Kauno apygardos teismo nutartis

2019-11-04 · Civilinė byla Nr. e2A-1513-324/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-11-04
Bylos Nr.
e2A-1513-324/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
Atsakovas
V. S.
Ieškovas
S. B.
Kategorijos
  • 2.3.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.3.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1513-324/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12357-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 2.3.5.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-298-848/2019 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui V. S. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo dukros M. S., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 238,25 Eur, mokant juos periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį iki dukros pilnametystės, kiekvienais metais indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisti iš atsakovo sūnaus I. S., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą po 269,75 Eur, mokant juos periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį iki sūnaus pilnametystės, kiekvienais metais indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka; įpareigoti atsakovą kompensuoti 1/2 (vieną antrąją) vaikų ortodontinio gydymo išlaidų, t. y. 3 000 Eur; priteisti iš atsakovo dukros M. S. ir sūnaus I. S. 10 478 Eur išlaikymo įsiskolinimą už paskutinius 36 mėnesius; paskirti ieškovę uzufrukto teise šių lėšų tvarkytoja iki vaikų pilnametystės; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalims gimė trys vaikai: dukros G. S. (šiuo metu pilnametė) ir M. S. bei sūnus I. S.. Šalys nėra susituokusios. Sūnaus I. S. išlaikymui mėnesiui reikalinga suma yra apie 539,50 Eur, dukros M. S. išlaikymui 476,50 Eur. Po pusę nurodytų išlaikymo sumų ieškovė prašo priteisti iš atsakovo. Taip pat ieškovė nurodo, jog abu vaikai turi specialiųjų poreikių, jiems reikalingas ortodontinis gydymas, todėl ieškovė iš atsakovo prašo priteisti ir šiam gydymui reikalingas išlaidas. Šalys kartu negyvena nuo 2016 metų pavasario, atsakovas per tą laiką vaikų išlaikymui skyrė 3 922 Eur. Atsižvelgiant į tai ieškovė prašo priteisti ir išlaikymo įsiskolinimą.

3. Atsakovas su pateiktu ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, jog sutinka vaikų išlaikymui mokėti po 80 Eur. Su kitais ieškovės reikalavimais atsakovas nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Ieškovės prašomo priteisti išlaikymas per didelis, neproporcingas, viršija vaikų poreikius bei pačios ieškovės pajamas. Pagal savo išgales atsakovas vykdo savo pareigas išlaikyti nepilnamečius vaikus ir jiems nuo 2016 m. gegužės mėn. teikia išlaikymą po 80 Eur, artimai bendrauja su vaikais, leidžia su jais laisvalaikį ir dėl to patiria papildomas išlaidas. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog vaikų išlaikymui skiriama 1016 Eur suma. Nepagrįsti ieškinio argumentai, jog šalių vaikai turi specialių poreikių, dėl kurių išlaikymo išlaidos didėja. Atsakovo turtinė padėtis sunki, jis yra ant fizinio bankroto ribos, jo gaunamos pajamos yra 400 Eur per mėnesį, paskutinius tris mėnesius dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą, turi daugybę finansinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl ieškiniu prašomo priteisti išlaikymo nustatymas atsakovui būtų nepakeliama finansinė našta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo dukros M. S. 200 Eur išlaikymą nuo ieškinio padavimo dienos (2018-07-20), mokant jį periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį iki dukros pilnametystės, kiekvienais metais indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka. Priteisė iš atsakovo sūnaus I. S. 200 Eur išlaikymą nuo ieškinio padavimo dienos (2018-07-20), mokant jį periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį iki sūnaus pilnametystės, kiekvienais metais indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka. Įpareigojo atsakovą kompensuoti 1/2 (vieną antrąją) vaikų ortodontinio gydymo išlaidų, t. y. 563,50 Eur. Priteisė iš atsakovo dukros M. S. 3 139,65 Eur išlaikymo įsiskolinimą už 27 mėnesius. Priteisė iš atsakovo sūnaus I. S. 3 139,65 Eur išlaikymo įsiskolinimą už 27 mėnesius. Paskyrė ieškovę uzufrukto teise šių lėšų tvarkytoja iki vaikų pilnametystės. Priteisė iš atsakovo ieškovei 177 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Priteisė iš ieškovės atsakovui 41 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Priteisė iš atsakovo valstybei 349 Eur žyminio mokesčio. Panaikino teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

