Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. E. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-1216-446/2024, iškeltoje pagal pareiškėjo M. E. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-3197-1028/2023 dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, suinteresuoti asmenys G. E., AB SEB bankas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti atsakovui M. E. (pareiškėjui) procesą civilinėje byloje Nr. e2-3197-1028/2023.

16. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Faktinės bylos aplinkybės

17. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. spalio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3197-1028/2023 ieškovės G. E. ieškinį tenkino iš dalies, panaikino (duomenys neskelbtini) Tytuvėnų Švč. M. Marijos bažnyčioje bažnyčios nustatyta tvarka tarp M. E. ir G. E. sudarytos santuokos įtraukimo į apskaitą Kelmės rajono archyvo ir civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo kaltės. Taip pat teismas minėtu sprendimu, be kita ko, išsprendė klausimus, susijusius su santuokoje įgyto turto padalijimu - ieškovei G. E. priteisė žemės sklypą, gyvenamąjį namą, pastatą - sodo namelį, esančius (duomenys neskelbtini), automobilį Citroen C4 Picasso ir kilnojamuosius daiktus; nekeičiant 2017-03-13 kredito sutarties, šalių sudarytos su AB SEB banku, sąlygų, nustatant, kad įsipareigojimus kreditoriui vykdys G. E. be regreso teisės išieškoti sumokėtas įmokas iš atsakovo M. E., nustatant, kad jei atsakovui tektų įvykdyti prievolę ar jos dalį kreditoriui už ieškovę, atsakovas turės teisę regreso tvarka reikalauti tokio įvykdymo apimties iš ieškovės; atsakovui priteisė kilnojamuosius daiktus, už ieškovei tenkančią didesnę santuokinio turto dalį priteisė atsakovui iš ieškovės 51724,26 Eur kompensaciją.

18. Sprendimas įsiteisėjo 2023-11-13.

19. 2023-12-18 atsakovas M. E. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu. Atsakovo teigimu, priimdamas 2023 m. lapkričio 11d. sprendimą teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kuri turėjo įtakos priimant neteisėtą teismo sprendimą, t.y. teismas netinkamai pritaikė CK 3.117 str. 1 d., 3.119 str. ir 3.123 str. nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių bendro turto padalijimą.

20. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-3197-1028/2023 pagal ieškovės G. E. ieškinį atsakovui M. E. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Teismas išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą padarė išvadą, kad jokių esminių klaidų, kurios turėtų būti ištaisytos atnaujinus procesą byloje, nenustatyta, o pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo

22. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 365 straipsnio 1 dalimi, bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas CPK XVIII skyriuje (365–374 straipsniai) nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismų praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Šį institutą galima taikyti tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Dėl šios priežasties asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).

24. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojami visų bylos aplinkybių kontekste ir remiantis tokia analize daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2008).

25. Tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018 19 punktą; 2021 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-378/2021 28 punktą).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovas M. E. nurodo, kad santuokos nutraukimo byloje teismas netinkamai padalino bendrą sutuoktinių turtą, kadangi visas turtas pažeidžiant atsakovo interesus buvo priteistas ieškovei. Konkretizuodamas šį teiginį, atsakovas pažymėjo, kad nutraukiant šalių santuoką į dalintino turto balansą nebuvo įtraukta ieškovės vardu registruota žemės sklypo dalis, taip pat ieškovei buvo priteistas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis, pateiktų įrodymų visumą, išanalizavęs atskirojo skundo argumentus bei pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo teiginiais.

