- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-17
- Bylos Nr.
- BIK-160/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06388-2022-4
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Artūras Pažarskis, Rima Ažubalytė
- Advokatai
- Olegas Šibkovas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės, spręsdama A. D. (A. D.), kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu A. D., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis: paskirti A. D. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl neteisingo bylos duomenų vertinimo, kuriuo remiantis tinkamai neįvertintas A. D. padarytos pavojingos veikos pobūdis bei pavojus, kurį A. D. gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, dėl to A. D. buvo paskirta maksimaliai griežta aiškiai neproporcinga ir neteisinga priverčiamoji medicinos priemonė.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai nustatė konflikto tarp A. D. ir Y. M. (Y. M.) pobūdį ir eigą. Konfliktą inicijavo, išprovokavo ir eskalavo nukentėjusysis, jis pirmas be priežasties užpuolė A. D. Psichikos liga sergančio A. D. veiksmai buvo vertinami neobjektyviai, iš anksto nusiteikiant, kad būtent jis yra kaltas dėl buvusios konfliktinės situacijos, nors įvykio metu būtent Y. M., o ne A. D. veiksmais buvo aktyvūs ir pavojingi ir A. D. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau teismai Y. M. veiksmų ir dėl jų kilusios būtinosios ginties situacijos nevertino. Nukentėjusiojo parodymai yra neteisingi ir negali būti vertinami kaip patikimi ir pakankami. Pats A. D. dėl ligos negalėjo pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis, nesikreipė į medikus dėl jam padarytų sužalojimų, o tai vėliau buvo panaudota prieš jį. Kasatoriaus nuomone, teismų nutartys tinkamai nemotyvuotos, grindžiamos aiškiai tendencingais Y. M. parodymais, kurių nepatvirtina bylos medžiaga. Bylos duomenys pakankamai ir patikimai neįrodo A. D. kaltės.
Pasak kasatoriaus, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neatitinka A. D. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumo ir nustatyto jo socialinio pavojingumo sau ir visuomenei, nes ją parenkant remtasi psichiatrės pateiktomis išvadomis ir rekomendacijomis, kuri apie A. D. pavojingumą sprendė tik iš jo padarytos pavojingos veikos. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė iš esmės yra neproporcinga teisės pažeidimui ir varžo A. D. teises griežčiau, nei to reikėtų jo išgydymo tikslui pasiekti. Jeigu A. D. nebūtų diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas, jam taikytina atsakomybė (bausmė) už padarytą veiką būtų gerokai lengvesnė, be to, tikėtina, kad būtų atkreipta daugiau dėmesio ir į Y. M. veiksmus.
Kasatorius teigia, kad, sprendžiant apie A. D. pavojingumą visuomenei, remtasi tik medicininiu kriterijumi ir nevertintas juridinis pavojingumo kriterijus. A. D. padarytos veikos pobūdis ir laipsnis neparodo didelio veikos pavojingumo. Nukentėjusiojo sveikatai pavojus nebuvo kilęs, neatsirado rimtų padarinių. A. D. neteisėtas elgesys buvo trumpalaikis, nebuvo sistemingas, jis niekada anksčiau nenaudojo prieš nukentėjusįjį fizinės prievartos (kaip minėta, smurtas buvo išprovokuotas, paties nukentėjusiojo veiksmais, nuo kurių A. D. gynėsi). Šios aplinkybės patvirtina, kad nusikalstama veika negali būti vertinama tokia pavojinga, kad dėl jos padarymo A. D. reikėtų laikyti pavojingu ir izoliuoti jį nuo visuomenės. Už nesunkų sveikatos sutrikdymą laisvės atėmimo bausmė yra taikoma itin retai. Be to, A. D. nustatytas psichikos sutrikimas ir jo sunkumas nėra tokie išskirtiniai, kurie reikalautų būtent stacionarinio gydymo. Visi priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai šiuo atveji gali būti pasiekti taikant ambulatorinį gydymą. A. D. supranta, kad serga, nori ir sutinka gydytis, vartos paskirtus medikamentus. Jis nori kuo greičiau pasiekti remisiją, grįžti į darbą, palaikyti santykius su savo šeima. Be to, A. D. būtų jam įprastoje aplinkoje, tarp artimų žmonių, kurie galėtų jam pagelbėti ir jį palaikyti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad A. D. gynėjas O. Šibkovas nesutinka su teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl būtinumo A. D. skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teisėjų atrankos kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad argumentai dėl veikos faktinių aplinkybių neteisingo nustatymo, A. D. socialinio pavojingumo netinkamo vertinimo ir neteisingai jam parinktos priverčiamosios medicinos priemonės, buvo išdėstyti A. D. gynėjo apeliaciniame skunde. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir nutartyje dėl jų pateikė aiškius ir išsamius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klaidų. Kasaciniame skunde A. D. gynėjas nepateikia pagrįstų teisinių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, tik subjektyvaus pobūdžio A. D. palankią bylos duomenų interpretaciją. Tačiau nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Kartu pažymėtina, kad spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti jų rūšį yra žemesnės instancijos teismų diskrecija. A. D. gynėjo subjektyviu vertinimu grindžiami kasacinio skundo teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.
Kasatorius laikosi klaidingos pozicijos, prilygindamas A. D. taikomą priverčiamosios medicinos priemonę laisvės atėmimo bausmei už padarytą nusikalstamą veiką. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-328-648/2017, 2K-135-697/2022).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti priimti A. D., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.