Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. N. gynėja prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir civilinius ieškinius atmesti; A. N. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį; tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad A. N. yra kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos, – pakeisti jam skirtą laisvės apribojimo bausmę į viešuosius darbus.

3. Skunde nurodoma, kad teismo išvados dėl A. N. kaltės yra nepagrįstos. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais kaltinama, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

4. Skunde pateikiami kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis , o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

5. Pasak apeliantės, šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra pateikta nei vieno objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio A. N. inkriminuojamą veiką, bei objektyviai įrodančio, kad A. N. padarė kažkokį sveikatos sutrikdymą nukentėjusiuoju pripažintam N. R. Visi byloje pareikšti įtarimai yra grindžiami vien tik subjektyviais ir dvejotinais duomenimis. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė bylos esmės, nesigilino į bylos aplinkybes, bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo iškeltų dvejonių, pateiktos įvykių versijos ir jas patvirtinančių į bylą pateiktų įrodymų nevertino, su kaltinamojo pateikta versija susijusius kaltinamojo prašymus atmetė.

6. Teigiama, kad nei vienas iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų neįrodo, kad A. N. padarė jam inkriminuojamą veiką. A. N. keliamiems kaltinimams pagrįsti byloje turėjo būti surinkti bent kažkokie nešališki, nuo nukentėjusiojo nepriklausantys įrodymai, tačiau jokių objektyvių įrodymų, be subjektyvių nukentėjusiojo paaiškinimų, į bylą nepateikta ir surinkta nebuvo.

7. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. N. pareikšti kaltinimai yra grindžiami vien tik subjektyviais ir dvejotinais duomenimis, tai yra: 1) subjektyviais N. R. paaiškinimais ir jo nurodytu sužalojimu, kuris pats savaime nereiškia, kad jį padarė A. N.; 2) E. P. bei G. P. paaiškinimais, iš kurių matyti, kad šie asmenys įvykio metu buvo uždaroje transporto priemonės priekaboje ir nieko nematė, tik girdėjo A. N. ir N. R. apsižodžiavimą; 3) B. P. paaiškinimais, kuri įvykio apskritai nematė ir jokių šiai bylai reikšmingų duomenų nurodyti negalėjo; 4) 2020-11-21 Bendrojo pagalbos centro garso įrašu Nr. ROIK:0120000649229, kuriame kalba N. R. ir subjektyviai dėsto įvykio aplinkybes; 5) 2020-12-30 kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro pateiktas 2020-11-21 garso įrašas Nr. ROIK:0120000649229, kuriame kalba N. R. ir subjektyviai dėsto įvykio aplinkybes; 6) 2021-03-29 kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėti N. R. pateikti 8 garso įrašai, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiojo N. R. ir kaltinamojo A. N. pokalbiai. Tačiau šiuose garso įrašuose nėra jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių; 7) 2020-11‑24 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3408/2020 (01), kuri pati savaime neįrodo, kad joje nurodytus sužalojimus padarė A. N. Šiuo atveju surinkti duomenys kelia dideles abejones, kad A. N. yra kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos.

8. Pasak gynėjos, byloje duomenų, kad N. R. sužalojimai galėjo atsirasti kitokiu nei kaltinime nurodytu būdu, nėra, nes pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos tokių duomenų nerinko ir kaltinamojo nurodytą versiją tirti atsisakė. 2021-07-02 kaltinamojo gynėja ikiteisminiame tyrime teikė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą – atlikti vietos, kuria bėgo N. R., apžiūrą ir parodymų davimą vietoje, tačiau prašymas buvo atmestas ir šios aplinkybės nebuvo tiriamos, ikiteisminio tyrimo metu ši vieta nebuvo apžiūrėta ir kaltinamojo nurodyta versija patikrinta nebuvo. Taip pat 2021-11-04 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas pareiškė prašymą dėl papildomos įvykio vietos apžiūros, tačiau teismas šį prašymą atmetė.

9. Pažymima, kad 2020-11-24 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3408/2020 (01) buvo parengta pagal 2020-11-21 užduotį atlikti objektų tyrimą ir joje nurodomas aplinkybes. Būtent šiame kontekste Valstybinės teismo medicinos tarnyba ir vertino N. R. sužalojimą. Ikiteisminio tyrimo institucija, formuluodama savo užduotį, kitokių aplinkybių nenurodė. Nepaisant to, iš 2020-11-24 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G3408/2020 (01) turinio matyti, kad N. R. sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta 2020-11-21 užduotyje atlikti objektų tyrimą.

10. Teigiama, kad byloje apklausti asmenys ir pats nukentėjusysis nenurodė, kad A. N. būtų rankose ką nors laikęs. N. R. galėjo pargriūti ir užsigauti bėgdamas, nes vieta, kuria jis bėgo, yra apaugusi brūzgynais, krūmais, gausu duobių, drėgmės, yra slidu. N. R. galėjo pargriūti ar atsitrenkti į toje vietoje augančius karklus ar kitus medžius, šakas. Medžiai, karklai, šakos taip pat vertintini kaip kietas bukas daiktas ar paviršius. 2021-10-05 teismo posėdžio metu kaltinamojo gynėja prašė apklausti 2020-11-24 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus išvadą Nr. G3408/2020 (01) surašiusį specialistą, siekiant išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis galėjo atsirasti N. R. sužalojimai. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė. Taip pat 2021-11-03 kaltinamojo atstovė teikė teismui prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriuo, be kita ko, prašė prijungti prie bylos vietos, kuria bėgo N. R., nuotraukas, nurodydama, kad nuotraukose matosi, kad vieta yra duobėta, aukštos žolės ir brūzgynai, net vasaros metu yra balos, drėgmė, tad tikrai slidu, auga daug krūmų, karklų, pro kuriuos ir bėgo N. R., kad rudens laikotarpiu ši vieta praktiškai sunkiai įžengiama, tačiau 2021-11-04 teismo posėdžio metu šis prašymas buvo atmestas.

