Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Egidijaus Mockevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. patikslintą ieškinį atsakovams A. B., E. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo atliktų remonto darbų kokybės atitikties susitarimui ir atsakovų prievolės mokėti ieškovo prašomą remonto darbų kainą.

8. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad atsakovui E. B. nuosavybės teise priklauso automobilis (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintas 1973 m., pardavimo savininkui data – 2016 m. birželio 1 d., registruotas (duomenys neskelbtini). Atsakovas E. B. 2018 m. rugsėjo 10 d. „Messenger“ programoje susisiekė su ieškovu D. K., vykdančiu individualią automobilių remonto veiklą, dėl minėto automobilio kėbulo paruošimo (glaistymo) ir dažymo darbų. Ieškovui atlikus automobilio remonto darbus, 2019 m. sausio 20 d. automobilį atsakovas A. B. iš ieškovo darbo vietos išvežė. Ieškovas 2019 m. sausio 19 d., 2019 m. sausio 20 d. „Messenger“ programa atsakovui E. B. siuntė automobilio remonto sąmatą 4271,30 Eur sumai. 2019 m. vasario 15 d. ieškovas siuntė automobilio remonto sąmatą ir 2019 m. vasario 15 d. sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) - 4271,30 Eur sumai, atsakovui A. B.. Atsakovai už automobilio remonto darbus ieškovui nesumokėjo.

Dėl atsakovo A. B. prievolės

9. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad darbų užsakovas buvo A. B.. Pirmosios instancijos teismas detaliai paaiškino, kodėl užsakovu ginčo byloje yra ne A. B., o E. B.. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė šalių susirašinėjimą, pabrėžė, jog E. B. susirašinėjimo metu nurodė, kad jis (E. B.) turi atrestauruotą automobilį, teiravosi automobilio ruošimo ir dažymo darbų kainos, klausė, ar D. K. apsiimtų atlikti darbus, D. K. paprašius apžiūrėti automobilį, E. B. nurodė, kad automobilį D. K. aprodys jo tėvas (A. B.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog rangos santykių ginčo šalys yra ieškovas D. K. ir automobilio savininkas atsakovas E. B.. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo tenkinti jo ieškinį, kuriame atsakovu yra A. B., tačiau ieškovas nenurodo jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl rangos sandorio šalių, todėl šį reikalavimą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl naujų įrodymų

11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Teisėjų kolegija atsisako priimti naujus apelianto įrodymus, kadangi jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas turėjo galimybę susipažinti su byloje atliktos ekspertizės išvada, nesutikdamas su ja, turėjo teisę teismo prašyti pakartotinės ekspertizės, tačiau to nepadarė.

Dėl naujų nurodomų ieškovo argumentų

14. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

15. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas). Taigi keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį.

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde papildomai nurodo naujas aplinkybes (argumentus), kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, t. y., kad per vienerius metus iki ekspertizės atlikimo automobilio dažus galėjo paveikti klimatinės sąlygos ir todėl ekspertizė galėjo būti netinkama; atsakovas E. B., pateikdamas ieškovui automobilio dažus, turėjo pateikti ir dažų dokumentus (sertifikatus ir pan.); atsakovas nepateikė ieškovui tinkamo dažų kiekio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių šių argumentų ieškovas nebūtų galėjęs nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šių apelianto argumentų nenagrinėja, kadangi taip būtų nagrinėjamos naujos aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti, o atsakovai neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų.

Dėl rangos darbų kokybės

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo sutartis yra laikoma vartojimo rangos sutartimi, nes tais atvejais, kai viena sutarties dėl automobilio remonto šalis rangovas yra verslininkas, o remontuojamas automobilis yra naudojamas kitos šalies užsakovo ar jo šeimos buitiniams ar asmeniniams poreikiams tenkinti, tokia sutartis laikoma vartojimo rangos sutartimi.