5. Nustatė, kad ieškovė pateikė nepilnamečių vaikų poreikių paskaičiavimą, pagal kurį nepilnametės dukters M. būtinųjų poreikių tenkinimui reikalinga lėšų suma per mėnesį sudaro 477 Eur, nepilnamečio sūnaus I. būtinųjų poreikių tenkinimui reikalinga lėšų suma per mėnesį sudaro 539 Eur. Ieškovės nurodyti vaikų poreikiai ir išlaidos yra įprastiniai ir visiškai suprantami – tai poreikiai būstui, maistui, lavinimui, rūbams, gydymui ir kt., t. y. būtinoms reikmėms, kad vaikai visaverčiai augtų, vystytųsi, būtų lavinami. Ieškovė pateikė duomenis, jog vaikai turi specialiuosius poreikius – jiems abiem reikalingas ortodontinis gydymas dantų tiesinimas. Atsakovas, ginčydamas ieškovės pateiktus vaikų išlaidų paskaičiavimus bei tvirtindamas, jog nurodytos išlaidos yra nepagrįstos, per didelės, jokių įrodymų bei paskaičiavimų apie vaikų poreikius į bylą neteikė, todėl jo argumentai laikytini deklaratyviais. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog, šalims gyvenant kartu, vaikams pakakdavo 200 Eur išlaikymo mėnesiui kiekvienam, todėl įvertinus valstybės teikiamą paramą, vienam vaikui pakanka 80 Eur. Teismo nuomone, negalima į tėvų teikiamą išlaikymą įskaičiuoti valstybės teikiamos paramos, vaiko išlaikymas yra asmeninė turtinė prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims, t. y. valstybei. Šalims pripažinus aplinkybę, jog kartu nebegyvena bei bendro ūkio neveda nuo 2016 metų gegužės mėnesio, teismas laikė, kad atsakovui teikiant išlaikymą tik dalinai, jo įsiskolinimas vaikų išlaikymui susidaro nuo 2016 metų gegužės mėnesio iki ieškinio padavimo dienos (2018-07-20), iš viso 10 800 Eur. Atsižvelgęs į tai, jog ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose skiriasi gydymo kaina, nėra aišku, kokios gali būti teikiamos paslaugos, patiriamos išlaidos, taip pat nesant duomenų, kad šis gydymas šiuo metu taikomas, kad dėl šio gydymo ieškovė jau yra realiai patyrusi išlaidas, ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 563,50 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 120 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės, išskaičiuojant sumokėtą išlaikymą, nustatant ieškovei uzufrukto teisę į šias lėšas, kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo finansinę padėtį, dėl ko nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo pateikti įrodymai apie turtinę padėtį nėra pakankamai atskleidžiantys jo realią finansinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią, kai kyla pagrįstų abejonių dėl tėvų turtinės padėties, teismas turi laikyti, kad jų padėtis leidžia vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą. Atsakovo mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių sudaro 712,33 Eur, tai reiškia, kad atskaičius mokesčius jis gauna 460,94 Eur sumą. Iš vykdomos individualios veiklos 2018 metais atsakovas gavo 4784 Eur, kas sudaro 398,7 Eur per mėn., tačiau iš šių pajamų turėjo sumokėti 239 Eur pajamų mokestį, taip pat mokesčius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Dėl vykdytos individualios veiklos atsakovas turėjo sumokėti 722,50 Eur valstybinio socialinio draudimo ir 45 Eur privalomo sveikatos draudimo įsiskolinimus. Nors atsakovas dirba du darbus, tačiau jo pajamos yra labai nedidelės ir nėra sąlygų jų didinti ateityje, nes atsakovo darbuose nėra perspektyvos kilti karjeros laiptais ir uždirbti daugiau. Ieškovė yra diplomuota ekonomistė, dėl ko jos galimybės susirasti geriau apmokamą darbą didesnės, tačiau to pirmosios instancijos teismas nevertino. Atsakovas neturi transporto priemonės ir negali dirbti reguliariai, tėvai atsakovui paskolina automobilį, todėl jis moka tėčiui už automobilio lizingą, draudimą. Nesuprantama, kaip aplinkybė, jog pinigai yra mokami šeimos nariui – savo tėvui, gali paneigti faktą, jog atsakovas, siekdamas gauti pajamų, turi naudotis jam nepriklausančiu automobiliu, dėl to privalėdamas dengti jo išlaikymo išlaidas.

1.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad atsakovas V. T. yra skolingas 220 000 Lt (63 716 Eur), nevertino šios skolos atsiradimo aplinkybių, t. y., kad minėta suma buvo pasiskolinta ne savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ieškovės įmonės UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini)veiklai.

