Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovei M. K., ieškovės atstovui advokatui Arūnui Totoraičiui, atsakovei N. S., atsakovės atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, E. S.,

nedalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarei Renatai Jaskutėlienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovei N. S. (buvusi pavardė – N. K.) dėl įstatyme numatytos bendro sutuoktinių turto prezumpcijos panaikinimo ir pripažinimo, kad santuokos metu įgytas turtas asmeninės nuosavybės teise, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė Renata Jaskutėlienė, E. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas nagrinėjimui ieškovės M. K. ieškinys atsakovei N. S., kuriuo prašoma: panaikinti įstatyme numatytą bendro sutuoktinių turto prezumpciją ir pripažinti, kad mirusio K. K. ir N. S. santuokos metu įgytas butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise įregistruota (duomenys neskelbtini)), palikėjui priklauso asmeninės nuosavybės teise; taip pat priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodo, kad (duomenys neskelbtini) mirus tėvui K. K., ieškovė kreipėsi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į Vilniaus miesto 32-ąjį notarų biurą, kuris 2025 m. vasario 20 d. pagal ieškovės pareiškimą pradėjo paveldėjimo bylą. Paveldėjimo byloje nustatyta, kad dar yra kita pirmos eilės įpėdinė pagal įstatymą – J. K., gim. (duomenys neskelbtini) (dabartinė vardas ir pavardė – E. S.). 2025 m. kovo 13 d. notarų biuras informavo pareiškėją, kad paveldėjimo byloje gautas taipogi buvusios palikėjo K. K. sutuoktinės N. K. (dabartinė vardas ir pavardė – N. S.) pareiškimas dėl paveldėjimo. Buvo nurodyta, kad butas ((duomenys neskelbtini)) įgytas santuokos metu ir nebuvo dalintas santuokos nutraukimo byloje. Ieškovė pateikė notarei prieštaravimą dėl N. S. pareiškimo, kadangi nors palikėjas buvo santuokoje įgyjant minėtą butą, tačiau nutraukiant santuoką buvo nustatytos aplinkybės, jog sutuoktiniai nevedė bendro ūkio jau nuo 1992 m. gruodžio mėn., tuo metu N. S. išvyko gyventi į Estiją. Mirus (duomenys neskelbtini) B. M., pagrindiniam buto nuomininkui, palikėjas K. K. kreipėsi į teismą dėl jo pripažinimo mirusiojo nuomininko šeimos nariu ir jo teisės sudaryti nuomos sutartį buto, adresu (duomenys neskelbtini). 1995 m. gruodžio 27 d. priimtas teismo sprendimas, kuriame nurodyti asmenys, pasilikę gyventi nurodytame bute. N. S. šiame sąraše nebuvo, kadangi jau sutuoktiniai nevedė bendro ūkio, bendrų pajamų neturėjo ir prie šio buto pirkimo neprisidėjo, dėl to nėra pagrindo N. S. pripažinti ½ dalį ginčo turto palikimo. 2025 m. balandžio 1 d. notarų biuras informavo ieškovę, kad ši turi teisę kreiptis į teismą dėl įstatymo leidėjo prezumpcijos, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios nuginčijimo ar dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad butas priklauso palikėjui asmeninės nuosavybės teise, nustatymo. Atsižvelgiant į tai, ieškovė inicijavo ginčą dėl palikėjo daiktinių teisių į butą gynimo, siekiant paneigti įstatyme numatytą bendro sutuoktinių turto prezumpciją ir pripažinti, kad šis turtas priklauso palikėjui asmeninės nuosavybės teise.

3. Atsakovė N. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, arba taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti šiuo pagrindu; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad su palikėju faktiškai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį iki pat 1998 m. pradžios. Pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Atsakovei pastojus, artėjant gimdymui, atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje veikė tik vieni gimdymo namai, kurie tuomet (1992 m.) buvo perpildyti, ji kartu su sutuoktiniu K. K. nusprendė, kad vyks gimdyti į gimtąją Estiją. Tokiu būdu atsakovė 1992 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. išvyko į Estiją, Kohtla Jarve. Netrukus čia atvyko ir pats K. K., kuris taip pat čia buvo ir (duomenys neskelbtini) gimus dukrai E. (J.). Dėl vaiko traumos, patirtos gimdymo metu, gydymo ir reabilitacijos atsakovė ilga laiką neturėjo galimybės grįžti gyventi į Vilnių. Be to, čia Estijoje, atsakovė gaudavo vaiko priežiūros išmokas. Atsakovė taip pat turėjo vyresnį vaiką iš pirmosios santuokos, kuris tuomet pradėjo lankyti vietos mokyklą. Taigi, šios priežastys nulėmė tai, šeima apsisprendė gyventi ir vesti bendrą ūkį Estijoje, Kohtla Jarve. Šeimyninio gyvenimo metu K. K. dažnai lankydavosi ir Vilniuje. Dukrai suėjus vieneriems metams, šeima pradėjo nuosavą smulkųjį verslą, verslo reikalais dažnai važinėdavo į Lenkiją. Kuomet atsakovė su sutuoktiniu vykdavo į užsienį, savo dukrą E. jie palikinėdavo pas močiūtę (duomenys neskelbtini). Dukra E. Vilniuje buvo pakrikštyta. Su laiku K. K. vis daugiau laiko praleisdavo Vilniuje, pradėjo čia baldų verslą. Pati atsakovė 1997 m. rado papildomą darbą jaunimo stovykloje, kur reikėjo dirbti pamainomis po 3 savaites. Išvykimo į darbą laikotarpiais atsakovė dukrą palikinėdavo K. K., kuris tuo metu vis daugiau būdavo Vilniuje. Ilgainiui toks gyvenimas, ypač K. K. dažni išvykimai ir buvimai Vilniuje, privedė šeimą prie skyrybų. Paaiškėjo, kad K. K. lygiagrečiai Vilniuje turėjo kitą moterį, su kuria susilaukė vaiko. Apie šį faktą atsakovė sužinojo tik 1998 m., ir tai buvo priežastis dėl tarpusavio santuokos nutraukimo. Pats K. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skyrybų. Atsakovei dėl verslo reikalų nepavyko atvykti ir dalyvauti teismo posėdyje bei nurodyti tikrąjį skyrybų priežastį. Taip pat dėl lėšų stygiaus ji neturėjo galimybės pasamdyti ir advokato, atstovausiančio jos interesus. Taigi, teismo sprendimas dėl skyrybų buvo priimtas atsakovei nedalyvaujant. Dėl šios priežasties teismo sprendime yra nurodyta tiktais palikėjo įvykių versija, t. y. kad šalys nustojo gyventi ir nevedė bendro ūkio nuo 1992 m. gruodžio mėn., nors faktiškai buvo kitaip. Antai, kaip jau minėta, atsakovė su K. K. gyveno ir vedė bendrą ūkį iki pat 1998 metų. Taigi, ginčo turtas buvo įgytas jungtinės nuosavybės teise, o aplinkybė, kad palikėjas K. K. už ginčo butą sumokėjo grynaisiais pinigais ir valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, pati savaime nepaneigia šio fakto. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad net jei turtui įsigyti panaudota daugiausia vieno sutuoktinio asmeninių lėšų, bet likusi dalis – bendra, visas turtas negali būti pripažintas asmeniniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-943/2025). Pažymėjo, kad K. K. norėjo parduoti butą, tačiau jam to nepavyko, kadangi nebuvo gautas atsakovės sutikimas parduoti santuokos metu įgytą butą. Ginčo butas kurį laiką buvo nuomojamas, o 2014 metais jame apsigyveno ieškovė. Teigia, kad teismo sprendimai nepaneigia, kad atsakovė ir palikėjas gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį iki pat 1998 metų. Taipogi, atsakovės teigimu, šiuo atveju galioja bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo butas įgytas (duomenys neskelbtini). Palikėjas niekada dėl bendrosios sutuoktinių prezumpcijos panaikinimo nesikreipė. Ieškovė gyveno ginčo bute nuo 2014 metų, todėl žinojo, kad ginčo butą palikėjas įgijo santuokos su atsakove metu. Todėl atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. S. atsiliepime į ieškinį nurodo, kad visiškai palaiko atsakovės – savo motinos – poziciją ir jai pritaria. Prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė Renata Jaskutėlienė, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

