- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-187-855/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01472-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- E. N.
- Atsakovas
- V. N.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. N. ieškinį atsakovei V. N. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. N., prašydama pripažinti, kad nekilnojamasis turtas – sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra P. N. (P. N.) asmeninė nuosavybė; priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimą savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike, papildomuose paaiškinimuose) grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Ieškovė yra P. N., mirusio (duomenys neskelbtini)., dukra. Atsakovė V. N. yra mirusio P. N. sutuoktinė, su kuria jis santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Po P. N. mirties tiek ieškovė, tiek ir atsakovė kreipėsi į notarą dėl jo palikimo priėmimo.
1.2. Po P. N. mirties liko nekilnojamasis turtas - pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Turtas). Nors minėtas turtas yra įgytas praėjus nepilniems 9 mėn. po atsakovės ir P. N. santuokos įregistravimo, tačiau šis turtas yra įgytas už P. N. asmenines, o ne santuokoje sukauptas, lėšas.
1.3. P. N. asmeninės nuosavybės teise valdė turtą: (i) garažą, adresu (duomenys neskelbtini), kurį pardavė 1998 m. liepos 24 d. už 4 000 Lt; (ii) ½ dalį pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurie buvo parduoti 1999 m. gegužės 19 d. (viso už juos buvo gauta 24 000 Lt, iš kurių ½ dalis, t. y. 12 000 Lt, atiteko P. N.). Taigi, ginčo nekilnojamasis turtas buvo įsigytas 1999 m. gegužės 21 d. už 15 000 Lt, 1998 m. liepos 24 d. ir 1999 m. gegužės 19 d. pardavus P. N. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Be to, šis turtas buvo įgytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik P. N. vardu.
1.4. Atsakovės teiginiai, kad ji su P. N. susidėjo lygiai po 7 500 Lt ir nusipirko ginčo turtą kartu, yra niekuo nepagrįsti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų turėjusi tokią sumą pinigų. Kaip nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje, ginčo turto pardavėja gavo 15 000 Lt iš pirkėjo, t. y. P. N.. Sudarant sandorį atsakovė nedalyvavo, jokių pinigų ginčo turto įsigijimui nedavė. Jeigu ginčo turtas būtų pirktas iš bendrų atsakovės ir P. N. lėšų, pirkimo - pardavimo sutartį būtų sudarę abu sutuoktiniai.
1.5. P. N. laikui bėgant pardavė dar keletą asmeninės nuosavybės teise turėtų nekilnojamojo turto objektų ir gautas lėšas investavo į ginčo turtą, jo išsaugojimą bei gerinimą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turte būtų buvę atlikti kokie nors esminiai pagerinimai, kurie leistų spręsti dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Atsiliepimas
1.6. Ieškovė, po tėvo mirties paaiškėjus, kad atsakovė pretenduoja į ½ ginčo turto, dar iki kreipimosi į teismą siekė ginčą išspręsti taikiai kompromiso būdu. Ieškodama galimų išeičių, nenorėdama bylinėtis su atsakove, ieškovė siūlė atsakovei tartis taikiai, netgi pasiūlė atsakovei kaip satisfakciją tam tikrą kito turto dalį. Tačiau tokie ieškovės veiksmai jokiu būdu nereiškia pripažinimo, kad atsakovei teisėtai priklauso ½ dalis ginčo turto.
2. Atsakovė V. N. su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinio netenkinti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike) nesutikimą su ieškinio reikalavimais atsakovė grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovė ir palikėjas P. N. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). (iki tol kaip sugyventiniai gyveno vienerius metus), joje pragyveno iki pat sutuoktinio P. N. mirties (duomenys neskelbtini)., t. y. kartu 25 metus. Po P. N. mirties liko bendrąja jungtine nuosavybės teise įgytas nekilnojamasis turtas - žemės sklypas su sodo pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo abiejų sutuoktinių vardu įgytas kaip bendras turtas bendromis lėšomis. Kaip atsakovė po savo iširusios santuokos turėjo asmeninės nuosavybės teise butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir santaupų, taip ir palikėjas po antros santuokos iširimo turėjo nuosavybės teise 45/100 buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu su broliu A. N. valdė ½ dalis žemės sklypo bei pastatų ir kitų statinių, adresu (duomenys neskelbtini). Abu sutuoktiniai nusprendė įsigyti sodo paskirties žemės sklypą, kad vasaromis galėtų leisti laiką, turėti savo užsiaugintų daržovių ir vaisių. Tad palikėjo broliui A. N. pasiūlius parduoti bendrai valdomą žemės sklypą su ant jo esančiais statiniais, sutuoktiniai sutarė, kad lygiomis dalimis susidės ir nusipirks sodo paskirties žemės sklypą. Sutuoktiniai susidėję po 7 500 Lt, t. y. lygiomis dalimis, už grynus pinigus įsigijo ginčo turtą - žemės sklypą su sodo pastatu, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė ir palikėjas nuo pat įsigijimo iki pat praeitos vasaros abu kartu puoselėjo sodą, jame leido laisvalaikį, sodino vaismedžius ir kitus krūmus, daržoves, gėles, kartu investavo ir iš šeiminių lėšų pastatė terasą. Ginčo turtas kaip buvo pradėtas naudoti nuo 1999 m. sutuoktinių poreikiams tenkinti, taip iki sutuoktinio mirties buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti.
