Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-04-22 · Administracinė byla Nr. eAS-935-968/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2026-04-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. eI2-9296-595/2026Sprendimas · 2026-05-04Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-04-22
Bylos Nr.
eAS-935-968/2026
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00478-2026-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Beata Martišienė
Pareiškėjas
I. K. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-935-968/2026Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00478-2026-3
Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. balandžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. K. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. K. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 26S39147 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą, užtikrinant pareiškėjui studento statuso tęstinumą bylos nagrinėjimo metu.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad pareiškėjas yra Izraelio valstybės pilietis. Pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinį reguliavimą Izraelio piliečiams taikomas bevizis režimas (90 dienų per 180 dienų laikotarpį). Nors pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi baigė galioti 2026 m. sausio 15 d., jis nepažeidė buvimo šalyje taisyklių, nes jo, kaip bevizio keliautojo, buvimo terminas Šengeno erdvėje dar nėra pasibaigęs.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pakeisti leidimą gyventi, tačiau nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo. Visgi, palikus ginčijamą Sprendimą galioti proceso metu, pareiškėjo teisinis statusas tampa neapibrėžtas, o tai tiesiogiai kelia grėsmę jo, kaip medicinos studento, akademinei veiklai, nes pasibaigus bevizio režimo terminui jis bus priverstas išvykti. Pareiškėjas šiuo metu aktyviai šalina akademinius įsiskolinimus (paskutinis egzaminas – 2026 m. vasario 25 d.). Jei sprendimo galiojimas nebus sustabdytas, pareiškėjas praras galimybę tęsti studijas ir laikyti kitus egzaminus. Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas (toliau – ir Universitetas), vadovaudamasis 2023 m. liepos 24 d. su pareiškėju pasirašytos studijų sutarties 58 straipsniu, gali nutraukti sutartį, o tai sukeltų nepataisomą žalą pareiškėjo akademinei karjerai ir materialinę žalą dėl sumokėto mokesčio už mokslą. Pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Jo buvimas Lietuvoje studijų tikslu yra konstruktyvus, o laikinas sprendimo sustabdymas nepažeis viešojo intereso. Pareiškėjas moka už studijas virš 12 000 Eur per semestrą, todėl draudimas studentui mokytis sukels nuostolius taip pat ir universitetui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pirmoji jo bevizio režimo diena 2026 m. sausio 16 d., todėl skundo pateikimo dieną pareiškėjas yra išnaudojęs 42 bevizio buvimo dienas. Likusių 48 dienų nepakaks užbaigti pavasario semestrą ir išlaikyti egzaminus. Todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu ir siekiant išvengti nepataisomos žalos pareiškėjo medicinos studijoms, būtina sustabdyti sprendimo galiojimą, užtikrinant pareiškėjui studento statuso tęstinumą bylos nagrinėjimo metu.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo prima facie nepagrįstumo savaime nesudarė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę, argumentai dėl Sprendimo nepagrįstumo vertinami bylą nagrinėjant iš esmės.

Pažymėjęs, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti ir pagrįsti įrodymais aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą, turi nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nesustabdžius ginčijamo Sprendimo, jam kils konkrečios pasekmės, kils reali grėsmė ar bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai prašymui pagrįsti atmestini kaip nepagrįsti bei realiai neįrodyti.

Buvo pažymėta, kad Sprendimu atsakovas atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tačiau Sprendimu nebuvo nuspręsta grąžinti ar išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo pateiktus duomenis, kad pagal Šengeno sienų kodeksą ir nusistovėjusią praktiką laikas, praleistas turint leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą (D), neįskaičiuojamas į bevizio režimo 90 dienų laikotarpį. Teismas nustatė, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi baigė galioti 2026 m. sausio 15 d., todėl apskaičiavo, kad pareiškėjas turi 48 bevizio buvimo dienas.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026m. kovo 4 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šį prašymą tenkinti – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad jis 2026 m. kovo 8–9 dienomis išvyko į savo pilietybės šalį, kad nepažeistų teisėto buvimo (bevizio režimo) termino, taigi jam liko 38 dienos beviziam buvimui.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nekėlė klausimo dėl reikalavimo pagrįstumo, tačiau klaidingai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nurodydamas, kad pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos, teismas per siaurai vertino susiklosčiusią situaciją, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tada, kai būtina sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas būtent ir prašė teismo sureguliuoti laikinai padėtį, kad jis teisėtai galėtų tęsti studijas. Jei Sprendimo galiojimas nebus sustabdytas, pareiškėjui neužteks 38 dienų pavasario semestrui. Vadovaujantis Universiteto studijų reglamentu, pavasario sesija trunka nuo vasario 1 d. iki birželio 30 d., pareiškėjo perlaikomi dalykai numatyti dėstyti balandžio ir gegužės mėnesiais, egzaminai taip pat numatyti birželio ir rugpjūčio mėnesiais. Taigi, per 180 dienų terminą pareiškėjui mokslams reikės skirti mažiausiai du mėnesius, neįskaitant egzaminų laiko birželio mėn. Tai akivaizdžiai yra daugiau nei 38 likusios teisėto buvimo dienos. Negalėdamas studijuoti ir laikyti egzaminų, pareiškėjas patirs labai didelę finansinę žalą (virš 12 000 Eur už vieną semestrą). Su Universitetu sudarytos studijų sutarties 58 straipsnis numato vienašališką sutarties nutraukimą, jei studentas nebeturi galiojančio migracinio statuso. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimo galiojimo nesustabdymas jau dabar tiesiogiai lemia sutarties nutraukimą ateityje, sumokėtų už studijas pinigų praradimą, kas laikytina didele žala.