11. Pasak apeliantės, byloje surinkti kiti įrodymai ir juose esantys duomenys patvirtina, kad N. R. sužalojimą patyrė ne A. N. sodyboje (duomenys neskelbtini), o kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. 2020-11-23 parodymuose bei 2021-10-04 teismo posėdžio metu A. N. nurodė, kad pokalbio su N. R. metu jis pareikalavo grąžinti paskolintus daiktus, kurių N. R. ilgai negrąžino, taip pat dalį daiktų buvo sugadinęs, todėl A. N. buvo supykęs ir pakėlė balsą, tačiau N. R. vis kartojo „aš šiandien nieko nekalbėsiu“, į A. N. prašymus nereagavo, o galiausiai apsisuko ir nubėgo į laukus. A. N. nieko N. R. nepadarė, tik bandė išsiaiškinti, kada jis grąžins paskolintus daiktus.

12. Nurodoma, kad 2020-12-16 ir 2021-06-02 parodymuose bei 2021-10-04 posėdžio metu liudytojas E. P. šias A. N. nurodytas aplinkybes patvirtino. Jis nurodė, kad abudu su sūnumi buvo įlipę į krovininio automobilio priekabą, įvykio nematė, bet girdėjo, kaip A. N. pasisveikino su N., pradėjo kalbėtis, jokių riksmų ar necenzūrinių žodžių negirdėjo, tuomet išgirdo, kaip A. N. kviečia N. nebėgti, ir išlipęs iš priekabos pamatė, kad N. R. bėga laukais. 2021-12-16 ir 2021-06-02 parodymuose bei 2021-10-21 teismo posėdžio metu liudytojas G. P. taip pat nurodė, kad jokių riksmų ar necenzūrinių žodžių nebuvo, kad konflikto jis nematė, tik girdėjo kažkokį šurmulį, o išlipęs iš krovininio automobilio priekabos pamatė, kad N. R. bėga laukais. 2021-10-04 teismo posėdžio metu N. R. tvirtino, kad neva jam atėjus į A. N. sodybą, šis nieko nesakęs iš karto prie jo priėjo ir trenkė į veidą. Tačiau tiek A. N., tiek kiti liudytojai – E. P. (2020‑11‑23, 2021-06-02 parodymuose, 2021-10-04 posėdžio metu), G. P. (2020-11‑23, 2021-06-02 parodymuose, 2021‑10-04 posėdžio metu), V. T. (2021-11-04 posėdžio metu) nurodė, kad A. N. ir N. R. įvykio metu apie kažką kalbėjosi. V. T. matė, kaip asmenys kalbėjosi, o jai nusprendus grįžti į namus ir artėjant link pašnekovų, N. R. apsisuko ir pasileido bėgti laukais. E. P. ir G. P. pokalbio nematė, bet girdėjo, o išsilipę iš uždaros sunkvežimio priekabos irgi matė laukais bėgantį N. 2021-02-24 N. R. pateikė rašytinius parodymus, kuriuose nurodė, kad jis bėgo pelkėta vietove, tą patį nurodė ir 2021-10-04 posėdžio metu – bėgo per krūmus, per pelkę.

13. Pasak apeliantės, visi įvykio liudytojai: E. P., G. P., V. T., net ir pats N. R. patvirtino A. N. nurodytas aplinkybes, kad N. R. bėgo laukais. Taigi N. R. sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta 2020-11‑21 užduotyje atlikti įrodymų tyrimą.

14. Skunde pateikiamas kasacinio teismo išaiškinimas, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019).

15. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Skunde cituojama kasacinės instancijos teismo praktika, kada gali būti pripažįstami esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.). Pažymima, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019).

16. Gynėjos teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad nei vienas įvykio liudytojas tiesiogiai nematė, kaip kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam, tačiau nepaisant to, padarė išvadą, kad A. N. padarė jam inkriminuojamą veiką. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – liudytojų E. P. ir G. P. parodymus nuosprendyje aprašė nepilnai, ištraukė iš konteksto, neatsižvelgė į įrodymų visumą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pokalbio su N. R. metu įvyko kažkoks fizinis kontaktas tarp asmenų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad šio pokalbio metu A. N. būtų ką nors laikęs rankose. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad ant paties A. N. rankų buvo kažkokių sužalojimų ar kraujo, kurie yra neišvengiami po smūgių sudavimo.

17. Nurodoma, kad N. R. policijos pareigūnus iškvietė daugiau nei po dviejų valandų. Kaip policijos pareigūnams apklausų metu nurodė N. R., G. P. bei E. P., taip pat ir A. N., asmenys sodybos kieme susitiko ir kalbėjosi 2020-11-21 apie 10:00 val., kaltinamajame akte kažkodėl nurodyta 11 val., nors visi ikiteisminiame tyrime apklausti asmenys nurodė 10 val. Kaip matyti iš BPC įrašo, N. R. policijos pareigūnus iškvietė tik 12:23 val., nors jis tokią galimybę turėjo gerokai anksčiau. Kviesdamas policijos pareigūnus, N. R. atsisakė medicininės pagalbos, nurodydamas, kad medikų jam nereikia. Kaip nurodė pats N. R., jis pasišalino iš sodybos kiemo, niekas policijos pareigūnų iškviesti jam netrukdė. Jeigu asmuo būtų patyręs kokius nors sužalojimus, mano, kad jis būtų nedelsiant kreipęsis pagalbos į policijos pareigūnus, o ne laukęs daugiau nei dvi valandas. N. R. nurodė, kad po sužalojimo jis padarė fotonuotrauką, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Šią nuotrauką N. R. pateikė ikiteisminio tyrimo įstaigai praėjus trims mėnesiams po sužalojimo, kartu su 2021-02-24 paaiškinimais. Tačiau nei iš pačios fotonuotraukos, nei iš jokios kitos bylos medžiagos neįmanoma nustatyti, kada konkrečiai ši fotonuotrauka buvo padaryta (kokią dieną ir kuriuo laiku), tai nėra nurodyta ir 2021-06-08 kitų objektų apžiūros protokole.

