Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank P&C Insurance AS“ Lietuvos filialo ieškinį atsakovams V. S. ir P. S. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

8. Apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką byloje dalyvaujantiems asmenims pranešta tinkamai. Į teismo posėdį atsakovė neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėtina atsakovei nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Dėl ieškinio senaties termino

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.1015 straipsnį, yra nurodęs, kad subrogacija – tai įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje; subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017). CK 6.1015 straipsnyje reglamentuota subrogacija esant draudimo teisiniams santykiams. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tokiu atveju susiklosto ne draudimo, bet būtent žalos atlyginimo teisiniai santykiai, nes žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia vien pasikeitus prievolės šaliai. Todėl subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017). Draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų ir jų skaičiavimo tvarkos, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto, kitaip tariant, taikomas ne CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų, bet šio straipsnio 9 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-73/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

22. Nagrinėjamu atveju draudikas ieškovas, išmokėjęs naudos gavėjams (draudėjams) draudimo išmokas už patalpų užliejimu padarytą žalą, nukreipė subrogacinį reikalavimą į atsakovus. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis, šiuo atveju tai yra prievolės, kylančios iš delikto. Dėl to, draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, t. y. nuo tada, kai draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką žalą patyrusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas draudimo išmokas sumokėjo 2021 m. gruodžio 8 d., 2021 m. rugpjūčio 20 d., 2022 m. rugpjūčio 10 d. bei 2023 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymais, t. y. taikytino CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino ieškovas, ieškinį pareiškęs 2024 m. birželio 13 d., nėra praleidęs.

23. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas, kaip nepagrįstas (CK 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio pagrįstumo

24. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-403/2024).

26. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą). CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys įpareigoja kiekvieną asmenį laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, o jei ją padaro, turi visiškai atlyginti. Civilinė atsakomybė taikytina esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms: žalai (CK 6.245, 6.249 straipsniai), žalą padariusio asmens neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis) ir kaltei (CK 6.248 straipsnis), priežastiniam neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšiui (CK 6.247 straipsnis).

27. Bylos duomenimis, ginčo, jog butai, adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), buvo aplieti iš atsakovams nuosavybes teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), nėra. Tai patvirtina bylos rašytiniai duomenys (2021 m. birželio 28 d. sugadinto turto aktai Nr. TUK34419, TU74013, 2021 m. liepos 9 d. UAB „Mano Būstas Baltija“ raštas) bei paties atsakovo teismo posėdyje duoti paaiškinimai, t. y. byloje nėra ginčo, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala (CK 6.246–6.249 straipsniai), todėl teismas plačiau dėl šių deliktinės atsakomybės sąlygų nepasisako. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos dydžio (dėl defektų šalinimo apimties, jų kaštų).

28. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

29. Ieškovas, grįsdamas žalos dydį, į bylą pateikė rašytinius duomenis, kuriais remiantis buvo apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka (CPK 12, straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis).

30. Ieškovas pateikė UAB „SMART CLAIMS“ pagal turto, adresu (duomenys neskelbtini), sunaikinimo, sugadinimo turto apžiūrėjimo aktą Nr. TU74013, fiksuotų darbų remonto lokalinę sąmatą Nr. 1, kurioje nurodoma, kad remonto darbų išlaidos sudaro 3 885,16 Eur. Ieškovas, remdamasis lokaline sąmata, pritaikęs nusidėvėjimą (543,92 Eur), 2021 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymu išmokėjo buto savininkui R. P. 3 341,24 Eur draudiminę išmoką. Teismo posėdžio metu atsakovas kėlė abejones dėl sąmatos 18 punkte nurodytų 1 086,77 Eur išlaidų dydžio (virtuvinis baldų komplektas), nurodydamas, jog kaina neverta buvusio virtuvinio baldų komplekto kainos, kitų sąmatoje nurodytų remonto darbų išlaidų pagrįstumo neginčijo. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors, atsakovo teigimu, sąmatoje nurodyta virtuvinio baldų komplekto kaina yra nepagrįsta, tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, paneigiančių sąmatoje nurodytą virtuvinio baldų komplekto vertę (CPK 12, straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis). Atsakovas taip nepateikė ir neginčijo, kad ieškovas neteisingai suskaičiavo/pritaikė nusidėvėjimą. Tokiu būdu atsakovo teiginiai apie tai, kad virtuvinis baldų komplektas nelabai vertas sąmatoje nurodytos kainos vertintini, kaip deklaratyvūs atsakovo samprotavimai, nepaneigiantys sąmatoje nurodytų remonto darbų kaštų (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