1.3. Atsakovas kartu su ieškove AB „Swedbank“ naudai solidariai skolingi apie 112 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ši skola atsirado siekiant sukurti geresnes šeimos turtines ir gyvenimo sąlygas – gyvenamajam būstui įsigyti, kuriame šiuo metu gyvena ieškovė su vaikais. Teismas atkreipė dėmesį, jog minėto kredito palūkanas moka ne atsakovas, bet ieškovė, nevertindamas, jog šiuo metu šio kredito mokėjimas yra sustabdytas, o priskaičiuotos sumos yra labai minimalios ir nelaikytinos kredito ar visų palūkanų mokėjimu. Nesuprantama, kaip aplinkybė, jog kredito mokėjimo sustabdymo metu priskaičiuotas minimalias suma moka ieškovė, gali paneigti atsakovo finansinio įsipareigojimo turėjimą ir prievolę jį grąžinti, kuri taip pat turėjo būti vertinama, sprendžiant dėl atsakovo galimybių vaikams teikti atitinkamo dydžio išlaikymą.

1.4. Atsakovo vienintelis turtas yra jam nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: 941/3045 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas bankui hipotekos lakštu bei dėl kurio gautą paskolą teks dengti atsakovui. Daugiau jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių ar santaupų neturi. Atsakovas negyvena jam priklausančioje nuosavybėje, nes ieškovė yra išvariusi atsakovą iš namų, pakeitusi durų spynas. Šiuo metu jis gyvena pas tėvus, moka jiems po 120 Eur per mėnesį už komunalines paslaugas ir maistą. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino šiuos duomenis (tėvai yra atsakovo šeimos nariai), tačiau atsakovas negali savo išlaikymo naštos užkrauti tėvams, kuriems yra virš 70 metų amžiaus ir kurie yra padengę dalį atsakovo finansinių prievolių.

1.5. Atsakovas yra prie fizinio asmens bankroto ribos, jo turimas turtas viršija finansinius įsipareigojimus. Nors atsakovas dirba dviejose darbovietėse, dėl mokėtinų mokesčių, individualios veiklos išlaidų bei turimų finansinių įsipareigojimų vykdymo jo pajamos yra labai mažos, todėl pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur per mėnesį suma kiekvienam vaikui yra nepakeliama našta, tokia suma yra neadekvati atsakovo turtinei padėčiai.

1.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ieškovė iš savo pajamų neskyrė ir negalėtų skirti teismo sprendimu iš atsakovo priteistos sumos vaikų išlaikymui. Ieškovė nurodė, kad jos mėnesinės pajamos minimalios, nesiekia 400 Eur per mėnesį, iš šių pajamų ji ne tik turi išlaikyti nepilnamečius vaikus, bet ir išsilaikyti pati bei padėti finansiškai pilnametei dukrai, todėl akivaizdu, kad ji neturėtų jokių objektyvių galimybių vien nepilnamečių vaikų išlaikymui kiekvieną mėnesį išleisti po 400 Eur sumą. Kita vertus, ieškovė iš šalių bendro turto gauna papildomų pajamų, kurios tenka vienai ieškovei, nors turėtų būti padalintos lygiomis dalimis.

1.7. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ieškovė, be pačios parengtos vaikų poreikių lentelės, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog vaikų išlaikymui skiriama teismo sprendimu priteista 800 Eur suma ar juo labiau ieškovės šioje byloje reikalauta 1016 Eur suma. Maksimali suma, kurią ieškovė faktiškai galėtų išleisti vaikų maitinimui namuose, yra ne didesnė kaip 50 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, mokykloje vienas vaikas išleidžia ne daugiau kaip 30 Eur per mėnesį. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vaikai lanko mokamus būrelius. Šalių sūnus lanko tik šaškių būrelį, kuriam atsakovas vadovauja ir kurį jis pats apmoka. Ieškovė taip pat neišleidžia kas mėnesį po 30 Eur vaikų ekskursijoms mokykloje, akivaizdu, kad vaikams kas mėnesį neperkami drabužiai už 100 Eur, neperkami žaislai ir mokslo įranga už 60 Eur, jų abiejų telefonų sąskaitos nepildomos 80 Eur sumai. Teismas nepagrįstai priteisė vaikų atostogų išlaidas, kurios sudaro 1440 Eur abiem vaikams ir kurios yra akivaizdžiai per didelės, be to, atsakovas pats nori praleisti su vaikais atostogas, kurių išlaidas ir padengs. Teismas nepagrįstai pripažino 63 Eur sūnaus prailgintos dienos grupės lankymo išlaidas, nes sūnus šią grupę lanko tik retkarčiais.

1.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad į tėvų teikiamą išlaikymą negalima įskaičiuoti valstybės teikiamos paramos, kadangi vaikų išlaikymas yra asmeninio pobūdžio prievolė.