18. Teigiama, kad nei E. P., nei G. P. įvykio nematė, nes buvo įlipę į krovininio automobilio priekabą, kuri yra būdos tipo, uždara ir ieškojo savo daiktų, o iš priekabos išlipo tik tada, kai išgirdo, kad A. N. kviečia N. R. ateiti. Išlipę iš priekabos jie pamatė tik laukais bėgantį N. (taip nurodė liudytojas E. P. 2020-12-16 ir 2021-06-02 parodymuose bei 2021-10-04 posėdžio metu ir liudytojas G. P. 2020-12-16 ir 2021‑06‑02 parodymuose bei 2021-10-21 teismo posėdžio metu).

19. Skunde apeliantė cituoja liudytojo E. P. proceso metu duotus paaiškinimus ir nurodo, kad 2020‑12‑16 ir 2021-06-02 parodymuose bei 2021-10-04 posėdžio metu liudytojas E. P. nurodė, kad jokių N. R. sužalojimų jis nematė, apie juos sužinojo tik tada, kai N. R. jam paskambino ir apie juos pranešė. Gynėjai kelia įtarimą, kokių tikslų vedinas N. R. skambino nepažįstamam asmeniui ir pasakojo apie savo sužalojimus.

20. Skunde apeliantė cituoja liudytojo G. P. proceso metu duotus paaiškinimus ir nurodo, kad liudytojas G. P. tik spėjo, kad tarp asmenų galėjo būti kontaktas ir savo parodymų davimo metu ne kartą pabrėžė, kad tai tėra tik jo spėjimas, o žmonių kieme jis nematė, nes buvo uždaroje mašinos priekaboje.

21. Gynėjos teigimu, tai, kad N. R. po apsižodžiavimo išbėgo iš A. N. kiemo, niekaip neįrodo, kad A. N. padarė jam inkriminuojamą veiką. N. R. iš kiemo išbėgo, nes A. N. uždavinėjo jam nepatinkančius klausimus – kur likę E. ir G. priklausantys daiktai, taip pat klausė ir dėl savo N. R. paskolintų daiktų grąžinimo. Tačiau N. R. į klausimus neatsakinėjo, vis kartojo, kad „aš šiandien nieko nekalbėsiu“, o galiausiai apsisuko ir nubėgo į laukus. A. N. nieko N. R. nepadarė, tik bandė išsiaiškinti, kur likę E. ir G. priklausantys daiktai, ir kada N. R. ketina grąžinti iš A. N. pasiskolintus daiktus. Kitų liudytojų: E. P. (2020-11-23, 2021-06-02 parodymuose, 2021-10-04 posėdžio metu), G. P. (2020-11-23, 2021-06-02 parodymuose, 2021-10-04 posėdžio metu), V. T. (2021-11-04 posėdžio metu) parodymai patvirtina šias aplinkybes, kad A. N. ir N. R. įvykio metu apie kažką kalbėjosi. V. T. matė, kaip asmenys kalbėjosi, o jai nusprendus grįžti į namus ir artėjant link pašnekovų, N. R. apsisuko ir pasileido bėgti laukais. E. P. ir G. P. pokalbio nematė, bet girdėjo, o išlipę iš uždaros sunkvežimio priekabos irgi matė laukais bėgantį N.

22. Skunde apeliantė cituoja liudytojos V. T. teismo posėdžio metu duotus parodymus ir nurodo, kad V. T. įvykį stebėjo, matė A. N. ir N. R. pokalbį. Liudytoja patvirtino, kad jokio kontakto tarp asmenų nematė. Jai einant į namus, N. R. apsisuko ir išbėgo iš sodybos kiemo į laukus.

23. Nurodoma, kad V. T. parodymai iš esmės atitinka kitų asmenų parodymus, taip pat ir nuteistojo A. N. parodymus. Parodymus davę V. T. ir A. N. atstumus nuo vietos, kurioje vyko N. R. ir A. N. pokalbis, iki tos vietos, kurioje stovėjo V. T., nurodė taip, kaip jie prisiminė, iš atminties. Skirtingi žmonės atstumus gali įvertinti skirtingai, tai yra subjektyvus dalykas. Pabrėžiama, kad šios aplinkybės – kur konkrečiai stovėjo A. N., N. R. ir kiti asmenys, kokie atstumai tarp jų buvo, ikiteisminiame tyrime apskritai nebuvo nustatinėjamos, jokie atstumai nebuvo matuojami, todėl byloje šios informacijos nėra. Apklausti liudytojai: E. ir G. P. šių aplinkybių irgi nenurodė, ateinančio N. R. jie nematė, nes tuo metu buvo sunkvežimio priekaboje, tik girdėjo N. R. ir A. N. pokalbį, o kai iš sunkvežimio priekabos išlipo, pamatė jau laukais bėgantį N. 2021-11-15 posėdžio metu N. R. vietą, kurioje stovėjo, parodė neteisingai, nes tuo metu toje vietoje stovėjo traktorius.