2.2. 1999 m. gegužės 21 d. Pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių žymų apie tai, jog perkamas turtas yra iš asmeninių lėšų ar laikytinas asmenine palikėjo nuosavybe. Palikėjas niekada neinicijavo, jog santuokinį turtą yra būtina atsidalinti, nors jau turėjo 3-ią santuoką, todėl jam buvo gerai žinomos tiek sudarytos, tiek nutrauktos santuokos pasekmės. Įstatymai nustato, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Taigi, vien faktas, kad ginčo Turtas įregistruotas tik palikėjo vardu ir oficialiuose šaltiniuose atsakovės nuosavybės teisės nėra pažymėtos ir atspindėtos, nereiškia, kad nuosavybės teisių atsakovė neįgijo, dar daugiau - šių nuosavybės teisių nepaneigia. Registracija atlieka išimtinai tik viešinimo funkciją, o įstatymas numato, jog santuokoje įgytas turtas priklauso abiem sutuoktiniams nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas. Šiuo atveju tik atsakovė gali paaiškinti teismui, kad ginčo turtas buvo įsigytas iš bendrų lėšų, nes atsiskaitymas už įsigyjamą turtą vyko grynais pinigais iki sutarties sudarymo, kad sandoris buvo sudarytas bendra abiejų sutuoktinių suderinta valia ir pasirinkimu, tačiau palikėjo valios nustatyti, esant dėl to ginčui, ir nesant gyvo asmens, nebėra įmanoma, ir būtent tuo nesąžiningai naudojasi ieškovė. Atsakovės valią ginčo objektą turėti ir valdyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu patvirtina jų beveik 25 metų bendri veiksmai, prižiūrint ir puoselėjant sodą, todėl visiškai nepagrįstas ieškinys yra atmestinas.
2.3. Nesutinka su ieškovės teiginiais, kad „atsakovė prie ginčo turto pirkimo neprisidėjo“, nes net neprisidėjus prie įsigyjamo turto, turi būti nuneigta 25 metus galiojusi atsakovės valia įsigyti ir valdyti turtą bendra jungtine nuosavybės teise. Žmonės sudaro santuoką tam, kad ji juos gintų, todėl santuoka tarp palikėjo ir atsakovės ir buvo sudaryta tokiame amžiuje ne dėl gimsiančių vaikų, o dėl jų pačių teisinio apibrėžtumo ir apsaugos, kad abu būtų apsaugoti, susidėję lėšas bendram turtui įsigyti. Tačiau atsakovė turėjo santaupų, ji nuo 1992 iki 1996 metų prekiavo turguje ir uždirbdavo pakankamas pajamas ne tik, kad save išsilaikytų, bet ir turėti santaupų. Vėliau atsakovė su sutuoktiniu išėjo dirbti konstruktoriais, kur ir toliau abu gavo gerus atlyginimus. Palikėjas ir atsakovė niekada nepretendavo į vienas kito iki santuokos turėtą turtą, jie abu kartu nusprendė 2013 metais parašyti savo įstatyminėms įpėdinėms testamentus tiek dėl bendrąja jungtine nuosavybės teise valdomo, tiek dėl turimo asmeninio turto - palikėjas 2013 m. rugsėjo 26 d. testamentu ginčo žemės sklypą su pastatais ir kitą turtą paliko dukrai E. N., o atsakovė 2013 m. gruodžio 30 d. testamentu ginčo žemės sklypą su pastatais ir kitą turtą paliko dukrai S. Č. ir vaikaitei A. Č.. Abu sutuoktiniai suderino šią valią tarpusavyje, vienas nuo kito šių aplinkybių neslėpė ir abu dėl ginčo turto valią išreiškė tais pačiais 2013 metais, kas neginčijamai patvirtina, jog abu sutuoktiniai suderinę tarpusavyje poziciją, ginčo turtą vertino kaip bendrąja jungtine nuosavybės teise įgytą ir valdomą.