Šalies argumentai

1.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės nesąžiningų veiksmų atsakovo atžvilgiu. Ieškovė dar 2016 m. kreipėsi į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, buvo užvesta civilinė byla Nr. 2-14687-896/2016, ieškovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatant 120 Eur laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui, pritaikytas turto areštas, buvo išduotas vykdomasis raštas antstoliui dėl išlaikymo išieškojimo iš atsakovo. Minėtoje byloje ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą 59 620,88 Eur sumai ir prašė teismo priteisti vaikams išlaikymą turtu, t. y. perleidžiant vaikams atsakovui nuosavybės teise priklausančią dalį nekilnojamojo turto, taip pat reikalavo perleisti MB (duomenys neskelbtini) nario teises kaip vaikams teiktiną išlaikymą, tokiu būdu siekiant nepagrįstai pasisavinti atsakovui priklausantį turtą. Tačiau vėliau ieškovė ieškinio nepalaikė, dėl ko jis buvo paliktas nenagrinėtas. Tokie ieškovės konkliudentiniai veiksmai patvirtina, jog iki ieškinio pareiškimo 2018 m. liepos mėn. ją ir vaikų būtinus poreikius tenkino atsakovo teikiamas 80 Eur išlaikymas.

1.10. Nustačius 200 Eur per mėn. išlaikymo dydį, nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus priimtose nutartyse dėl išlaikymo vaikams priteisimo nurodytų išaiškinimų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog išlaikymo dydis nepilnamečiui vaikui nustatytinas atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį, kadangi negali būti priteistas didesnis išlaikymas, negu tėvai turi objektyvias galimybes jį teikti; teismų praktikoje nurodomas, kad minimalios algos dydis yra tik rekomendacinis, kadangi kiekvienu atveju turi būti atskirai vertinami vaiko poreikiai ir tėvų turtinės galimybės teikti vaikui išlaikymą. Be to, abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikui, dėl ko abu tėvai turi lygią pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką.

1.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovą įpareigojo kompensuoti ½ dalį vaikų ortodontinio gydymo išlaidų. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai apie vaikams suteiktas ortodontines paslaugas patvirtina, kad odontologijos klinikoje jiems buvo suteiktos bendro pobūdžio konsultacijos, atliktos profilaktinės patikros ir sutvarkyti dantys, kuriuose rastas ėduonis, t. y. vaikams suteiktos odontologijos paslaugos yra bendro pobūdžio gydymo paslaugos. Jas ieškovė įtraukė į bendras vaikų išlaikymo išlaidas, todėl atsakovas neturi pareigos jų papildomai apmokėti. Vaikus vesti į mokamą privačią odontologijos kliniką buvo vienos ieškovės sprendimas, nesitariant su atsakovu, kuris su tuo nebūtų sutikęs – tokios pačios paslaugos vaikams gali būti suteiktos nemokamai.

Žemesnės instancijos teismas

1.12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Jokio išlaikymo įsiskolinimo nėra, nes pagal savo finansines galimybes atsakovas visą laiką teikė vaikų poreikius bei savo finansinę padėtį atitinkantį išlaikymą. Be ieškovei pervestų lėšų, atsakovas ir pats rūpinosi vaikais, jiems skyrė papildomas pinigines lėšas. Be to, ieškovė visas laiką gavo valstybės skiriamus vaikų pinigus. Ieškovė per visą šį laiką atsakovui nėra pareiškusi pretenzijų, kad jis teikia vaikų poreikių neatitinkantį išlaikymą. Tai patvirtina, kad atsakovo teikiama išlaikymo vaikams suma nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 20 d. buvo pakankama tenkinti vaikų poreikius, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas padarė prieštaringas išvadas, kad „<...vaikams augant kito ir jų poreikiai“ bei „atsakovo turtinė padėtis, bylos duomenimis, iš esmės pasikeitusi nėra, duomenų, kad nepilnamečių vaikų poreikiai išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu buvo mažesni nei šiuo metu atsakovas nepateikė, todėl, teismo vertinimu, išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu atsakovas galėjo teikti po 200 Eur išlaikymą nepilnamečiams vaikams“.

Atsiliepimas

7. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Ginčydamas ieškovės pateiktus vaikų išlaidų paskaičiavimus bei tvirtindamas, jog išlaidos nepagrįstos, per didelės, atsakovas jokių įrodymų bei paskaičiavimų apie vaikų poreikius į bylą nepateikė, todėl jo argumentai laikytini deklaratyviais.