6. Ieškovė dublike nesutiko su atsakovės atsiliepimu argumentais ir prašymu taikyti senatį, prašo pripažinti nepagrįstais. Pažymi, kad daugiau apie K. K. gyvenimą aktualiu laikotarpiu galės paliudyti ieškovės motina –V. L. Pažymi, kad atsakovė taipogi nepateikė jokio rašytinio įrodymo savo teiginiams pagrįsti, kai tuo tarpu ieškovė remiasi rašytiniais įrodymais. Pirmiausia 1997 m. gruodžio 27 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2325-95 ir pateiktame 1995 m. gegužės 23 d. akte, kuriame išvardinti asmenys pasilikę gyventi bute adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės nėra. Be to ieškovės motina V. L. su palikėju K. K. bei ieškove gyveno ginčo bute nuo 1995 m. pradžios su B. M. leidimu iki (duomenys neskelbtini) (santuokos pabaigos), o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, tik klaidina teismą, kad su palikėju santuokos metu faktiškai gyveno kartu nuo 1992 metų bei vedė kartu bendrą ūkį Estijoje ir Lietuvoje iki pat 1998 m. pradžios. Nurodo, kad atsakovė meluoja daug aplinkybių. Palikėjas niekada negyveno Estijoje ir verslo Estijoje neturėjo, nuo 1993 m. jis turėjo baldų remonto verslą Vilniuje bei apsigyveno tais pačiais metais V. L. sesers V. K. bute (duomenys neskelbtini), vėliau nuo 1993 m. birželio 24 d. persikraustė į ieškovės motinos butą (duomenys neskelbtini). Nuo 1995 m. pradžios su B. M. leidimu šeimyna apsigyveno B. M. bute – šiame bute gyveno V. L., M. K., K. K. iki skyrybų (duomenys neskelbtini). Dėl pripažinimo šeimos nariu buvo kreiptasi į Vilniaus miesto 2-ąjį teismą ir 1995 m. gruodžio 27 d. teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2325-95 įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto valdybą sudaryti su K. K. buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. (duomenys neskelbtini) sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Dėl ieškinio senaties pažymi, kad ginčo butas įgytas (duomenys neskelbtini), kai ieškovei buvo tik 4 metai (gimusi (duomenys neskelbtini)), tai ieškovė apie patį ginčą dėl buto sužinojo tik kai paveldėjimo byloje jai prireikė paslaugų teikiant notarų biurui prieštaravimą 2025 m. kovo 21 d. Pagrindų taikyti ieškinio senatį nėra.

7. Atsakovė triplike papildomai pažymi, kad į bylą papildomai pateiktas išrašas iš trečiojo asmens E. S. ligos istorijos knygelės, šeimos nuotraukos, patvirtinančios faktą, kad K. K. ir atsakovę nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) siejo faktiniai šeimos ryšiai. Kartu nurodo, kad E. S. 1993 m. lapkričio mėn. buvo pakrikštyta Vilniaus Švc. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvėje. Pridėdamos prie bylos nuotraukos, kuriuose pavaizduota visa šeima po krikštynų, taip pat užfiksuota šeima prie šventinio stalo. Atsakovė nuo 1993 m. reguliariai lankydavosi Vilniuje, kur apsistodavo su palikėju jo motinos name. Byloje nėra įrodymų, kad už ginčo butą K. K. sumokėjo iš asmeninių lėšų arba kad pastarasis aiškiai išreiškė valią pirkti butą asmeninėn nuosavybėn. Tai, kad ginčo buto dokumentai yra V. L. žinioje niekaip nepatvirtina fakto iš kokių lėšų nupirktas butas. Kartu ieškovė ir jos motina negalėjo žinoti, kad atsakovė ir palikėjas gyveno kartu Estijoje iki pat 1998 m., dažnai lankydavosi Lietuvoje, vedė bendrą ūkį ir augino dukrą. Be to, ginčo buto įgijimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė bei, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Tuo metu galiojęs teisės aktas (kaip ir šiuo metu galiojantis) bendrąja jungtinę nuosavybę siejo su vienintele sąlyga – santuoka. Jokio reikalavimo gyventi/negyventi įgyjamame turte (bute) teisės aktai nenumatė. Šio teisės akto 23 straipsnis numatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Nei K. K., nei atsakovė reikalavimo padalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą nepateikė. Taigi, ginčo butas iki šiol yra nepadalytas ir jam galioja bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Dėl ieškinio senaties pažymi, kad ieškovė gudrauja teigdama, jog tiktais 2025 m. kovo 21 d. sužinojo apie skyrybų bylą bei ginčą su atsakove. Ieškovė apsigyveno bute 2014 metais, kai jau buvo 21 metų ir negalėjo nežinoti, kad ginčo butą palikėjas įgijo santuokos su atsakove metu. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

8. Teismo posėdžio metu ieškovės ir jos atstovas palaike ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, paaiškino kitas ginčo aplinkybes detaliau.