24. Teigiama, kad 2021-11-04 posėdžio metu V. T. nurodė, kad ji stovėjo prie smėlynės (smėlio dėžės), o A. N. ir N. R. – tarp garažo ir vagono prie krovininio automobilio. V. T. nurodė, kad smėlynė yra priešais garažą ir vagoną, kad, jos manymu, atstumas nuo jos iki besikalbančių asmenų galėjo būti apie 30 metrų. Taip pat ji nurodė, kad vyrai jos atžvilgiu stovėjo šonu. A. N. 2021-10-04 posėdžio metu nurodė, kad žmona stovėjo netoli garažo, apie 10 m atstumu. V. T. 2021-11-04 posėdžio metu patikslino, kad ji stovėjo prie smėlynės, kuri yra priešais garažą. Be to, ji nurodė, kad vyrams „koliojantis“ ji su vaikais ėjo namo, ėjo link A. ir N., prie jų priartėjo. Kadangi A. N. įvykio metu kalbėjosi su N. R., buvo susijaudinęs, neįsidėmėjo, kur konkrečiai stovėjo V. T. Gali būti, kad jis ją pamatė kaip tik tuo metu, kai ji ėjo namo ir buvo priartėjusi prie vyrų, todėl jam atrodė, kad ji stovėjo maždaug 10 m atstumu.

25. Pažymima, kad jeigu A. N. ir V. T. būtų davę visiškai identiškus parodymus, būtų kilę klausimų, ar jie nėra susitarę. Šiuo atveju kiekvienas įvykio aplinkybes papasakojo taip, kaip jas iš tiesų prisiminė. Todėl pagrindo manyti, kad neteisingas atstumų nurodymas yra esminis, vertinant V. T. parodymų turinį, nėra.

26. Nurodoma, kad vykdant teismo įpareigojimą, 2021-11-15 teismui buvo pateiktos sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kurioje gyvena A. N., fotonuotraukos, darytos 2020-07-15 bei informacija iš VĮ Registrų centras Regionų geoinformacinės aplinkos žemėlapio apie (duomenys neskelbtini) esančią sodybą, kurioje gyvena A. N. Teikiamų nuotraukų ir informacijos pagalba 2021-11-15 teismo posėdžio metu A. N. parodė, kurioje vietoje 2020-11-21 stovėjo jis ir N. R., kurioje vietoje stovėjo E. P. ir G. P., ir kurioje vietoje yra smėlynė. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad smėlynė yra tankiai apsodinta vaismedžiais, be to, kieme yra gausu statinių, kitokių stambių daiktų, todėl asmenys V. T. galėjo ir nematyti.

27. Teigiama, jog N. R. parodė, kad įvykio metu nuteistojo sugyventinė neva buvo namuose. Tačiau šie N. R. teiginiai yra nepagrįsti. Į sodybos kiemą atvykus N. R., E. ir G. P., V. T. iš tiesų buvo namuose. Tačiau N. R. negalėjo matyti, kad po telefoninio pokalbio su A. N., V. T. su vaikais išėjo į kieme esančią smėlynę, nes tuo metu N. R. iš sodybos kiemo jau buvo išėjęs. 2021-10‑04 posėdžio metu N. R. paaiškino, kad po telefoninio pokalbio jie visi pasitraukė iš teritorijos, E. ir G. P. laukė A. N. prie savo automobilio, o jis nuėjo į savo sodybą. Tą patį nurodė ir 2021-10-21 posėdžio metu apklaustas liudytojas G. P., t. y. kad atvykę į A. N. sodybą jie į kiemą su automobiliu nevažiavo, automobilį paliko ant kelio, o pakalbėję su A. N. per V. T. paduotą telefoną, vėl grįžo prie automobilio laukti atvykstančio A. N. Atvykus A. N., N. R. liko laukti prie automobilio, o jis su tėvu E. P. ir A. N. nuėjo į sodybos kiemą. Apeliantė cituoja liudytojo E. P. parodymus ir nurodo, kad jokios prieštaros tarp šių asmenų ir V. T. parodymų nėra. V. T. nurodė, kad kai ji su vaikais išėjo į lauką, A. dar nebuvo. Taigi ji į lauką išėjo tuo momentu, kai atvykę asmenys ant kelio prie savo automobilio laukė atvykstančio A. N. Nei vienas iš atvykusių asmenų negalėjo matyti, kad po pokalbio su A. N. V. T. su vaikais išėjo į kiemą, nes tuo metu atvykę asmenys sodybos kieme nebuvo – jie grįžo prie savo automobilio, o N. R. nuėjo į savo sodybą.

28. Nurodoma, kad A. N. ir N. R. pokalbio metu V. T. nematė E. ir G. P., nes jie buvo įlipę į sunkvežimio priekabą, jie savo ruožtu nematė V. T., nes tuo metu buvo uždaroje sunkvežimio priekaboje. Taip pat V. T. parodė, kad kai vyrai pradėjo „koliotis“, ji su vaikais jau ėjo link namų, kažkiek priartėjo prie besikalbančių asmenų, ir jai einant A. pasakė, kad duos į snukį, bet N. R. jis nemušė. Ji dar spėjo pamatyti, kad N. R. nubėgo į krūmynus už kelio. Kas vyko toliau, ji nematė, nes su vaikais grįžo į namus. Tuo tarpu E. ir G. P. iš sunkvežimio priekabos išlipo jau tada, kai N. R. bėgo laukais, o V. T. su vaikais tuo metu jau buvo pasiekusi namus. Taigi pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos V. T. parodymais.

29. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašyti liudytojos B. P. parodymai, duoti 2021-11-15 teismo posėdžio metu. Tačiau B. P. įvykio apskritai nematė ir jokių šiai bylai reikšmingų duomenų nurodyti ji negalėjo. Be to, 2021-02-02 liudytojos B. P. parodymuose yra prieštaravimų – viena vertus liudytoja nurodė, kad atvykusį automobilį ir jo vairuotoją kelis kartus buvo mačiusi pas kaimynus, kad žmogus kažką ranka užrašė ant N. automobilio galinio stiklo, tačiau tuo pačiu nurodė, kad žmogų matė iš labai toli, todėl tikrai negalėtų jo atpažinti, negalėtų pasakyti, ar jis buvo su veido kauke ar ne. Ji tik nurodė, kad žmogus buvo tamsiai apsirengęs, o kokio kūno sudėjimo ar ūgio pasakyti negalėjo, nes žmogus stovėjo labai toli. 2021-11-04 posėdžio metu liudytoja B. P. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, papildomai paaiškino, kad vairuotoją matė iš toli, iš nugaros, atpažinti negalėtų. Taip pat liudytoja negalėjo nurodyti, po kiek laiko atvyko E. ir G. P. su N. R., ar policija atvyko prieš jų atvykimą ar po to. Nuosprendyje nenurodyta, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina šios liudytojos parodymai ir kaip jie gali įrodyti, kad A. N. padarė jam inkriminuojamą veiką.