2.2. Tėvų turtinė padėtis vertinama ne tik pagal faktinę situaciją (turimą turtą, gaunamas pajamas ir kt.), bet ir pagal tai, ar tėvai ėmėsi visų jų amžių ir sveikatos būklę atitinkančių priemonių užtikrinti savo vaikams pakankamą išlaikymą. Teismas teisingai įvertino, jog atsakovas teismui neatskleidė realios savo finansinės padėties. Atsakovo pateikti įrodymai (panaudos sutartis, įmokų už komunalines paslaugas, maistą suvestinė, pavedimų už komunalines paslaugas ir maistą išrašai, lizingo įmokų suvestinė, susitarimas mokėti lizingo ir draudimo už automobilį įmokas) nėra vertintini kaip pakankami atskleisti realią atsakovo turtinę padėtį, kadangi šiuos asmenis sieja artimi giminystės ryšiai. Atsakovo pateikti vekseliai yra pas atsakovą, jų apmokėjimo terminas pasibaigęs 2016 metais, o duomenų, jog atsakovas vis dar moka vekseliuose nurodytas sumas, teismui nebuvo pateikta. Kredito, kuris yra suteiktas šalims, palūkanas taip pat moka ne atsakovas, o ieškovė. Atsakovo pateikti išrašai apie jo darbui reikalingas išlaidas neįrodo, jog atsakovui lieka tik minimalios pajamos, kadangi neteikiami įrodymai, kokias pajamas atsakovas gauna kas mėnesį už vežimo paslaugas. Net ir esant atsakovo nurodytoms aplinkybėms, paskolų, kreditų mokėjimas, minimalios pajamos neatleidžia atsakovo nuo pareigos išlaikyti savo vaikus. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.

2.3. Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, skolomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingumu, nesąžiningu elgesiu. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas turi ją vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).

2.4. LAT išaiškino, kad išlaikymo skola gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, jog jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (žr. pvz., LAT 2008 m. sausio 28 d. nutartį Nr. 3K-3-14/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 3K-P-186/2010). Atsakovo įsiskolinimas vaikų išlaikymui susidaro nuo 2016 m. gegužės mėn. iki ieškinio padavimo dienos t. y. iki 2018 m. liepos 20 d., iš viso 10 800 Eur (200 x 2 x 27). Atsakovas teismui pateikė įrodymus, jog nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. už laikotarpį iki ieškinio padavimo dienos ieškovei yra pervedęs vaikų išlaikymui 4 520,70 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog dalį išlaikymo įsiskolinimo atsakovas yra padengęs, teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovo priteisė 6279,30 Eur.

2.5. Ieškovė pateikė įrodymus apie vaikams taikomą ortodontinį gydymą, iš viso ji patyrė 1127 Eur išlaidas, todėl teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė ½ vaikų ortodontinio gydymo išlaidų, t. y. 563,50 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nepilnamečiams vaikams reikiamo išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo, papildomų išlaidų dydžius.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo priimti naujus įrodymus – 2018 m. pajamų deklaraciją, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimo kopiją, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą. Šių įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepareiškė prieštaravimų dėl šių įrodymų priėmimo į bylą, tinkamam apeliacinio skundo išnagrinėjimui šie įrodymai priimtini.

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymą įtvirtinančias teisės normas.

12. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo, teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį. t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

13. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-209/2013).

14. Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo finansinę padėtį ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo apie ją pateikti įrodymai nėra pakankami atskleisti realią turtinę būklę. Pirma, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tėvų pareiga teikti vaikams išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Sunki materialinė padėtis jokiu būdu neatleidžia nei vieno iš tėvų nuo pareigos išlaikyti savo vaikus. Kaip minėta, nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui priklauso 941/3054 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei ½ žemės sklype esančio gyvenamojo namo ir kitų statinių. Iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatyta, kad atsakovas nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. kovo 15 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. balandžio vykdo individualią veiklą, nuo 2018 m. spalio 1 d. dirba (duomenys neskelbtini). Jo vidutinės pajamos 2018 m. vasario mėn. sudarė 748,9 Eur, kovo mėn. – 467,48 Eur, balandžio mėn. 287,36 Eur, birželio mėn. – 287,36 Eur, liepos mėn. – 287,36 Eur, spalio mėn. 185,61 Eur, lapkričio mėn. 545,9 Eur, gruodžio mėn. – 545,9 Eur, 2019 m. sausio – birželio mėn. – 712,76 Eur, liepos – 758,41 Eur, rugpjūčio mėn. 717,09 Eur, rugsėjo mėn. 712,76 Eur. Iš atsakovo pateiktos 2018 m. metinės pajamų deklaracijos matyti, kad jo individualios veiklos pajamos ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 15 000 Eur, leidžiamų atskaitymų suma – 10 000 Eur, apmokestinamų lėšų suma – 4784 Eur. 2018 m. atsakovas individualią veiklą vykdė ne 12 mėnesių, o 9 mėn. (nuo 2018 m. balandžio 1 d.) (1 t., b. l. 113), todėl per mėnesį vidutiniškai iš šios veiklos uždirbo po 531,55 Eur. Atsakovo nurodytos automobilio priežiūros, degalų pirkimo ir kitos išlaidos jau yra įskaičiuotos į leidžiamų atskaitymų sumą (10 000 Eur), todėl atskirai neturėtų būti vertintinos. Nors sprendžiant klausimus dėl vaikų išlaikymo įstatymai įpareigoja tėvus teikti duomenis apie savo turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, tačiau apeliantas tik apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie 2018 m. gautas pajamas iš vykdytos darbinės veiklos (metinė pajamų deklaracija), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas teismui realios savo finansinės padėties neatskleidė. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, jog jis yra sveikas ir darbingas, todėl, jei esama materialinė padėtis apelianto netenkina, jis turi ieškoti geriau apmokamo darbo (darbų), taip gerindamas savo turtinę padėtį bei užtikrindamas galimybę teikti nepilnamečiam vaikui jo amžių ir poreikius atitinkantį išlaikymą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas susirasti geriau apmokamą darbą ir kad jo savarankiškos darbo paieškos buvo nesėkmingos.

15. Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo 220 000 Lt (63 716 Eur) skolos V. T. ir minėtos skolos atsiradimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nurodyti vekseliai yra pas atsakovą, jų apmokėjimo terminas pasibaigęs 2016 metais, duomenų, jog atsakovas vis dar moka vekseliuose nurodytas sumas, teismui nėra pateikta, todėl, vertinant atsakovo turtinę padėtį, į šiuos vekselius pagrįstai neatsižvelgta.

16. Kritiškai vertintini apelianto argumentai, kad šalių skola AB „Swedbank“ atsirado, siekiant sukurti geresnes šeimos turtines ir gyvenimo sąlygas. Tėvai, imdami paskolą ir prisiimdami finansinius įsipareigojimus, privalo iš anksto įvertinti savo galimybes reikiamai pasirūpinti vaikais. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo finansinių galimybių, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę finansinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Dėl to nėra reikšmingi apelianto argumentai apie atidėtą kredito mokėjimą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas moka kokias nors kredito įmokas (to jis neneigė). Šiuo aspektu nereikšmingais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas negali patekti į jam priklausantį namą, kurio paskolą pats dengs, nes ieškovė yra išvariusi atsakovą iš namų ir pakeitusi durų spynas. Tai, kad atsakovas negyvena šiuose namuose, teisinėmis priemonėmis negina savo, kaip savininko teisių, yra jo pasirinkimas, negalintis turėti įtakos sprendžiant dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams.

17. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo kitaip vertinti apelianto turtinę padėtį, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. Apskųstame sprendime išvardinti ir įvertinti duomenys apie apelianto gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą, įsipareigojimus, tai, kad apeliantas neturi kitų išlaikytinių. Tuo remiantis padaryta pagrįsta išvada, jog atsakovo turtinė padėtis neatleidžia jo nuo pareigos teikti ieškovės prašomą išlaikymą (CPK 185 straipsnis).

18. Kita vertus, tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio nutartina kiekvienu atveju individualiai, įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvados vaiko poreikių klausimu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad, sprendžiant dėl išlaikymo sumos, svarbus realus vaiko poreikių nustatymas.

19. Vaikai turi lygias teises gauti išlaikymą, tačiau kiekvienam iš jų skiriamo išlaikymo dydis gali skirtis priklausomai nuo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, būtent vaiko poreikių: gyvenimo sąlygų užtikrinimo, sveikatos priežiūros, fizinio ir dvasinio lavinimo bei kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