18. Vartojimo rangos teisės normomis (CK 6.672–6.680 straipsniai) reglamentuojami tie vartojimo rangos santykių ypatumai, kurie susiję su šių santykių, kaip vartojimo, pobūdžiu, t. y. vartotojo ir verslininko padėties nelygiavertiškumu. Vartojimo sutartinių santykių reglamentavimas, visų pirma, grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, doktrina; specialiuoju vartojimo sutartinių santykių reglamentavimu siekiama atkurti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, suteikiant vartotojui papildomas teisių apsaugos garantijas, kompensuojančias jo padėties, esant sutartiniams santykiams, nelygiavertiškumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2014 ir joje nurodomą kasacinio teismo praktiką).

19. CK XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ normos nustato, kad vartotojams parduodamos prekės ir teikiamos paslaugos turi būti saugios ir tinkamos kokybės. Prekių ir paslaugų kokybės ir saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (CK 6.22813 straipsnio 1 dalis). CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos neįtvirtina specialių reikalavimų darbų kokybei. Tačiau jos nustato, kad, darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš šio kodekso 6.665 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas (CK 6.678 straipsnio 1 dalis).

20. CK XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos įtvirtina, kad rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą (CK 6.663 straipsnio 1 dalis). Koks terminas yra protingas, įstatyme neapibrėžta, tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, dėl kurios teismas turi spręsti konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

21. Pagal CK 6.665 straipsnio 1 dalį, jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje. Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo padarytus nuostolius. Šiuo atveju užsakovas privalo grąžinti perduotąjį darbų rezultatą rangovui, jeigu jį grąžinti, atsižvelgiant į darbų pobūdį, yra įmanoma (2 dalis). Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius (3 dalis). Rangos sutarties sąlygos, panaikinančios rangovo atsakomybę už tam tikrus trūkumus, neatleidžia jo nuo atsakomybės, jeigu užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl rangovo tyčios ar didelio neatsargumo (4 dalis). Jeigu darbas buvo atliekamas iš rangovo medžiagos, už medžiagų kokybę rangovas atsako kaip pardavėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį (5 dalis).

22. CK XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ normos nustato vartotojo teisės į informaciją reikalavimus. CK 6.2286 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją; taip pat įtvirtinta konkreti suteiktina informacija, jeigu ji nėra akivaizdi iš konteksto. Pareiga įrodyti, kad informacija pagal šį straipsnį yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui (4 dalis). Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius (5 dalis).

23. CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos nustato, kad rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, taip pat, jeigu užsakovas paprašo, kitus su sutartimi ir atliekamu darbu susijusius duomenis. Jeigu pagal atliekamų darbų pobūdį tai yra reikšminga, rangovas privalo nurodyti užsakovui konkretų asmenį, kuris atliks sutartyje nurodytą darbą. Užsakovas turi teisę nutraukti sutartį neapmokėdamas atliktų darbų bei reikalauti atlyginti nuostolius, jei dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, pagal savo savybes neatitinkantį, ką užsakovas turėjo omenyje (CK 6.674 straipsnis).

24. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas rėmėsi antstolio T. U. 2019-02-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog 2019-02-12 12.10 val. apžiūrėjus automobilį (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad automobilio kėbulas blogai paruoštas dažymui, matosi nelygumai ant stogo, priekinių sparnų viršutinės dalies, durelių; automobilis nekokybiškai nudažytas, nepilnai ir nekokybiškai nudažytos automobilio detalės (skiriasi atspalviai, matosi dažų nelygumai, baltos dėmės (grunto žymės)): variklio dangčio kraštai, variklio dangčio ortakių kraštai, priekinių ir galinių sparnų apatinės dalys, priekinių ir galinių žibintų angos, tarpduriai, bagažinės kraštai (pakėlus bagažinės dangtį). Skiriasi kai kurių detalių atspalviai; sulaužytos variklio dangčio grotelės; automobilio slenksčiai blogai paruošti dažymui, matosi nelygumai, glaistas pilnai nepadengtas grunto ir dažų sluoksniu; automobilio dugno ir kitos dalys (važiuoklė, posparniai, variklio dangčio apatinė dalis, variklio sekcijos dalys), kurių nereikėjo dažyti, išteptos gruntu ir dažais; konstatuojant faktines aplinkybes fotografuota.