30. Apeliantė nurodo, kad N. R. 2021-03-01 pateikė prašymą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2-ajam veiklos skyriui pradėti ikiteisminį tyrimą A. N. atžvilgiui dėl vagystės ir turto prievartavimo. 2021-03-12 nutarimu ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, nutarime, be kita ko, įvertinant ir B. P. parodymus ir jų reikšmę. Vertinant N. R. 2021-03-01 pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės ir turto prievartavimo nurodytas aplinkybes, buvo įvertintos B. P. nurodytos aplinkybės ir padarytos išvados, kad nebuvo nustatyta pareiškime nurodyta aplinkybė, kad ant N. R. automobilio užrašą „3600 Eur + 12%” užrašė A. N., nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad A. N. N. R. atžvilgiu neturi pretenzijų, ko pasėkoje iš jo reikalautų grąžinti 1000 eurų. Pagrindo analogiškas aplinkybes šioje baudžiamojoje byloje vertinti kitaip nėra.

31. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašytas 2021-03-29 kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėti N. R. pateikti 8 garso įrašai, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiojo N. R. ir nuteistojo A. N. pokalbiai. Tačiau nei šiuose garso įrašuose, nei 2021-03-29 kitų objektų apžiūros protokole, nei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nurodyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie garso įrašai buvo padaryti. Kyla klausimas dėl šių garso įrašų atlikimo teisėtumo, nes pagal teisinį reglamentavimą privataus asmens telefoninius pokalbius galima įrašinėti tik turint teismo leidimą, o šiuo atveju toks leidimas išduotas nebuvo, garso įrašus nukentėjusysis atliko savavališkai ir neteisėtai, pažeisdamas BPK 160 str. nuostatas. Taip pat nuosprendyje nenurodyta, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina šie garso įrašai ir kaip jie gali įrodyti, kad A. N. padarė jam inkriminuojamą veiką. Pažymima, kad 2021-03-12 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, be kita ko, įvertinti ir N. R. pateikti garso įrašai, kuriuose N. R. užfiksavo jo ir A. N. telefoninius pokalbius. Taigi šie garso įrašai yra susiję su kitomis veikomis, kuriomis N. R. nepagrįstai kaltino A. N.

32. Nurodoma, kad 2021-11-15 posėdžio metu kaltinamojo gynėja nurodė net keletą priežasčių, kurios patvirtina, kad N. R. į policijos pareigūnus kreipėsi siekdamas pakenkti A. N., sukelti jam nepatogumų, jį apkalbėti. Visų pirma, N. R., su kuriuo A. N. yra pažįstamas ir bendravo iki 2020‑11-21, pasiskolino iš A. N. vertingų daiktų, kurių negrąžino, dalį sugadino ir prarado. A. N. pareikalavus grąžinti visus daiktus arba atlyginti padarytą žalą, N. R. atsisakė tą padaryti. Antra, N. R. buvo nurodęs, kad daiktai, kuriuos jis paprašė susandėliuoti A. N. sodyboje, priklauso jam, bet vėliau paaiškėjo, kad šie daiktai priklauso visai kitiems asmenims. Byloje apklausti asmenys – E. ir G. P. posėdžių metu nurodė, kad servise buvę ir į sodybą saugoti atvežti daiktai priklausė G. P. bei serviso klientams, o ne N. R. A. N. matė, kad N. R. kai kuriuos jam nepriklausančius daiktus pardavė kitiems asmenims ir apie tai pasakė atvykusiems E. ir G. P., kurie nerado dalies jiems priklausančių daiktų. Minėtame 2021-03-12 nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, yra nustatyta, kad N. R. ir A. N. buvo sudarę žodinį susitarimą dėl daiktų saugojimo pas A. N., kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis, tarp šalių kilo civilinio pobūdžio santykiai. Lygiai tokius pačius žodinius susitarimus A. N. ir N. R. buvo sudarę ir dėl A. N. priklausančių pjūklų ir kitų daiktų paskolinimo N. R.. Tokius susitarimus akivaizdžiai įrodo paties N. R. į bylą pateikti garso įrašai, iš kurių girdisi, kad šalys emocionaliai kalbasi apie sugadintą pjūklą, negrąžintus daiktus. Šios aplinkybės buvo nustatytos minėtame 2021-03-12 nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi byloje esantys aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina A. N. nurodytas aplinkybes, susijusias su N. R. siekiu apkalbėti A. N.

33. Apeliantė mano, kad dėl A. N. nurodytų aplinkybių N. R. ir kreipėsi į policiją su skundu, siekdamas pakenkti A. N., jį apkalbėti ir jam atkeršyti. Pagal N. R. pranešimą A. N. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pritaikytos kardomosios priemonės, o tai padarė didelę žalą A. N. Kiekvienais metais A. N., kaip jo vadovaujamos įmonės vadovas, vyksta į Norvegiją sudarinėti verslo sutarčių, vykdyti pirkimų. A. N. vadovaujama įmonė, be kita ko, užsiimą dėvėtų technikos priemonių supirkimo veikla. Dėl pritaikytų kardomųjų priemonių A. N. šių funkcijų vykdyti negalėjo ir negali ir dėl to patiria finansinių nuostolių. 2021-02-26 prašyme pakeisti kardomąsias priemones N. R. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad neva A. N. bando susisiekti su juo ir jo artimaisiais. Šiai aplinkybei paneigti buvo pateiktos A. N. telefono numerio išklotinės, iš kurių matyti, kad A. N. jokių ryšių su N. R. po 2020‑11‑21 neieškojo. Nepaisant to, A. N. prašymas pakeisti kardomąsias priemones kitomis buvo atmestas. Taigi dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir iškeltos baudžiamosios bylos A. N. patyrė išties daug nepatogumų, ko ir siekė N. R.