31. Grįsdamas buto, adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbų išlaidas ieškovas į bylą pateikė 2022 m birželio 17 d. tarp D. G. ir UAB „Ivro“ sudarytą statybos rangos sutartį Nr. 22/06-12, pagal kurią susitarta dėl atstatymo darbų pagal žalą Nr. TUK 34419, objektas: gyv. butas (duomenys neskelbtini). Sąmatinė darbų kaina ? 10 635,54 Eur ir PVM 21 % ? 2 233,46 Eur. Bendra sutarties vertė ? 12 869 Eur su PVM mokesčiu. Prie sutarties pridėta lokalinė sąmata Nr. 22/06-12, sudaryta pagal 2021 m. balandžio 4 d. kainas, 12 869 Eur sumai.

32. Atsakovas duomenų, paneigiančių ieškovo pateiktoje sąmatoje nurodytų remonto darbų apimtis ir kaštus, nepateikė (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis), procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu nurodė deklaratyvius teiginius apie galimai ne tokio storio panaudotas grindjuostes, sąmatoje pritaikytus ne tokius remonto darbų įkainius. Teismas šiuo atveju akcentuoja, jog tiek parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, tiek nagrinėjant bylą iš esmės atsakovui ne kartą buvo siūlyta į bylą teikti įrodymus, kuriais grindžia galimai kitokias remonto darbų apimtis, jų įkainius, tačiau atsakovas tokia teise nepasinaudojo. Be to, parengiamuosiuose teismo posėdžiuose atsakovui taip pat ne kartą buvo siūlyta apsvarstyti galimybę bylą vesti per atstovą, t. y. advokatą ar advokato padėjėją, išaiškinant teisę kreiptis ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, tačiau ir šia teise atsakovas nepasinaudojo. Teismas pažymi ir tai, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, CPK nenumato teismo teisės ir pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva. Taigi, šiuo atveju būtent atsakovai turėjo pareigą pateikti duomenis, paneigiančius prašomos priteisti žalos dydį. Kaip minėta, tokių duomenų atsakovai nepateikė (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis). Teismo posėdžio metu atsakovas kėlė abejones, kad ieškovas neįsitikino, ar paskutinis remontas aplietame bute, adresu (duomenys neskelbtini), tikrai buvo darytas 2020 m., ar tikrai bute buvo tokios medžiagos, ar tokios medžiagos buvo naudojamos remonto metu, kokios nurodytos sąmatoje. Šiuo atveju teismas pastebi, kad ieškovas neturi pareigos tikrinti tokių duomenų, kokiu pagrindu tai turėtų daryti ieškovas, nenurodė ir atsakovas. Be kita ko, atsakovas prašė pateikti pirminį sunaikinto, sugadinto turto aktą. Ieškovo paaiškinimais nustatyta, kad dėl žalos fakto buvo surašytas tik vienas aktas ir jokio kito akto į bylą negali pateikti. Dėl atsakovo teiginių, kad galimai reikėjo dažyti tik vieno kambario sienas, pastebėtina, kad iš byloje pateikto sunaikinto, sugadinto turto akto nustatyta, jog buvo užlieta ne viena patalpa, t. y. sienų, lubų nubėgimai buvo fiksuoti patalpose 20-1, 20-5, 20-6, 20-7. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas teismo posėdžio metu neįvardijo, kurios tik, jo manymu, patalpos sienas buvo būtina dažyti ir kodėl (CPK 12 straipsnis). Atsakovas taip pat teismo posėdžio metu akcentavo, kad buto remonto lokalinėje sąmatoje buvo naudojami ne tokie įkainiai, ne pagal tokius kodus, kad šie įkainiai neatitinka valstybės nustatytų. Šiuo atveju teismas, visų pirma, pažymi, kad nėra teisės akto, kuriuo valstybė būtų nustačiusi juridiniams asmenims, kurie verčiasi rangos darbais, naudoti vienodą darbų įkainį. Antra, pažymėtina, kad nors atsakovas nurodė, kad lokalinėje sąmatoje naudoti ne tokie darbų kodai, kad pasirinkti brangiausi, tačiau vėlgi nepateikė jokių duomenų, kokie kodai turėjo būti naudojami, kokios turėtų būti tų darbų kainos. Atsakovas nurodė, kad kainos neatitinka rinkos kainų, bet nepateikė ir nenurodė, kokios, jo vertinimu, būtų rinkos kainos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad jis daug metų dirba statybose, žino, kaip sudarinėti sąmatas, todėl darytina išvada, kad atsakovas turėjo galimybę pagal savo žinias ir patirtį pateikti kitokį žalos dydžio apskaičiavimą, kuris, jo manymu, atitiktų rinkos kainas ar kitokius nustatytus įkainius. Taigi, šiuo atveju atsakovai ieškovo nurodyto žalos dydžio nenuginčijo, kokių nors kitokių skaičiavimų, priešpriešinių įrodymų nepateikė (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis).