2.4. Sutuoktiniai, būdami santuokoje, 1999 m. gegužės 21 d., P. N. atstovaujant abu sutuoktinius, notariškai patvirtinta Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3406, įsigijo ginčo turtą. Sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo momento; iš viešo registro išrašo matyti, kad Žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis įregistruota tą pačią 1999 m. gegužės 21 d. Teisė į ieškinį, siekiant bendrąja jungtine nuosavybės teise įgytą turtą pripažinti asmeniniu turtu, prasidėjo nuo 1999 m. gegužės 21 d., tad terminas ieškiniui pareikšti yra pasibaigęs, nes praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuoti nuo palikėjo P. N. mirties, (duomenys neskelbtini)., momento (teisės į palikimą atsiradimo dienos). Ypač svarbu tai, kad palikėjas žinojo/negalėjo nežinoti, jog turtą įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes notaras, patvirtinantis pirkimo-pardavimo sutartį privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie juos nori atlikti, todėl testamentinei įpėdinei nėra jokio pagrindo teigti, kad palikėjas kitaip suprato savo teisinę padėtį nei yra iš tikrųjų. Ieškovė nepateikė jokių duomenų į bylą apie vėlesnį palikėjo teisių pažeidimo sužinojimą, todėl ieškinio senaties pradžia P. N. pagrįstai skaičiuotina nuo ginčo turto įregistravimo 1999 m. gegužės 21 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino pilna apimtimi - pripažino, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu Viln(duomenys neskelbtini), priklauso P. N. asmeninės nuosavybės teise; priteisė ieškovei E. N. iš atsakovės V. N. 3 645 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovės V. N. 6,64 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal suformuotą teismų praktiką ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kada asmuo sužinojo / turėjo ar galėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, todėl šiuo atveju ieškinio senatis gali būti taikoma tik ieškovei ir šios senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnį ieškovės atžvilgiu nėra praleistas, todėl negali būti taikomas.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių bei liudytojų paaiškinimus, esamus įrodymus byloje, darė išvadą, kad P. N. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo už savo asmenines lėšas savo asmeninėn nuosavybėn, o ne kaip bendroji jungtinė santuokoje įgyta nuosavybė kartu su atsakove. Savo išvadą motyvavo tuo, kad:
5.1. P. N. ginčo turto įsigijimo momentui turėjo pakankamai lėšų, kad įsigytų sodo namą vienas pats; tą patvirtino ir byloje apklausti liudytojai;
Atsiliepimas
5.2. Atsakovė teismo metu nurodė, kad sumokėjo pusę sandorio sumos, kurio dydį iš pradžių nurodė 22 000 Lt, kuri neatitinka realybės (15 000 Lt), ką nurodė ir jos dukra teisme. Teismas sprendė, kad tokie parodymai teismui buvo derinami iš anksto, nes sutapo netiksli sandorio suma apklausose tarp asmenų, kurie galėjo tai padaryti prieš teismą;
5.3. Nors atsakovė teisme nurodė, kad baigusi prekybą turguje ir grįžusi dirbti į konstruktorių biurą, ji turėjo apie 2 000 dolerių santaupų, kad 500 dolerių avansą už ginčo turtą sumokėjo ji, taip pat prieš P. N. vykstant pasirašyti galutinio sandorio, ji perdavė jam 7 500 Lt, t. y. pusę sutartyje nurodytos pirkimo sumos, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų apie šių lėšų turėjimą / perdavimą.
5.4. Pagal tuo metu buvusį JAV dolerio ir oficialų lito kursą atsakovė negalėjo turėti 7 500 litų pusei sandorio sumos;
Žemesnės instancijos teismas
5.5. Teismas vertino kritiškai aplinkybę, jog atsakovė negalėjo dalyvauti ginčo turto pirkimo-pardavimo sandoryje pas notarą dėl jos dukros aukštojo mokslo diplomo įteikimo, kadangi sandorio data būna iš anksto derinama su šalimis ir notarais, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad P. N. žinojo, kad 1999 m. gegužės 19 d. įvyks pardavimo sandoris ir 1999 m. gegužės 21 d. pirkimo sandoris ir to nederino su atsakove, o derino su notarais.
5.6. P. N. 2013 m. rugsėjo 26 d. surašė testamentą, kurio turinys rodo, kad surašymo metu P. N. laikė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), ir tai jis daro savo dukros E. N. naudai. Tuo tarpu iš V. N. oficialaus testamento, patvirtinto 2013 m. gruodžio 30 d., matyti, jog ji savo mirties atveju jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini)., taip pat visą kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, bei visas turtines ir neturtines teises, kurie priklausys jai jos mirties dieną, palieka lygiomis dalimis savo dukrai S. Č. ir vaikaitei A. Č.. Tačiau šiame testamente nurodoma aplinkybė, kad sklypas su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini)., priklauso jai, prieštarauja tuo metu buvusioms faktinėms aplinkybėms, nes to realiai nebuvo. Jeigu atsakovė laikė, kad turtą įgijo bendrai, tai tą ir privalėjo nurodyti notarui. Todėl teismas vertino, kad atsakovė tokį testamentą (su aplinkybe dėl ginčo turto) sudarė susipažinusi su P. N. testamentu, t. y. atsakovė surašė savo testamentą tam, kad paneigtų P. N. asmeninės nuosavybės prezumpciją, kurią šis nurodė savo testamente.
5.7. Tokios aplinkybės, kad santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini)., tačiau P. N. savo gyvenamąją vietą nuo 1984 metų iki 2016 m. liepos 10 d. deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2016 m. liepos 10 d. iki (duomenys neskelbtini). deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, parodo, jog P. N. savo deklaruotą gyvenamąją vietą siejo su įsigyto turto nuosavybe ir nesiejo su atsakovės turtu ir jos gyvenamąja vieta Vilniaus mieste ne tik iki 2016 metų, bet ir paskutinius 7 metus iki mirties.
