Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės ir Mildos Skersienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manvesta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MMG Carriers International“ dėl nuostolių atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas paliko nepakeistą priimtą preliminarų sprendimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl CMR konvencijos taikymo

14. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata – pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

15. Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad: 1) krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį; 2) krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose; 3) krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

16. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-969/2020).

17. Taigi, jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 15 punkte nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-969/2020).

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė su atsakove, be kita ko, buvo sudariusios vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A19-44-54 (B44237) (siuntėjas, pasikrovimo adresas: Kippenheim, Vokietija; gavėjas, išsikrovimo adresas: Radebeul + Weinbohla + Cottbus, Vokietija), vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A19-48-115 (B51409) (siuntėjas, pasikrovimo adresas: Le Havre CAT, Port, Centre roulier, Route des Marais, 76600, Le Havre, Prancūzija; gavėjas, išsikrovimo adresas: Angoulins, Prancūzija, Puilboreau, Prancūzija, Saintes Prancūzija), vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A20-7-21 (B66462) (siuntėjas, pasikrovimo adresas: Ketzin, Vokietija; gavėjas, išsikrovimo adresas: Neufahrn + Velden + Gangkofen + Eggenfelden + Eggenfelden, Vokietija) ir vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A20-10-18 (B71539) (siuntėjas, pasikrovimo adresas: SINTAX Sete, Zone Portuaire, Place Mangeot, 34200, Sete, Prancūzija; gavėjas, išsikrovimo adresas: Tulle + Migné-Auxances, Prancūzija). Kaip matyti, šių keturių vienkartinių krovinio pervežimo sutarčių krovinio siuntėjas ir gavėjas, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra ne skirtingų šalių teritorijose, bet tos pačios valstybės teritorijoje. Vadinasi, krovinio vežimai pagal šias keturias vienkartines krovinio pervežimo sutartis neatitinka vienos iš būtinųjų sąlygų CMR konvencijos taikymui (šios nutarties 15–17 punktai).

19. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal atsakovės nurodytą Bendrųjų sąlygų 2.2 punktą šalys buvo susitarusios, kad krovinių vežimai pagal užsakymus yra vykdomi ir šalių tarpusavio santykiai reguliuojami pagal šios Bendrųjų sąlygų, CMR konvencijos, Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR konvencijos), CK nuostatas, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą bei pagal kitus tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, reguliuojančius tarptautinius ir vietinius krovinių pervežimus keliais. Tačiau kituose Bendrųjų sąlygų nuostatose išvardytų teisės aktų taikymas yra detalizuotas, pvz., Bendrųjų sąlygų 5.1.1 punkte šalys tiesiogiai susitarė, kad tarptautiniai krovinių pervežimai vykdomi vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, o vietiniai krovinių pervežimai vykdomi vadovaujantis šalies įstatymais, kurioje atliekamas toks pervežimas. Bendrųjų sąlygų 10.13 punkte nustatyta, kad sutarčiai, jos aiškinimui ir taikymui, šalių prievolėms ir visiems kitiems klausimams taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Ši nuostata niekaip neapriboja ir nesusiaurina vežėjo įsipareigojimų laikytis atitinkamų tarptautinių sutarčių bei kitų valstybių teisės aktų reikalavimų, taikomų kiekvieno atitinkamo pervežimo metu, kai pervežimas vykdomas atitinkamos valstybės teritorijoje ar per ją ir / ar kai tarptautinių sutarčių ir / ar kitos valstybės teisės aktų reikalavimai yra taikomi kitais pagrindais.

20. Vadinasi, priešingai nei įrodinėja atsakovė, šalys Bendrosiose sąlygose nebuvo sudariusios tokio atskiro susitarimo, kad CMR konvencija turėtų būti taikoma ir vietiniams krovinių pervežimams. Todėl, sistemiškai aiškinant Bendrųjų sąlygų nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti atsakovės nuomonei, kad Bendrųjų sąlygų 2.2 punkte esantis šalių santykiams taikytinų teisės aktų sąrašas reiškia ir tai, kad šalys buvo susitarusios CMR konvencijos nuostatas taikyti ir vietiniams krovinių pervežimams.

