Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas I. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. kovo 8 d. iki 2020 m. birželio 26 d., vieną laikino sulaikymo, suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš I. K. Vilniaus teritorinei ligonių kasos naudai priteista 5 044,18 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš I. K. V. L. naudai priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. V. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos byloje ištirtais įrodymais, kuriais nustatytos esminės teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.

5. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad I. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju V. L. metu, tyčia peiliu smogė nukentėjusiajam V. L. į pilvo sritį, pastarajam sunkiai sutrikdydamas sveikatą. Nuteistojo kaltė įrodyta ne tik tiesioginių įvykio liudytojų parodymais, t. y. nukentėjusiojo V. L. parodymais, jog konflikto metu nuteistasis I. K., atpažintas pagal jo nuotrauka (t. 1, b. l. 112-115), paėmė peilį, ir dūrė į pilvo kairę pusę, nuteistojo parodymais, jog baltu virtuviniu peiliu dūrė nukentėjusiajam V. L. į pilvo sritį; bet ir netiesioginių įvykio liudytojų parodymais, jog nagrinėjamo įvykio metu nuteistajam I. K. ir nukentėjusiajam V. L. išėjus iš bendro kambario, pridarius duris, išgirdo už kambario durų grumtynes (liudytojo T. L. parodymai (t. 1, b. l. 168-170)), po ko į kambarį lėtai įžengė nukentėjusysis V. L. su atvira žaizda pilvo srityje, su raudonomis dėmėmis ant marškinėlių pilvo srityje (liudytojų L. B. (t. 1, b. l. 150-151), T. L. (t. 1, b. l. 168-170), I. M. (t. 1, b. l. 163-164) parodymai).

6. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir byloje esančių objektyvių, netiesioginių įrodymų visuma. Sugretinus byloje esančią Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą (t. 1, b. l. 85-86) su nagrinėjamo įvykio vietoje atlikta apžiūra (t. 1, b. l. 30-74), nustatyta, jog buto koridoriuje dešinėje pusėje šalia įėjimo durų ant grindų buvo rastas nuteistojo I. K. apibūdintas virtuvinis baltos spalvos peilis, ant kurio geležtės rastas kraujo pėdsakas sutapo su nukentėjusiojo V. L. DNR profiliu, o ant peilio rankenos nustatytas dominuojantis nuteistojo I. K. DNR profilis. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 874/2020 (01) nustatyta, jog proceso dalyvių nurodomas dūris peiliu, dėl kurio nukentėjusiojo pilvo srityje buvo matoma atvira, kraujuojanti durtinė-pjautinė žaizda pilvo kairėje, yra sukelta kiauryminio, aklo durtinio‑pjautinio pilvo sužalojimo, padaryto duriančių savybių turinčių daiktų (past. – šiuo atveju virtuviniu peiliu), kuris pasireiškė žaizda pilvo kairėje su tuščiosios žarnos ir skersinės žarnos pasaito pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėves ertmę, kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymo mastu.

7. Nuteistasis I. K. neneigia, jog konflikto metu sužalojo nukentėjusįjį V. L., tačiau tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad peiliu nukentėjusiajam smogė gindamasis, todėl jo veikoje galimai buvo būtinosios ginties ribų peržengimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiam veikos vertinimui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

8. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pastebėtina, jog net ir sprendžiant, ar asmuo veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, visų pirma būtina nustatyti, jog asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai. Teismų praktikoje, be kita ko, išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, Nr. 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015 ir kt.). Šių sąlygų vertinimui itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas. Nagrinėjamoje byloje tiesioginių įvykio liudytojų nenustatyta, kadangi liudytojų teigimu nuteistajam I. K. ir nukentėjusiajam V. L. išėjus iš kambario į virtuvę, pastarieji uždarė duris, todėl esminę reikšmę, šiuo atveju, turi tiek nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas, tiek jų atitikimas kitiems byloje esantiems netiesioginiams įrodymams.

9. Nukentėjusysis V. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną jis šoko su nuteistojo I. K. drauge L.; šis pradėjo priekaištauti, tarp jų įvyko konfliktas kambaryje, jie susistumdė, nukrito ant žemės, I. K. atsisėdo ant jo, norėjo jį mušti, bet liudytojas T. L. jį nutraukė. Vėliau I. K. pakvietė nukentėjusįjį į virtuvę pasikalbėti. Jie dviese nuėjo į virtuvę, kur kilo konfliktas. Nukentėjusysis stovėjo ties įėjimu į virtuvę, o nuteistasis stovėjo prie kriauklės, tarp jų buvo 3-4 metrų atstumas, po ko I. K. prie jo priėjo ir jis pajautė skausmą. Pastarasis parodymų patikrinimo ir akistatos su nuteistuoju atlikimo metu (t. 1, b. l. 124-126) patikslino, jog peiliu buvo smogta prie tualeto durų, kurios yra prie įėjimo į butą durų, iki virtuvės reikia nueiti koridoriumi. Nurodė, jog I. K. nuėjo iki virtuvės, paėmė peilį, ir grįžęs į vietą, kur jis stovėjo, jam dūrė. Teisme patvirtino, jog nuteistąjį „pasiuntė“ ir nuėjo į tualetą, išėjus iš jo, nuteistasis jam smogė, t. y. smogė kai jis iš tualeto ėjo į kambarį.

