turi teisę reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, kuri yra bendroji nuosavybė. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta. Todėl, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).
27. Apelianto teigimu, atsakovai pažeidė CK 4.79 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą privalomai raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir nurodyti pardavimo sąlygas. Tačiau šioje byloje yra nustatyta, kad 2018 m. balandžio 12 d. sudarant žemės sklypų dalių ir pastatų dalių pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią M. R. pardavė, o R. R. nupirko joje nurodytą turtą, tiek atsakovė Nr. 1, tiek ir atsakovas Nr. 2 buvo parduodamo turto bendraturčiai, todėl atsakovas Nr. 2 turėjo pirmenybės teisę pirkti visą bendrąja nuosavybe esančia parduodamą turto dalį iš atsakovės Nr. 1. Kaip matyti iš ginčo sutarties I dalies, parduodamo turto šalimi pirkėju buvo vienas atsakovas Nr. 2, o jo sutuoktinė atsakovė Nr. 3 sutarties šalimi nenurodyta ir jos nepasirašė. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, atsakovė Nr. 1 nekilnojamojo turto dalis pardavė bendraturčiui atsakovui Nr. 2, tačiau ne pašaliniam asmeniui. Bendraturčių valdomo nekilnojamojo turto dalys sumažėjo, kadangi iki sutarties pasirašymo turtas buvo valdomas trijų bendraturčių, o po ginčijamos sutarties pasirašymo liko tik dvi valdomos turto dalys. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas Nr. 2 su atsakove Nr. 3 turtą įgijo ne bendrosios dalinės, bet bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (sutarties 7.2. punktas).
28. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota ir joje įtvirtinta, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 dalies 1 punktas); preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (2 dalis).
29. Vertinant minėtą teisinį reglamentavimą, pažymėtina, jog atsakovas Nr. 2 ginčijamos atlygintinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu buvo santuokoje su atsakove Nr. 3, todėl jo turtui taikomas įstatymo nustatytas sutuoktinių turto režimas. Vadovaujantis CK 3.87 straipsnio 1 dalimi, turtas, atsakovo Nr. 2 įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė jo ir sutuoktinės nuosavybė. Pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai (šiuo atveju – atsakovas Nr. 2 ir atsakovė Nr. 3). Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl, net jei ginčijamoje sutartyje ir nebūtų nurodyta, kad atsakovai Nr. 2 ir Nr. 3 perką turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, atsakovas Nr. 2, registruodamas įgytą turtą, prie juridinių faktų turėjo teisę nurodyti, kad tai yra jo ir atsakovės Nr. 3 bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir tai būtų sukėlę tokias pačias teisines pasekmes. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino šias teisės normas ir teisingai vertino, kad bendraturčio pirmenybės teisė įsigyti parduodamo daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, dalį yra siejama tik su jo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdoma turto dalimi. Tokiai bendraturčio teisei įgyvendinti neturi teisinės reikšmės pagal įstatymą taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas.
30. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad išimtinė bendraturčio pirmenybės teisė buvo perleista atsakovei Nr. 3, kaip trečiajam pašaliniam asmeniui. Kaip jau minėta, atsakovė Nr. 3 nėra trečiasis pašalinis asmuo, o yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės dalyvė. Vadovaujantis CK 3.92 straipsnio 1 dalimi, turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Parduodančio savo dalį bendraturčio pareiga atsižvelgti į kitų bendraturčių pirmenybės teisę galioja tik tada, kai daiktas parduodamas trečiajam asmeniui, tačiau atsakovas Nr. 2 netampa trečiuoju asmeniu vien dėl to, kad yra sudaręs santuoką. Atsižvelgiant į tai, bendraturtis, parduodamas dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe, kitam savo nuožiūra pasirinktam bendraturčiui, nėra įstatymu įpareigotas pranešti likusiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, kaip tai numatyta CK 4.79 straipsnio 2 dalyje, todėl ir teisinės pasekmės, numatytos CK 4.79 straipsnio 3 dalyje, neatsiranda. Kadangi atsakovas Nr. 2 buvo parduodamo daikto bendraturtis, tai ir atsakovė Nr. 1 neturėjo pareigos pasiūlyti pirkti parduodamo daikto dalį kitam bendraturčiui (ieškovui).
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas CK 4.79 straipsnio taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad, jei daiktas parduodamas ne trečiajam asmeniui, o vienam iš bendraturčių, CK 4.79 straipsnio nuostatos netaikomos ir nėra svarbu, ar parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai neturi reikšmės siekiant sumažinti bendraturčių skaičių ir taip užtikrinti ekonomišką turto valdymą ir laisvą disponavimą juo. Pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009). Todėl nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovės Nr. 4 (notarės) sąmoningas CK 4.79 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos nevykdymas jo atžvilgiu sukėlė ginčo situaciją. Kaip jau minėta, pardavėjas turėjo teisę pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti turto dalis, o parduodant turto dalis bendratučiui CK 4.79 straipsnio nuostatų laikytis nebuvo privaloma. Iš bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei vertina apeliantas, notarė, veikdama atidžiai ir rūpestingai, patikrino viešųjų registrų duomenis ir nustačiusi, kad atsakovas Nr. 2 yra sudaręs santuoką, pagrįstai sutarties šalims išaiškino, kokios yra santuokoje esančių asmenų teisės įgyjant turtą, kokios galimos to turto įgijimo ir valdymo formos ir pagrįstai ėmėsi priemonių užtikrinti, kad tos teisės būtų realiai nustatytos ir įgyvendintos ginčijamos sutarties 7.2 punkte nurodant, kad nuosavybės teisė į sutartyje nurodytas žemės sklypų ir pastatų dalis pereina atsakovui Nr. 2 ir atsakovei Nr. 3 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis.
32. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais apie tai, kad trečiasis asmuo VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro duomenyse atliko neteisingus įrašus, nurodydamas, kad ginčijama sutartimi parduoto turto dalys yra asmeninė kiekvieno bendratučio nuosavybė. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad bendraturčių nuosavybės teisės nekilnojamojo turto registre įregistruotos tinkamai, nes yra nurodytos nuosavybės teise valdomo turto dalys, nuosavybės teisės įgijimo ir įregistravimo pagrindai. Kadangi tokiais pagrindais yra paveldėjimo teisės liudijimai ir dovanojimo sutartys, įrašas prie juridinių faktų apie tai, kad bendraturčiams bendroji dalinė nuosavybė priklauso asmeninės nuosavybės teise, atitinka įregistravimo pagrindų turiniui ir yra teisingas. Šias aplinkybes tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, apeliantas be teisinio ir faktinio pagrindo tvirtina, jog bendraturčių valdomo turto nuosavybės teisės forma iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo transformuota į asmeninę nuosavybę.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
34. Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, apelianto nuomonę, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepasisakė dėl esminių faktinių aplinkybių. Kritiškai vertintini apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas netinkamai įvertino nenuoseklių atsakovės Nr. 1 paaiškinimų įrodomąją reikšmę. Pažymėtina, jog atsakovė Nr. 1 savo poziciją yra išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose. Atsiliepime ši atsakovė yra nurodžiusi, kad su ieškovu yra brolis ir sesuo, kad ieškovas tvarkė bendrus žemės valdymo reikalus, yra davęs pasirašyti dokumentus, kuriuos pasirašė, ir kad tik tada, kai sužinojo, jog jos vardu pateiktas atsiliepimas į ieškinį su ieškinio pripažinimu, suprato, jog, prisidengiant kito žemės sklypo dokumentų tvarkymu, brolis pateikė atsiliepimą ir atstovavimo sutartį, kuriuos ji pasirašė. Taigi, atsakovė paaiškino savo nenuoseklios pozicijos susidarymo aplinkybes. Ji bei jos sūnus A. R. teismui patvirtino, kad atsakovei buvo daromas psichologinis spaudimas. Po to ir iki pat apeliacinio proceso atsakovė Nr. 1 savo atsikirtimų pagrindo nebekeitė, prašė ieškinį atmesti. Pažymėtina, kad šalies paaiškinimas yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), o gauti duomenys teismo buvo įvertinti ne tik tarpusavyje, bet su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik iš jų visumos buvo padaryta išvada, kad ieškinys atmestinas.
35. Sutiktina su apelianto vertinimu, kad jis gali savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis bei pasirinkti kaip ir kokiu būdu ginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, įskaitant ir teisę pasirinkti, ar, ieškiniui esant teisėtam ir pagrįstam, reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas, ar prašyti sandorį pripažinti negaliojančiu ir reikalauti taikyti abipusę restituciją. Tačiau nagrinėjamu atveju tai neturi esminės reikšmės, kadangi, kaip jau virš nutartyje išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta faktinių aplinkybių visuma, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog byloje nebuvo įrodyta, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, šiuo atveju - CK 4.79 straipsnio 2 daliai, nes turto pardavėja savo turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje pardavė kitam bendratučiui ir nepažeidė pareigos privalomai raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). Todėl pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį bei taikyti restituciją nėra pagrindo.
36. Apeliantas nurodo, kad teismas galėjo būti šališkas, tačiau tai tėra niekuo nepagrįsta prielaida, nes apeliantas nenurodė ir neįrodė konkrečių faktinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad priėmusi skundžiamą sprendimą teisėja turėjo išankstinį nusistatymą byloje, buvo tendencinga, turėjo išankstinę nuomonę dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, kad ji turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kad siekė priimti apeliantui nepalankų procesinį sprendimą. Tai, kad teismo procesinis sprendimas yra nepalankus šaliai, savaime nereiškia nei įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nei teismo šališkumo. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovas abejoja teisėjos nešališkumu vien dėl to, kad, jo manymu, teismas palaikė atsakovės Nr. 4 išdėstytą poziciją ieškinio atžvilgiu bei kad vartojo nepagarbią leksiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tik tokios abejonės neįrodo teisėjos, priėmusios sprendimą, šališkumo. Pagal bylos duomenis, ieškovui, atstovaujamam profesionalių teisininkų, buvo suteikta prieinama galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu, raštu, pateikti įrodymus tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi turintiems bylos dalyviams. Tai, kad teismo sprendimo argumentai ir išvados sutapo su vienos iš dalyvaujančių byloje asmenų išdėstyta pozicija, savaime nereiškia nešališkumo principo pažeidimo.
37. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Todėl dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento nepasisakoma pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams.
38. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už atsiliepimų į apeliacinį skundą paruošimą atsakovė M. R. sumokėjo 200 Eur, atsakovas R. R. - 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Netenkinus apeliacinio skundo, šios atsakovų išlaidos, kurios pagrįstos įrodymais, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, priteistinos atsakovams iš ieškovo R. S. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovei M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 500 Eur (penkis šimtus eurų) atsakovui R. R., a. k. (duomenys neskelbtini).