Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. B., atstovaujamai įstatyminės atstovės L. V., notarei S. Ž., V. B., S. B., dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą (jos dalį), sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismas sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

1.1. pareiškėjos motina ir suinteresuoto asmens A. B. močiutė A. B., būdama našle, mirė (duomenys neskelbtini).

1.2. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis A. B. priklausė 112,21 kv. m butas, esantis (duomenys neskelbtini).

1.3. A. B. visą savo turtą 2021 m. lapkričio 4 d. oficialiu testamentu, notarinio registro Nr. 10100, paliko anūkei A. B., kuri yra palikėjos A. B. įpėdinė paveldinti pagal testamentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėja L. K. yra viena iš trijų palikėjos vaikų, turinti teisę paveldėti pagal įstatymą kaip pirmos eilės įpėdinė (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

1.4. Mirus A. B. pareiškėja L. K., nepraleidusi CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos, tikslios dienos nepamena, kreipėsi į notarę dėl palikimo priėmimo. 2023 m. liepos 21 d. gautas iš Palangos miesto trečiojo notarų biuro notarės raštas Nr. S-68, kuriuo pareiškėja informuojama, kad Palangos 3-ajame notarų biure vedama paveldėjimo byla po A. B. mirties ir kvietė pareiškėją suderintu laiku atvykti į Palangos miesto 3-ajį notaro biurą, susipažinti su mirusiosios testamentu. Paaiškėjus, kad mirusioji A. B. 2021 m. lapkričio 4 d. sudarytu oficialiuoju testamentu, notariškai patvirtintu Skuodo rajono notarų biure, testamento notarinio registro Nr. 10100 visą jai priklausantį turtą paliko A. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), pareiškėja, siekdama paveldėti privalomąją palikimo dalį, kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos turtinę padėtį, gaunamas pajamas, įvertinęs ir tai, kad A. B., 2021 m. lapkričio 4 d. sudarydama testamentą, vertino kiekvieno savo vaiko, tame tarpe ir pareiškėjos, turtinę padėtį, nusprendė, kad A. B. testamentu nedarė jokių patvarkymų pareiškėjos naudai dėl tos aplinkybės, kad aiškiai žinojo ir suprato, jog pareiškėjai jokia materialinė parama nėra reikalinga ir ar būtina.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas (toliau ir teismas), spręsdamas ir priimdamas sprendimą, ar A. B. mirties dieną (duomenys neskelbtini), pareiškėjai L. K., pirmosios eilės įpėdinei buvo reikalingas išlaikymas ir ar ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį klausimą, neatskleidė bylos esmės, neteisingai įvertino pareiškėjos nurodytą ir pagrįstą teisiškai svarbią faktinę aplinkybę, kad po motinos mirties pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas; neteisingai įvertino pareiškėjos paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, kaip visumą; netinkamai įvertino pareiškėjas turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, tai įtakojo netinkamą materialiosios teisės normos CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymą, neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojančio CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai, įtėviai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

5. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytą materialiosios teisės normą, yra išaiškinta, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 15 punktas).

6. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 16 punktas). Taigi, asmuo teisę į privalomąją palikimo dalį gali įgyti tik esant šių sąlygų visumai: (i) asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, patenka į CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmenų ratą, t. y. asmuo yra palikėjo vaikas (įvaikis), sutuoktinis, tėvas (įtėvis) (subjektų ratą apibrėžianti sąlyga); (ii) asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas (išlaikymo reikalingumo sąlyga); (iii) palikėjas testamentu šiam asmeniui neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (privalomosios turto dalies dydžio sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo palikėjos vaikas, jai palikėja testamentu nepaliko jokio turto; visą turtą palikėja testamentu paliko savo anūkei. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka pirmąją ir trečiąją teisei į privalomąją palikimo dalį įgyti sąlygas. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai.

8. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 19 punktą).

9. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 17 punktą; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 21 punktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

10. Svarbu ir tai, jog įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti asmens turtinės padėties pokyčių ir šių pokyčių priežastingumo, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti nei pokyčių iki palikėjo mirties momento, nei įvykusių po palikėjo mirties, kita vertus, CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais gali būti vertinamas ir asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, kuris pasireiškia iki palikėjo mirties momento, tačiau šis elgesys turi būti aktualiai susijęs su palikėjo mirties momentu, t. y. jis turi būti tiek neatsiejamai susijęs su palikėjo mirties momentu, kad nulemtų asmens turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog siekiant nustatyti asmens išlaikymo reikalingumą, turi būti vertinama reikšminga aplinkybė / priežastys, dėl kurių palikėja nušalino šeimos narį (pareiškėją) nuo palikimo. Išnagrinėjus bylos duomenis, pritartina teismo išvadai, kad A. B. močiutės A. B. valia dėl testamento sudarymo buvo apgalvota, ji prieš sudarydama testamentą vertino visų savo vaikų turtinę padėtį, gebėjimą dirbti ir iš darbinės veiklos gauti pajamas, atsižvelgė ne tik kad į dukros L. K. apsirūpinimą gyvenamąja vieta (nuosavybės teise turimas butas), tačiau kartu vertino ir tai, kad nei sūnus V. B., nei sūnus S. B. nekilnojamojo turto neturėjo iš viso, ir jo neturi, dėl to testatorė nusprendė, tą patvirtina testamento turinys, kad jos testamente buvo būtina aptarti klausimus dėl sūnų teisės gyventi bute iki gyvos galvos.

12. Byloje nustatyta, kad A. B. mirė (duomenys neskelbtini), o testamentą sudarė 2021 m. lapkričio 4 d., kurį patvirtino Skuodo rajono notarų biuro notarė V. Ž., juo palikėja padarė tokius patvarkymus: 1) visą turtą palieka savo vaikaitei A. B.; 2) įpėdinę įpareigojo leisti sūnui V. B. neatlygintinai (nemokamai) gyventi ir naudotis iki jo gyvos galvos kambariu 2-10, esančiu bute, adresu (duomenys neskelbtini); 3) įpėdinę įpareigojo leisti sūnui S. B. neatlygintinai (nemokamai) gyventi ir naudotis iki jo gyvos galvos kambariu 2-11, esančiu bute, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip minėta, palikėja A. B. testamentą sudarė būtent tokio turinio, atsižvelgdama į pareiškėjos turimą būstą, atitinkamai į tai, kad dukros turtinė padėtis buvo geresnė, nei palikėjos sūnų.

13. Nors testatorė A. B. testamento sudarymo metu buvo 90 metų amžiaus, tačiau apeliantė bylos nagrinėjimo metu nekvestionavo mamos gebėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir reikšmės, neginčijo savo mamos A. B. 2021 m. lapkričio 4 d. sudaryto testamento.

14. Aptardamas anksčiau nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vertino ne tik kad apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, tačiau vertino ir palikėjos A. B. valią, kuri, be kitko, pasireiškė ir tuo, kad buvo vertinama dukros (apeliantės) turtinė padėtis, sveikatos būklė ir gebėjimas jos poreikiams gauti pajamų. Nors įstatymu privalu vertinti turtinę padėtį palikimo atsiradimo momentu, tačiau bylos duomenimis, ji (pareiškėjos turtinė padėtis) iš esmės nuo testamento sudarymo 2021 m. lapkričio 4 d. iki palikimo atsiradimo momento nepasikeitė.

15. Apeliantė skunde nurodo, kad byloje yra rašytiniai įrodymai: 1) Užimtumo tarnybos pažyma; 2) verslo liudijimas; 3) išlaidų apskaitos žurnalo duomenys, kurie patvirtina, kad pareiškėja yra riboto darbingumo, darbo ieško pati, buvo įtraukta darbo ieškančių sąrašą, bandė dirbti ir gauti pajamas, dirbdama pagal verslo liudijimą laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 3 d. per mėnesį gavo po 33,00 Eur pajamų, kurios akivaizdžiai buvo per mažos, jos gyvybiškiems poreikiams patenkinti. Pažymi, kad faktiškai yra riboto darbingumo, nes nustatytas 60 procentų darbingumo lygis, todėl ir yra sunku susirasti darbą, esant tokiai sveikatos būklei.

16. Suprantama, kad apeliantės sveikatos sutrikimas, susijęs su dešinės rankos trijų pirštų valdymu, yra ilgalaikis ir iš dalies riboja galimybes darbo rinkoje. Tačiau, kaip teisingai nurodo A. B., vien dėl to, kad apeliantės dešinės rankos trys pirštai neturi tokio veiksnumo, kaip sveiko žmogaus, dar savaime nereiškia, toks žmogus ir tokios būklės negali aktyviai dalyvauti įdarbinimo rinkoje, dirbti ir taip gauti pajamų.