34. Gynėja nurodo, kad A. N. jokių sužalojimų N. R. nepadarė, todėl nemano, kad turėtų atlyginti Valstybinės ligonių kasos prašomą priteisti žalą, teigia, kad N. R. civilinis ieškinys turėjo būti atmestas kaip neįrodytas. Apeliantei dideles dvejones kelia tai, kad N. R. į psichiatrą kreipėsi tik 2021-05-31, t. y. praėjus 6 mėnesiams po įvykio. Kaip matyti iš pateikto 2021-05-31 medicininių dokumentų išrašo, N. R. buvo rekomenduotas medikamentinis gydymas ir psichologo konsultacijos. Tačiau gydytojo rekomenduoto gydymo N. R. nesilaikė. 2021-10-04 posėdžio metu N. R. nurodė, kad iki pat šiol į psichologą nesikreipė, nors po įvykio praėjo jau metai laiko.

35. Nurodoma, kad į bylą taip pat pateiktas 2021-05-31 išrašytų vaistų recepto nuorašas. Iš recepto matyti, kad N. R. buvo išrašyti vaistai „Bromazepamas“ – 30 tablečių, gerti po vieną tabletę vieną kartą per dieną. Taigi N. R. buvo išrašyti vaistai vienam mėnesiui. Pažymima, kad vaistų, kurie buvo išrašyti N. R., t. y. „Bromazepamo“ informaciniame lapelyje yra nurodyta, kad šie vaistai yra skiriami žmonėms, kuriuos vargina nerimas, įtampa ir kiti su nerimu susiję sutrikimai. Rekomenduojamas tik trumpas gydymo šiuo vaistu kursas. Vaistus būtina vartoti tiksliai, kaip nurodė gydytojas, o vartojant šiuos vaistus gydytojas atidžiai stebi paciento būklę. Tuo tarpu 2021‑10-04 posėdžio metu N. R. nurodė, kad iki pat šiol vartoja vaistus, nors jam buvo išrašyta tik 30 tablečių ir jų galėjo užtekti tik vienam mėnesiui, kad jis vaistus vartoja savo nuožiūra, kai užeina nerimas ir stresas, tai yra kitaip, nei nurodė juos paskyręs gydytojas. Taip pat N. R. nurodė, kad pakartotinai nei psichiatro, nei psichologo konsultacijose jis nesilankė. Gali būti, kad N. R. būsenas iššaukia būtent netinkamas vaistų vartojimas. Vaisto informaciniame lapelyje pabrėžiama, kad negalima savavališkai keisti gydytojo nurodytų vaisto dozių, negalima šio vaisto nustoti vartoti staiga. Nustojus vaistą vartoti gali atsirasti abstinencijos reiškinių. Tai gali būti galvos ir raumenų skausmas, stiprus nerimas, įtampa, nerimastingumas, sumišimas ir irzlumas. Nutraukus gydymą taip gali ištikti atoveiksmio nerimas; jo metu stipriau pasikartoja tie simptomai, dėl kurių pradėtas gydymas – nuotaikos pokyčiai, nerimas ar miego sutrikimai ir neramumas.

36. Apeliantei taip pat kyla klausimas, ar N. R. iš tikro vartoja paskirtus vaistus. N. R. į bylą nepateikė vaistų įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Tai leidžia manyti, kad vaistai apskritai nebuvo įsigyti. N. R. neišsaugojo vaistų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nors akivaizdu, kad ieškinio pareiškimui tuo metu jis jau ruošėsi. 2021-05-13 vykusios apklausos metu jis nurodė, kad ketina teikti ieškinį. Netrukus po to, 2021‑05-31 kreipėsi į psichiatrą, kuris tą pačią dieną ir išrašė receptą vaistams. Atkreipiamas dėmesys, kad į bylą yra pateiktas originalaus recepto nuorašas, nuorašas patvirtintas 2021-09-15. Nuoraše nėra nurodyta, kad šis nuorašas yra padarytas iš neoriginalaus dokumento. Taigi į bylą yra pateiktas nuorašas, kuris padarytas 2021-09-15 iš originalaus dokumento. Tai reiškia, kad N. R. yra išsaugojęs recepto originalą. Tačiau „Bromazepamas“ yra receptiniai vaistai ir šių vaistų įsigijimo metu vaistininkas recepto negrąžina. N. R. nurodytas nerimo, streso ir įtampos būsenas galėjo sukelti ir kiti tuo metu vykę įvykiai – N. R. namuose buvo atliekama krata, iš jo buvo atimti veisimui auginti šunys.