6. Kadangi ieškinį teismas patenkino pilna apimtimi, iš atsakovės ieškovės naudai priteisė visas 3 645 Eur jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Apeliantė (atsakovė) V. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog „atsakovė surašė savo testamentą, kad paneigtų P. N. asmeninės nuosavybės prezumpciją, kurią šis nurodė testamente“. Ši teismo išvada prieštarauja įstatymui, nes tiek Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl nesudaro teismui pagrindo teigti, kad apeliantės dar 2013 m. gruodžio 30 d. sudarytas oficialus testamentas ir jame nurodytas ginčo turtas „prieštarauja tuo metu buvusioms faktinėms aplinkybėms, nes to realiai nebuvo“ bei to, kad „jeigu atsakovė laikė, kad turtą įgijo bendrai, tai tą ir privalėjo nurodyti notarui“. Nes analogiškai kiltų ir palikėjui reikalavimas aiškiai išreikšti valią, jog jis turtą valdo asmenine nuosavybės teise. Svarbu, kad tiek 1999 m. gegužės 21 d. sudaryta ginčo objektų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3406, tiek abiejų sutuoktinių sudaryti oficialūs testamentai yra notariškai patvirtinti sandoriai ir yra svarbūs ne tik juos sudarantiems asmenims, bet ir visuomenei.
7.2. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas. Todėl šiuo atveju, nors ginčo turtas buvo įgytas dar iki naujojo CK įsigaliojimo, sprendžiant dėl jo teisinio režimo, turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 1999 m. gegužės 21d. palikėjo ir apeliantės santuokos metu įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir nesudaro teismui teisinio pagrindo daryti prieštaraujančią įstatymui išvadą, kad apeliantė savo testamentu „neigė P. N. asmeninės nuosavybės prezumpciją, kurios nėra ir negali būti konkrečiu atveju“.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo asmenine palikėjo nuosavybe yra pareikštas nepraleidus tiek SŠK 84 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų (trijų ir dešimties metų) ieškinio senaties terminų. Palikėjo P. N. teisė į ieškinį, siekiant bendra jungtine nuosavybės teise įgytą turtą pripažinti asmeniniu turtu, prasidėjo nuo 1999 m. gegužės 21 d. sutarties sudarymo ir įregistravimo. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių duomenų į bylą apie vėlesnį palikėjo teisių pažeidimo sužinojimą, todėl ieškinio senaties pradžia pagrįstai skaičiuotina nuo ginčo turto įregistravimo, t. y. nuo 1999 m. gegužės 21 d. Palikėjas niekada nesikreipė dėl savo teisių pažeidimo į teismą, nors iki pat gyvenimo pabaigos buvo veiksnus ir logiškai mąstantis žmogus. Ieškovė taip pat neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Taigi, pirmosios instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, jog nuo palikimo priėmimo fakto vėl yra pradedami skaičiuoti ieškinio senaties terminai, iš esmės šio prašymo byloje neišnagrinėjo ir priėmė šioje dalyje nepagrįstą, todėl naikintiną, teismo sprendimą.
7.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino palikėjo lėšų turėjimą įgyti ginčo turtą, nors turėjo vertinti visai kitą aplinkybę - kad turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybės. Be to, palikėjo lėšų turėjimas teismo grindžiamas liudytojų parodymais, iš kurių paaiškinimų tikrai nebuvo galima daryti tokios išvados. Teismo sprendimo motyvai yra ne tik neišsamūs, trūkstantys aiškumo, bet ir prieštaraujantys teismo posėdžio garso įraše fiksuotiems paaiškinimams, iš kurių teismas iš esmės daro ne tik akivaizdžiai klaidingas, bet ir išimtinai subjektyvias išvadas, kurios prieštarauja įstatymui bei elementariai logikai; dalis išvadų neturi jokio sąsajumo, yra paminėtos visiškai padrikai, pvz. neįmanoma paaiškinti logine seka, kaip yra susijusios teismo padarytos išvados dėl palikėjo valios, turėtos sutarties sudarymo metu su atsakovės konkliudentiniais veiksmais – atsakovės aktyvių paieškų įsigyti ginčo turtą ir kt. Teismo sprendime padaryti pažeidimai, iškraipant atsakovės paaiškinimus, gali būti pripažinti esminiais, nes akivaizdu, kad dėl to, buvo neteisingai išspręsta byla.
Atsiliepimas
8. Ieškovė E. N. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su atsakovės apeliaciniu skundu ir prašė jo netenkinti, palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 19 d. sprendimą; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu buvo ištirtos visos faktinės bylos aplinkybės: bylos pasirengimas vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, buvo pateikti dublikas ir triplikas, byloje surinkti rašytiniai įrodymai, teismas išklausė šalių paaiškinimus, apklausė šalių kviestus liudytojus, todėl teismas ieškinį tenkino vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, iš kurių padarė išvadas, jog palikėjas ginčo turto įsigijimo momentui turėjo pakankamai lėšų, kad įsigytų sodo namą vienas pats. Tuo tarpu atsakovė jokių įrodymų, kad turėjo santaupų bei perdavė pusę sandorio sumos, nepateikė. Taigi teismas sprendimą priėmė įvertinęs byloje esančius įrodymus bei aplinkybes, kurios buvo nurodytos šalių procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu duotuose paaiškinimuose.
8.2. Vadovaujantis atsakovės žodiniais paaiškinimais, teismas pagrįstai iškėlė abejones tiek dėl atsakovės nurodomų aplinkybių, tiek dėl liudytojų paaiškinimų sutapimo, ir pagrįstai, atlikęs skaičiavimus, sprendė, jog atsakovė objektyviai negalėjo turėti nurodomos sumos prisidėti prie ginčo turto įsigijimo. Būtent atsakovei teigiant, kad ji prisidėjo pinigais prie ginčo turto įsigijimo tenka pareiga tokius teiginius pagrįsti, tačiau byloje atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji turėjo santaupų, jog ji mokėjo avansą, kad ji prisidėjo 7 500 Lt suma prie ginčo turto įsigijimo.