9. Teismo posėdžio metu atsakovė, trečiasis asmuo ir jų atstovas palaikė atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, paaiškino kitas ginčo aplinkybes detaliau.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

10. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė M. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra K. K. ir V. L. dukra. Pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsigytas K. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) vardu butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pirkėjas nurodytas K. K., butas nupirktas už 232,03 litus, iš kurių 123,27 litus pirkėjas sumokėjo į LTB operacijų skyriaus sąskaitą 1997 m. sausio 29 d. bei valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis 104,65 litus. Teismui pateikta 1997 m. sausio 29 d. kvito kopija, iš kurios matyti, jog K. K. įnešė grynais pinigais į kasą 123,27 litus. Taip pat teismui pateiktas Taupomojo banko 1997 m. sausio 29 d. pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės K. K. sąskaitos Vilkpėdės seniūnijai savivaldybei už butą 104,65 litai. Teismui pateiktas 1995 m. gegužės 23 d. aktas, kuriame Vilkpėdės seniūnijos komisijos posėdyje užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) mirus pagrindiniam nuomininkui B. M., kuris gyveno (duomenys neskelbtini), bute pasiliko gyventi giminaičiai – K. K., V. L., M. K. Teismui pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2325-95, kuriuo nuspręsta pripažinti K. K. mirusio B. M. šeimos nariu ir teisę į gyvenamąjį plotą (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Vilniaus miesto valdybą sudaryti su K. K. buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Teismui pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999 m. birželio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁵-2588-99, kuriuo nuspręsta nutraukti K. K. ir N. K. santuoką, kuri buvo įregistruota Alytaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini), akto įrašas Nr. 5. Teismo sprendime nurodyta, kad ieškovas prašo nutraukti santuoką, motyvuodamas, kad su atsakove kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 1992 m. gruodžio mėn. Atsakovė išvažiavo į Estiją, ten ir gimė jų duktė. Atsakovė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai pranešta. Teismas gavo atsakovės prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Teismas tenkino ieškinį, teismo sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog ieškovas su atsakove negyvena kartu nuo 1992 m. gruodžio mėn., neveda bendro ūkio. Ieškovas paaiškino, kad Lietuvoje turi kitą šeimą, augina nesantuokinį vaiką. (duomenys neskelbtini) K. K. mirė. Vilniaus miesto 32-ame notarų biure pagal ieškovės M. K. pareiškimą 2025 m. vasario 20 d. buvo pradėta paveldėjimo byla Nr. 29/2025, (duomenys neskelbtini) mirus K. K., gim. (duomenys neskelbtini), kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). 2025 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto 32-ame notarų biure gautas buvusios palikėjo K. K. sutuoktinės (atsakovės N. S.) pareiškimas dėl palikimo priėmimo, nurodžius aplinkybes apie santuokoje įgytą turtą (duomenys neskelbtini). 2025 m. kovo 21 d. ieškovė pateikė notarų biure prieštaravimą/nesutikimą dėl nuosavybės teisės liudijimo atsakovei išdavimo. Teismui taip pat pateiktos įvairios nuotraukos.

11. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kasacinio teismo konstatuota, kad šis principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

12. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024).

13. Ginčo turtas įgytas dar galiojant 1964 m. CK ir Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau ? SŠK), dėl to pirmiausia pasisakytina dėl šiam klausimui spręsti taikytinų materialiosios teisės normų jų galiojimo aspektu. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Įsigaliojimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025).

14. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo tiek abiejų sutuoktinių, tiek vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).

16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

17. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti paneigta įrodžius, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe.

18. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi reikšmingos sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

19. Byloje nustatytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) palikėjas K. K. sudarė santuoką su atsakove N. K. (S.). Dar nenutraukus santuokos pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsigytas K. K. vardu ginčo butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Dėl bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo nagrinėjamu atveju yra svarbios aplinkybės tos, kad teismui pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999 m. birželio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁵-2588-99, kuriuo nuspręsta nutraukti K. K. ir N. K. santuoką, kuri buvo įregistruota Alytaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini), akto įrašas Nr. 5. Teismo sprendime nurodyta, kad ieškovas prašo nutraukti santuoką, motyvuodamas, kad su atsakove kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 1992 m. gruodžio mėn. Atsakovė išvažiavo į Estiją, ten ir gimė jų duktė. Atsakovė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai pranešta. Teismas gavo atsakovės prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Teismas tenkino ieškinį, kuriame nustatyta, jog ieškovas (šioje byloje palikėjas) su atsakove negyvena kartu nuo 1992 m. gruodžio mėn., neveda bendro ūkio. Ieškovas (šioje byloje palikėjas) paaiškino, kad Lietuvoje turi kitą šeimą, augina nesantuokinį vaiką. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Tarp šalių kilo ginčas kiek šis teismo sprendimas turi įtakos (reikšmės) nagrinėjamai bylai ir faktui dėl bendro gyvenimo nustatymo.

20. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, jog išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023).

