- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-25
- Bylos Nr.
- eAS-840-789/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00486-2026-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Audrius Bakaveckas, Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2026 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 26S27728 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – bylos nagrinėjimo metu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir pagal analogiją Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 2 dalies 6 punktu.
Pareiškėjas paaiškino, kad, jam neišvykus savanoriškai iš Lietuvos, bus pradėta deportacijos procedūra, nors pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos dėl šiuo metu vykstančių studijų, todėl negalima reikalauti, kad pareiškėjas atliktų tai, kas neįmanoma.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Vertindamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė būtinos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas nurodė, kad skunde pateikti pareiškėjo argumentai dėl studijų tęsimo, galimai kilsiančios žalos yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio. Teismas konstatavo, kad tai, jog, pareiškėjo teigimu, nėra galimybių tęsti studijų nuotoliniu būdu iš Indijos, todėl pareiškėjas netektų galimybės per ateinančius paskutinius keturis studijų mėnesius užbaigti mokslus, gauti diplomą, būtų priverstas iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jau būdamas Indijoje, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas pažymėjo, kad Sprendimu yra atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo surinko mažiau kaip 40 studijų kreditų, todėl ginčas byloje yra kilęs ne dėl jau įgytos (suteiktos) teisės panaikinimo teisėtumo, o dėl atsisakymo suteikti tokią teisę, atsisakius pakeisti leidimą laikinai gyventi. Tokiu būdu reikalavimo užtikrinimo priemonėmis siekiama tokių teisių realizavimo, kurių pareiškėjas net nebuvo įgijęs ginčijamu aktu ir toks prašymas išeina už reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ribų.
Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
III.
Pareiškėjas D. V. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir klausimą dėl reikalavimo užtikrino priemonės taikymo perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog jis yra studentas, kuris šiuo metu mokosi aukštojoje mokykloje ir kuriam liko keturi mėnesiai iki studijų užbaigimo, todėl pareiškėjas turi teisėtą pagrindą būti Lietuvoje. Ginčas byloje vyksta dėl prašymo išduoti leidimą gyventi, pasibaigus buvusio leidimo gyventi galiojimui, o ne dėl to, kad pareiškėjas prarado teisėtą pagrindą gyventi Lietuvoje arba prašo tokio leidimo nauju pagrindu, pvz., dėl darbo. Pareiškėjas paaiškina, kad, jam neišvykus savanoriškai iš Lietuvos, bus pradėta deportacijos procedūra, nors pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos dėl šiuo metu vykstančių studijų.
Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino pareiškėjui kilsiančios žalos dydžio. Pareiškėjas grindžia patirtas išlaidas studijų sutartimi, jau atliktais mokėjimais, grindžia negautas pajamas pasiūlymu dėl darbo, kurį galėtų pradėti tik turėdamas diplomą, kurį pareiškėjas gautų, jei galėtų mokytis ir užbaigti mokslus 2026 m. birželio mėnesį. Pareiškėjas nurodo, kad jei dėl atsakovo kaltės jis negalės baigti studijų, jis patirs žalą, kurią vertina iki 130 771,08 Eur. Į šią sumą įeina sumokėti mokesčiai už studijas, bendrabutį, mokestis už einamąjį semestrą, būsimos išlaidos už studijas, jei reikės išvykti, lėktuvo bilietai, negautos pajamos, neturtinė žala. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI2-10488-394/2025.
Pareiškėjas nurodo, kad, netaikius prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas būtų priverstas nutraukti studijas ir išvykti iš Lietuvos, negalėtų grįžti į Lietuvą iki penkerių metų, nes dėl atsakovo kaltės du mėnesius gyveno Lietuvoje be galiojančio leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjas pažymi, kad universiteto pažymoje nurodyta, jog studijos yra kontaktinės, todėl pareiškėjas netektų galimybės užbaigti mokslus, gauti diplomą, būtų priverstas iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jau būdamas Indijoje. Paaiškėjus, jog atsakovo priimtas sprendimas yra neteisėtas, pareiškėjas įgytų teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą, tačiau žalos dydis būtų didelis, o neigiamos pasekmės sunkiai įvertinamos.