8.3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad 1999 m. gegužės 21 d. sandoris sudarytas palikėjui atstovaujant abu sutuoktinius. Jei palikėjas, sudarydamas sandorį, būtų atstovavęs abu sutuoktinius, palikėjas būtų veikęs pagal įgaliojimą, kaip tai buvo padaryta pardavėjo pusėje. Šiuo atveju palikėjas atstovavo tik save, o ne abu sutuoktinius - palikėjas vienas pats sudarė sandorį savo vardu bei įregistravo registre savo vardu. Viešajame registre turtas nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Įsigijimo dokumentuose nėra išreikšta valia įgyti sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi teismas visiškai pagrįstai atsakovės nedalyvavimą sudarant sandorį vertino kaip svarbų sutuoktinių valios išraiškos prasme.
8.4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad palikėjas ginčo turtą įgijo pardavęs asmenine nuosavybe valdytą turtą, vienas pats sudarė notarinį ginčo turto pirkimo sandorį ir įregistravo jį savo vardu. Taigi teismo išvada apie palikėjo valios išreiškimą testamente neprieštarauja nei nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nei įstatymo nuostatoms. Būtent tokia palikėjo valia ir buvo – visą ginčo turtą palikti ieškovei. Palikėjas testamentu paliko visą ginčo turtą, o ne tik jam, kaip sutuoktiniui, priklausančią ginčo turto dalį, jei būtų laikęs turtą bendra jungtine nuosavybe. Palikėjo testamentas nėra nuginčytas ir jokių įrodymų, jog palikėjo valia nebuvo tinkamai išsiaiškinta, byloje nėra.
8.5. Tuo tarpu atsakovė, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, savo testamentą sudarė tik 2013 m. gruodžio 30 d. (t. y. po trijų mėnesių po ieškovės tėvo surašyto testamento) ir kitame notarų biure. Tokie atsakovės veiksmai leidžia daryti išvadą, jog atsakovės testamentas buvo surašytas sąmoningai, siekiant paneigti palikėjo valią, išreikštą testamente, kadangi atsakovė suprato, kad visas ginčo turtas, kurį palikėjas įgijo iš asmeninių lėšų, testamentu bus paliktas ieškovei.
8.6. Pagal aktualiu metu galiojusį reglamentavimą ir taikomą praktiką, aplinkybės, jog turtas yra perkamas iš sutuoktinio asmeninių lėšų ir įregistruojamas jo vardu, buvo pakankamos suprasti, kad perkamas turtas yra asmeninė to sutuoktinio nuosavybė. Taigi, palikėjui iš pardavus asmeninį turtą gautų lėšų savo vardu nusipirkus ginčo turtą ir savo vardu jį įregistravus nekilo abejonių, jog turtą jis nusipirko asmeninėn nuosavybėn. Šias aplinkybes patvirtina ir 2013 m. rugsėjo 26 d. palikėjo testamentas, kuriuo visas ginčo turtas, o ne tik ½ jo dalis yra paliktas ieškovei. Taigi ir sudarydamas testamentą palikėjas suprato, kad visas ginčo turtas yra jo asmeninė nuosavybė, o ne bendra jungtinė nuosavybė su atsakove. Atitinkamai, nupirkęs ginčo turtą iš asmeninių lėšų, įregistravęs savo vardu, sudaręs testamentą dėl šio turto, palikėjas neturėjo jokio pagrindo galvoti apie savo teisių pažeidimą ir teisinio ginčo inicijavimą dėl šios nuosavybės, kurią palikėjas jau laikė savo asmenine nuosavybe, pripažinimo asmenine nuosavybe. Aplinkybės, jog į ginčo turtą, kuris visas testamentu paliktas ieškovei, po palikėjo mirties pretenduoja ir atsakovė, tapo žinomos po palikėjo mirties. Taigi, objektyviai ieškinio senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti nuo sandorio sudarymo dienos 1999 m. gegužės 21 d., kadangi nei tuo metu, nei 2013 m. rugsėjo 26 d. sudarant testamentą, palikėjui nebuvo suvokiama apie jo teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo esmė
11. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės E. N. tėvas P. N. (gim. (duomenys neskelbtini).) mirė (duomenys neskelbtini) būdamas santuokoje (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) su atsakove V. N.. Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro liudijimai patvirtina, kad dėl P. N. palikimo priėmimo į notarą kreipėsi tiek ieškovė E. N., tiek atsakovė V. N.. Iš P. N. oficialaus testamento, patvirtinto 2013 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus miesto 45-ajame notarų biure, matyti, jog palikėjas P. N. savo mirties atveju jam nuosavybės teise priklausančius pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), paliko savo dukrai E. N..
12. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto - pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kuris buvo įgytas palikėjo P. N. ir atsakovės V. N. santuokos metu, teisinio statuso.