37. Teigiama, jog teismo posėdžio metu N. R. nurodė, kad dėl 2020-11-21 dienos įvykių jis neva negali gyventi sodyboje, bijo kaimynystėje gyvenančio A. N., tačiau 2020-11-21 skambindamas į BPC pats N. R. nurodė, kad savo sodyboje jis nebūna. Į bylą pateikė sodybos fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad sodyba yra labai prastos būklės, ji yra apleista, neturi netgi normalaus stogo, yra negyvenama. Teikiamos nuotraukos darytos 2020 m. pavasarį. Dar gerokai iki įvykio pats A. N. pasiūlė N. R. namelį ant ratų, nes pagailėjo jaunuolio, kuris gyveno savo automobilyje. N. R. pasiūlymą priėmė ir apsigyveno paskolintame namelyje ant ratų. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta V. T. Taigi N. R. teiginiai, kad dėl 2020‑11-21 įvykių jis negali gyventi savo sodyboje, neatitinka tikrovės. Sodyboje jis negali gyventi, nes ji yra prastos, negyvenamos būklės. Be to, susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pamatė, kad pats N. R. buvo atvykęs į A. N. sodybą, vaikščiojo po privačias valdas ir be A. N. leidimo darė fotonuotraukas. Tai akivaizdžiai įrodo, kad N. R. tiek savo 2021-02-26 prašyme pakeisti kardomąsias priemones, tiek posėdžių metu nurodydamas, kad bijo lankytis sodyboje, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Pats N. R. vyko į A. N. sodybą ir po ją laisvai vaikštinėjo, apžiūrinėjo daiktus, juos fotografavo ir jokio pavojaus jis nejautė. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad N. R. neįrodė pareikšto ieškinio ir prašomos priteisti žalos dydžio. 2021-10-04 teismo posėdžio metu jis negalėjo paaiškinti, kodėl prašo priteisti būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

38. Nurodoma, kad priteisiant neturtinę žalą atsižvelgtina į patirtas pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatsižvelgė į A. N. turtines galimybes atlyginti žalą – A. N. kartu su V. T. augina du bendrus nepilnamečius vaikus, taip pat kartu gyvena V. T. vaikas iš pirmosios santuokos; A. N. neturi jokio nekilnojamojo turto; A. N. šeimoje įvyko didelė nelaimė – sodyboje, kurioje gyvena A. N., 2021-04-21 kilo gaisras, kurio metu sudegė namo stogas, perdanga, apdegė namo sienos, išdegė namo vidus ir viduje buvę daiktai, todėl A. N. šeimai reikalingos lėšos namo remontui atlikti, taip pat daiktams, skirtiems namų ūkio poreikiams patenkinti, įsigyti. Taip pat atsižvelgtina į teismų praktiką. Teismų praktikoje, situacijose, kai yra prakertama lūpa ir sukeliamas nežymus sveikatos sutrikdymas be jokių liekamųjų reiškinių, priteistinos neturtinės žalos dydis siekia 100-200 Eur (pvz. 2020-05-19 Alytaus teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-396-780/2020).

39. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiojo naudai priteistina 500 Eur už advokatės E. Belevičienės paslaugas, yra nepagrįsta. 2021-11-04 posėdžio metu N. R. pateikė mokėjimo pavedimą nurodydamas, kad juo sumokėjo 1000 Eur advokatei E. Belevičienei už jam suteiktas teisines paslaugas. Tačiau į bylą N. R. nepateikė jokių įrodymų (advokatės išrašytos sąskaitos, suteiktų paslaugų akto ar aprašymo, teisinių paslaugų sutarties), kad pateiktu mokėjimo pavedimu apmokėtos išlaidos yra susijusios su šioje baudžiamojoje byloje suteiktomis teisinėmis paslaugomis. Kaip minėta, N. R. turėjo daug teisinių problemų – jo namuose buvo atliekama krata, paimti veisimui auginti šunys, tad gali būti, kad nurodomos išlaidos buvo patirtos dėl kitų teisinių paslaugų suteikimo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo naudai nepagrįstai priteisė šių išlaidų dalį.

40. Gynėja mano, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad A. N. yra kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos, nuosprendžiu paskirta bausmė turėtų būti pakeista. Nurodoma, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį. Už nusikalstamos veikos padarymą skiriama bausmė, kurios paskirtis įtvirtinta BK 41 straipsnio 2 dalyje. Teismas užtikrina teisingumo principo taikymą vadovaudamasis bausmės paskirtimi, kad bausmė nebūtų aiškiai per griežta ar per švelni. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, kad teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje nurodytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį.

41. Apeliantės teigimu, šiuo atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmių tikslai būtų pasiekti A. N. skiriant ne laisvės apribojimą, bet viešuosius darbus, įpareigojant A. N. per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti visuomenės labui. Tokia bausmė skirtina atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes. A. N. inkriminuojama veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams, nukentėjusiojo sužalojimai yra nežymūs, jokių liekamųjų reiškinių nėra. A. N. kartu su V. T. augina du bendrus nepilnamečius vaikus, taip pat šeimoje kartu gyvena V. T. vaikas iš pirmosios santuokos. Paberžės seniūnijos charakteristika patvirtina, kad A. N. charakterizuojamas teigiamai, augina tris vaikus, nusiskundimo dėl jo elgesio nėra buvę. A. N. nėra teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, siekia laikytis įstatymų reikalavimų ir daugiau nenusikalsti. A. N. yra dirbantis – vadovauja MB „N.“. A. N. yra ir vienintelis šios bendrovės darbuotojas, dėl paskirtos laisvės apribojimo bausmės būtų apsunkintos jo galimybės dirbti. A. N. vadovaujama bendrovė, be kita ko, užsiima ir miško kirtimo veikla, todėl šaltuoju metų laiku dažnai tenka derintis prie oro sąlygų ir dirbti tamsiu paros metu, kai oro temperatūra yra žemesnė, žemė pašalusi ir ja gali pravažiuoti miško kirtimo technika.

42. Pasak gynėjos, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurinko neabejotinų A. N. kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, nuteistojo kaltumo, todėl nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. N. padarė jam inkriminuojamą veiką, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, kad bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino aplinkybės, jog buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad šią veiką padarė A. N..

Šalies argumentai

45. Atstovės įsitikinimu, nuteistojo A. N. gynėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, jais iš esmės nesutinkama su nuteistajam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu, savaip interpretuojami baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys (liudytojų parodymai ir kai kurie kiti įrodymai), neatsižvelgiant į visų bylos aplinkybių visumą, nurodomos klaidingos prielaidos ir jų pagrindu daromos neteisingos, nuteistajam palankios išvados. Tokie apeliacinio skundo motyvai negali būti pagrindu skundžiamą nuosprendį panaikinti ar pakeisti.