25. Apeliantas teigia, kad byloje pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nesuteikia informacijos apie atliktų darbų trūkumus ir jų atsiradimo priežastis, todėl negali būti laikytinas įrodymu, suteikiančiu pagrindu konstatuoti atliktų automobilio kėbulo darbų ir dažymo trūkumus. Teigia, jog akivaizdu, kad antstolis neturi specialų žinių nurodytoje srityje.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolio nustatytas faktas turi didesnę įrodomąją galią, kaip tai nurodyta CPK 635 straipsnyje, tik esant teismo pavedimui. Tokiu atveju, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, protokolas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės nurodytos juose – visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu, jei antstolis faktus nustatinėja veikdamas kitu pagrindu, tokie pastarojo veiksmai nelaikytini procesine antstolio veikla, o rezultatu esantis protokolas gali būti vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais. Antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoja tam tikrą faktinę padėtį, esančią fiksavimo metu tokiu būdu, kuris nesusijęs su specialių žinių panaudojimu. Tai gali būti daiktų, asmenų, pėdsakų, kitokių faktų buvimo, išsidėstymo, tvarkos ar kitokių su jais susijusių aplinkybių nustatymas. Šios veiklos metu gaunami faktiniai duomenys, informacija, žinios, nenaudojant tyrimo būdų, kuriems taikyti būtų reikalingos specialios žinios. Jeigu aplinkybei ištirti ir išvadoms daryti reikia specialių žinių, nors jos ir faktinio pobūdžio, turi būti skiriama ekspertizė. Priešingu atveju, antstolis, darydamas išvadas dėl tokių aplinkybių arba konstatuodamas defektų susidarymo mechanizmą be tyrimo, kuriam reikalingas specialių žinių pritaikymas, faktiškai vadovautųsi spėjimais, faktine informacija nepagrįstais vertinimais ar tam tikromis prielaidomis. Kadangi antstolio faktinių aplinkybių fiksavimo metu surinkti faktiniai duomenys paprastai patvirtina arba paneigia faktus, ši informacija ne visada gali patvirtinti ar paneigti visas reikalingas nustatyti byloje aplinkybes. Neatliekant tyrimo, surinkta informacija apie tam tikrą reiškinį nėra visapusiška ir paprastai nebūna informacijos apie fiksuotų faktinių duomenų atsiradimo aplinkybes ar priežastis.

27. Taigi, byloje antstolio T. U. 2019-02-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) yra vertintinas kaip vienas iš byloje esančių įrodymų, neturintis didesnės įrodomosios galios už kitus byloje esančius įrodymus.

28. Svarbu pabrėžti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo paskirta ekspertizė, gautas 2020-01-20 transporto priemonės apžiūrėjimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir eksperto dr. V. M. parengtas 2020-02-21 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl ekspertizės turinio, joje konstatuotų atliktų darbų defektų. Byloje pirmosios instancijos teismas taip įvertino faktą, jog nėra konkrečių reikalavimų, kaip turi būti nudažytas automobilis, tačiau nagrinėjamos bylos atveju eksperto buvo konstatuoti vizualiai matomi dažymo trūkumai, pažymėta, jog mažai tikėtina, jog dažant atskiras dalis, naujai nudažytų detalių spalva ir blizgesys nesiskirs nuo anksčiau dažytų paviršių, kad šio tipo dažais dažant po kiekvieno sluoksnio kinta spalva.

29. Apeliantas teigia, kad ekspertizės išvada grindžiama prielaidomis, iš esmės neįvertinus kėbulo paruošimo dažymui technologijos, nenustačius ir neįvertinus realios automobilio kėbulo perdažymo kainos ir technologijos.