21. Nagrinėjamu atveju nurodytoje byloje, kurioje buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, dalyvavo tiek palikėjas K. K. (dėl kurio palikimo priėmimo pareiškė reikalavimą ieškovė M. K., tiek šios bylos trečiasis asmuo), tiek atsakovė N. S. Minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta (tai gana aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta teismo sprendime), kad ieškovas su atsakove negyvena kartu nuo 1992 m. gruodžio mėn., neveda bendro ūkio. Palikėjas (tos bylos ieškovas) K. K. paaiškino teismui, kad Lietuvoje turi kitą šeimą, augina nesantuokinį vaiką (pats teismo sprendimas priimtas 1999 m. birželio 7 d.). Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad palikėjas K. K. ir atsakovė N. S. negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio nuo 1992 m. gruodžio mėn. iki pat skyrybų bylos (priimto teismo sprendimo). Atsakovė pasirinko tame skyrybų bylos procese nedalyvauti (t. y. buvo pateikusi prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, tai pažymėta teismo sprendime), dėl to atsakovės nurodytos aplinkybės šioje byloje, kad minėtame procese teismo sprendime buvo pasisakyta (nustatytos aplinkybės) be jos dalyvavimo, neturi teisinės reikšmės. Teismui nustačius tokias aplinkybes teismo sprendimu (šiam įsiteisėjus) atsakovė neinicijavo proceso atnaujinimo, siekiant, kad teismas nustatytų kitokias aplinkybes (jeigu jos, atsakovės vertinimu, buvo nustatytos klaidingos aplinkybės, kadangi atsakovė nurodo šiame procese, kad dar iki 1998 m. vedė bendrą ūkį su palikėju), o faktiškai šiame ginče, kitame teisminiame procese, susijusiajame su tomis pačiomis aplinkybėmis (t. y. bendras K. K. ir N. S. gyvenimas ir bendro ūkio vedimas) prašo nustatyti visai kitokias aplinkybes nei nustatyta įsiteisėjusiame teismo 1999 m. birželio 7 d., t. y. faktiškai atsakovė prašo, jog teismas kitoje (t. y. šiame ginče) byloje nustatytų kitokias aplinkybes nei buvo nustatyta kitame teisminiame procese (santuokos nutraukimo procese), kitame įsiteisėjusiame teismo sprendime. Tokia pozicija yra teisiškai ydinga, kadangi negali būti kelių teismo sprendimų dėl tų pačių aplinkybių ir dar įrodinėjant, kad kitame įsiteisėjusiame teismo sprendime būtų nustatytos kitos aplinkybės (t. y. kad palikėjas su atsakove gyveno ir vedė bendrą ūkį iki 1998 metų), atsakovė turėjo šias aplinkybės įrodinėti būtent civilinėje byloje Nr. 2⁵-2588-99 (santuokos nutraukimo byloje), kurioje teismas padarė atitinkamas išvadas, o matant teismo sprendimo išvadas, kurios, atsakovės teigimu, neatiko realybės ir tikrųjų faktų, ši galėjo jas ginčyti atitinkama tvarka (tiek teikiant savalaikiai apeliacinį skundą, tiek prašyti atnaujinti procesą). Kaip matyti, atsakovė nesinaudojo proceso atnaujinimo institutu, išliko pasyvi, o teismų praktikoje negali būti kelių teismo sprendimų su skirtingomis išvadomis apie tų pačių asmenų bendrą gyvenimą, bendro ūkio vedimą ar nevedimą (kaip tą įrodinėjo atsakovė šioje byloje), dėl to minėtoje civilinėje byloje (santuokos nutraukimo byloje) įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kurioje vyksta ginčai tarp K. K. paveldėtojos ir jo buvusios sutuoktinės, kuri dalyvavo minėtame procese, šios išvados sukelia atitinkamas pasekmes ir atsakovei. Teismas šioje byloje neturi pagrindo daryti kitokių išvadų nei padarytos įsiteisėjusiame teismo sprendime Nr. 2⁵-2588-99 (santuokos nutraukimo procese) dėl bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo, tuo labiau patikimų ir objektyvių rašytinių įrodymų dėl priešingo gyvenimo ir bendro ūkio vedimo atsakovė teismui nepateikė, jog būtų galima abejoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pateiktos atsakovės teismui nuotraukos ar išrašai iš medicininių dokumentų nei bendro gyvenimo, nei bendro ūkio objektyviai nepatvirtina, šiuos dokumentus galima interpretuoti visaip, tas buvo matyti ir procese, kai ginčo šalys skirtingai aiškino šiuos įrodymus, teismui vidinio įsitikinimo tikėtinumo nesuformavo. Tuo tarpu byloje reikšminga, teismo vertinimu, trečiojo asmens E. S. (kuri palaikė savo motinos poziciją ir buvo atstovaujama to paties advokato) paaiškinimai vykusio teismo posėdžio metu, kuri faktiškai patvirtino ir neneigė, jog buvo laikotarpis nuo 1996 iki 1998 m. (vėliau pasitikslino nuo 1997 m.), kai ši gyveno kartu su tėvu K. K., V. L. ir M. K. Lietuvoje ginčo bute, ją tuo metu rūpinosi K. K. ir V. L. (atsakovė su dukra tuo metu negyveno, gyveno Estijoje), pati E. S. laikė ir vadino V. L. kaip motiną (t. y. ieškovės motiną, su kuria nurodyta gyveno ieškovas, tai ir pažymėta įsiteisėjusiame teismo sprendime). Taigi faktiškai savo paaiškinimais trečiasis asmuo E. S. kartu paneigė savo motinos (atsakovės) N. S. pasirinktą poziciją byloje (kad neva K. K. slapstėsi ir susitikinėjo su kita moterimi slaptai, vedė bendrą ūkį su atsakove ir pan.), kuri tikėtinai nepagrįsta rašytiniais įrodymais. Iš trečiojo asmens paaiškinimų ir kitos bylos medžiagos visumos, paaiškinimų teismo posėdžio metu, teismui susidarė pagrįstas įsitikinimas, teisėjo vidinis tikrumas dėl bylos faktų, kad buvo būtent taip kaip ir nurodyta 1999 metų santuokos nutraukimo byloje, jog atsakovė N. S. negyveno ir nevedė bendro ūkio su K. K. sudarant ginčo buto pirkimo sutartį, o tai ir žinojo (turėjo žinoti) atsakovė, kadangi jos dukra tuo metu gyveno palikėjo K. K. nesantuokinėje šeimoje. Nėra tikėtina, kad atsakovė nežinojo kur jos dukra gyveno tokį ilgą laikotarpį ir nežinotų kur konkrečiai. Taigi byloje teismui susidarė pagrįstas įsitikinimas, teisėjo vidinis tikrumas dėl bylos faktų (pagal šalių pateiktus įrodymus), kad būtent ir buvo tokia situacija – atsakovė faktiškai (kaip ir nurodyta įsiteisėjusiame teismo sprendime santuokos nutraukimo byloje) nuo 1992 m. gruodžio mėn. negyveno ir nevedė bendro ūkio su palikėju K. K., atsakovė buvo išvažiavusi gyventi nuolatiniam gyvenimui į Estiją, o palikėjas liko Lietuvoje, palikėjas ir sutuoktinė bendravo vaiko klausimais (tarp jų paminėdavo tam tikras šventes, taip pat vaikas buvo paliekamas Lietuvoje atsakovo priežiūroje, kai šis faktiškai gyveno su kita moterimi), tačiau, kaip nurodyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, palikėjas Lietuvoje faktiškai gyveno nesantuokinį gyvenimą su kita moterimi, su ją susilaukė dar 1993 metais (t. y. pradėjus neilgam laiko tarpui po atsakovės išvykimo į Estiją) nesantuokinio vaiko, t. y. ieškovės M. K. Šias aplinkybes tikėtinai taip pat dar sutvirtina ir kiti pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. teismui pateiktas 1995 m. gegužės 23 d. aktas, kuriame Vilkpėdės seniūnijos komisijos posėdyje užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) mirus pagrindiniam nuomininkui B. M., kuris gyveno (duomenys neskelbtini), bute pasiliko gyventi giminaičiai – K. K., V. L., M. K. Teismui pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2325-95, kuriuo nuspręsta pripažinti K. K. mirusio B. M. šeimos nariu ir teisę į gyvenamąjį plotą (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Vilniaus miesto valdybą sudaryti su K. K. buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Taigi jau 1995 metais nurodyta, jog ginčo bute gyveno K. K., V. L., M. K. ir būtent K. K. nuspręsta pripažinti teisė į šį gyvenamąjį plotą. Taigi iš byloje (atsakovė kitų objektyvių rašytinių įrodymų teismui nepateikė) nustatyta, kad ginčo butas įgytas (duomenys neskelbtini) K. K. vardu, nors nenutraukus santuoką su atsakove N. S., bet jau ilgą laiką (beveik 5 metus) sutuoktiniai jau kartu negyveno kaip šeima ir nevedė bendro ūkio, tačiau formaliai santuoka dar nebuvo nutraukta. Tuo metu (ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu) K. K. iš esmės gyveno su V. L., šie augino dukrą – ieškovą M. K.