13. Ieškovė laikosi pozicijos, jog ginčo nekilnojamasis turtas (žemės sklypas su sodo pastatu) buvo įsigytas iš asmeninių ieškovės tėvo lėšų, kurios buvo gautos pardavus kitą jam asmenine nuosavybe priklausiusį turtą, todėl laikytina, kad šis ginčo turtas buvo įgytas tik už vieno iš sutuoktinių – mirusio P. N., asmenines lėšas bei pripažintinas jo asmenine nuosavybe; be to, šis turtas buvo įgytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik P. N. vardu.
14. Atsakovė nesutinka su tokia ieškovės pozicija ir nurodo, kad aplinkybė, jog ginčo turtas įregistruotas tik palikėjo vardu ir oficialiuose šaltiniuose atsakovės nuosavybės teisės nėra pažymėtos, nereiškia, kad nuosavybės teisių atsakovė neįgijo. Atsakovė nurodo, jog šis ginčo turtas, bendru sutuoktinių sprendimu buvo įgytas santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų; sutuoktiniai bendrai šį turtą valdė (prižiūrėjo, puoselėjo, leido laiką jame) daugiau nei 20 metų, o palikėjas per visus tuos metus niekada neinicijavo šio turto padalijimo, todėl turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių – palikėjo P. N. ir atsakovės V. N. – nuosavybė. Taip pat, anot atsakovės, ieškinio, kuriuo siekiama bendrąja jungtine nuosavybės teise įgytą turtą pripažinti asmeniniu turtu, senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 1999 m. gegužės 21 d., t. y. nuo ginčo turto įregistravimo, bet ne nuo palikėjo P. N. mirties, (duomenys neskelbtini), momento (teisės į palikimą atsiradimo dienos), ir nagrinėjamu atveju 10 metų terminas ieškiniui pareikšti yra pasibaigęs.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, visų pirma sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi senaties terminas skaičiuojamas nuo momento, kada asmuo – ieškovė / įpėdinė sužinojo / turėjo ir (ar) galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą ir šiuo atveju turi būti taikomas tik ieškovei; antra, įvertinęs aplinkybes ir padaręs išvadas (pvz., kad palikėjas ginčo turtui įsigyti turėjo pakankamai lėšų, tuo tarpu atsakovė nedalyvavo šio turto įsigijimo sandorio sudaryme, negalėjo tiksliai įvardyti sandorio sumos, neįrodė, kad sumokėjo pusę sandorio sumos ir pan.), tenkino ieškovės ieškinį pilna apimtimi ir pripažino ginčo turtą asmenine palikėjo P. N. nuosavybe.
16. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo 25 metus trukusioje santuokoje bendra suderinta valia ir bendromis lėšomis įgytas, 24 metus bendrąja jungtine nuosavybės teise valdytas nekilnojamasis turtas po sutuoktinio mirties pripažintas mirusio asmens / palikėjo P. N. asmenine nuosavybe, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė tiek materialinės teisės normas (CK 3.88 straipsnio 1, 2 dalis, 3.117 straipsnio 2 dalį), tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo, įrodymų tyrimo, vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178, 185 straipsnius); taip pat pirmosios instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, jog nuo palikimo priėmimo fakto vėl yra pradedami skaičiuoti ieškinio senaties terminai, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo asmenine palikėjo nuosavybe yra pareikštas nepraleidus tiek SŠK 84 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų (trijų ir dešimties metų) ieškinio senaties terminų.
17. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas pilna apimtimi ir ginčo turtas – pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini)- pripažintas palikėjo P. N., mirusio (duomenys neskelbtini)., asmenine nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškinio senaties
18. Pirmiausia, pagrįstais pripažintini apeliantės (atsakovės) V. N. argumentai, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kuomet pats palikėjas - ieškovės tėvas P. N. - šį turtą įgijo, t. y. nuo 1999 m. gegužės 21 d. jo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 85 straipsnį) reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Be to, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis; 1964 m. CK 85 straipsnis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 83 straipsnyje) įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
20. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal 2000 m. CK yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį – treji metai.
21. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 86 straipsnyje), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).
22. Nors nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine P. N. nuosavybe ir atitinkamai dėl savo, kaip įpėdinės, subjektinių paveldėjimo teisių gynimo pareiškė ne pats ginčo nekilnojamojo turto įgijėjas, o jo įpėdinė - ieškovė E. N., kuri tokiu būdu siekia įgyvendinti savo materialines paveldėjimo teises, tačiau kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė atsakovė, įpėdiniai negali paveldėti teisių daugiau, nei jų turėjo palikėjas, o teisės įgijimas teisės perėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino eigos. Tai atitinkamai reiškia, kad jeigu pats palikėjas P. N. manė, jog santuokos su atsakove metu įgytas turtas, kuris tiek pagal įstatymą, tiek pagal jį aiškinančią teismų praktiką, galiojusią tiek ginčo turto įgijimo metu, t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tiek ir įsigaliojus naujajam CK, buvo preziumuojamas esant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o ne kurio nors vieno iš sutuoktinių nuosavybe, iš tikrųjų toks nebuvo, o turėtų būti laikomas asmenine P. N. nuosavybe, jis galimai pažeistas savo teises galėjo ginti įstatymo nustatyta tvarka ir atitinkamu teisių gynimo būdu, nepažeisdamas bendro ieškinio senaties termino.