17. Nepaisant tos aplinkybės, kad Užimtumo tarnyba negalėjo L. K. pasiūlyti darbo pagal jos sveiktos stovį, dar nereiškia, kad ji pati savarankiškai negalėjo ir negali susirasti darbą, kad gauti pajamas, taip gaunant pajamų savo būtiniausių poreikių patenkinimui. Byloje yra Užimtumo tarnybos 2023 m. lapkričio 21 d. pranešimas (eb. t. 2, b. l. 7), kuriame yra nurodoma, kad apeliantei nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki šio rašto pateikimo nebuvo pasiūlyta jokia laisva darbo vieta, pasiūlymai nepateikti ir laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., o ir Tarnyba dabar negalėtų pasiūlyti darbo. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra pateiktas ir kitas Užimtumo tarnybos 2023 m. gegužės 29 d. pranešimas (eb. t. 1, b. l. 27), jame yra nurodyta, jog apeliantė laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. sausio 4 d. buvo registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta pačios apeliantės prašymu. Apeliantė laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. buvo registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta pačios apeliantės prašymu. Apeliantė laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta pačios apeliantės prašymu. Apeliantė laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta pačios apeliantės prašymu. 2005 m. gegužės 2 d. darbo paieška buvo nutraukta apeliantei nustačius 0-25 procentus darbingumo lygį, 2011 m. balandžio 5 d. darbo paieška buvo nutraukta apeliantei įsidarbinus (2011 m. gegužės 16 d. apeliantė vėl registruota tarnyboje), 2016 m. rugpjūčio 5 d. darbo paieška buvo nutraukta apeliantei pradėjus savo verslą (nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. apeliantė vėl registruota Užimtumo tarnyboje). Minėti duomenys, nors jie nėra palikimo atsiradimo momentu, tačiau patvirtina tokį apeliantės ilgalaikį ir besitęsiantį elgesio modelį, kuris buvo ir palikimo atsiradimo metu, juo nesiekiama gauti kuo didesnių pajamų, asmenį tenkina įvairios socialinės išmokos. Visuotinai žinoma, jog įsidarbinus, gaunant pajamas, socialinės pašalpos/ išmokos gali būti nutraukiamos, sumažinamos. Kitas aspektas, jeigu Užimtumo tarnyba negalėjo ir negali nuo 2015 m. apeliantei pasiūlyti darbo, tai dar nereiškia, kad ji pati savarankiškai negalėjo pasirūpinti ir (ar) dėti pastangas susirasti darbą pagal jos esamą sveiktos stovį, taip gaunant pajamų. Nors Užimtumo tarnyba 2023 m. lapkričio 21 d. pranešime ir nurodė, kad Tarnyba dabar negalėtų pasiūlyti darbo, tai vėlgi nereiškia, kad jo negalėtų pasiūlyti per kurį kitą laikotarpį.

18. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad šioje byloje apeliantė neįrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kad ji, būdama 60 procentų darbinga, negalėjo ir visiškai negali susirasti tokio darbo, kad gauti pajamų savo poreikių patenkinimui. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nedarbingumo požymis rodo tik įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu, nes būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymas.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas įvertino ir tai, kad pareiškėja turi tris vaikus, vaikai yra pilnamečiai, kurie pagal įstatymą jau palikimo atsiradimo momentu turėjo pareigą išlaikyti savo motiną, jei būtų nustatyta, kad ji yra nedarbinga ir jai reikalinga parama (CK 3.205 straipsnio 1 dalis). Taigi, pareiškėjai įstatymo suteikta teisė prisiteisti iš pilnamečių vaikų išlaikymą, jei manytų, kad jai reikalinga parama, tačiau ja nesinaudojo, duomenų, kad vaikai negalėtų teikti pagalbos, nepateikė, tik deklaratyviai nurodė, kad žino jų finansinę situaciją (CPK 12, 178 straipsniai).

20. Apeliantė skundą grindžia savo turtine padėtimi, nurodo, kad jos šeimos pajamos per mėnesį buvo 329,62 Eur, iš kurių ji ir jos sutuoktinis gyveno, tikina, kad teismas neteisingai įvertino jos turtinę padėtį.

21. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės išdėstytais argumentais, kad teismas netinkamai įvertino jos turtinę padėtį, negali sutikti. Pareiškėja selektyviai (sau labiau naudingai) teismui teikė įrodymus apie savo turtinę padėtį, ji nepateikė duomenų, pagrindžiančių apie esamuoju laiku objektyviai daromas įmokas pagal daugiabučio namo 2020 m. rugsėjo 11 d. sudarytą daugiabučio namo kreditavimo sutartį Nr. C/D—11AL-P1446. Kaip teisingai pastebi A. B., iš kartu su pareiškimu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantė 2023 m. vasario 24 d. turėjo 12 672,80 Eur įsipareigojimą už atliktą gyvenamojo namo renovaciją, yra mokėtina 554,87 Eur suma, nes už 2023 m. vasario mėnesį įmoka mokėta nebuvo. Apskaičiavus preliminariai gaunasi, jog per mėnesį mokėtina suma sudaro 223,37 Eur. Apskaičiavus mokėtinas sumas, įvertinus apeliantės nurodomas aplinkybes, kad jos pajamos sudarė 329,62 Eur, gaunasi, kad iš gaunamų pajamų šeimos poreikių patenkinimui likdavo apie 100,00 Eur, iš kurių apeliantė dar ir turėjo sumokėti komunalinius mokesčius, siekiančius iki 70,00 Eur. Nagrinėjamu atveju pritartina teismui bei darytina išvada, kad apeliantė savo tikrosios turtinės padėties neatskleidė, net vertinant ir tai, kad apeliantė naudojosi Maisto banko paslaugomis. Negalima neįvertinti to, kad apeliantės sutuoktinis palikimo atsiradimo metu dirbo tik pusę etato. Nors ir nepateikta aiškesnių įrodymų, tačiau apeliantės sutuoktinis, būdamas sveikas ir darbingo amžiaus, pasirinko tokį elgesio variantą, kuris neleidžia gauti daugiau pajamų. A. B. teisingai pažymi, kad apeliantė yra 61 metų amžiaus, turinti teisę gauti išankstinę senatvės pensiją, kuri skiriama likus ne daugiau nei 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus, t. y. į „Sodra“ galima kreiptis likus 5 metams iki sukaks pensijos amžius arba bet kuriuo metu vėliau. Todėl atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, negalima sutikti su apeliantės aiškinimais dėl jos turtinės padėties. Priešingai, jos turtinė padėtis yra geresnė, gaunamos pajamos leidžia ne tik kad patenkinti bendrus šeimos poreikius, tačiau ir mokėti įsiskolinimus už atliktą gyvenamojo namo renovaciją, komunalines paslaugas, todėl apeliacinio skundo 3.13 punkte nurodyti argumentai yra atmestini.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius, kad: 1) pareiškėja dar nėra pensinio amžiaus (t. y. darbinga dėl savo amžiaus), be to, ji gali kreiptis dėl išankstinės pensijos gavimo; 2) pareiškėja negyveno testatorei priklausančiose gyvenamosiose patalpose; 3) nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis nedėjo, nededa pakankamų pastangų didesnėms pajamoms gauti, 4) pareiškėja turi nekilnojamąjį turtą, jis buvo svarbiausia aplinkybė, įtakojanti testatorės valią; 5) pareiškėja turi tris pilnamečius vaikus, kurie galimai galėtų pasirūpinti ja (teikti išlaikymą ir pan.), 6) pareiškėja neatsklaidė tikrosios savo turtinės padėties, darytina išvada, kad jos mamos mirties dieną pareiškėjai nebuvo reikalingas išlaikymas.

23. Specialiųjų įrodinėjimo taisyklių teisei į privalomąją palikimo dalį pripažinti įstatymas nenustato, todėl taikomos bendrosios civilinio proceso teisėje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

24. Apeliacinės instancijos teismas, kad konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus, tinkamai nustatė faktines ginčo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių duomenų, pagrindė savo daromas išvadas, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip to pageidauja apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu vertina, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei (valstybei) patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

28. A. B. pateikė įrodymus, kad ji patyrė 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, suinteresuotam asmeniui A. B. priteistina iš pareiškėjos 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas ,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui A. B. iš apeliantės L. K. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.