22. Kadangi ginčo turtas įgytas po palikėjo ir N. S. santuokos sudarymo ir ši santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka, taikytina prezumpcija, jog šis turtas buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad šis turtas buvo vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).

23. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl ginčo turtui taikytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo ir turto pripažinimo asmeniniu. Kaip kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta ir įtvirtinta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją gali būti nuginčyta ne tik vieno iš sutuoktinių, bet ir kitų suinteresuotų asmenų (pvz., mirusio sutuoktinio paveldėtojų, sugyventinio) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos byloje dėl asmenų, kurie, nenutraukę de jure (teisiškai) santuokos su savo sutuoktiniais, gyveno kartu ir vykdė bendrą veiklą, santykių teisinio kvalifikavimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo, šios nuosavybės dalių nustatymo, pažymėjo, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta.

24. Byloje tikėtinai teismo vidiniu įsitikinimu nustatyta, kad ginčo buto pirkimo metu K. K. gyveno su V. L. ir nėra pateikta objektyvių įrodymų apie K. K. galimą dvigubą gyvenimą, kaip įrodinėjo (teigė) atsakovė ir jos atstovas (t. y. neva palikėjas K. K. iki pat skyrybų proceso vedė bendrą ūkį ir gyveno bendrai tiek su atsakove N. S., tiek su V. L.).

25. Taip pat byloje svarbu nustatyti ar byloje įrodyta, kad naudotos išimtinai asmeninės lėšos ir buvo aiškiai išreikšta valia įgyti kaip asmeninę nuosavybę, kurios yra vienos iš esminių tokio pobūdžio ginče. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025). Taigi būtina nustatyti abi sąlygas (ieškovė turi įrodyti), kad šios egzistuoja, siekiant tokio pobūdžio ieškinio tenkinimo.

26. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai – Vilkpėdės seniūnijos komisijos posėdžio 1995 m. gegužės 23 d. aktas, kuriame užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) mirus pagrindiniam nuomininkui B. M., kuris gyveno (duomenys neskelbtini), bute pasiliko gyventi giminaičiai – K. K., V. L., M. K., apie atsakovę duomenų nėra. Teismui pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2325-95, kuriuo nuspręsta pripažinti K. K. mirusio B. M. šeimos nariu ir teisę į gyvenamąjį plotą (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Vilniaus miesto valdybą sudaryti su K. K. buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Šie įrodymai kartu turi būti vertinami visumoje su kitais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (t. y. kad pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą atsakovė su palikėju nuo 1992 m. gruodžio mėn. negyveno ir nevedė bendro ūkio). Taigi dar gyvenus palikėjui ir atsakovei faktinėje santuokoje (nuo 1992 m. sausio iki 1992 m. gruodžio mėn.) palikėjas dar nebuvo pripažintas B. M. šeimos nariu ir neturėjo teisės į gyvenamąjį plotą, ši teisė atsirado 1995 metais. Šio ginčo buto įgijimo procedūros pradėtos, kai sutuoktiniai jau nevedė bendro ūkio ir K. K. buvo nustatyta teisė į būstą (nuomą), o taip pat palikėjas K. K. faktiškai gyveno su kita šeima (V. L. ir M. K., tam tikru laikotarpiu pas juos pagyvendavo ir trečiasis asmuo E. S.), nebuvo bendro K. K. ir atsakovės N. S. gyvenimo. Taip pat teismas atkreipia dėmesį ir į nenuoseklią atsakovės N. S. poziciją teismo posėdžio metu, kai teismas nuosekliai klausinėjo apie ginčo buto įsigijimo aplinkybes. Atsakovė atsakydama į teismo klausimus buvo pažymėjusi, jog faktiškai K. K. vykdė visas procedūras ir įsigijo butą sau, apie kurias atsakovė žinojo, finansiškai neprisidėjo (teismas aiškiai klausė atsakovės, kaip prisidėjo atsakovė prie buto įsigijimo), tai ši paaiškino teismui, kad prisidėjo kaip sutuoktinė (tam tikrais patarimais ir pan.). Tačiau jau atsakydama į savo advokato klausimus atsakovė pakeitė (papildė) poziciją, nurodydama, jog apie 10 proc. prisidėjimą grynaisiais finansiškai litais, kiek konkrečiai duota palikėjui, detalizuoti negalėjo, neatsimena, o rašytinių įrodymų (apie grynųjų perdavimą palikėjui, kai šie nevedė bendro ūkio ir kartu negyveno) neturi, tik paminėjo, jog pinigai duoti grynaisiais palikėjui. Byloje pagal teismo vidinį įsitikimą nėra tikėtinai tas įrodyta (t. y. papildomų grynųjų perdavimas palikėjui), ypač pabrėžiant, jog byloje nustatyta, jog sutuoktiniai tuomet jau ilgą laiką nevedė bendro ūkio ir kartu negyveno, atsakovė negalėjo paaiškinti kokiais pagrindais ir dėl kokių priežasčių, jai nevedant su K. K. bendro ūkio ir negyvenant kartu, ši prisidėjo prie buto įsigijimo grynaisiais, ypač kai dar tuo laikotarpiu palikėjas su V. L. (faktiškai laikėsi jau nustatyta nepagrįstos pozicijos apie bendro ūkio su palikėju vedimą iki 1998 metų, neigiant 1999 m. įsiteisėjusio teismo sprendimo išvadas). Teismas dar kartą pabrėžia pagal byloje nustatytas aplinkybes, kad K. K. nesislapstė nuo to, jog gyvena su V. L., tai gana aiškiai ir tikėtinai rodo byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovės dukra E. S. tuo laikotarpiu (nuo 1997 m. iki 1998 m., ar nuo net nuo 1996 m. iki 1998 m. pagal teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus) gana ilgą laiką gyveno ir pas K. K. ir V. L., pati E. S. tam tikrais momentais vadindavo V. savo motiną (tai paaiškino teismo posėdžio metu). Teismas laiko šias naujai pagal atsakovės advokato klausimus atsakovės nurodytas aplinkybes (apie atskleistą apie 10 proc. finansinį prisidėjimą grynaisiais, kurie nebuvo anksčiau nurodyti nei atsiliepime į ieškinį, nei triplike, o buvo nuolat įrodinėjamos kitos aplinkybės, kad mokėjo už ginčo butą K. K., bet kadangi atsakovė pirkimo–pardavimo metu su juo vedė bendrą ūkį iki 1998 m., todėl ginčo butas turi būti laikomas bendru) pasirinkta atsakovės pozicija teisme ir teismas kartu atsižvelgia į atsakovės pozicijos šioje dalyje nenuoseklumą. Pažymėtina, kad atsakovei teigus, kad ji davė grynuosius pinigus vyrui, ji turėjo tą įrodyti (CPK 178 straipsnio – įrodinėjimo našta). Teismo vidiniu įsitikinimu (pagal byloje esančių aplinkybių visumą ir ištirtų įrodymų visumą) teismas laiko neįrodytą atsakovės nurodytą aplinkybę dėl papildomų grynųjų pinigų perdavimo.

27. Teismui pateikti įrodymai, kad mokėjimus už butą faktiškai atliko palikėjas K. K., t. y. butas nupirktas už 232,03 litus, iš kurių 123,27 litus pirkėjas sumokėjo į LTB operacijų skyriaus sąskaitą 1997 m. sausio 29 d. bei valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis 104,65 litus. Teismui pateikta 1997 m. sausio 29 d. kvito kopija, iš kurios matyti, jog K. K. įnešė grynais pinigais į kasą 123,27 litus. Taip pat teismui pateiktas Taupomojo banko 1997 m. sausio 29 d. pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės K. K. sąskaitos Vilkpėdės seniūnijai savivaldybei už butą 104,65 litai. Nėra ginčo, kad visus šiuos mokėjimus ir vykdė organizavo K. K. (palikėjas). Šie mokėjimai atlikti jau beveik 5 metus negyvenant kartu ir nevedant bendro ūkio su atsakove, faktiškai santuokai jau esant iširusiai, apie atsakovės galimą finansinį prisidėjimą byloje nėra pateikta objektyvių rašytinių įrodymų, išskyrus atsakovės nenuosekli žodinė pozicija procese. Faktiškai atsakovė N. S. sudarė su K. K. santuoką (duomenys neskelbtini), o jau nuo 1992 m. gruodžio mėn., kartu sutuoktiniai negyveno ir nevedė bendro ūkio. Kartu pažymėtina, kad atsakovės nurodytos žodžiu aplinkybės dėl duotų grynųjų pinigų prieš pirkimą kartu nebuvo laikomi sutuoktinių bendrais, tai jos asmeninės piniginės lėšos, kai šie nevedė bendro ūkio (tačiau kaip minėta tokių objektyvių įrodymų nėra, kad atsakovė galėjo prisidėti asmeninėmis lėšomis prie ginčo buto pirkimo).

28. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog V. L. prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo (pati liudijusi teisme V. L. ir atsakydama į teismo klausimus paaiškino, kad kitų rašytinių įrodymų neturi, o pretenzijų niekada nereiškė ir nereikš ateityje, kad turtas įgytas, kai ši vedė bendrą gyvenimą su K. K., ir palaiko išimtinai savo dukros M. K. poziciją, kad turtas įgytas K. K. asmeninės nuosavybės teise pagal ieškovės nurodytas aplinkybes dėl palikėjo, kuris vykdė visas šias procedūras). Kartu iš teismo posėdžio metu buvo matyti, kad V. L. buvo prisidėjusi prie ieškovės ieškinio rengimo (skaitė tiek ieškinį, tiek jo priedus), padėjo dukrai, jai buvo žinoma gerai ši situacija ir joje aktyviai dalyvavo (todėl jos kaip liudytojos patikimumu nėra pagrindo remtis, kadangi ši turi suinteresuotumą, palaikant savo dukros poziciją).

29. Šiuo atveju byloje laikoma ieškovės įrodyta pozicija dėl grynųjų dalies už buto pirkimą 123,27 litai (atsakovei neįrodžius 10 proc. dalies prisidėjimo) dengimo palikėjo asmeninėmis lėšomis.