30. Pažymėtina, kad dėl eksperto išvados vietos įrodinėjimo priemonių sistemoje kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014, 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

31. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje atliktos ekspertizės aktu, nenustatęs, kad būtų priežasčių ja nesivadovauti. Apeliantas neprašė byloje paskirti pakartotinę ekspertizę, neprašė teismo ekspertui užduoti apeliaciniame skunde naujai keliamus klausimus. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su ekspertizės išvadomis, konkrečių bylai aktualių duomenų ar įrodymų pats nepateikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas byloje atliktą ekspertizę ėmė kritikuoti tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, nesutikdamas su faktu, kad jo ieškinys teismo atmestas. Tuo tarpu iki procesinio sprendimo išnagrinėjimo nesiėmė CPK numatytų leistinų veiksmų ekspertizės išvadai paneigti.

32. Pirmosios instancijos teismas aiškiai pagrindė savo išvadą, jog labiau tikėtina, kad šalių susitarimas buvo dėl gana aukštos, atitinkančios reprezentacinę automobilio paskirtį glaistymo ir dažymo darbų kokybės. Šiai išvadai pagrįstai teismas rėmėsi šalių paaiškinimais, žinutėmis, elgesiu darbų metu. Teismas taip pat įvertino, jog ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad žinojo, kad automobilis retas, vienetinis, tokių automobilių Lietuvoje nedaug, kad ieškovas siūlė atsakovui būtent parodiniams automobiliams skirtus estetinius sprendimus.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai pasisakė dėl ieškovo pozicijos, jog automobilio kėbulo būklė iki ekspertizės galėjo pasikeisti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ekspertizės akte nustatyti trūkumai ar jų dalis atsirado ieškovui jau perdavus automobilį atsakovams. Minėtą išvadą pagrindžia šios pirmosios instancijos teismo teisingai akcentuotos aplinkybės: 1) antstolis T. U. automobilį apžiūrėjo 2019-02-12 ir konstatavo trūkumus 2019-02-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini); 2) atsakovas 2019-01-20 rašė ieškovui apie darbų kokybės trūkumus, siuntė automobilio nuotraukas; 3) ekspertizės akte nurodyti defektai daugiausia susiję su dažymo darbais; 4) byloje nėra duomenų, kad automobilis buvo dažomas pakartotinai po ieškovo atliktų darbų; 5) ekspertizės akte nurodytas defektas – variklio dangčio grotelių įtrūkimas atsirado po padengimo dažais, bet prieš padengimą skaidriu laku, t. y. dažymo darbų metu; pristatant automobilį variklio dangtis, tikėtina buvo be įtrūkimų (ekspertizės akto tiriamosios dalies 2.3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, paneigiančių šiuos pirmosios instancijos teismo nustatytus bylai svarbius aspektus.

34. Apeliantas taip pat teigia, kad automobilio kėbulo dažais rūpinosi ir užtikrino jų pristatymą atsakovas E. B., todėl jam taip pat tenka atsakomybė už tinkamą medžiagų pristatymą ir pristatymą atitinkamo kiekio. Taip pat apeliantas nurodo, jog būtent atsakovas E. B. sprendė ir dėl ieškovui teikiamų dažų kiekio, todėl negali reikšti pretenzijų dėl dalies vietų nudažymo, nes pats nepristatė reikiamo dažų kiekio. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip neįrodytus. Pažymėtina, kad atsakovas yra vartotojas, todėl jis, natūralu, neturi žinių, reikalingų nustatyti reikiamo dažų kiekio. Tuo tarpu ieškovas, užsiimdamas automobilių perdažymu pagal individualią veiklą, turi pareigą nustatyti, koks kiekis dažų automobiliui perdažyti yra reikalingas. Byloje nėra jokių duomenų, jog šalys būtų susitarusios, jog bus dažomos ne visos mašinos dalys, o tik tos, kurios yra matomos jį surinkus. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas kėlė gana aukštus kokybės reikalavimus dažymo darbams ir ieškovas apie tai buvo informuotas (2018-12-29 ieškovas D. K. atsakovui E. B. parašė, kad trūksta dažų, klausė E. B., ar šis užsakys anksčiau naudotų dažų, ar ieškovui bandyti naudoti kitokius dažus; E. B. atsakė, kad reikia užsakyti, kitaip skirsis spalvos.