Šalies argumentai

47. Pastebima, kad konkretūs įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai ar konkrečių BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytų reikalavimų įrodymams nebuvimas apeliaciniame skunde nenurodomi. Apeliacinio skundo argumentuose yra atkartojama nuteistojo A. N. ir jo gynėjos teisiamajame posėdyje iškelta bei gynėjos baigiamojoje kalboje aptarta versija. Taigi ši versija pirmosios instancijos teismui buvo gerai žinoma, teismas įrodymų tyrimo metu atlikdamas proceso veiksmus (apklausdamas visus apeliaciniame skunde nurodomus asmenis, su kurių parodymų įvertinimu nesutinka apeliantė, tame tarpe ir gynybos prašymu pakviestą liudytoją V. T., apžiūrėjęs gynybos prašymu pateiktą sodybos, kurioje gyvena A. N., planą ir fotonuotraukas) ją išsamiai patikrino ir 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje motyvuotai atmetė. Teismas nustatė, kad N. R. dėl kaltinamojo A. N. jam suduoto smūgio sužalojimus patyrė prieš pasišalindamas iš A. N. sodybos, taigi aplinkybės, kad jis po to išsigandęs „nubėgo į laukus“ (kur, beje, jį automobiliu vaikėsi nuteistasis A. N.), jokios reikšmės sužalojimų atsiradimui neturi. Pažymima, kad kai kurie apeliacinio skundo teiginiai (kaip kad, pavyzdžiui, neišvengiamas sužalojimų ar kraujo buvimas ant smūgį kumščiu sudavusio asmens rankų) apskritai yra nepagrįsti, gynėja savo pačios samprotavimus ir prielaidas pateikia kaip neva neginčijamas aplinkybes, tuo tarpu akivaizdžios tiesos faktus, nustatytus 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje, apeliantė visiškai ignoruoja.

48. Teigiama, kad teismas nuosprendyje visiškai pagrįstai ir itin motyvuotai atmetė liudytojos V. T. parodymus kaip nepatikimus, duotus suinteresuoto asmens. Teismas pabrėžė, kad „iš (aptartų) kaltinamojo ir liudytojos V. T. parodymų matyti, kad jie nurodė netapačias aplinkybes, t. y. jų parodymai nesutampa tarpusavyje, taip pat prieštarauja kitų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumai (nukentėjusiojo parodymams, liudytojų E. ir G. P. parodymams, specialisto išvadai)“ (2021-12-09 nuosprendžio 13 lapas). Pastebima, kad baigiamųjų kalbų metu valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras net prašė liudytoją V. T. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už žinomai melagingų parodymų davimą, nes apie šią liudytoją ikiteisminio tyrimo, kuris truko daugiau nei pusę metų, metu kaltinamasis visiškai neužsiminė, nors V. T. yra jo sugyventinė. Be to, pats šios liudytojos buvimo faktas A. N. sodybos kieme su dviem mažamečiais vaikais, apie kuriuos nė vienas kitas asmuo (nei nukentėjusysis, nei liudytojai E. ir G. P. nenurodė), atsižvelgiant į šios liudytojos parodymų neatitikimą kitiems bylos duomenims, yra daugiau, nei pakankamai abejotinas.

49. Nurodoma, kad teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė visus įrodinėjimo dalykui reikšmingus nukentėjusiojo, liudytojų E. ir G. P. parodymus ir juos įvertino visų bylos aplinkybių kontekste. Teismas nuosprendyje pabrėžė, kad teismas neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti nukentėjusiojo ir liudytojų E. P. ir G. P. parodymais, kadangi teisminio bylos negarinėjimo metu nenustatytas šių asmenų suinteresuotumas duoti melagingus ir kaltinamajam nepalankius parodymus. Pažymima, kad apeliaciniame skunde gynėja, priešingai nei bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pati iš konteksto paima tam tikras liudytojų E. ir G. P. parodymų detales, jas pateikdama kaip neva kaltinamąjį teisinančius įrodymus. Gynėja apeliaciniame skunde (kuris iš dalies atkartoja gynėjos baigiamąją kalbą) atsietai vertina byloje esančius įrodymus ir tuo pagrindu bando įtikinti, kad sužalojimai N. R. buvo padaryti ne kaltinamojo veiksmais. Suprantama, kad, paėmus atskirai, nei specialisto išvada, nei kai kurie kiti duomenys, gali ir nepatvirtinti kaltinamojo dalyvavimo nusikaltime, tačiau įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos baudžiamojo proceso įstatyme, taip vertinti bylos duomenis draudžia. Priešingai, BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtent taip ir pasielgė pirmosios instancijos teismas. Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo N. R. parodymai yra patikimi, juos patvirtina tiek minėta specialisto išvada, tiek nesuinteresuotų liudytojų E. ir G. P. parodymai, kiti bylos duomenys. Pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino ir apie patirtus neteisėtus A. N. veiksmus nukentėjusysis pranešė tą pačią įvykio dieną (garso įrašo apžiūros protokolas yra byloje), iškart po to jis kreipėsi į gydymo įstaigą – VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio kliniką, kur jam nejautroje atliktas pirminis chirurginis žaizdų sutvarkymas, susiūtos žaizdos. Todėl, apibendrinant, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl A. N. kaltumo, ir daromos prielaidos dėl nukentėjusiojo suinteresuotumo apkalbėti kaltinamąjį, prieštarauja teismo nustatytoms tikrosioms bylos faktinėms aplinkybėms ir yra atmestini.

Šalies argumentai

52. Teismo posėdžio metu prokuroras, nukentėjusiojo N. R. atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis A. N. ir jo gynėja – tenkinti.