30. Kartu pažymėtinos kitos aplinkybes, jog ginčo nebuvo, jog palikėjas K. K. mokėjo už ginčo butą ne tik grynaisiais pinigais, bet ir gautomis valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijų išmokomis, tai nurodyta ir pirkimo–pardavimo sutartyje, paaiškinta teismo posėdžio metu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju šios vienkartinės išmokos buvo palikėjo nebalansinėje asmeninėje sąskaitoje, todėl iš esmės remiantis kasacinio teismo praktika, taipogi galima pripažinti, jog šioje dalyje atsiskaitant už buto pirkimą buvo taipogi asmeninės palikėjo lėšos.

31. Taigi byloje įrodyta, jog palikėjas atsiskaitinėjo už ginčo butą tuo metu savo asmeninėmis lėšomis, viena iš būtinų dviejų sąlygų įrodyta.

32. Pabrėžtina, kad ieškovė ir jos atstovas paaiškino teismui, jog pateikė teismui visus turimus išlikusius įrodymus šiame ginče. Teismo vertinimu, byloje trūksta įrodymų dėl kitos sąlygos, jog ieškovės tėvas (palikėjas) ginčo buto įsigijimo metu buvo išreiškęs aiškią valią ginčo butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Tokių objektyvių duomenų byloje trūksta ir faktiškai nėra, o iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nors palikėjas nebevedė bendro ūkio, bendro gyvenimo su atsakove (sutuoktine), bet faktiškai su atsakove nuolat tam tikrais periodais palaikė tam tikrą ryšį, rūpinosi ir bendru vaiku, dalyvavo ir bendrose šventėse, atsakovė žinojo ir detalių apie privatizavimo procesą, nėra aiški palikėjo valia šiuo atveju dėl šio ginčo buto įgijimo tik asmeninės nuosavybės teise. Abi ginčo šalys taip pat patvirtino ir paaiškino teisme, kad su palikėju apie tai nekalbėjo, dėl to valia išimtinai grindžiama tiesiog ieškovės žodiniais paaiškinimais. Taigi byloje neįrodytas tikėtinas ir aiškus palikėjo noras (valia) įgyti ginčo butą asmeninės nuosavybės teise. Neatmestina (nėra paneigta), kad palikėją galėjo net tenkinti situacija, jog turtas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su vis dar sutuoktine atsakove (pvz., dėl gyvenime susiklosčiusius situacijos, kai faktiškai iš karto po dukros gimimo ir trumpos faktinės santuokos, palikėjas nusprendė palaikyti santykius su kita moterimi, gyveno su kita moterimi). Iki pat (duomenys neskelbtini) (savo mirties) palikėjas niekada nesikreipė į teismą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės panaikinimo, tai ši aplinkybė taipogi reikšminga vertinant sistemiškai visą bylos duomenų visumą dėl šių aplinkybių. Teismas negali teismo sprendime remtis prielaidomis ir (ar) spėlionėmis, o šias aplinkybes (kitą sąlygą) turėjo įrodyti ieškovė pagal įrodymų pakankamumą, dėl to laikoma, jog byloje neįrodyta aiškiai išreikšta palikėjo valia įgyti butą asmeninės nuosavybėn bei apie žinant atsakovei. Todėl nėra vienos iš sąlygos tokio ieškinio tenkinimui ir atitinkamai yra pagrindas ieškinio atmetimui kaip jo pakankamai nepagrindus, neįrodžius visų būtinų sąlygų.

33. Tačiau pabrėžtinos dar vienos esminės aplinkybės byloje, kad atsakovė taip pat byloje prašo taikyti ieškinio senatį, t. y. nurodo, kad praleistas bendrasis ieškinio senaties terminas. Pažymi, kad ginčo buto įsigijimo data – (duomenys neskelbtini), o ieškinys pareikštas tik 2025 m., taigi, atsakovės vertinimu, yra akivaizdu, kad yra praleistas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.

34. Pirmiausia, pagrįstais pripažinti atsakovės argumentai, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kuomet pats palikėjas – ieškovės ir trečiojo asmens tėvas – šį turtą įgijo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) jo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

35. Teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 85 straipsnį) reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Be to, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis; 1964 m. CK 85 straipsnis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 83 straipsnyje) įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

36. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal 2000 m. CK yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį – treji metai.

37. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 86 straipsnyje), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo palikėjo asmenine nuosavybe ir atitinkamai dėl savo, kaip įpėdinės, subjektinių paveldėjimo teisių gynimo, pareiškė ne pats ginčo turto įgijėjas, o jo įpėdinė – ieškovė M. K., kuri tokiu būdu siekia įgyvendinti savo materialines paveldėjimo teises. Pažymėtina, kad įpėdiniai negali paveldėti teisių daugiau, nei jų turėjo palikėjas, o teisės įgijimas teisės perėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino eigos. Tai atitinkamai reiškia, kad jeigu pats palikėjas manė, jog santuokos su atsakove metu įgytas turtas, kuris tiek pagal įstatymą, tiek pagal jį aiškinančią teismų praktiką, galiojusią tiek ginčo turto įgijimo metu, t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tiek ir įsigaliojus naujajam CK, buvo preziumuojamas esant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o ne kurio nors vieno iš sutuoktinių nuosavybe, iš tikrųjų toks nebuvo, o turėtų būti laikomas asmenine nuosavybe, jis galimai pažeistas savo teises galėjo ginti įstatymo nustatyta tvarka ir atitinkamu teisių gynimo būdu, nepažeisdamas bendro ieškinio senaties termino. Ne kartą teismų praktikoje išaiškinta dėl panašių situacijų ir taikomų ieškinio senaties terminų tokiais atvejais, pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-374-910/2023, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-187-855/2024), kad ieškinio senaties termino eigos pradžią ieškovams – ginčo nekilnojamojo turto, priklausiusio palikėjui, įpėdiniams, kurie prašo nustatyti kitokį turto teisinį režimą – nėra pagrindo skaičiuoti nuo palikėjo mirties momento ir jų teisės į palikimą atsiradimo dienos; kadangi ieškovai savo reikalavimus dėl turto teisinio statuso pareiškė kaip palikėjo įpėdiniai, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas būtent su palikėjo sužinojimu apie jo teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą pažeidimą, ieškinio senaties pradžios momentas turi būti skaičiuojamas ne nuo ieškovų (įpėdinių) sužinojimo apie turto įregistravimą, o nuo dienos, kai pačiam sutuoktiniui, t. y. palikėjui tapo žinoma apie tai, jog ginčo turtas priklauso abiem sutuoktiniams, ieškovai negali paveldėti teisių daugiau, nei jų turėjo palikėjas, o teisės įgijimas teisės perėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino eigos. Tokiais išaiškinimais, kaip teismo precedentu, galėtų ir turėtų būti remiamasi ir nagrinėjamoje byloje, kurioje susiklostė iš esmės labai panaši situacija, kai palikėjo įpėdinė siekia ieškiniu pakeisti ginčo turto teisinį statusą ir taikytino pagal įstatymą, į kitą (šiuo atveju – iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės – į asmeninę vieno iš sutuoktinių nuosavybę). Apygardos teismai yra išaiškinę (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-187-855/2024), kad tokiais atvejais argumentai apie tai, jog ginčo turto įgijimo metu ir per visą palikėjo bei jo sutuoktinės bendro gyvenimo santuokoje laikotarpį palikėjas neturėjo jokio pagrindo manyti esant pažeistas jo, kaip turto savininko, teises, nes ginčo turtas buvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotas vien tik jo vardu, turi būti vertinami kritiškai.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2005; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2005; 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; kt.).