10. Analizuojant nuteistojo parodymus atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirminė pastarojo versija yra užfiksuota kitų objektų apžiūros protokole. Peržiūrėjus policijos pareigūnų „Body cam“ vaizdo įrašus, buvo nustatyta, kad į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nuteistasis I. K. nurodė, jog jį užpuolė nukentėjusysis su peiliu, o jis, gindamasis, atėmė peilį ir „supjaustė“ nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 26-29). Šią versiją nuteistasis paneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad jis su V. išėjo į virtuvę rūkyti, su juo susiginčijo, V. jam trenkė kumščiu į žandą, dėl ko jis nukrito, prasiskėlė galvą. Tuomet pakilo ir jie su V. susimušė, muštynių metu griebė peilį iš virtuvėje esančios įrankių dėžės ir dūrė V. į pilvą (t. 2, b. l. 15-16, 18, 21). Pastebėtina, jog akistatos su V. L. metu įtariamasis I. K. sutiko, kad konfliktas kilo kambaryje – buvo muštynės, tačiau ne dėl merginos, o dėl to, kad V. L. nuolat jį įžeidinėjo. Po ko, jis išėjo parūkyti, paskui jį V. L. ėjo į tualetą. Jie koridoriuje apsižodžiavo. Tuomet V. trenkė jam kumščiu į veidą, jis nukrito ant taburetės. Atsikėlęs, trenkė jam atgal, šis į jį įsikabino, pradėjo jį smaugti, bandė išsilaisvinti, kažką pagriebė, nesupratęs, kas tai buvo. Žengęs kelis žingsnius atgal, pamatė, kad pas jį kruvina ranka ir rankoje peilis (t. 1, b. l. 124-126). Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu teigė, jog V. L. jam pirmas trenkė, tada jis trenkė jam atgal, prasidėjo muštynės, bet juos išskyrė, jis nuėjo į virtuvę parūkyti ir nusiraminti. V. L. išėjus iš tualeto jis pasakė, kad nukentėjusysis sugadino šventę ir taip daryti negalima. Nukentėjusiajam tas nepatiko ir vėl jam sudavė, po to jis jam bandė suduoti, galiausiai V. L. įsikibo jam į gerklę. Jis neturėjo kuo kvėpuoti, norėdamas apsiginti, pastvėrė kažką kieto nuo stalo ir sudavė nukentėjusiajam.

11. Sugretinus pastarųjų parodymus tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais netiesioginiais įrodymais, byloje nustatyta, kad išgertuvių metu bendrame kambaryje tarp nuteistojo I. K. ir V. L. kilo konfliktas, kuris peraugo į abipuses muštynes, kurios buvo nutrauktos, tačiau konfliktas prasitęsė šiems išėjus iš bendro kambario į buto virtuvės patalpas. Šias aplinkybes patvirtina tiek aptartų liudytojų parodymai, tiek liudytojos L. B. parodymai, jog įvykio dieną su I. K. į virtuvę išėjo tik nukentėjusysis, girdėjosi, kad jie yra virtuvėje, kalbasi (t. 1, b. l. 150-151). Analizuojant prasitęsusio konflikto aplinkybes virtuvėje pastebėtina tai, jog nors nukentėjusysis V. L. nurodė, jog išėjęs iš kambario nuteistąjį tik „pasiuntė“ ir nuėjo į tualetą, tai prieštarauja tiek liudytojos L. B. parodymams, jog šie bendravo virtuvėje, tiek liudytojo T. L. parodymams, jog jis išgirdo, kad už kambario durų vykta kažkokios grumtynės (t. 1, b. l. 168-170). Todėl šioje dalyje nėra pagrindo abejoti nuteistojo I. K. parodymais, kad su V. L. susiginčijo virtuvėje, dėl ko tarp jų kilo muštinės, kurių metu nukentėjusysis V. L. trenkė kumščiu I. K. į veidą, dėl ko jis nukrito, prasiskėlė galvą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės Pirmosios kuopos antrojo būrio vyriausiojo patrulio J. Č. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog I. K. galvoje matėsi kraujuojanti žaizda, sudraskyta nugara (t. 1, b. l. 25). 2020 m. kovo 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 875/2020 (01) užfiksuota, kad I. K. kūne nustatyta apatinės lūpos, galvos (galvos plaukuotoje dalyje, kairėje momeninėje srityje), kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, dešinio dilbio užpakaliniame ir priekiniame paviršiuje, kairio dilbio užpakaliniame paviršiuje, kairės blauzdos, nugaros dauginiai odos nubrozdinimai, ir dešinės plaštakos, nugaros kraujosruvos (t. 2, b. l. 25-27). Nurodyti nuteistajam nustatyti sužalojimai patvirtina tiek nustatytų muštynių faktą, tiek nuteistojo nurodomą aplinkybę, jog pastumtas jis prasiskėlė galvą momenkaulio srityje. Šią nuteistojo nurodomą aplinkybę patvirtina ir tai, kad apžiūros metu kraujo pėdsakai, aptikti ant vonios kambario durų iš koridoriaus pusės, prieškambario patalpoje, esančio prie įėjimo į kambarį, durų staktos apatinės dalies ir prieškambario grindų, be kita ko, ant V. L. kelnių, sutampa su nuteistojo I. K. DNR profiliu (t. 1, b. l. 30-74; 85-86).

13. Nustatytų aplinkybių kontekste konstatuotina, jog šioje konfliktinėje muštynių situacijoje besiginančiųjų nebuvo – abi pusės buvo puolančiosios. Šiuo aspektu teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015). Kita vertus, sprendžiant, ar I. K. veiksmai sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo V. L. sveikatą, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, svarbu ir tai, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Paneigus nuteistojo iškeltą versiją, jog jis buvo smaugiamas nukentėjusiojo, teigtina, jog po nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto buto prieškambaryje, nuteistasis, nuėjęs į virtuvę, pasiėmęs virtuvinį peilį, nukentėjusiajam V. L. iš tualeto einant į kambarį, smogė peiliu į pilvo sritį, padarydamas jam kiauryminį, aklą, durtinį‑ pjautinį pilvo sužalojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės suponuoja pagrįstą išvadą, jog nuteistojo veiksmai buvo atlikti kai kilęs konfliktas, pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis bei savo pobūdžiu atitinka puolimą. Todėl nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacija, taigi ir teisė į būtinąją gintį, I. K. nekilo, o, kaip jau buvo minėta, peržengti būtinosios ginties ribas galima tik esant būtinosios ginties situacijai.

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti, tačiau prieštaravimų pašalinimo būdas yra ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Todėl atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumos pagrindu, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, prieita kategoriškos išvados, jog nagrinėjamu atveju nuteistajam nekilo teisės į būtinąją gintį, priešingai, negu teigia apeliantas skunde, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai.

Dėl bausmės.

15. Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

16. Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, nustatydamas tik griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą ir pakankamai griežtą iki 10 metų jos terminą, įvertino žmogaus sveikatą kaip labai svarbią vertybę, kurią ėmėsi ginti griežtomis priemonėmis. Todėl skirdamas pernelyg švelnią bausmę, išeidamas už įstatymo leidėjo nustatytų ribų be pakankamai įtikinančių argumentų, teismas tuo pačiu nuvertintų saugomos vertybės svarbą, tiek pačiam asmeniui, tiek kitiems žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad darant net sunkius nusikaltimus galima sulaukti švelnios bausmės, todėl neveiktų nei individuali, nei bendroji prevencija.

17. I. K. padarė nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Nusikaltimas baigtas, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, išgertuvių metu kilusio asmeninio pobūdžio tarpusavio konflikto metu. Nusikaltimo padarymui nuteistasis panaudojo įrankį kūnui žaloti – virtuvinį peilį. Dėl pastarojo veiksmų nukentėjusiajam nustatyti liekamieji reiškiniai – susiformavo išvaržos, nors nuteistasis teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo, byloje nėra duomenų, kad, būdamas įsidarbinęs, nuteistasis atlygina priteistus civilinius ieškinius. Nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į I. K. asmenybę: nuteistasis teistas du kartus (t. 2, b. l. 66-68), ne kartą baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 79-111). Byloje nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). I. K. atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

18. Aptartų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, I. K. paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ženkliai mažesnė nei bausmės vidurkis, artima minimaliai, paskirta atsižvelgiant į baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį, stadiją, atitinka bausmių skyrimo pagrindus ir nėra aiškiai per griežta. Priešingai, nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga bei teisinga. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad jokių išimtinių aplinkybių, be kita ko, atsižvelgiant ir į apribotą galimybę pasirūpinti savo tėvais ar sunkumus atlyginant žalą, dėl kurių nuteistajam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė ar paskirtoji švelninama, nenustatyta. T. y., nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, kadangi nuteistasis savo iniciatyva nepranešė apie šią veiką, byloje taip pat nėra duomenų, jog jis bent iš dalies atlygino turtinę žalą, ar kad būtent pastarasis išlaiko savo neįgalų tėvą, kadangi šis turi žmoną, kuri galimai ir turi tam tikrų sveikatos problemų, tačiau nėra neįgali ir gali prižiūrėti bei rūpintis savo vyru.

19. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti ir alternatyvią baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formą – bausmės vykdymo atidėjimą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (redakcija galiojusi veikos padarymo metu), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Taigi, įstatymas nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už tyčinį sunkų nusikaltimą. Be to, tokios galimybės nesuteikia ir šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi teismas negali ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkius nusikaltimus, numatytus baudžiamojo kodekso XVIII skyriuje, numatančiam baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmogaus sveikatai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.