Dėl sugadinto krovinio atkūrimo kaštų atlyginimo

21. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovei vykdant krovinio (automobilių) pervežimą automobiliai buvo apgadinti dėl atsakovės kaltės ir ieškovė atlygino savo klientams 7 012,65 Eur sumą (dalis buvo įskaityta į ieškovei mokėtinas sumas, dalis buvo atlyginta atliekant mokėjimus bankiniais pervedimais). Tačiau atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė patirtų nuostolių dydį pateiktais rašytiniais įrodymais, o atsakovė jų nenuginčijo. Atsakovės įsitikinimu, pagal teismų praktiką panašiose bylose sugadintų automobilių atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas kaip krovinio nuvertėjimas CMR konvencijos prasme, todėl ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems atsakovės argumentams.

22. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

23. Krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.). Pažymėtina, kad, reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas, t. y. asmuo, reikalaujantis atlyginti nuostolius (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017).

24. CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatas. CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys; b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą ribos CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalies prasme yra prilygintos vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą riboms (materialinės išraiškos forma), kurios yra apibrėžtos CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje. Šios dalies nuostata, sistemiškai aiškinama su CMR konvencijos 25 straipsnio nuostatomis, taikytina ir nustatant kompensaciją už krovinio sugadinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodė atsakovė, pagal naujausią teismų praktiką CMR konvencijoje vartojama sąvoka „nuvertėjimas“ apima ne tik prarastą vertę, bet taip pat ir daikto būklės atkūrimo išlaidas (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-560-883/2020, Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-633-413/2021). Nuostatos, kad pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalį gali būti priteisiami daikto remonto (atkūrimo) kaštai, laikomasi ir teisės doktrinoje (pvz., Jungtinių Tautų Organizacijos parengtas 1975 m. CMR konvencijos komentaras, 25 straipsnis; http://www.unece.org/fileadmin/DAM/trans/doc/2006/sc1cmr/commentary.pdf). Teisėjų kolegijos manymu, toks aiškinimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus, nes suma, reikalinga daiktui suremontuoti (jo pradinei būklei (vertei) atkurti), iš esmės gali būti laikoma minimalia suma, kuria daiktas nuvertėja dėl jo sugadinimo.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentu, kad automobilio atkūrimo (remonto) išlaidos nepatenka į CMR konvencijoje vartojamą „nuvertėjimo“ sąvoką. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad daikto atkūrimui (remontui) ir žalos vertinimui patirtos išlaidos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 4 dalies 2 punktas) vertintini kaip ieškovės nuostoliai ir dėl tų vežimų, kuriems CMR konvencija nagrinėjamu atveju netaikoma.

Dėl vertinimo ataskaitos

27. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jos 504,20 Eur žalos sumą, įvardytą kaip „naujos transporto priemonės vertės sumažėjimas“, kurią tariamai pagrindžia DEKRA vertinimas. Atsakovė nurodo, kad DEKRA vertinimo įrodomoji galia ir galimybė pagal jį priteisti naujos transporto priemonės vertės sumažėjimą jau buvo analizuojamos kitoje byloje. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-788-794/2018 konstatavo, kad „Dekra Expertise“ ekspertizių išvados neatitinka turto vertinimo ataskaitų, nes jos nebuvo atliktos individualizuojant šiuos konkrečius įvykius, tačiau apsiribojant vienodu abiem atvejais 20 procentų nuvertėjimo konstatavimu, nedetalizuojant, kodėl ir kokiu metodu yra apskaičiuotas 20 procentų nuvertėjimas. Teismas nelaikė šių rašytinių įrodymų tinkamais įrodymais, siekiant įrodyti krovinio sugadinimą pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatytas taisykles. Atsakovės vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas DEKRA vertinimu, kuriame nedetalizuotas automobilio nuvertėjimo procentas ir nepaaiškinta, kokiu būdu apskaičiuotas nuvertėjimo dydis, nepateikiant jokių skaičiavimų, lyginamųjų pavyzdžių ar pan., patenkino ieškovės ieškinį šioje dalyje, net nemotyvavęs tokio savo sprendimo. Teisėjų kolegija atmeta tokį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą.

28. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad automobilis, kurio žalai įvertinti buvo sudaryta DEKRA vertinimo ataskaita, buvo gabenamas pagal vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A19-44-54 (B44237) (siuntėjas, pasikrovimo adresas: Kippenheim, Vokietija; gavėjas, išsikrovimo adresas: Radebeul + Weinbohla + Cottbus, Vokietija). Vadinasi, kaip jau konstatuota šioje nutartyje, šiai vienkartinei sutarčiai ir jos vykdymo metu atsiradusiems nuostoliams CMR konvencijos nuostatos netaikytinos.

29. Antra, priešingai nei atsakovės minėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje, šiuo atveju ieškovės pateiktoje vertinimo ataskaitoje automobilis ir dėl jo apgadinimo ieškovės patirti nuostoliai buvo individualizuoti, nurodant konkretų automobilį, jam padarytą žalą ir jo atkūrimo kaštus.

30. Galiausiai pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Taigi šalims tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą.

31. Ieškovė patirtiems nuostoliams pagal vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A19-44-54 (B44237) pagrįsti į bylą pateikė Vokietijos (šalies, kurios teritorijoje buvo gabenamas ir sugadintas automobilis) žalų vertinimo įmonės DEKRA vertinimo ataskaitą. Nors atsakovė nurodė, kad ataskaitoje nedetalizuotas automobilio nuvertėjimo procentas ir nepaaiškinta, kokiu būdu apskaičiuotas nuvertėjimo dydis, tačiau atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktais įrodymais, turėjo teisę teikti savo skaičiavimus. Vis dėlto atsakovė tokių duomenų ar kitų jos argumentus galinčių pagrįsti įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Tuo tarpu teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad gana smarkiai apgadintas naujas automobilis net ir po jo remonto gali nuvertėti. Todėl atsakovei leistinomis priemonėmis nepaneigus ieškovės į bylą pateiktų duomenų apie patirtų nuostolių dydį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis ieškovės pateikta vertinimo ataskaita.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

32. Atsakovė taip pat teigia, kad būtent ieškovė privalėjo įrodyti ne tik žalos patyrimo faktą, bet ir tokios patirtos žalos sudėtį bei dydį, todėl teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, nurodydamas, kad atsakovė nepagrindė aplinkybės, kad ji apskritai neturėtų atlyginti žalos ieškovei, ir ginčydama žalos dydį nepateikė teismui savo žalos apskaičiavimų. Teisėjų kolegija atmeta tokį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą.

33. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad šis principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nusprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

34. Ieškovė savo reikalavimams dėl patirtų nuostolių atlyginimo pagrįsti pateikė į bylą vienkartines krovinių pervežimų sutartis, žalų duomenis, sąskaitas faktūras, pretenzijas, pažymą dėl dalies nuostolių, mokėjimų nurodymų išrašus ir duomenis apie tarpusavio įskaitymus. Kaip minėta, atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktais įrodymais, turėjo teisę taip pat teikti rašytinius įrodymus ir (arba) savo apskaičiavimus, tačiau tokių rašytinių įrodymų ir duomenų neteikė. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė teisingas išvadas dėl įrodytų atsakovės patirtų nuostolių, jų dydžio bei priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusių nuostolių. Tenkinti atsakovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

38. Ieškovė UAB „Manvesta“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 532,40 Eur advokato pagalbos išlaidų. Ieškovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2021 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedimo išrašą). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės patirtos 532,40 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“ 532,40 Eur (penkis šimtus trisdešimt du eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Manvesta“.