40. Taigi, nors nagrinėjamoje byloje ginčo turtas buvo įgytas 1997 metais, t. y. galiojant tuometiniam SŠK, tačiau byla dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine mirusio asmens nuosavybe nagrinėjama pagal šiuo metu galiojančio CK normas, o tuo metu galiojusio SŠK normos šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis.

41. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, CK 3.88 straipsnio 3 dalį, normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalį, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006, ir kt.). Taigi tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį buvo ir tebėra nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Santuokoje už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas sutuoktinio įgytas turtas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose. Taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).

42. Dėl aukščiau nurodytų išaiškinimų bei argumentų laikytina, jog ieškinio senaties termino pradžia sietina su tuo momentu, kai palikėjas turėjo ir galėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą ir atitinkamai imtis priemonių įstatyme įtvirtintai santuokoje įgyto nekilnojamojo turto priklausomybės abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise prezumpcijai paneigti bei su tuo susijusiems reikalavimams pareikšti, tačiau per visą šį laiką nuo pat turto įgijimo (duomenys neskelbtini) iki pat palikėjo mirties (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau negu 27 metus po turto įsigijimo santuokos metu, palikėjas realiai nesiėmė jokių savo galimai pažeistų teisių gynimo priemonių, nereiškė jokių pretenzijų iki pat savo mirties. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad palikėjas per visus šiuos 27 metus nuo turto įgijimo būtų kėlęs ir kvestionavęs turto priklausomybės abiem sutuoktiniams teisinį statusą, reiškęs atsakovei vienokias ar kitokias pretenzijas dėl turto, ėmęsis veiksmų teisiškai įforminti ir išviešinti savo asmeninę nuosavybę į turtą. Kaip minėta, pati ieškovė patvirtino, kad su tėvu taip pat apie tai net niekada nekalbėjo.

43. Teismas, atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, prieina išvados, kad ieškovės reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo asmenine palikėjo nuosavybe (turto teisinio režimo pakeitimo, nuginčijus bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją), pareikštas praleidus tiek 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendrųjų ieškinio senaties terminus (trejų ir dešimties metų). Byloje neįrodinėta ir nenustatyta objektyvių aplinkybių, kurios galėtų teikti pakankamą pagrindą vertinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to byloje nustatyta ir neginčijama, kad pati ieškovė gyvena ginčo bute jau nuo 2014 m., gyveno ginčo bute dar esant gyvam tėvui ir per visą šį laikotarpį nebuvo keliami tokio pobūdžio reikalavimai, siekiant paneigti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, su tėvu apie tai net nebuvo kalbėta. Dėl to šiuo atveju teismas turi teisinį pagrindą ieškovės ieškinio reikalavimą, pareikštą praleidus įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus, atmesti ir šiuo pagrindu (1964 m. CK 83 straipsnis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tokios praktikos gana griežtai laikosi tiek apygardos, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje panašiose situacijose kaip ginčo byloje situacijose, naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimus (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-187-855/2024 ir kt.).

44. Įvertinus nurodytas aplinkybes ieškovės ieškinys atmetamas tiek dėl jo nepagrįstumo (nesant įrodytoms visoms būtinoms sąlygoms), tiek esant nustatytai ieškinio senačiai.

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

46. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmestas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

47. Atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas 2 340 Eur (780 Eur+1 560 Eur) už teisines paslaugas ir 50,58 Eur už vertimo išlaidas, bendrai 2 390,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.

48. Teismo vertinimu, 50,58 Eur vertimo išlaidos yra pagrįstos, teismui pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai.

49. Vertinant patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokatų teisines paslaugas, teismas pažymi, kad CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

50. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (galiojanti redakcija) (toliau – ir Rekomendacija, rekomendacija) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

51. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta).

52. Teismas, vertindamas šiuo atveju atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, pažymi, kad iš suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumo matyti, kad atsakovė šiame ginčo procese buvo nuolat atstovaujama advokato, kuris teikė atsakovei įvairias teisines paslaugas (nuo įvairių procesinių dokumentų rengimo iki atstovavimo teismo posėdžiuose), atsakovo atstovo parengti procesiniai dokumentai yra išsamūs, motyvuoti, atlikta teisės aktų ir teismų praktikos analizė, byla priskirta prie sudėtingų, šias išlaidas patvirtinantys įrodymai su detalizacijomis teismui pateikti, todėl, teismas vertina, kad atsakovės patirtos bendros 2 340 Eur išlaidos už teisinę advokato pagalbą, yra pagrįstos, realios ir protingos.

53. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsakovės N. S. naudai priteisiama iš ieškovės M. K. bendrai 2 390,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.

54. Tretieji asmens nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

55. Byloje patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovės N. S., gim. (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovės M. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 2 390,58 Eur (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt eurų ir 58 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą