Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 22S166923 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir norėjo jį pakeisti (pratęsti galiojimą) teisėtos veiklos uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu, kaip jos vienintelis akcininkas ir vadovas. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Bendrovė nevykdo veiklos ir todėl neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovę įsteigė 2012 m. vasario 17 d., 2016 m. gruodžio 20 d. Bendrovei buvo suteiktas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojo kodas. Bendrovė 2017–2019 m. plėtojo traktorių gamybą Lietuvoje, tačiau, prasidėjus pandemijai ir karantino režimo apribojimams, traktorių gamyba buvo nutraukta ir pradėta ieškoti naujų verslo galimybių. Buvo užsiimta medicininių kaukių didmenine prekyba, vystomas prekybinis tarpininkavimas, pradėtas cigarų klubo ir restorano su poilsio zona (duomenys neskelbtini) projektavimo ir statybos projektas. Per visą savo veiklos laikotarpį Bendrovė gavo virš 50 000 000 Eur pajamų.

3. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovės kapitalas 2020–2021 m. sumažėjo dėl objektyvių priežasčių, o jo didinimas buvo suplanuotas iš anksto ir atsakovas tai žinojo. Pareiškėjo prašymas pakeisti laikiną leidimą gyventi atsakovui buvo pateiktas 2022 m. liepos 27 d. (toliau – ir Prašymas). Tad priimdamas sprendimą dėl šio prašymo, atsakovas iš viso neturėjo vertinti, ar Bendrovė 2020–2021 m. atitiko keliamą reikalavimą dėl nuosavo kapitalo dydžio. Pareiškėjas vertino, jog ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga ir negali būti Sprendimo pagrindu, kaip ir atsakovo prielaidos dėl darbuotojų. Dėl Bendrovės veiklos vykdymo realumo ginčo laikotarpiu pareiškėjas nurodė, kad tarp Bendrovės ir A. S. 2012 m. kovo 26 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis, tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugpjūčio 12 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 12/08-2021, tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) įmonės TOV „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. gruodžio 14 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, tarp Bendrovės ir (duomenys neskelbtini) įmonės TOO „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. birželio 1 d. ir 2021 m. gruodžio 15 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys bei tarp Bendrovės ir Lietuvos įmonės UAB „Remtransa“ 2022 m. birželio 28 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 01/20220628REM yra realios ir papildomai įrodo Bendrovės veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje. Be to, Bendrovės veiklos vykdymo realumą patvirtina ir kiti įrodymai, pvz., Bendrovės ir pagal individualios veiklos pažymą dirbančios N. M. 2021 m. gruodžio 1 d. sudaryta buhalterinės apskaitos sutartis.

4. Dėl Bendrovės verslo plano atitikimo realiai vykdomai veiklai pareiškėjas akcentavo, kad Bendrovė vykdo savo veiklą griežtai pagal atsakovui pateiktą verslo planą. Bendrovės verslo plane yra įtvirtintos dvi alternatyvios veiklos: prekybinis tarpininkavimas ir medicininių kaukių pardavimas. Pirmoji veikla yra nuolat vykdoma. Pasisakydamas dėl Bendrovės pajamų, pareiškėjas nurodė, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato pareigos įmonei gauti būtent reguliarias pajamas. Be to, sutarties vykdymas negali būti siejamas vien tik su atsiskaitymais, kurie gali vėluoti ir pan. Taigi OOO „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymai su Bendrove nėra ir negali būti pagrindas išvadai, kad sutartis su šia įmone buvo vykdoma vos du mėnesius.

5. Dėl Bendrovės bendradarbiavimo su Lietuvos įmone UAB „Esperanza Resort“ pareiškėjas nurodė, kad nors susitarimas su minėta įmone buvo sudarytas tik 2022 m. rugsėjo 1 d., t. y. po Prašymo pateikimo, tačiau su šia įmone derybiniai susitikimai vyko 2022 m. gegužės–liepos mėnesiais ir jie yra realūs. Tai papildomai patvirtina, kad Bendrovė per paskutinius 6 mėn. iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Tarp Bendrovės ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lifosa“ 2022 m. gegužės–liepos mėnesiais vyko derybos dėl techninės sieros tiekimo, tad ši aplinkybė irgi patvirtina, jog Bendrovė aktualiu laikotarpiu vykdė veiklą pagal verslo planą Lietuvoje. Bendrovė 2022 m. birželio 30 d. su N. S. sudarė žodinį sandorį, pagal kurį minėtas asmuo iš Bendrovės įsigijo prekę – starterį DEUZ. Tad šis sandoris taip pat yra realus ir papildomai įrodo veiklos vykdymą Lietuvoje. Pareiškėjas sutiko tik su tuo, kad Bendrovė ne visą laiką turėjo pakankamą darbuotojų skaičių, tačiau pabrėžė, kad aktualiu laikotarpiu visi Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti realiai ir vykdė savo darbo funkcijas. Pareiškėjas nesutiko, kad jo buvimas Lietuvoje nėra būtinas Bendrovės veiklai vykdyti.

6. Pareiškėjas vertino, jog Sprendimas yra teisiškai nepagrįstas. Net ir sutikus su atsakovu, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto keliamų kiekybinių reikalavimų, atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo įvertinti, ar šis neatitikimas yra formalus ar realus. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis yra patikimas, verslus ir ekonominę naudą Lietuvai teikiantis užsienietis, atsakovas, priėmęs Sprendimą, apsiribojo vien formaliu vertinimu dėl Bendrovės neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui, o Sprendimu pritaikyta administracinio poveikio priemonė yra visiškai neproporcinga, neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės migracijos politikos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 79, kuriuo patvirtino Lietuvos migracijos politikos gaires (toliau – ir Gairės). Atsakovo veiksmai neatitinka Gairių 11.3, 11.5 ir 12.2.3 punktų reikalavimų, o jo elgesys dėl pareiškėjo yra žalingas Lietuvos Respublikos ekonomikai kaip atstumiantis tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti.

7. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas buvo priimtas atsakovui nesilaikant nustatytos viešojo administravimo tvarkos, gero viešojo administravimo principo, pareiškėjui nei žodžiu, nei raštu nebuvo užduoti klausimai, susiję su informacija, kuri Sprendime pripažinta neišsamia. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui. Tačiau tai nebuvo padaryta, tad atsakovo veiksmai neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto objektyvumo principo.

10. Dėl Bendrovės veiklos vykdymo atsakovas nurodė, kad Sprendime nebuvo konstatuota, jog Bendrovė nevykdo veiklos. Buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo kartu su Prašymu ir papildomai pateikti duomenys nepatvirtino ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės veiklos vykdymo pagal verslo planą Lietuvos Respublikoje; Bendrovės veikla buvo vykdoma ne Lietuvoje. Bendrovės nuosavo kapitalo vertė 2020–2021 m. buvo neigiama, o tai reiškia, kad Bendrovė dvejus metus iš eilės neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, o pareiškėjas – nustatytos sąlygos leidimui laikinai gyventi gauti (Bendrovės nuosavo kapitalo vertė sudarė mažiau kaip 28 000 Eur). Apie tai užsienietis Migracijos departamento neinformavo, todėl elgėsi nesąžiningai ir toliau naudojosi leidimo laikinai gyventi suteikiamomis teisėmis. Šios faktinės aplinkybės sudarė pagrindą įtarti, kad 2022 m. liepos 15 d., t. y. likus mažiau nei 2 mėnesiams iki pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, Bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas tik tam, kad būtų galima dirbtinai suformuoti Bendrovės nuosavą kapitalą ir, kad pareiškėjas formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas bei galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Bendrovėje nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2022 m. birželio 5 d., t. y. daugiau nei 19 mėn. iš eilės, nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių (toliau – ir VMBDU) dydžius, o nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. vasario 28 d., t. y. 5 mėn. iš eilės, apskritai nebuvo įdarbinto nė vieno darbuotojo, išskyrus užsienietį. Tai reiškia, kad Bendrovė nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2022 m. birželio 5 d. neatitiko dar vieno Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo. Apie šio reikalavimo neatitikimą užsienietis taip pat neinformavo Migracijos departamento.

13. Dėl Bendrovės verslo plano atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė Bendrovės verslo planą, kuriame deklaruojamos 2 veiklos rūšys: „prekybinis tarpininkavimas“ ir „medicininių kaukių pardavimas“. Pareiškėjas pateikė 2020 m. rugsėjo 8 d. su (duomenys neskelbtini) įmone sudarytą tiekimo sutartį Nr. 08-09/20, pagal kurią Bendrovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2020 m. rugsėjo 18 d. pristatyti 120 000 vienetų higieninių trisluoksnių kaukių. Tačiau Migracijos departamentui nebuvo pateikti įrodymai apie šios sutarties vykdymą 2022 m. Tad Migracijos departamentas padarė išvadą, kad su (duomenys neskelbtini) įmone sudaryta sutartis nepatvirtina Bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Dėl antros verslo plane nurodytos veiklos Migracijos departamentas pabrėžė, kad verslo plane deklaruojama, jog Bendrovė nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. dirba su (duomenys neskelbtini) įmone „dėl techninės sieros tiekėjų paieškos (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Į tai įeina tiekėjų rinkos tyrimas ir derybų vedimas, kol rangovas randa tinkamų sieros tiekėjų“. Tačiau Migracijos departamento vertinimu, tokio pobūdžio veiklai vykdyti pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, juo labiau, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta dokumentų, įrodančių, kad paslaugos buvo teikiamos Lietuvos Respublikoje.

14. Atsakovas vertino, jog kitos aplinkybės taip pat nepatvirtina, kad Bendrovė vykdė veiklą Lietuvoje. Pavyzdžiui, iš finansinių ir kitų dokumentų nustatyta, kad Bendrovė negavo visiškai jokių pajamų nuo 2022 m. sausio 25 d. iki 2022 m. vasario 20 d. ir nuo 2022 m. balandžio 26 d. iki 2022 m. liepos 25 d., t. y. 4 mėnesius iš 6. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, galima teigti, jog Bendrovė nevykdė nurodytais laikotarpiais jokios veiklos. Taip pat atsakovas teigė, kad Bendrovės bendradarbiavimas (nepriklausomai nuo to, realus ar fiktyvus) su Lietuvos įmone UAB „Esperanza Resort“ nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo. Su minėta įmone 2022 m. rugsėjo 1 d. sudarytame susitarime numatyta veikla nėra nustatyta Bendrovės verslo plane, ją tik ketinama plėtoti ateityje ir pan. 2022 m. rugsėjo 22 d. Migracijos departamentui pateikti du 2022 m. rugsėjo 1 d. Bendrovės laiškai su komerciniu pasiūlymu, adresuoti AB „LIFOSA“, taip pat nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių pastarosios įmonės susidomėjimą Bendrovės pasiūlymu patvirtinančių įrodymų. Atsakovas akcentavo, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą tenka būtent pareiškėjui, tačiau jis to nepadarė.

15. Dėl Bendrovės darbuotojų atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentui buvo teikiami prieštaringi ir tikrovės neatitinkantys duomenys apie Bendrovėje įdarbintus asmenis. Atsakovas vertino, jog Bendrovės darbuotojai yra įdarbinti tik formaliai ir iš tikrųjų nedirba Bendrovėje 8 val. per dieną kiekvieną darbo dieną. Bendrovėje ginčo laikotarpiu realiai dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo reikalavimus. Tuo pačiu tai reiškia, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. Bendrovėje nebuvo ir nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 VMBDU dydžius. Vien įdarbinimo faktas nepatvirtina, jog Bendrovėje įdarbinti asmenys iš tikrųjų vykdo realias darbines funkcijas, juo labiau, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių S. B.-R. ar D. P. atliktus darbus Bendrovėje patvirtinančių dokumentų.

16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklai vykdyti ir plėtoti. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas, nors ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau Lietuvoje nebuvo daugiau kaip 15 mėn. iš eilės. Pareiškėjas gali kontroliuoti Bendrovės veiklą ir dalyvauti Bendrovės valdyme nuotolinio ryšio priemonėmis, kaip tai ir buvo daroma pastaruosius dvejus metus. Atsakovas vertino, kad pagrindinis pareiškėjo atvykimo tikslas – ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, įgyjant teisę nevaržomai lankytis Šengeno valstybėse. Verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kadangi užsieniečiui tenka pareiga įrodyti, jog dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. kad jam leidimas laikinai gyventi reikalingas tam, jog jis galėtų nuolat ir efektyviai kontroliuoti Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje ir dalyvauti Bendrovės valdyme.

36. Pareiškėjas A. H. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Bendrovės darbuotojai yra įdarbinti tik formaliai, nurodo, kad analogiškas išvadas Migracijos departamentas grindė išimtinai tik prielaidomis ir interpretacijomis. Migracijos departamentas nepateikė jokių objektyvių argumentų ar, juo labiau, įrodymų šioms išvadoms pagrįsti, o aplinkybę, kad pareiškėjo Bendrovės darbuotojai dirbo ir tebedirba Bendrovėje realiai patvirtina byloje esantys ir apeliaciniame skunde detalizuojami įrodymai. Pareiškėjas, siekdamas paneigti nepagrįstas Migracijos departamento išvadas, savo skundo pabaigoje teismo prašė leisti apklausti kaip liudytojas visas Bendrovės darbuotojas ir dar kelis asmenis. Tačiau 2023 m. sausio 31 d. nutartimi teismas atmetė pareiškėjo prašymą, nurodęs, kad pareiškėjas nebent galėtų pasikviesti vieną ar tik kelis liudytojus, pateikdamas naują prašymą. Pareiškėjas tokiu pasiūlymu pasinaudojo ir paprašė teismo apklausti bent dvi liudytojas: A. S. ir N. M.. Tačiau buvo apribota pareiškėjo teisė apsiklausti daugiau liudytojų. Byloje esant aiškiems rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina, kad Bendrovės darbuotojos dirba realiai, o taip pat esant paties teismo apribotai pareiškėjo galimybei apsiklausti liudytojus, pareiškėjas nesitikėjo, kad teismas galėtų pritarti Migracijos departamento išvadoms, kad Bendrovės darbuotojos yra įdarbintos tik formaliai. Pareiškėjas vertina, jog tokie teiginiai neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, o kartu ir ABTĮ normoms, reglamentuojančioms įrodymų vertinimą administracinėse bylose.

39. Pareiškėjas sutinka, kad tam tikrą laikotarpį Bendrovė šiek tiek neatitiko reikalavimo dėl įdarbintų darbuotojų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokesčio dydžio dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, kurių buvimą pareiškėjas pagrindė rašytiniais įrodymais. Nepaisant šio nedidelio neatitikimo, Bendrovė visą ginčui aktualų laikotarpį faktiškai (realiai) vykdė veiklą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016; 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017) ir nurodo, jog teismai laikosi turinio viršenybės prieš formą principo. Tai reiškia, kad jeigu užsieniečiai neįgyja teisės į leidimą gyventi, jeigu jie tik formaliai atitinka reikalavimus, lygiai taip pat ir atsakovas neturi teisės panaikinti ar atsisakyti pakeisti leidimą gyventi, jeigu jis nustato tik formalųjį neatitikimą keliamiems kiekybiniams kriterijams. Tam, kad būtų galima nustatyti skirtumą tarp formalaus ir realaus neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui, būtina suprasti tikrąją šios teisės normos prasmę. Tą leidžia padaryti teleologinis teisės aiškinimo metodas, pagal kurį išvadą apie realųjį neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui galima daryti tik tada, jeigu pareiškėjas nebūtų patikimas ir verslus bei neteiktų Lietuvai ekonominės naudos. Pareiškėjas pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, jog jis yra patikimas, verslus ir ekonominę naudą Lietuvai teikiantis užsienietis, tai patvirtinančius Bendrovės veiklos rodiklius, ir nurodo, jog tai neleidžia daryti išvados apie realųjį pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Todėl atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui yra netinkamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimas ir taikymas, kadangi tokiu aiškinimu ir taikymu ignoruojami tikrieji įstatymų leidėjo ketinimai.

40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje yra rašytiniai įrodymai (ir pažymos iš gydymo įstaigos), patvirtinantys, kad formalus neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams tam tikrą laikotarpį buvo atsiradęs dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių: pareiškėjas net du kartus iš eilės per gana trumpą laiką itin sunkiai sirgo (duomenys neskelbtini) (2021 m. rugpjūčio mėn., o vėliau 2022 m. sausį), dėl ko buvo hospitalizuotas ir gydomas ligoninėje (duomenys neskelbtini) (kur gyvena pareiškėjo šeimos nariai), o po ligoninės pareiškėjui dar buvo taikomas reabilitacinis laikotarpis. Kadangi dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo atsiradusios itin sunkios komplikacijos, jis kurį laiką apskritai bijojo išeiti iš namų ir, juo labiau, bijojo keliauti. Dėl šių priežasčių pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės rasti naujų darbuotojų darbui Bendrovėje, kurie galėtų pakeisti išėjusius iš darbo ankstesnius darbuotojus. Pareiškėjo įsitikinimu, šios priežastys yra pakankamai objektyvios, pagrįstos išrašais iš gydymo įstaigų, o taip pat pakankamai svarbios. Todėl net jeigu nebūtų taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, Migracijos departamentas ir teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir, atitinkamai, neatsisakyti pakeisti (pratęsti) pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Juo labiau, kad net ir esant minėtam formaliam neatitikimui, Bendrovė ir toliau faktiškai vykdė veiklą ir net tik gavo pajamų, bet ir uždirbo grynojo pelno (~16 tūkst. Eur per ginčui aktualų 2022 m. I pusmetį).

41. Pareiškėjas nurodo, kad skundo pateikimo dieną tiek pareiškėjas, tiek Bendrovė atitinka absoliučiai visus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus formalius reikalavimus, reikalingus leidimui laikinai gyventi Lietuvoje pratęsti (pakeisti) šiuo pagrindu. Jeigu teismas patenkintų apeliacinį skundą, panaikintų teismo sprendimą ir Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigotų Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, Migracijos departamentas, labai tikėtina, turėtų patenkinti pareiškėjo Prašymą.

42. Pareiškėjas vadovaujasi proporcingumo (VAĮ 3 str. 10 p.), gero viešojo administravimo principais ir teigia, kad Migracijos departamento Sprendimu pritaikyta administracinio poveikio priemonė yra visiškai neproporcinga, nes žlugdoma Bendrovė, jos vieninteliam akcininkui ir vadovui išvykus iš šalies, Bendrovė nebegalės tęsti veiklos, uždarius Bendrovę, jos darbuotojai neteks darbo vietų, valstybė neteks papildomo mokesčių šaltinio, jos kontrahentai, tarp kurių ir Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės, neteks patikimo partnerio ir jų galimybes savo ruožtu vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus bus apsunkintos, o gero viešojo administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą bei visas abejones vertinti pareiškėjo naudai. Pareiškėjas vadovaujasi VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 9 punktu, biurokratizmo sąvoka ir teigia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto formalus aiškinimas ir taikymas, įstatymų leidėjo valios bei ketinimų nepaisymas ir nenoras gilintis į pareiškėjo pateiktus dokumentus vertintini kaip biurokratizmas. Pareiškėjas vadovaujasi VAĮ 31 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1, 2 punktais ir pakartoja skundo argumentus, susijusius su nekonsultavimu, pagalbos nesiūlymu situacijai išspręsti. Net ir pareiškėjui pasiūlius aprodyti Bendrovės ofiso patalpas, atsakovas šio pasiūlymo nepriėmė (į jį niekaip nesureagavo), su pareiškėju dėl ofiso apžiūros nemėgino susisiekti, o tiesiog savo sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė iš tiesų nevykdo veiklos ofise, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutartį dėl šių patalpų nuomos yra sudariusi tik siekiant formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas vertina, jog atsakovo veiklos metodai aiškiai rodo, kad vietoje pagalbos buvo ieškoma galimybių ir būdų nepalankiam sprendimui priimti.

43. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovė faktiškai vykdė ir tebevykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, o teismas priešingą išvadą padarė netinkamai ir neobjektyviai (tendencingai) įvertinęs byloje esančius, apeliaciniame skunde pakartotinai detalizuotus, įrodymus. Nei Įstatymas, nei jokie kiti teisės aktai nenustato minimalaus sutarčių su Lietuvos bendrovėmis skaičiaus, nenurodo, kiek minimaliai pajamų Bendrovė turi būti gavusi iš Lietuvos subjektų ar kiek prekių, paslaugų ar darbų Bendrovė turi būti įsigijusi iš Lietuvos tiekėjų. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje pateikta daugiau nei pakankamai sutarčių, susirašinėjimų ir kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė vykdo veiklą būtent Lietuvoje. Pareiškėjas nelogiškais laiko teismo argumentus dėl sutarties, 2022 m. birželio 26 d. sudarytos su UAB „Remtransa“, vertinimo (sudaryta likus tik mėnesiui iki Prašymo pateikimo) ir pabrėžia, kad jokie teisės aktai nenumato reikalavimo, kad su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo reikia pateikti tik sutartis, kurios galiojo visą 6 (šešių) mėnesių laikotarpį iki prašymo pateikimo dienos. Juo labiau, kad pareiškėjas pateikė kitas sutartis su kitais Lietuvos subjektais, pvz., su UAB „Esperanza Resort”, kuri buvo sudaryta po šalių 2022 m. gegužės–liepos mėnesį vykdytų derybų; taip pat pateikė derybų su AB „Lifosa“ dokumentus; sutartis su užsienio partneriais, kurios vykdomos (tęsiamos) jau keletą metų; o taip pat pateikė 2022 m. I pusmečio Bendrovės gaunamų ir išrašomų sąskaitų registrus bei finansinių operacijų žurnalą, iš kurio matyti, kad per minėtą laikotarpį Bendrovė sudarė daugybę sandorių (ne tik įtvirtintų rašytinės sutarties forma) su daugybe Lietuvos verslo subjektų, kurias objektyviai patvirtina atliktos finansinės operacijos ir kiti dokumentai.

44. Pareiškėjas nurodo, jog teisės aktai nenustato reikalavimo, kad Bendrovė būtinai turi gauti pajamas iš veiklos kiekvieną mėnesį iš ginčui aktualių 6 mėnesių. Tiek Migracijos departamentui, tiek teismui buvo paaiškinta, kad Bendrovė jau kelis metus vykdo veiklą, susijusią su komerciniu tarpininkavimu, tad paprastai Bendrovė gauna pajamas po to, kai įgyvendina atitinkamą (paprastai didelį) sandorį. Bendrovė nevykdo mažmeninės prekybos ir neteikia paslaugų, kurias vartotojai ar kiti subjektai pirktų kasdien. Tad visiškai nesuprantama, kaip Bendrovei gali būti keliamas reikalavimas gauti pajamas kiekvieną mėnesį ar kasdien. Bendrovė per ginčui aktualų laikotarpį turėjo gauti daugiau pajamų, tačiau jų negavo dėl Medicinos banko atsisakymo įskaityti Bendrovės iš užsienio ((duomenys neskelbtini)) gaunamus mokėjimus. Akivaizdu, kad tiek atsakovas, tiek teismas į šias aplinkybes pažiūrėjo itin formaliai (nevertino ir nesiejo jų su Bendrovės vykdomos veiklos specifika).

45. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes: iš esmės visos Migracijos departamento išvados dėl tariamai pareiškėjo pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų yra grindžiamos Migracijos departamento subjektyviu pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimu; pildant Prašymą yra užpildoma elektroninė prašymo forma, kurioje daugelyje laukelių nėra galimybės pasirinkti atsakymo variantą (apeliacinio skundo priedas), leidžiama tik įkelti (prisegti) pačius dokumentus, nėra galimybės paaiškinti, tačiau visi dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė, buvo teisingi; vien aplinkybė, kad pareiškėjas (Bendrovė) neilgą laikotarpį neatitiko kelių formalių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nesudaro pagrindo Migracijos departamentui ir teismui teigti, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės.

48. Atsakovas laikosi pozicijos, jog Migracijos departamentui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys ir prieštaringi duomenys tiek apie Bendrovės veiklos vykdymo, tiek apie užsieniečio ir Bendrovės darbuotojų darbo vietų adresą dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių: 2012 m. kovo 26 d. sudarytos patalpų nuomos sutarties, pagal kurią Bendrovei išnuomotos administracinės paskirties patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), patalpų perdavimo priėmimo akto ir papildomų susitarimų prie šios sutarties; papildomų paaiškinimų apklausos lapuose (S. B.-R., pareiškėjo), 2022 m. lapkričio 4 d. ir 2022 m. lapkričio 30 d. nuvykimų Bendrovės deklaruojamu veiklos vykdymo adresu, kurių metu nepavyko patekti į pastato laiptinę, o skambinant telefonspyne į Nr. (duomenys neskelbtini) niekas neatsiliepė (pastato pirmame aukšte yra įsikūrusi tik vyrų ir moterų kirpykla, daugiau jokių įstaigų ar iškabų, žyminčių apie šiuo adresu įsikūrusias įmones, nebuvo rasta). Pareiškėjo pateikta nuotrauka su ant kabineto durų pakabintu Bendrovės pavadinimu negali patvirtinti aplinkybių, kad ši iškaba yra nuolatos ir nėra pakabinta tik dėl bylai reikalingų įrodymų. Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos ne tik kad nepaneigė Migracijos departamento išvadų, tačiau privertė suabejoti pareiškėjo nurodomų teiginių patikimumu. Teismo posėdžio metu apklausta Bendrovės patalpų nuomotoja A. S. nurodė, kad patalpose yra bendravusi su administratore, taip pat su buhaltere N. M.. Tačiau teismo posėdžio metu apklausta liudytoja N. M. nurodė, kad ji dirba nuotoliniu būdu ir patalpų savininkės nėra sutikusi, tik kalbėjosi telefonu. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti liudytojų duotais paaiškinimais.

51. Dėl pareiškėjo argumentų, kad, pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, jis neturėjo galimybės teikiant dokumentus parašyti paaiškinimų, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas prie prašymo galėjo pridėti visus Bendrovės vykdomą veiklą patvirtinančius dokumentus ir rašytinius paaiškinimus, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus (2022 m. rugsėjo 21 d. ir 2022 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjo atstovas – advokato padėjėjas V. K. pateikė Migracijos departamentui papildomus dokumentus ir 2022 m. rugsėjo 21 d. papildomus paaiškinimus), todėl nėra aišku, kokios pareiškėjo galimybės pateikti papildomus paaiškinimus buvo apribotos.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes jis yra nepagrįstas, prieštarauja ABTĮ normoms, reglamentuojančioms įrodymų vertinimą administracinėse bylose, teismų praktikoje pateikiamiems išaiškinimams dėl turinio viršenybės prieš formą principo, neatitinka proporcingumo principo bei įstatymų leidėjo valios dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto tikslo ir paskirties.