Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „MMG Carriers International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „MMG Carriers International“ ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, UAB „Manvesta“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą prijungti papildomą įrodymą, kuris nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui - 2017 m. liepos 7 d. susitarimą su trečiuoju asmeniu UAB „Manvesta“ dėl nuostolių atlyginimo.Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teismas priima į bylą nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su ieškovės apeliaciniu skundu pateiktas susitarimas, kuris nors ir sudarytas 2017 m. liepos 7 d., t. y. po teismo sprendimo priėmimo, tačiau galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos nepatenka į CPK 314 straipsnyje nurodytus atvejus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė tokio pobūdžio susitarimą būtų siekusi sudaryti ir pateikti pirmosios instancijos teismui, o teismas būtų atsisakęs juos priimti. Taip pat, nors iš ieškovės pateiktas susitarimas yra vėlesnės datos nei pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo diena, tačiau nėra duomenų, kad ieškovė nebūtų galėjusi pateikti bylą dar nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar dėl kitų priežasčių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo, nes jie negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovės reikalavimų (CPK 180 straipsnis). Kaip minėta, byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo teisės draudikui ir dėl krovinio vertės sumažėjimo, o prašomame prijungti 2017 m. liepos 7 d. susitarime iš esmės susitariama dėl žalos atlyginimo tarp ieškovės ir trečiojo asmens, dėl ko ginčo byloje nėra. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo krovinio sugadinimo pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatytas taisykles

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „MMG Carriers International“ su atsakove ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančia per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą 2015-04-16 sudarė vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. 710-932-0262668, kurio pagrindu laikotarpiu nuo 2015-04-22 iki 2016-04-21 buvo apdrausta ieškovės, kaip krovinių vežėjo automobiliais, civilinė atsakomybė pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR). Draudimo sutarčiai galiojo Vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimo (CMR) taisyklės Nr. 019. Remiantis Liudijimo Priedo Nr. 3 1 punkto nuostata, draudimo apsauga pagal Liudijimą galiojo atliekant pervežimus ne tik pagal CMR konvenciją, bet ir šalies viduje, t. y. kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra vienos valstybės teritorijoje.Byloje duomenimis nustatyta, kad ieškovė pagal CMR važtaraščius vykdė trečiojo asmens UAB „Manvesta“ užsakymus dėl automobilių Peugeot / Citroen – pervežimo Prancūzijoje, iš Poissy miesto į Tarnos miestą, taip pat krovinio automobilių - pervežimą Prancūzijoje, iš Montoir de Bretagne miesto į Marly la Ville miestą. Šių pervežimo metu buvo apgadinti du automobiliai. Ieškovė, sutikdamas su trečiojo asmens pretenzijomis, 2016-03-04 atlygino UAB „Manvesta“ nuostolių 4.000,00 EUR t. y. tokia apimtimi, kokia buvo įpareigotas Liudijimo įtvirtintomis nuostatomis (franšizės dalimi). Ieškovė teigia, kad tinkamai pagrindė automobilių nuvertėjimo dydį ir pateikė atsakovui visus turimus, su tuo susijusius dokumentus, todėl atsakovas turi teisinę pareigą išmokėti draudimo išmoką.CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys, arba suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.). CMR konvencijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Jei teismui nėra pateikti įrodymai apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei. Nustatant krovinio vertės sumažėjimą vienu iš įrodymų gali būti eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185, 212, 218 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007). Pažymėtina, kad, reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas, t. y. asmuo, reikalaujantis atlyginti nuostolius (CPK 178 straipsnis).Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji neįrodė krovinio sugadinimo pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatytas taisykles. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės pateiktos ekspertų išvados, kurias atliko tarptautinė kompanija Dekra, nelaikytinos ekspertizės išvadomis CPK 216 straipsnio prasme. Šiems apeliantės argumentams nėra pagrindo pritarti.CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Taigi ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje specialiosios žinios apibūdinamos kaip išsilavinimo ir specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar bet kokios kitos žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti. Ekspertizė gali būti skiriama tiek šalių, tiek teismo iniciatyva (ex officio). Teismas, paskirdamas ekspertizę, suformuluoja klausimus, paveda ekspertizę atlikti parinktam subjektui (ekspertui ar ekspertizės įstaigai), pateikia tyrimui reikiamą medžiagą, o ekspertas atlieka tyrimą ir, pritaikydamas turimas žinias bei atsižvelgdamas į tyrimo metu gautus duomenis, suformuluoja išvadą dėl pateiktų klausimų (CPK 212 – 216 straipsniai). Atsižvelgiant į tai eksperto išvadą galima apibrėžti kaip įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, technikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstytą nuomonę, gautą atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Nagrinėjamu atveju, byloje esančios įmonės „Dekra Expertise“ ekspertizės išvados atliktos, nesilaikant CPK nuostatų reikalavimų, taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinimu, nelaikytinos ekspertizės išvadomis CPK 216 straipsnio prasme. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios išvados laikytinos kaip rašytiniai įrodymai byloje ir vertintinos greta kitų esančių byloje įrodymų. Vertinant ieškovės pateiktas „Dekra Expertise“ atliktų ekspertizių išvadas kaip rašytinius įrodymus, laikytina, kad jos neatitinka turto vertinimo ataskaitų, nes jos nebuvo atliktos individualizuojant šiuos konkrečius įvykius, tačiau apsiribojant vienodu abiem atvejais 20 procentų nuvertėjimo konstatavimu, nedetalizuojant, kodėl ir kokiu metodu yra apskaičiuotas 20 procentų nuvertėjimas. Todėl pagrįstai, šie ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nelaikytini tinkamais įrodymais, siekiant įrodyti krovinio sugadinimą pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatytas taisykles. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ginčo krovinio sugadinimo pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatytas taisykles (CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškovės reikalavimo teisės

Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (redakcija galiojusi žalos padarymo metu) 107 straipsnio nuostatomis, civilinės atsakomybės draudimo atveju, draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančiame Draudimo įstatymo 110 straipsnyje.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visi nuostoliai už krovinio sugadinimą ieškovės faktiškai nebuvo atlyginti žalą patyrusiam asmeniui, taigi žalos atlyginimo už ieškovą faktas byloje neįrodytas. Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovo atstovo argumentus dėl ieškovės reikalavimo teisės nebuvimo laikė pagrįstais ir padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog turi reikalavimo teisę į atsakovą Draudimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalies pagrindu.Apeliantė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Ieškovės teigimu, teismas neįvertino aplinkybių, kad ieškovė UAB „MMG Carriers International“ jau yra įvykdžiusi dalį savo įsipareigojimų trečiajam asmeniui UAB „Manvesta“ tokia apimtimi, kokia buvo įpareigotas draudimo sutarties nuostatomis (franšižės dalimi), o likusią dalį – 5.310,30 EUR ieškovė nepadengė dėl objektyvių priežasčių – sunkios finansinės padėties, tačiau įsipareigojo padengti nedelsiant, gavus atitinkamą draudimo išmoką iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškovės sunkia finansine padėtimi ir įsipareigojimu žalą atlyginti trečiajam asmeniui ateityje, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi remiantis aukščiau nurodytomis teisės normų nuostatomis, civilinės atsakomybės draudimo atveju, draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam. Taigi, ieškovė nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad atlygino žalą krovinio savininkui ir įgijo reikalavimo teisę. Kaip minėta, byloje nustatyta, tai nurodo ir pati ieškovė, jog ieškovė atlygino žalą tik draudimo sutartyje numatytos draudimo išskaitos ribose t. y. 4.000,00 EUR, o likusi 5.310,30 EUR suma, kurią reikalauja priteisti iš atsakovo, nėra atlyginta. Apeliantė be pagrindo teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie atsiskaitymą su trečiuoju asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės įsipareigojimas atlyginti žalą trečiajam asmeniui neįrodo žalos atlyginimo už ieškovę fakto. Taigi, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei neatlyginus žalos nekentėjusiam trečiajam asmeniui, ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą Draudimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių draudimo išmokos mokėjimą civilinės atsakomybės draudimo atveju, pagrindu. Todėl ieškovės ieškinys, vien šiuo pagrindu galėjo būti atmestas. Pažymėtina, jog vadovaujantis Draudimo įstatymo 111 straipsnio (iki 2016-01-01 galiojusio Draudimo įstatymo redakcijos 108 straipsnio) nuostatomis, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas atsakovas teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.