23. Apeliantė visiškai pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovę nesant praleidus ieškinio senaties termino, kuris skaičiuotinas nuo palikėjo mirties momento, nepaisė aukštesnės instancijų teismų praktikos panašiose bylose, įskaitant ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-374-910/2023, kurioje buvo išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžią ieškovams – ginčo nekilnojamojo turto, priklausiusio palikėjui, įpėdiniams, kurie prašo ginčo turtą, įregistruotą vieno iš sutuoktinių vardu, kaip asmeninė nuosavybė, pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (nes turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas sutuoktinio lėšomis) – nėra pagrindo skaičiuoti nuo palikėjo mirties momento ir jų teisės į palikimą atsiradimo dienos; kadangi ieškovai savo reikalavimus dėl turto teisinio statuso pareiškė kaip palikėjo įpėdiniai, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas būtent su palikėjo sužinojimu apie jo teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą pažeidimą; tuo atveju, jeigu ginčo nekilnojamojo turto įregistravimas kaip kito asmens asmeninė nuosavybė, pažeidė kito sutuoktinio teises ir palikėjas manė, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, ieškinio senaties pradžios momentas turi būti skaičiuojamas ne nuo ieškovų (įpėdinių) sužinojimo apie turto įregistravimą asmeninės nuosavybės teise palikėjo sutuoktinės vardu, o nuo dienos, kai pačiam sutuoktiniui, t. y. palikėjui tapo žinoma apie tai, jog ginčo turtas priklauso jo sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise; apeliantai (ieškovai) negali paveldėti teisių daugiau, nei jų turėjo palikėjas, o teisės įgijimas teisės perėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino eigos.
24. Tokiu išaiškinimu, kaip teismo precedentu, galėtų ir turėtų būti remiamasi ir nagrinėjamoje byloje, kurioje susiklostė iš esmės panaši situacija, kai palikėjo įpėdiniai siekia ieškiniu pakeisti ginčo nekilnojamojo turto teisinį statusą iš išviešinto ir taikytino pagal įstatymą, į kitą (šiuo atveju – iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės – į asmeninę vieno iš sutuoktinių nuosavybę).
25. Ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą šiuo aspektu argumentai apie tai, jog ginčo turto įgijimo metu ir per visą palikėjo bei jo sutuoktinės bendro gyvenimo santuokoje laikotarpį palikėjas neturėjo jokio pagrindo manyti esant pažeistas jo, kaip turto savininko, teises, nes ginčo turtas buvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotas vien tik jo vardu, dėl šio turto jis buvo sudaręs oficialų testamentą, palikdamas turtą po mirties ieškovei, vertintini kritiškai.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2005; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2005; 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; kt.). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje ginčo turtas buvo įgytas 1999 metais, t. y. galiojant tuometiniam SŠK, tačiau byla dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine mirusio asmens nuosavybe nagrinėjama pagal šiuo metu galiojančio CK normas, o tuo metu galiojusio SŠK normos šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis.
27. Remiantis CK 3.88 straipsnio 3 dalimi, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, o kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, CK 3.88 straipsnio 3 dalį, normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalį, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006, ir kt.).
28. Taigi tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį buvo ir tebėra nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Santuokoje už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas sutuoktinio įgytas turtas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose. Taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).
30. Dėl aukščiau nurodytų išaiškinimų bei argumentų laikytina, jog ieškinio senaties termino pradžia sietina su tuo momentu, kai palikėjas turėjo ir galėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą ir atitinkamai imtis priemonių įstatyme įtvirtintai santuokoje įgyto nekilnojamojo turto priklausomybės abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise prezumpcijai paneigti bei su tuo susijusiems reikalavimams pareikšti, tačiau per visą šį laiką nuo pat turto įgijimo 1999 metais iki pat palikėjo mirties 2023 metais, t. y. beveik 24 metus, jis realiai nesiėmė jokių savo galimai pažeistų teisių gynimo priemonių.
31. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo asmenine palikėjo nuosavybe, pareikštas nepraleidus tiek 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų ieškinio senaties terminų (trejų ir dešimties metų). Byloje neįrodinėta ir nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų teikti pakankamą pagrindą vertinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą ieškovės ieškinio reikalavimą, pareikštą praleidus įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus, atmesti vien šiuo pagrindu (1964 m. CK 83 straipsnis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl materialaus ieškinio (ne)pagrįstumo
32. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu byloje nebūtų praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas, kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė apeliantė, neturėjo pakankamo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą materialiąja prasme, nes byloje esančių įrodymų visuma neleidžia suformuoti pagrįsto įsitikinimo dėl ginčo nekilnojamojo turto įgijimo vien už asmenines palikėjo lėšas ir priklausomybės palikėjui asmeninės nuosavybės teise bei tokiu būdu paneigti santuokos metu įgyto turto priklausomybės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise prezumpciją.
33. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).
34. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (2 dalis).
35. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas).