35. Įvertinus išdėstytus argumentus akivaizdu, kad ieškovo atlikti automobilio dažymo darbai atlikti su trūkumais. Tokiu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, atsakovas neprivalėjo byloje teikti priešieškinio. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, E. B., prašydamas netenkinti ieškovo ieškinio dėl skolos priteisimo už atliktus darbus, įgyvendino savo teisę gintis nuo ieškinio naudojantis CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu teisių gynimo būdu – teise reikalauti sumažinti darbų kainą.

Dėl darbų priėmimo ir užsakovo teisės remtis darbų trūkumų faktu

36. Apeliantas teigia, kad kai jis pranešė apie darbų pabaigą, automobilio kėbulą 2019-01-20 atvyko pasiimti A. B.. Automobilis buvo pasiimtas dienos metu jį apžiūrėjus ir įvertinus. Pažymi, kad jokių pretenzijų dėl darbų kokybės nebuvo keliama ieškovui. Pastebi ir tai, kad A. B. dalyvavo ir darbų atlikimo metu atvykdamas apžiūrėti vykdomus darbus ir jokių pretenzijų ar nepasitenkinimo dėl darbų kokybės nekėlė. Visai tai, mano, suteikia pagrindo teigti, kad atsakovai netenka teisės remtis trūkumų faktu, juo labiau, kaip nurodoma Ekspertizė akte, jeigu šie trūkumai buvo akivaizdūs – tam tikros automobilio kėbulo dalys buvo nenudažytos. Atsakovai jokių pretenzijų nereiškė iki ieškovas nesikreipė dėl apmokėjimo už atliktus darbus.

37. Pagal CK 6.662 straipsnio 1 dalį atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Užsakovas, priimdamas atliktą darbą pastebėjęs darbų trūkumus, gali trūkumų faktu remtis tik tuo atveju, jeigu darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau (CK 6.662 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartis nenustato ko kita, užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis darbo trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai) (CK 6.662 straipsnio 3 dalis).

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui D. K. pranešus apie darbų pabaigą, atsakovo A. B. sutikimu 2019 m. sausio 20 d. jo tėvas A. B. automobilį (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pasiėmė ir išsivežė iš rangos darbų atlikimo vietos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbų perdavimo-priėmimo aktas nebuvo rašomas, taip pat nebuvo surašytas joks kitas dokumentas, fiksuojant atliktų darbų rezultato perdavimą, nebuvo išrašyta ir sąskaita faktūra. Pažymėtina, jog automobilį pasiėmė ne E. B., kuris yra rangos sandorio šalis, o jo tėvas. Apie šį faktą ieškovui buvo žinoma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas A. B. nebuvo rangos sandorio šalis, todėl jis neturėjo teisės vertinti darbų kokybę, atsisakyti priimti atliktus darbus.

39. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas programa „Messenger“ 2019-01-19 20.54 val. siuntė atsakovui E. B. failą (duomenys neskelbtini) su automobilio remonto sąmata ir nurodė: „Jei nereikia sąskaitos, galime sutarti padaryti tarpinę darbo + medžiagų kainą“, atsakovas E. B. atsakė, kad nereikia sąskaitų, mokama grynais už gerą darbą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas, pateikdamas atsakovui sąskaitą, būtų jam, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, išaiškinęs, jog šiam dokumentui teikiama perdavimo-priėmimo akto reikšmė, taip pat jog atsakovas būtent šiame dokumente turėtų nurodyti darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra, nes joks kitas dokumentas apie darbo perdavimą nebebus forminamas.

40. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas itin išsamiai pasisakė dėl darbų perdavimo vartojimo rangos santykiuose, detaliai aptarė įstatyminį reglamentavimą bei aktualią šiam klausimui teismų praktiką, taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pakartotinai nurodytos teismų praktikos nebedetalizuoja, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, kad pats ieškovas pasirinko neįforminti darbų perdavimo ir priėmimo pagal įstatymo reikalavimus, nevykdė CK 6.662 straipsnio 1 dalyje nurodytos rangovo pareigos patvirtinti darbų perdavimą priėmimo-perdavimo akte, taip prisiėmė riziką, kad gali kilti darbų kokybės, darbų atlikimo laiko ar kitų klausimų, kuriuos darbų perdavimo-priėmimo akto surašymas įstatymo nustatyta tvarka pašalina. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atliktų darbų trūkumų nenurodamas paimant automobilį, nefiksavimas pagal CK 662 straipsnio 1 dalies reikalavimus priėmimo-perdavimo akte neužkerta kelio atsakovui remtis trūkumų faktu, nes ieškovas nesudarė užsakovui sąlygų priimti darbus pagal CK 6.662 straipsnio taisykles ir nurodyti trūkumus priėmimo-perdavimo akte.

Dėl darbų kainos

41. Ieškovas pateikė reikalavimą dėl 4271,30 Eur sumos priteisimo, kurį grindžia pateikta atliktų darbų ir sunaudotų medžiagų sąmata. Ieškovas nurodė, kad pirminė, apytikslė sutarta kaina buvo apie 2500 Eur, su atsakovu A. B. susitarė, kad kaina priklausys nuo atliktų darbų apimties ir bus paskaičiuota po darbų atlikimo. Atsakovas E. B. nurodė, kad su sąmatoje nurodyta kaina nesutinka, bendra suma pagal susitarimą turėjo siekti apie 2500 Eur.

42. Bendrosiose rangos teisinius santykius reguliuojančiose normose numatyta, kad rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Jeigu sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal šio kodekso 6.198 straipsnio nustatytas taisykles. Į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas (CK 6.653 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.653 straipsnio 5 dalį, jeigu sutartyje nurodyta konkreti darbų kaina, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų.

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad rangos sutarties šalys pagal sutarčių laisvės principą yra laisvos pačios nustatyti individualią kainos nustatymo ir apskaičiavimo tvarką ar kitus su kaina susijusius klausimus (CK 6.156 straipsnis). Jos šiuos klausimus gali aptarti sudarydamos sutartį ar ją vykdydamos. Esminė tokių susitarimų sąlyga – šalių valios tikrumas ir aiškumas. Jei šalys aiškiai ir konkrečiai susitaria dėl visų svarbių rangos sutarties kainos nustatymo ir apskaičiavimo klausimų, tai dispozityviosios CK nuostatos, reglamentuojančios šiuos klausimus, netaikytinos. Jei šalys susitaria tik dėl kai kurių klausimų, tai dispozityviosios CK nuostatos taikomos subsidiariai, t. y. tiek, kiek šalys konkretaus klausimo atskirai neaptarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009). Darbų kaina gali būti nustatoma keliais būdais: arba sutartyje nurodant konkrečią kainą, arba sudarant sąmatą, arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus. CK 6.653 straipsnio 1–3 dalys nustato galimybę šalims pasirinkti kainos nustatymo būdus.

44. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nesant rašytinės rangos sutarties, šalių susitarimo dėl darbų kainos turinys turi būti nustatomas pagal šalių paaiškinimus, byloje esančius netiesioginius rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl vartojimo rangos kainos: 1) šalys patvirtino, kad susitarė dėl preliminarios 2500 Eur rangos darbų kainos; 2) ieškovui pranešus apie darbų pabaigą, atsakovas E. B. klausė galutinės kainos, todėl tarp šalių buvo tam tikras susitarimas dėl kainos svyravimo, kainos didėjimo priklausomai nuo ieškovo panaudotų medžiagų ir pan.; 3) byloje nėra įrodymų apie konkretų tokio susitarimo dėl didesnės kainos, papildomų darbų ir medžiagų apmokėjimo ir pan. turinį; 4) ieškovas pateikė D. K. individualios veiklos automobilio remonto darbų kainoraštį, tačiau byloje nėra įrodymų, kad šalys tarėsi vadovautis šiuo kainoraščiu ir aptarė galimybę ženkliai nukrypti nuo preliminarios 2500 Eur kainos; 5) byloje yra pateikta vienašališkai sudaryta ieškovo sąmata, kurioje nėra atsakovo parašo; 6) sudarant rangos sutartį ieškovas darbų sąmatos nepateikė, ieškovas sąmatą atsakovui pateikė 2019-01-19; 7) ieškovas atsakovui E. B. siūlė mokėti ne visą sąmatoje nurodytą 4271,30 Eur sumą, o tik tarpines sąmatoje nurodytas sumas už darbus ir medžiagas, t. y. iš viso 3530 Eur (3360 Eur + 170 Eur), ir nerašyti sąskaitos faktūros; atsakovas su tokiu pasiūlymu nerašyti sąskaitos faktūros ir gauti nuolaidą iš esmės sutiko, tačiau 2019-01-20 parašė atsakovui, kad failo su kainomis nemato; gavęs sąmatą pakartotinai 2019-01-20, atsakovas neparašė, kad sutinka su nurodyta kaina, atvirkščiai, tą pačią dieną nurodė ieškovui, kad sąmatoje įrašyta dvigubai daugiau darbo valandų kėbulo paruošimui, negu jie susitarė.