20. Apelianto samprotavimai apie dalies išlaidų nepilnamečių vaikų poreikiams nepagrįstumą, nurodant, kad maksimali suma, kurią ieškovė faktiškai galėtų išleisti vieno vaiko maitinimui namuose, yra ne didesnė kaip 50 Eur per mėnesį, mokykloje – ne daugiau kaip 30 Eur per mėnesį, kad ieškovė neišleidžia po 30 Eur vaikų ekskursijoms mokykloje ir 100 Eur drabužiams, laikytini deklaratyviais teiginiais ir vertinti kaip atsakovo siekis išvengti pareigos teikti reikiamo dydžio išlaikymą vaikui vykdymo. Jie nepagrįsti nei įrodymais, nei asmenine patirtimi, kadangi vaikai gana ilgai su juo negyvena, atsakovas dažniau bendrauja tik su sūnumi, su dukra – labai retai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vaikai lanko mokamus būrelius. Byloje yra esantis banko sąskaitos išrašas (2 t., b. l. 1) patvirtina, kad tokias išlaidas ieškovė patyrė. Atsakovo pateiktas įrodymas apie vienkartinį būrelio apmokėjimą nepagrindžia, kad šias išlaidas jis apmokėjo pastoviai. Nors apeliantas nurodo, kad sūnus tik retkarčiais lanko prailgintą grupę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 63 Eur tam skirtas išlaidas, tačiau byloje pateikti duomenys pagrindžia ieškovės už tai patirtas išlaidas (2 t., b.l. 3-5, 109). Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, kad ieškovė abiejų telefonų sąskaitų papildymui neišleidžia 80 Eur. Tokių išlaidų atlyginimui ieškovė neprašė nurodomos sumos, 80 Eur prašė skirti abiejų vaikų kompiuteriui ir telefonams (1 t., b.l. 13). Tai, kad ne visos išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, nereiškia, jog tokios išlaidos nepatiriamos. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo abejonės dėl tam tikrų išlaidų pagrįstumo bet kuriuo atveju turi būti aiškintinos nepilnamečių vaikų interesų naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo situaciją, įvertino ir nustatė vaikų poreikiams tenkinti per mėnesį vidutiniškai reikalingas lėšas, dalį ieškovės įrodinėjamų sumų pagrįstai sumažindamas. Teismo priteistos sumos atitinkama protingumo kriterijų, nėra susijusios su prabangos prekių įsigijimu, priešingai – visos išlaidos reikalingos vaikams tinkamai maitinti, aprengti, jų sveikatos priežiūrai, mokymo, lavinimo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms, yra racionalios ir pagrįstos. Ieškovė įrodė, kad vieno vaiko išlaikymui per mėnesį reikalinga 400 Eur suma. Atsakovo sutinkamas mokėti 120 eurų išlaikymas neužtikrintų net minimaliausių (būtinų) šalių vaikų poreikių patenkinimo. Svarbu ir tai, kad šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, tad jai tenka rūpintis nuolatine kasdiene vaikų priežiūra, būtinomis išlaidomis papildomiems nenumatytiems vaikų poreikiams patenkinti. Atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą pripažinti, kad šalių vaikų būtiniausiems poreikiams užtikrinti pakankama konkreti mažesnė suma.

21. Sutiktina su apeliantu, kad teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010), ir kad didesnes pajamas gaunantis tėvas turi prisiimti ir didesnę dalį vaikui išlaikyti reikalingų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Visgi tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Minėta, kad atsakovo turtinę padėtį pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tėvų turtinė padėtis leidžia teikti vaikų išlaikymui reikalingą 400 Eur sumą kiekvienam vaikui.

22. Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų ir vyresniam, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant ir profesinio mokymo įstaigose besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa), bet ne ilgiau, iki jam sukaks 21 metai, yra skiriama ir mokama 0,79 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Teisėjų kolegijos nuomone, ši valstybės skiriama parama nesudaro pagrindo mažinti atsakovui tenkančią vaikų išlaikymo prievolės dalį, nes ieškovei, su kuria gyvena vaikai, tenka rūpintis nuolatine kasdiene jų priežiūra, būtinomis išlaidomis papildomiems nenumatytiems vaikų poreikiams patenkinti, kas savaime suponuoja didesnę išlaikymo prievolės naštą, o atsakovas yra pajėgus teikti vaikams reikalingą 200 Eur išlaikymą.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

23. Nesutiktina su apeliantu, kad teisė reikalauti išlaikymą atsiranda tik tada, kai vaiko tėvas ar motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/ 2010). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

25. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog vaikų poreikiai laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. liepos 20 d. (ieškinio pateikimo dienos) būtų buvę mažesni, nei priteista išlaikymo suma. Akivaizdu, kad atsakovo prisidėjimas prie vaikų išlaikymo nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. po 90 Eur per mėnesį kiekvienam buvo nepakankamas. Tai, kad ieškovės teismui teiktas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, jai neatvykus į parengiamąją teismo posėdį ir nepašalinus ieškinio trūkumų (Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-14687-896/2016), nepatvirtina, kad vaikų poreikiai buvo mažesni, ir nepašalina apelianto pareigos kompensuoti ieškovei nepakankamu dydžiu įvykdytą išlaikymo prievolės dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą už 27 mėnesius po 200 Eur, iš šios sumos minusavęs atsakovo teiktą išlaikymą šiuo laikotarpiu 4520,70 Eur.