36. Taigi, remiantis procesinės teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą, įrodymų tyrimo bei vertinimą, įrodinėjimo naštos paskirstymą, šiuo aspektų suformuota teismų praktiką, atsižvelgiant į aplinkybes, kad:
(i) ginčo nekilnojamasis turtas, kaip jau buvo minėta, buvo įgytas palikėjo ir atsakovės santuokos metu, todėl nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis buvo registruotas viešajame registre, automatiškai laikytinas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe;
(ii) byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad palikėjas per visus 23 metus nuo turto įgijimo būtų kėlęs ir kvestionavęs turto priklausomybės abiem sutuoktiniams teisinį statusą, reiškęs atsakovei vienokias ar kitokias pretenzijas dėl turto, ėmęsis veiksmų teisiškai įforminti ir išviešinti savo asmeninę nuosavybę į turtą;
(iii) byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog įsigyjant ginčo turtą būtų vienokia ar kitokia forma (raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) išreikšta palikėjo valia dėl turto įsigijimo vien asmeninėn jo nuosavybėn;
(iv) byloje esantys įrodymai rodo, kad visą laiką nuo turto įsigijimo, ginčo turtas buvo faktiškai ir realiai naudojamas, valdomas, tvarkomas, išlaikomas, gerinamas abiejų sutuoktinių bendrai, t. y. bendru darbu ir lėšomis;
(v) abu sutuoktiniai – tiek palikėjas, tiek atsakovė - iš esmės tuo pat metu, t. y. 2013 metais, sudarė oficialius testamentus, į kuriuos įtraukė ir ginčo nekilnojamąjį turtą, t. y. tiek palikėjas, tiek atsakovė laikė turtą savo nuosavybe, dėl kurios likimo po mirties sprendė sudarydami testamentus;
(vi) ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas praėjus beveik 9 mėnesiams po santuokos sudarymo, o byloje nėra ginčo, kad dar iki santuokos sudarymo palikėjas su atsakove faktiškai gyveno kartu šeimyninį gyvenimą ir vedė bendrą ūkį, todėl labiau tikėtina, galėjo turtą įgyti už bendras lėšas;
(vii) nors prieš ginčo nekilnojamojo turto įsigijimą palikėjas P. N. iš tikrųjų pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų pastatų bei statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir už šį turtą gavo 12 000 Lt, kuriuos galėjo panaudoti ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui, tačiau pastebėtina, kad: a) ginčo turtas buvo nupirktas už 15 000 Lt, t. y. bet kuriuo atveju asmeninės P. N. lėšos negalėjo būti vienintelis turto įsigijimo šaltinis, ir turtui įsigyti buvo panaudotos papildomos, be kita ko, ir abiem sutuoktiniams galėjusios priklausyti bendros ar asmeninės atsakovės lėšos; b) nors ieškovė nurodo, kad dar 1998 m. liepos 24 d. P. N. už 4 000 Lt pardavė garažą, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ši suma, pasak atsakovės, buvo išleista jų vestuvių šventei, šventinei aprangai, papuošalams ir pan., kuo ieškovė savo ruožtu nepaneigė;
(viii) teismas, tenkindamas ieškinį, neturėjo pagrindo remtis liudytojų H. N., R. K., I. U. parodymais, kaip patvirtinančiais turto įgijimo asmeninėn nuosavybėn faktą, kadangi iš tikrųjų nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų (tiek iš ieškovės, tiek iš atsakovės pusės), vienaip ar kitaip (giminystės ar kitais ryšiais) susijusių su viena ar kita ginčo šalimi, pats tiesiogiai ir betarpiškai nematė jokių ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, tiesiogiai turto įgijimo procese nedalyvavo, o tik išdėstė savo subjektyvią nuomonę dėl turto statuso (priklausomybės bendrai abiem sutuoktiniams ar tik vienam iš jų), suformuotą iš kitų asmenų (atsakovės, mirusio palikėjo ir kt.) pasakojimų, kurie vienas kitam prieštarauja; taigi, visų liudytojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai ir dėl ieškinio pagrįstumo spręsti pagal objektyvius byloje esančius duomenis bei objektyvią įrodomąjį medžiagą.
apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalėjo būtų suformuotas pagrįstas teismo įsitikinimas apie ginčo nekilnojamojo turto įgijimą asmeninės nuosavybės teise vien už asmenines palikėjo P. N. lėšas, atitinkamai ieškovės ieškinys negalėjo būti laikomas pagrįstu ir įrodytu.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, taip pat santuokoje įgyto nekilnojamojo turto teisinį režimą, paveldėjimą, ieškinio senatį reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine palikėjo P. N. nuosavybe atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
38. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
40. Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir lieka ieškovei (CPK 93 straipsnis). Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė viso 3 085,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teismo posėdyje), kurios yra pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, protingos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių, todėl iš ieškovės E. N. atsakovės V. N. naudai priteistina 3 085,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma (CPK 98 str.).
41. Ieškinį atmetus pilna apimtimi, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 6,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662 (CPK 96 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
42. Tenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
43. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė (atsakovė) V. N. už apeliacinį skundą sumokėjo 146 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė rašytinius įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 452 Eur atstovavimo (už apeliacinio skundo parengimą) išlaidų. Kadangi visos šios apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, yra protingos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, iš ieškovės E. N. atsakovės V. N. naudai priteistina 1 598 Eur (1 452 Eur + 146 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliantės V. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės E. N. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 3 085,50 Eur (tris tūkstančius aštuoniasdešimt penkis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662.
Priteisti iš ieškovės E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 598 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Sprendimo kopiją siųsti VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrui.
Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.