45. Pažymėtina, jog CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, vykdant sutartį dėti maksimalias pastangas, atitinkančias tokiose pat aplinkybėse esančio protingo asmens standartą. Dėl sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos turinio kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai universalus prievolių teisės principas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį kasacinio teismo išskirti tokie elementai: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti, priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Etnomedijos intercentras“ v. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-535/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas byloje neįrodė, kad tinkamai informavo kitą sutarties šalį dėl galimo kainos pasikeitimo, tuo pačiu, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neįrodė, jog jis yra atlikęs darbų, kurių vertę reikalauja apmokėti, ir pagrįstai paskaičiavo kainą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus bylos duomenis, sprendžia, jog yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepakanka įrodymų, jog šalys susitarė dėl galimybės ženkliai nukrypti nuo preliminarios 2500 Eur kainos už darbus, taip pat nepakanka įrodymų, kad darbų kaina pagal susitarimą yra didesnė negu 3388 Eur, t. y. negu suma, kurios, tikėtina, reikia pašalinti nustatytus remonto darbų trūkumus.

47. Teisėjų kolegija apibendrindama sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu, nustatydamas trūkumų šalinimo kainą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės akto tiriamosios dalies 2.8.1 punktu, trūkumus šalinant pagal tiriamosios dalies 2.7 punkte nustatytą tvarką, išlaidos gali siekti apie 3388 Eur su PVM; iš ekspertizės akto tiriamosios dalies 2.8.2-2.8.3 punktų matyti, kad grąžinti automobilio kėbulą į tokią būklę, kokios jis buvo pristatant jį darbų vykdytojui (ieškovui), kainuotų apie 2783 Eur su PVM, o po šios stadijos iš naujo pilnai paruošti dažymui ir nudažyti kainuotų apie 4235 Eur su PVM; remontuojant automobilį 2.8.2-2.8.3 punktuose nustatyta tvarka, bendros išlaidos galėtų siekti 7018 Eur (2783 + 4235). Pažymėtina, jog aplinkybė, kad apklaustas teismo posėdžio metu ekspertas patvirtino, jog darbų trūkumų šalinimo išlaidų iš esmės pats neskaičiavo, tačiau kreipėsi su užklausomis į kitas įmones, konsultavosi su jomis, nereiškia, kad ekspertinės akte nurodyta kaina yra neteisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas negalėtų vadovautis jo skirtos ekspertizės duomenimis, nėra pagrindo jais nesivadovauti. Pažymėtina, kad po ekspertizės ieškovas nesiūlė byloje skirti pakartotinės ekspertizės. Teisėjų kolegijos vertinu, ieškovo pateikti duomenys dėl vienos įmonės taikomų kainų negalėtų paneigti ekspertizės akto teisingumo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

48. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

49. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinis skundas atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Atsakovai E. B. ir A. B. apeliacinės instancijos teisme patyrė 1300 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė jų apmokėjimo duomenis, todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto atsakovui E. B., kuris sumokėjo šią sumą advokatui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. K., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui E. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 1300,00 Eur (tūkstančio trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.