27. Pažymėtina, kad iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą, išsamiai ir argumentuotai išdėstė priimto sprendimo motyvus. Šiai bylai aktualios aplinkybės: 1) Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 11 d. sprendime (50, 51 pastraipos) buvo nurodyti išsamūs motyvai, kodėl santuokoje įgytas gyvenamasis namas natūra priteisiamas ieškovei, atsakovui jo dalį kompensuojant pinigais, pateiktas išsamus atsakovui priteistinos kompensacijos paskaičiavimas (58, 59, 60, 61 pastraipos; 2) Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad atsakovo įvardintas ginčo žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantys pastatai priteisiami G. E.. Sprendime (46, 47, 48, 52, 61 pastraipos) aptartos šios žemės sklypo suformavimo aplinkybės, nurodyti motyvai dėl sutuoktinių nuosavybės teisių į šį žemės sklypą, sutuoktinių dalių, bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, kompensacijos dydžio priteisimo; 3) dėl sodo namelio, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė M. E., teismas pasisakė (sprendimo 54 pastraipa), išsprendė kompensavimo už šį turtą klausimą (sprendimo 61 pastraipa); 4) Sprendime nurodyta, kokiais duomenimis ir įrodymais teismas rėmėsi nustatydamas šalims priklausančio turto vertę (sprendimo 57, 58 pastraipos). Pirmosios instancijos teismas jokių esminių klaidų, kurios turėtų būti ištaisytos atnaujinus procesą byloje, nenustatė, bei nurodė, kad atsakovas neįrodė prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konkrečiu atveju apeliantas, nors ir prašė taikyti CPK 366 str. 1 d. 9 p. nuostatas ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 11 d. priimtame sprendime nustatyti aiškią teisės taikymo klaidą, tačiau tokio prašymo tinkamai nepagrindė. Iš nurodytų atskirojo skundo argumentų matyti, kad apeliantas nebekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo netinkamo informavimo apie priimtą sprendimą santuokos nutraukimo byloje, šių išvadų neskundžia, tačiau ir toliau kelią klausimą dėl netinkamo turto padalinimo santuokos nutraukimo byloje.

29. Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 11 d. sprendimu buvo nustatyta, jog sutuoktiniai santuokos metu įgijo (pastatė) gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), ant ieškovės ir atsakovo asmenine nuosavybe įgytų dviejų žemės sklypų, kurie 2015-04-22 sutartimi buvo sujungti į vieną žemės sklypą. Ieškovei sklypo dalis buvo padovanota, atsakovas ją įgijo 2013-09-23 pirkimo-pardavimo sutartimi. Žemės sklypas registruotas kaip dalinė sutuoktinių nuosavybė, ieškovei priklausė 890/1370 dalis, atsakovui – 480/1370 dalis, t. y. ieškovei priklausė 65 proc. žemės sklypo, atsakovui – 35 proc. Sklypai buvo sujungti santuokos metu, sujungimo tikslas buvo pastatyti sklype šeimos gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pagal šalių sutartį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė sujungus jų asmeninius sklypus neatsirado, kadangi sujungtas sklypas liko registruotas proporcingomis asmenine nuosavybe priklausančiomis sklypo dalimis kiekvieno iš sutuoktinių vardu.

30. Pažymėtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tada, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad minėtas sklypas, kuris ieškovei dovanojimo sutarties pagrindu priklausė asmeninės nuosavybės teise, turėjo būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybę. Šį argumentą grindžia tuo, kad ieškovė nepaneigė CK 3.88 str. 2 d. įtvirtintos prezumpcijos, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė bei tuo, kad aplinkybė, jog šis žemės sklypas buvo sujungtas su atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu sklypu ir ant sujungto sklypo buvo pastatytas namas, savaime įrodo, kad ginčo sklypas buvo perduotas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

31. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo teiginius atmeta kaip nepagrįstus, bei sprendžia, kad konkrečiu atveju apeliantas kartu su prašymu atnaujinti procesą byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių viešame registre įregistruotų duomenų, apie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, pagrįstumą, taip pat nepateikė įrodymų, suteikiančių pagrindą vertinti, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė CK 3.90 str. nuostatas, reglamentuojančias kokiomis aplinkybėmis turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

32. Pažymėtina, kad CK 4.72-4.74 straipsnių normos reglamentuoja bendrosios nuosavybės teisės sampratą ir subjektus. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nenustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

33. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausė 890/1370 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindas –2014-01-29 dovanojimo sutartis Nr. NM-425 ir 2015-04-22 Turto sujungimo sutartis Nr. NM-2890, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausė 480/1370 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindas –2013-09-23 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8917 ir 2015-04-22 Turto sujungimo sutartis Nr. NM-2890. Pabrėžtina, kad esant duomenimis, jog vienam iš sutuoktinių turtas priklauso asmeninės nuosavybės teise, būtent kita šalis, šiuo atveju atsakovas, teigdamas priešingai, turėjo pareigą šiuos duomenis nuginčyti ir įrodyti priešingai. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių duomenų nepateikė, taip pat neįrodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas iš esmės buvo pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis. Deklaratyvūs apelianto teiginiai, kad ši aplinkybė, turėtų būti savaime suprantama, nelaikytini tinkamais įrodymais. Be to atkreiptinas dėmesys, kad, kaip pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, atsakovo pozicija, kuomet žemės sklypą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė G. J., ir kuris buvo sujungtas su pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, suformuojant vieną žemės sklypą, jis reikalavo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (pareiškėjo prašymo 30 p.), tačiau jam priklausiusį žemės sklypą prašė laikyti jo asmenine nuosavybe ir nedalinti tarp sutuoktinių (pareiškėjo prašymo 39 p.), laikytina neobjektyvia, prieštaringa, bei apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinkančia sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, kad sujungtas sklypas tapo jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

34. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentus, kad į dalintino turto balansą nepagrįstai nebuvo įtrauka ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis, ir todėl laikytina, kad teismas padarė aiškią teisės normų, nustatytų CK 3.117 str. 1 d., 3.119 str., 3.123 str., taikymo klaidą, atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

35. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus, kad teismas pripažindamas žemės sklypą, esantį po šeimos būstu, šalių daline nuosavybe ir savo iniciatyva atidalindamas šį sutuoktinių turtą, peržengė byloje pareikšto ieškinio reikalavimus, kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad CK 3.127 str. 3 dalis numato, kad teismas parinkdamas turto padalijimo būdą ir padalindamas turtą natūra, atsižvelgia į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

36. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, reglamentuojančios situaciją, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, turinys pagal kasacinio teismo praktiką aiškintinas kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

37. Daikto padalijimas natūra kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Tik tuo atveju, jei atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra negalimas dėl teisinių ar faktinių objektyvių kliūčių, spręstinas kompensacijos pinigais klausimas. Kompensaciją pagal LR CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui.

38. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtino, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausė 890/1370 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausė 480/1370 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šalys šių aplinkybių nepaneigė. Ant šių dviejų sklypų, kurie 2015-04-22 sutartimi buvo sujungti į vieną žemės sklypą, sutuoktiniai santuokos metu pastatė gyvenamąjį namą. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis apie šalių konfliktiškus santykius, santuokos nutraukimo priežastis, apie tai, kad gyvenamasis namas pastatytas ant abiejų sujungtų sklypų dalių, name nėra atskirų įėjimų, atskirų bendrojo pobūdžio erdvių, atskirų virtuvių ir san. mazgų, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypą po namu atidalinti natūra nėra galimybės, todėl ginčo žemės sklypą priteisė ieškovei, įpareigojant ją sumokėti atitinkamą kompensaciją atsakovui. Teismas sprendimą dėl turto natūra priteisimo ieškovei taip pat motyvavo tuo, kad parenkant tokį atidalinimo būdą buvo atsižvelgta į vaikų interesus, bei į tai, kad santuoka nutraukiama dėl atsakovo kaltės ir jo negatyvaus elgesio ieškovės ir vaikų atžvilgiu. Taip pat į tai, kad ieškovė yra dirbanti, gauna stabilias pajamas, todėl gali mokėti kompensaciją atsakovui. Byloje nustatyti konfliktiški šalių santykiai leido daryti išvadą, jog viename būste ieškovė ir atsakovas po santuokos nutraukimo gyventi negalės.

39. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas vertina, kad santuokos nutraukimo byloje, teismas, esant byloje pareikštam ieškovės reikalavimui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą priteisti jai natūra, spręsdamas sutuoktinių turto atidalinimo klausimą, neperžengė ieškinio reikalavimų ribų, tinkamai taikė CK 4.80 str., CK 3.127 str. 3 d. nuostatas, ir tuo pagrindu nepadarė aiškios teisės taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui.

40. Papildomai pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 11 d. priimtas sprendimas įsiteisėjo 2023-11-13. Atsakovas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą, nurodė, kad apie priimtą sprendimą sužinojo 2023-11-13, kada jį gavo paštu. Bylos duomenys patvirtina, kad 2023-12-01 atsakovo atstovas advokatas Aivaras Gilys pateikė teismui prašymą dėl prieigos prie elektroninės bylos suteikimo. Prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą byloje pateiktas nebuvo. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas sužinojęs apie priimtą teismo sprendimą, jo apeliacine tvarka neskundė, prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti neteikė (CPK 307 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad atsakovo galimybės pasinaudoti teise į apeliaciją konkrečiu atveju nebuvo išnaudotos, o atsakovas proceso atnaujinimo institutą prašė taikyti nepagrįstai, neatsižvelgdamas į tai, kad ši procesinė įsiteisėjusių teismo sprendimo peržiūrėjimo priemonė turėtų būti taikoma tik išimtinais atvejais.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių duomenų, pagrindė savo daromas išvadas, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip to pageidauja atsakovas, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 9 p. nustatytu pagrindu, priėmė nepagrįstą ir/ar neteisėtą sprendimą.

42. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti apelianto atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.