Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 26 d. nuosprendžio, patikslinto 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi, kuriuo M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. spalio 8 d. 16.40 val. iki 2023 m. spalio 9 d. 14.20 val.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialios teisės, t. y. teisės vairuoti transporto priemones, atėmimas 2 (dvejiems) metams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. spalio 9 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto už 620 Eur (šešis šimtus dvidešimt eurų), sudarančio automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę, konfiskacija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. D. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. spalio 8 d., apie 16.17 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimus, įpareigojančius policijos pareigūno reikalavimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad jis pasišalinti iš eismo įvykio vietos nenorėjo, turi mažametį vaiką, kurį reikia nuvežti į treniruotes ir pas močiutę į kaimą, nes močiutė sunkiai vaikšto, todėl neturi galimybės keliauti autobusais.

2.2. Nuteistojo teigimu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams savo dydžiu yra per griežta, nes 2 metai nėra trumpas laikotarpis, tai yra pakankamai ilgas specialiosios teisės atėmimo terminas. Šiuo laikotarpiu jis savo šeimos narių negalės nuvežti į gydymo įstaigas, parduotuves, kapines ir taip jiems sukels papildomų rūpesčių.

3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo M. D. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nuteistasis kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikų ir veikos kvalifikavimo neginčija, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą – prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

7. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

8. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. D. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

9. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas M. D. už šią nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimą 6 mėnesiams, ir, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmę sumažino iki laisvės atėmimo 4 mėnesiams. Byloje nustatyta, kad M. D. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstama veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis, M. D. nusikalto būdamas anksčiau teistas 6 kartus, neišnykus teistumui, po jo paleidimo iš pataisos įstaigos, atlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, praėjus vos 3 savaitėms (1 t., b. l. 175–189, 193–196; 2 t., b. l. 1–13). Po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo M. D. priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys), jis yra daug kartų baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 484 straipsnio 2 dalį už nedidelius viešosios tvarkos pažeidimus bei neblaivaus pasirodymą viešosiose vietose ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 168–173). Tai, kas paminėta, rodo, kad M. D. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padaryta veika nėra atsitiktinė, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Be to, nuteistasis nedirba (1 t., b. l. 166), nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus M. D. už jo padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais apeliantui buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės bausmės – bauda, laisvės apribojimas, areštas, 2 kartus buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai M. D. teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, nedirba, skirti jam už padarytą nusikalstamą veiką švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, pavyzdžiui, baudą, būtų netikslinga.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik paskyrus M. D. laisvės atėmimo bausmę, jis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu M. D. už jo padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams yra artima BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui (vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų), be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 4 mėnesiams, t. y. bausmė, dydžiu artima minimaliai šios rūšies bausmei (minimali laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis), daryti išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė aiškiai yra per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

12. BK 75 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį, asmeniui, nuteistam daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip 6 mėnesiai ir ilgesnė kaip 2 metai, taip pat nuo 1 iki 3 metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas.

13. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta.

14. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam klausimą, pažymi, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

15. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. nuteistas už 1 nesunkaus nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu 4 mėnesiams, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinį nusikaltimą M. D. padarė būdamas anksčiau teistas 6 kartus, neišnykus teistumui, po jo paleidimo iš pataisos įstaigos, atlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, praėjus vos 3 savaitėms, po šio nusikaltimo padarymo jam priimtas dar 1 apkaltinamasis nuosprendis, o tai rodo, kad nuteistasis nesupranta daromų nusikalstamų veikų pavojingumo ir kritiškai savo elgesio nevertina, jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Tokios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai M. D. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

16. Minėta, jog nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams savo dydžiu yra per griežta. Su šiuo teiginiu nesutiktina.

17. Pažymima, kad baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis). BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2014). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013). Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas ir jo termino nustatymas yra teismo teisė. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltinimui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet ir į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis, mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-100-648/2019).

18. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad M. D. vairavo automobilį ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Atkreiptinas dėmesys, kad M. D., būdamas neblaivus, transporto priemonę vairavo mieste, kur eismas yra pakankamai intensyvus, jis dideliu greičiu išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su kitu automobiliu, o tai neabejotinai patvirtina, kad jo padarytas pažeidimas yra itin pavojingas ir šiurkštus, ne tik keliantis, bet ir sukėlęs pavojų eismo saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. Policijos pareigūno 2023 m. spalio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą, M. D. „sunkiai pastovėjo ant kojų“, kalbėjo nerišliai, jam iš burnos sklido stiprus alkoholio kvapas (1 t., b. l. 8–9), policijos pareigūno kūno kamera užfiksuoto vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodyta, kad į jam užduotą klausimą M. D. atsakė, kad „gėrė“ (1 t., b. l. 87–88), o teisiamajame posėdyje M. D. nurodė, kad jis bare išgėrė 4–5 vnt. stipresnio alaus ir, išvažiavęs iš baro, susidūrė su kitu automobiliu, pasitikrinti neblaivumą atsisakė todėl, kad ir taip žinojo, jog yra girtas (2 t., b. l. 97–98). Taigi M. D. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas, kad yra išgėręs alkoholinių gėrimų ir suprasdamas galimas savo veiksmų pasekmes. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai paskyrė M. D. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, teismo nustatytas uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas, kurio trukmė yra mažesnė negu vidutinis šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas (šis terminas yra 3 metai), yra tinkamas ir proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai bei asmenybei.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi mažametį vaiką, kurį reikia nuvežti į treniruotes ir pas močiutę į kaimą, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones jis negalės savo šeimos narių nuvežti į gydymo įstaigas, parduotuves, kapines ir taip sukels jiems nepatogumų, nesudaro pagrindo trumpinti M. D. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Nuteistojo teiginį, kad jis pasišalinti iš eismo įvykio vietos nenorėjo, paneigia liudytojų I. T., E. Š. parodymai (1 t., b. l. 100–101, 106–107) ir Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 93–94). Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukelia nuteistajam tam tikrų nepatogumų, tačiau tai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, patiriami tam tikri suvaržymai ir nepatogumai nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018) ir nesudaro pagrindo trumpinti jos taikymo termino. Kartu akcentuotina ir tai, kad nuteistojo asmeniniai poreikiai ir patogumai negali būti iškeliami aukščiau visuomenės interesų ir bausmės paskirties, be to, neabejotina, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės egzistavo ir prieš jam darant nusikalstamą veiką, tačiau tai jo nuo itin neatsakingo ir pavojingo elgesio nesulaikė. Taigi kilę neigiami padariniai šiuo atveju yra paties M. D. itin neatsakingo elgesio rezultatas. Asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra būtina, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių nusikalstamų veikų, kurios galėtų lemti specialiosios teisės netekimą.

20. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistajam M. D. paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam M. D. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams, kartu paskiriant ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį nuosprendį nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2024 m. gegužės 21 d. pažymą Nr. APD-2024-05563, kurioje prašoma priteisti valstybei iš M. D. 106,25 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Valdo Kairio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 132).

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

24. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 26 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis M. D.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartimi nuteistajam M. D. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (2 t., b. l. 130).

25. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (2 t., b. l. 133), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už M. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. D. valstybės naudai 106,25 Eur (vieną šimtą šešis eurus 25 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.