Dėl papildomų odontologinio gydymo išlaidų

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal įstatymą vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomomis vaiko priežiūros išlaidomis. Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės principą (CK 3.156 straipsnis, CK 3.161 straipsnio 5, 6 dalys, 3.163 straipsnio 1 dalis) bei vaikui skirtų išlaidų dalijimosi taisyklę (CK 3.192 straipsnio 3 dalis), teisę nuspręsti dėl papildomos vaiko priežiūros poreikio, jo patenkinimo būdo ir priemonių, taip pat dėl tam reikalingų išlaidų pasidalijimo turi abu tėvai. Kai dėl pirmiau nurodytų dalykų nusprendžia vienas iš tėvų, paprastai jis de facto patiria ir papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo išlaidas. Tokiais atvejais jis įgyja teisę reikalauti, kad antrasis tėvas (motina) proporcingai savo turtinei padėčiai atlygintų jam dalį tokių išlaidų, tačiau tik jeigu papildomos vaiko priežiūros poreikis buvo objektyvus, pasirinktas šio poreikio patenkinimo būdas ir priemonės – būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis – protingas. Jei antrasis iš tėvų proporcingai savo turtinei padėčiai atsisako atlyginti dalį objektyvaus papildomos vaiko priežiūros poreikio nulemtų būtinų protingo dydžio išlaidų, jos gali būti priteisiamos teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-291-969/2016). Sprendžiant, ar papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdas ir priemonės buvo būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis – protingas, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos: galimos papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdo ir priemonių alternatyvos, jų finansavimo šaltinių alternatyvos (pvz., ar galėjo būti taikyta iš privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokama vaiko medicininė priežiūra), tėvų turtinė padėtis, ankstesnė šalių praktika ir kt.

27. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė papildomas vaikų odontologinio gydymo išlaidas.

28. Iš byloje esančių duomenų (2 t., b. l. 16-20) nustatyta, kad M. S. ir I. S. buvo atlikta profilaktinė apžiūra ir dantų karieso (ėduonies) gydymas, t. y. vaikams atliktos bendro pobūdžio odontologijos gydymo paslaugos, kurios jiems galėjo būti suteiktos ir nemokamai, nes, vaikų iki 18 metų dantis gydant gydymo įstaigoje, kuri turi sutartį su teritorine ligonių kasa, nei už gydymą, nei už naudojamas priemones mokėti nereikia. Tokiu atveju visos odontologinių paslaugų išlaidos yra apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Vaikus vesti į mokamą privačią odontologijos kliniką buvo vienos ieškovės sprendimas, nesitariant su atsakovu, todėl teismui nustačius, kad šios paslaugos galėjo būti suteiktos nemokamai, atsakovas neturi pareigos atlyginti tokių ieškovės patirtų išlaidų dalies.

29. Apibendrinant, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams dydžių, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turi atlyginti papildomas odontologinio gydymo išlaidas. Dėl to jas priteisianti sprendimo dalis panaikintina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Kadangi teismo sprendimas pakeičiamas, yra pagrindas perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė patyrė 300 Eur išlaidas advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 94-96), atsakovas pateikė įrodymus dėl jo patirtų 100 Eur bylinėjimosi išlaidų ( t., b. l. 112, 117-118). Ieškovės reikalavimas priteisti išlaikymą M. S. tenkintas 84 proc., I. S. – 74 proc., reikalavimas priteisti įsiskolinimą abiem vaikams – 60 proc., reikalavimas priteisti ½ odontologinio gydymo išlaidų – 0 proc. Ieškovės patenkinti reikalavimai sudaro 55,6 proc. ((84 + 74 + 60 + 60 +0)/5). Iš atsakovo ieškovei priteistina 166,8 Eur proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (300 x 55,6 proc.), iš ieškovės atsakovui – 44,6 Eur (100 x 44,4 proc.). Taikant tarpusavio reikalavimų sudengimo institutą, iš ieškovės atsakovui priteistina 122,2 Eur bylinėjimosi išlaidų. Už šioje byloje pareikštus reikalavimus žyminis mokestis sudaro 349 Eur. Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio bylinėjimosi išlaidų mokėjimo byloje dėl išlaikymo priteisimo, todėl iš atsakovo valstybės naudai priteistina 194,04 (349 x 55,6 proc.) žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

31. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, todėl abi šalys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 197 Eur žyminio mokesčio. Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad 2019 m. birželio 13 d. advokatui pervedė 60 Eur (2 t., b. l. 181), mokėjimo nurodyme nurodyta „už teisines paslaugas pagal sąskaitą Nr. 45/20190611“, tačiau nurodytos sąskaitos nepateikė, todėl šios išlaidos nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – 25 proc. (3 reikalavimai netenkinti, vienas reikalavimas tenkintas), atsakovui iš ieškovės priteistina 49,25 Eur (197 * 25 proc.) žyminio mokesčio.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kompensuoti ½ (vieną antrąją) vaikų ortodontinio gydymo išlaidų, t. y. 563,50 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt tris eurus). Priimti naują sprendimą ir šį ieškovės reikalavimą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteista 177 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt septynis eurai) bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, šią sumą sumažinant iki 112,20 Eur (vieno šimto dvylikos eurų 20 centų).

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei priteista 349 Eur (tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio, šią sumą sumažinant iki 194,04 Eur (vieno šimto devyniasdešimt keturių eurų 4 centų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 49,25 Eur (keturiasdešimt devynis eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Aušra BaubienėVirginija GudynienėVirginija Lozoraitytė