33. Ieškovas į bylą taip pat pateikė 2022 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą faktūrą, Serija D Nr. 000001 2022, išrašytą nuomotojo D. I. nuomininkui D. G., 800 Eur sumai už trumpalaikę gyvenamų patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 17 d. iki 2022 m. liepos 17 d. Ieškovo paaiškinimais nustatyta, kad tol, kol vyko buto remonto darbai, buto savininkai nuomojosi kitą gyvenamąjį būstą. Atsakovas teismo posėdyje dėl šių išlaidų nurodė, kad jos yra nepagrįstos, kad sąskaitą faktūrą išrašė D. I., kuris yra UAB „Ivro“, atlikusios rangos darbus, komercijos direktorius. Teismas dėl tokių atsakovo teiginių pastebi, jog iš pateiktos sąskaitos faktūros nustatyta, jog sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų, o ne tarp nuomininkų ir UAB Ivro“. Be to, šiuo atveju nagrinėjamo ginčo apimtyje nėra jokios reikšmės, su kuo buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkai būtų sudarę nuomos sutartį. Taigi, teismas, įvertinęs tai, kad pagal sunaikinto, sugadinto turto aktą matyti, jog buvo būtina remontuoti ne vieną patalpą, neturi pagrindo abejoti, kad remonto laikotarpiu buto savininkams buvo poreikis nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas. Bylos duomenimis nustatyta, jog pagal 2022 m. birželio 17 d. statybos rangos sutartį remonto darbai turėjo būti baigti per 20 darbo dienų. Pagal pateiktą sąskaitą faktūrą nustatyta, kad buvo sumokėta už trumpalaikę nuomą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 17 d. iki 2022 m. liepos 17 d., t. y. už tą laikotarpį, per kurį pagal statybos rangos sutartį buvo atliekami rangos darbai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šios išlaidos yra pagrįstos bei tiesiogiai susijusios su draudiminiu įvykiu, tuo tarpu atsakovai nepateikė jokių duomenų, paneigiančių poreikį nuomotis būstą, patirtų būsto išlaidų dydį (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

34. Apibendrinant tai, kas paminėta, darytina išvada, jog ieškovas pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, patvirtinančius išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumą ir realumą, atsakovai ieškovo nurodyto žalos dydžio nenuginčijo, kokių nors kitokių skaičiavimų, priešpriešinių įrodymų nepateikė, todėl konstatuotina, jog šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos, būtinos atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės kilimui, todėl ieškinys tenkintinas ir, įvertinus, kad byloje nepaneigta skolininkų solidarumo prezumcija, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinas 16 771,74 Eur žalos atlyginimas (CK 6.245–6.249 straipsniai, CK 6.1015 straipsnio 1 dalis CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

35. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, ieškovui iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl kitų ieškovės bei atsakovo argumentų

36. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

37. Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti ieškinio, atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas byloje patyrė 376 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminio mokesčio išlaidos. Visiškai tenkinus ieškovo ieškinį, ieškovui iš atsakovų priteistinos 376 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 188 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui „Swedbank P&C Insurance AS“ Lietuvos filialui solidariai iš atsakovų V. S. ir P. S. 16 771,74 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 16 771,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2024 m. birželio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui „Swedbank P&C Insurance AS“ Lietuvos filialui iš atsakovės V. S. 188 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovui „Swedbank P&C Insurance AS“ Lietuvos filialui iš atsakovo P. S. 188 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.