Pareiškėjas pastebi, kad teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad bevizio buvimo statusas (turistas) neleidžia vykdyti medicinos studijų sutarties reikalavimų (pvz., klinikinės praktikos ligoninėse), todėl vien bevizio buvimo režimo laikymasis nėra pakankamas pareiškėjui teisėtai užsiimti visomis studentui privalomomis veiklomis. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nepažeidžia nei proceso šalių interesų pusiausvyros, nei viešojo intereso.

Dėl būtinybės sustabdyti Sprendimą kaip prielaidos gauti nacionalinę vizą (D), pareiškėjas nurodo, kad jis yra aktyvus Universiteto medicinos studentas. Tam, kad jis galėtų grįžti į Lietuvą ir dalyvauti pavasario semestro paskaitose bei klinikinėje praktikoje, jis privalo kreiptis dėl nacionalinės vizos (D) išdavimo, tačiau egzistuojant galiojančiam neigiamam Migracijos departamento Sprendimui dėl leidimo gyventi (tuo pačiu studijų pagrindu), naujos vizos išdavimas tampa komplikuotas ar netgi neįmanomas. Tik pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdžius Sprendimo galiojimą), būtų pašalinta teisinė kliūtis pareiškėjui gauti vizą ir grįžti į studijų procesą, kol teismas iš esmės išnagrinės ginčą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad egzistuota force majeure aplinkybės (kariniai veiksmai Izraelyje). Pareiškėjas grįžo į Izraelį tuo metu, kai regione vyksta intensyvūs kariniai veiksmai (Izraelio ir sąjungininkų operacijos prieš Iraną). Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo pasitraukimas iš Lietuvos buvo nulemtas tik pagarbos įstatymui (bevizio režimo paisymo), o ne noro nutraukti studijas. Likimas karo zonoje be aiškaus teisinio mechanizmo sugrįžti į Lietuvą sukelia pareiškėjui nepagrįstą psichologinę įtampą, kurią prašoma teismo sušvelninti taikant užtikrinimo priemones.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Migracijos departamento vertinimu, nors pareiškėjas teigia, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išlieka ne tik aktualus, bet ir tampa dar labiau būtinas, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į mokslą bei galimybę sugrįžti tęsti studijų, visgi nurodomos aplinkybės – pareiškėjo teisė į mokslą ir galimybė tęsti studijas – nepatvirtina, kad pareiškėjas gali patirti didelę ir neatitaisomą žalą. Vien tai, kad pareiškėjas galėtų patirti finansinę žalą, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjas nepagrindė kumuliatyvių sąlygų, įtvirtintų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, esą tam, kad jis galėtų grįžti į Lietuvą ir dalyvauti pavasario semestro paskaitose bei klinikinėje praktikoje, jis privalo kreiptis dėl nacionalinės vizos (D) išdavimo, tačiau egzistuojant galiojančiam neigiamam Sprendimui naujos vizos išdavimas tampa komplikuotas ar netgi neįmanomas. Ginčijamas sprendimas nėra susijęs su pareiškėjo galimais ketinimais gauti nacionalinę vizą. Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimų užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje.

Dėl pareiškėjo argumentų apie karo veiksmus Izraelyje, Migracijos departamentas nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tas mechanizmas, kuriuo galėtų būti siekiama apsaugoti asmenis prasidėjus karo veiksmams, t. y. karo veiksmų Izraelyje egzistavimas nėra ir negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje sprendžiant klausimą dėl ginčijamo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu.

Migracijos departamentas, remdamasis ABTĮ nuostatomis ir nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, laikosi nuomonės, kad pareiškėjo įvardytos priežastys yra asmeninio pobūdžio ir yra išsprendžiamos kitomis priemonėmis, o pareiškėjas iš esmės nepateikia jokių argumentų, kurie patvirtintų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir panašiai (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024, 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė pareiškėjui atsisakyti pakeisti leidimą (kuris buvo išduotas studijų Universitete pagrindu) laikinai gyventi, kadangi asmuo, priimtas studijuoti į Universitetą yra surinkęs mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius metus ir nenustatyta pateisinamų priežasčių. Ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą užtikrinant pareiškėjui studento statusą bylos nagrinėjimo metu – pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jam nepratęsus leidimo laikinai gyventi, taikomas bevizis režimas, tačiau nustatytų dienų nepakanka studijuoti ir laikyti reikiamus egzaminus. Pareiškėjas tvirtino, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba didelė sunkiai atitaisoma žala, kadangi netekus teisėto buvimo Lietuvoje statuso, Universitetas vienašališkai turi teisę nutraukti sutartį, pareiškėjas ne tik negalės tęsti studijų, praras studijų įdirbį, bet ir praras lėšas, sumokėtas už studijas (apie 12 000 Eur) už semestrą.

Įvertinusi keliamo ginčo pobūdį ir kitas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamas Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos tuo atveju, jei pareiškėjas pažeistų bevizio režimo Lietuvoje buvimo trukmę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepaisant aplinkybės, jog Sprendimu atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, jo turimas leidimas gyventi nustojo galioti 2026 m. sausio 16 d. Todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galbūt nutrūksiančių sutartinių santykių su Universitetu ir studento statuso praradimo yra pagrįsti prielaidomis ir nesusiję su byloje priimtais nagrinėti reikalavimais.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nurodomais finansiniais praradimais ir galimais nepatogumais, pažymėtina, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjas nurodo neigiamas pasekmes, kurios, jo teigimu, kiltų, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, tačiau vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai ir / ar studijų eigai paprastai nelaikytina ypatinga ar išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., LVAT 2026 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1713-575/2026, 2026 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-840-789/2026). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti padariniai nepatvirtina, kad jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. K. M. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasBeata MartišienėSkirgailė Žalimienė