Pareiškėjo teigimu, jis pagrindė abi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas, nustatytas ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, nes įrodė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, ir įrodė, kad pareiškėjo skundas yra preliminariai pagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi todėl, jog jis nevykdė savo pareigos atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, t. y. nesurinko 40 studijų kreditų ir nėra nustatyta pateisinamų priežasčių, nes pareiškėjo prioritetas buvo darbas. Iš pridedamų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas dirbo naktimis, todėl tai galėjo būti priežastis, dėl kurios pareiškėjui sutriko miegas ir teko kreiptis medicininės pagalbos. Šis darbas taip pat galimai buvo priežastis, dėl kurios pareiškėjas nesugebėjo vykdyti studijų programos.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai neįrodo, jog pareiškėjas buvo nedarbingas, o, įvertinus nedraudžiamuosius laikotarpius, nustatyta, jog nedraudiminiai laikotarpiai sudaro tik 27 dienas. Be to, šie nedraudiminiai laikotarpiai buvo fiksuoti 2024 m. žiemą (1 diena) ir vasarą (26 dienos), t. y. laikotarpiais, kurie iš esmės nesutampa su mokslo laikotarpiu, per kurį asmuo nesurinko reikalaujamo studijų kreditų skaičiaus.
Atsakovo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjui liko mokytis keturi mėnesiai, nepatvirtina, jog pareiškėjas sugebės įvykdyti studijų reikalavimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui teko kartoti šešis semestro dalykus, pavasario semestre jam buvo įtraukti du moduliai, iš viso 12 kreditų, kurių jis neatsiskaitė iš dar ankstesnių metų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog skundo reikalavimas yra pagrįstas. Nesant šios būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti pritaikytos.
Atsakovas akcentuoja, kad Sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas savanoriškai išvykti, nėra išsiunčiamas iš Lietuvos. Net priėmus sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, pareiškėjas turėtų galimybę skųsti tokį sprendimą ir prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas liko kartoti kurso ir sukaupė skolas ne dėl Departamento kaltės, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo nurodomos sumos galėtų būti laikomos didele ir neatitaisoma žala. Atsakovo teigimu, atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nėra anuliuojamos jo įgytos žinios ir pasiekti studijų rezultatai, pareiškėjui nėra užkertamas kelias siekti diplomo kitais jam prieinamais būdais. Atsakovas nurodo, kad nepatogumai, kuriuos pareiškėjas gali patirti, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, negali būti vertinami kaip didelė ir neatitaisoma žala. Pareiškėjui nepateikus įrodymų ir nepagrindus savo argumentų, jog gali būti padaryta didelė ir neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, pareiškėjo prašymas netenkina antros būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos.?
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar, nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, kilusio ginčo pobūdį, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtinta viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti būtinų sąlygų – neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės tuo, kad, netaikius šios priemonės, pareiškėjui reikės nutraukti studijas, jis praras visas įmokas, kurias mokėjo už studijas, negalės tęsti studijas, bus prarastas laikas, kuris buvo skirtas mokymuisi. Todėl pareiškėjas patirs tiek didelę turtinę, tiek neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamas Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018). Pažymėtina ir tai, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas gali būti sustabdytas, vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje, 139 straipsnio 2 dalyje ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka.
Pareiškėjas nurodo neigiamas pasekmes, kurios, jo teigimu, kiltų, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, tačiau vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga ar išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021; 2026 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1713-575/2026 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti padariniai nepatvirtina, kad jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI2-10488-394/2025, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje pareiškėjo nurodytoje byloje buvo ginčijamas Departamento sprendimas, kuriuo užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taigi susiklostė kitokios aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.). Pareiškėjo nurodyta Regionų apygardos administracinio teismo nutartis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.