Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas O. D. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydamas panaikinti 2019 m. vasario 7 d. sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. D. panaikinimo“ Nr. (15/5-2) 50U-243 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) palikti galioti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine – komercine veikla Lietuvos Respublikoje ir neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka su Departamento padaryta išvada, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, jis neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta.

1.2. Departamentui atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, jog pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Advesa“ (toliau – ir Bendrovė) darbuotojų paaiškinimus, šios Bendrovės pagrindinė veikla susijusi su autoservisu, tačiau, nuvykus bendrovės adresu, nebuvo rasta iškabos su pavadinimu. Bendrovė laiku nespėjo pakeisti registracijos adreso, todėl Departamento pareigūnai buvo suklaidinti dėl faktinės darbo vietos. Bendrovėje įdarbinti net devyni darbuotojai, jiems mokamas atlyginimas viršija minimalų mėnesinį atlyginimą. Skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) sudaro 1 601,52 Eur sumą, tačiau skola nedidėja esant tokiam dideliam darbuotojų skaičiui. UAB „Advesa“ moka įmokas Sodrai, tačiau nespėja to padaryti laiku. Skunde pažymėjo, kad UAB „Advesa“ skola bus padengta iki kol išsispręs klausimas administracinės bylos procese. Departamento patikrinimo metu pareiškėjas galimai nebuvo nurodytos deklaruotos vietos adresu, nes kaip tik buvo išvykęs trumpam į (duomenys neskelbtini). UAB „Advesa“ vykdoma veikla yra sezoninė, todėl pareiškėjas žiemos sezonu kartais išvyksta iš Lietuvos pasisvečiuoti pas gimines gimtojoje šalyje.

2. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašėatmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Siekiant nustatyti ar pareiškėjas gyvena ir užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Migracijos valdyba nuvyko jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Patikrinimo metu buto durų niekas neatidarė. Kaimynas negalėjo paaiškinti, kas gyvena minėtame bute. Atliekant UAB „Advesa“ veiklos patikrinimą, buvo nuvykta šios įmonės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šiuo adresu nepavyko rasti UAB „Advesa“ biuro, iškabos, darbuotojų ar kitos informacijos apie minėtos įmonės veiklą. Taip pat, bendrovės darbuotojos paaiškinimas apie įmonės veiklą prieštarauja pateiktame verslo plane nurodytai veiklai. Departamento turimais duomenimis, UAB „Advesa“ daugiau kaip 24 mėnesius neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų. UAB „Advesa“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2019 m. vasario 5 d. duomenimis sudarė 1 601, 52 Eur. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad Bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai.

3.2. Patikrinus duomenis apie UAB „Advesa“ darbuotojus ir jų gaunamą darbo užmokestį, nustatyta, kad šioje bendrovėje įdarbinti 9 asmenys, iš jų trys yra užsieniečiai (O. D. (pareiškėjas), A. K. ir Y. K.). Turimais duomenimis, šiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Nustatyta, kad bendrovė neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą, joje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, nevykdo finansinių įsipareigojimų, tai leidžia manyti, kad bendrovės veikla yra tik imituojama, o bendrovėje įdarbinti asmenys yra tik formaliai, kad įmonės dalyviai, siekiantys gauti ar turintys leidimus laikinai gyventi, atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas.

3.3. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog bendrovė deklaruotu veiklos adresu veiklos nevykdė, nėra skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas. Ši aplinkybė tik buvo vertinama duomenų visumoje. Taip pat, pažymėjo, kad jeigu bendrovės veikla yra sezoninė (žiemos metu veiklos nevykdo), bendrovė neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje). Dalis šešių mėnesių laikotarpio iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo lakinai gyventi yra žiemos laikotarpis, kurio metu, kaip teigia pareiškėjas, bendrovė veiklos nevykdė. Skundžiamame Sprendime nebuvo konstatuota fiktyvi (ar nelegali) migracija, skundžiamu Sprendimu Departamentas neneigė pareiškėjo (akcininko) statuso.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo O. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nagrinėjamoje byloje nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. pateikė prašymą Departamentui, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, UAB „Advesa“. Pareiškėjas pridėjo juridinių asmenų registro išrašą, kuris patvirtina, kad pareiškėjas yra UAB „Advesa“ vadovas, taip pat valdo 560 vnt. šios bendrovės akcijų, kurios vieno vieneto kaina yra 25 Eur. Departamentas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus. Departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. sausio 30 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

5.2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus vyresnysis specialistas 2019 m. sausio 22 d. Migracijos valdybos viršininkei pateikė tarnybinį pranešimą dėl UAB „Advesa“ veiklos patikrinimo, kuriame nurodė, kad UAB „Advesa“ veiklos pagrindu, leidimus laikinai gyventi turi keturi (duomenys neskelbtini) piliečiai, įskaitant ir pareiškėją. Pagal patikrinimo metu užfiksuotas aplinkybes matyti, kad kiti trys (duomenys neskelbtini) piliečiai savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo, o pareiškėjo deklaruotu adresu jo nerasta, vienas iš kaimynų nežinojo, kad deklaruotu adresu gyvena, nurodė, jog seniai šiame bute nieko nematė. UAB „Advesa“ vyr. finansininkė 2019 m. sausio 22 d. paaiškinime nurodė, jog bendrovės ofisas yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ji pati šiuo adresu lankėsi vieną kartą, nes dirba nuotoliniu būdu. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas yra UAB „Advesa“ direktorius, ar jis būna Lietuvoje paaiškino nežinanti. Atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės pagrindinė veikla yra lengvųjų automobilių remontas adresu (duomenys neskelbtini) g. 3 arba 5, Vilnius ten yra nuomojami du garažai, tačiau iškabų, nėra, taip pat Bendrovė užsiima apdailos darbais.

5.3. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad UAB „Advesa“ iš viso dirba devyni darbuotojai, įskaitant ir pareiškėją. Su pareiškėju darbo sutartis pasirašyta 2017 m. vasario 6 d. UAB „Advesa“ 2017 m. kovo 6 d. sudarė darbo sutartį su K. M. (K. M.), kuris priimtas eiti statybininko pareigas, 2017 m. spalio 10 d. sudarė darbo sutartį su V. J. (V. J.), kuris priimtas eiti automechaniko pareigas, 2017 m. rugpjūčio 17 d. sudarė darbo sutartį su S. K., kuris priimtas eiti statybininko pareigas, 2017 m. lapkričio 17 d. darbo sutartis pasirašyta su M. A. (M. A.), kuris priimtas eiti meistro-priėmėjo pareigas. UAB „Advesa“ 2017 m. balandžio 10 d. pasirašė darbo sutartį su K. G. (K. G.), kuris priimtas eiti statybininko pareigas, 2017 m. kovo 6 d. sutartimi V. B. (V. B.), 2017 m. kovo 6 d. A. B. taip pat priimti eiti statybininkų pareigas.

5.4. Darbuotojui K. M. (K. M.) darbo sutartimi numatytas 150 Eur atlyginimas už 10 val. per savaitę darbo laiką, nuo 2017 m. birželio 1 d. darbo sutartis pakeista, numatant 400 Eur atlyginimą už 40 val. per savaitę darbo laiką. Tokie patys darbo sutarčių pakeitimai įvykdyti ir darbuotojams V. B. (V. B.) ir A. B.. Su V. J. (V. J.) sulygtas 800 Eur už 40 val. per savaitę darbo laiką atlyginimas, o S. K. 500 Eur už 40 val. per savaitę darbo laiką atlyginimas. M. A. (M. A.) numatyta 900 Eur darbo užmokestis už 40 val. per savaitę darbo laiką. Visi nurodyti atlyginimų dydžiai yra neatskaičius mokesčių. Vertinant ar tokios darbo sutartimis sulygtos sumos darbuotojams buvo išmokėtos, analizuotini Valstybinio socialinio draudimo valdybos duomenys, pagal kuriuos matyti, jog M. A. (M. A.) ir darbuotojui E. Ž. nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o O. D., T. G. V. J., G. J. nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas. Taigi UAB „Advesa“ darbuotojams nebuvo mokamas atlyginimas, kuris, pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turėjo bendrai sudaryti ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

5.5. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtino Departamento padarytą išvadą, kad UAB „Advesa“ veiklą tik imitavo, bet realiai nevykdė. Iš UAB „Advesa“ verslo plano matyti, kad ji nurodė vykdanti statybos ir remonto darbus. Kadangi pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. pateikė prašymą Departamentui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekiant atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, privaloma sąlyga yra ta, jog UAB „Advesa“ 6 mėnesius iki 2017 m. birželio 27 d. dienos turėjo vykdyti nurodomus statybos ir remonto darbus. Pagal pateiktą rašytinę medžiagą, nustatyta, kad UAB „Advesa“ 2017 m. sausio 11 d. pasirašė nuomos sutartį dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 15, Vilnius, nuomos, autoserviso veiklai. UAB „Advesa“ 2017 m. balandžio 13 d. pasirašė sutartį su UAB „Alesa“, kuria įsipareigojo pagaminti ir parduoti apipjautus eglės tašus. UAB „Advesa“ 2017 m. sausio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo autoserviso įrangą (autokeltuvą). Teismas pažymi, kad byloje taip pat pateiktos dvi statybos rangos sutartys, pagal 2017 m. balandžio 3 d. sutartį UAB „Advesa“ įsipareigojo A. K. įrengti vienbučio gyvenamojo namo pamatus, o pagal 2017 m. kovo 6 d. sutartį įsipareigojo UAB „Plokštinių pamatų meistrai“ atlikti statybos darbus – pastatyti vienbutį gyvenamąjį namą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prie šių sutarčių nėra pateikti nei statybos darbų atlikimo ar priėmimo-perdavimo aktai, taip pat nėra duomenų, kad už tokius darbus būtent šie subjektai būtų atsiskaitę su UAB „Advesa“. Nors UAB „Advesa“ pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad ji įsigijo atitinkamą įrangą automobilių remonto darbams atlikti, nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tokie automobilių remonto darbai realiai būtų atlikti.

5.6. Departamento padarytą išvadą, kad UAB „Advesa“ faktiškai veiklos nevykdė, sustiprina ir tai, kad UAB „Advesa“ registruotos buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jokios veiklos vykdymo požymiu rasta nebuvo. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad faktiškai bendrovė veiklą vykdė kitu adresu, UAB „Advesa“ vyr. buhalterė paaiškino, kad bendrovės teikia paslaugas adresu Piliakalnio g. 3 arba 5, Vilniuje. Kaip matyti iš aukščiau įvertintų sutarčių, UAB „Advesa“ nuomos sutartį sudarė dėl patalpų, esančių Piliakalnio g. 15, Vilnius, nuomos. Taigi nei pareiškėjas, nei UAB „Advesa“ vyr. buhalterė negalėjo tiksliai įvardinti faktinio bendrovės vykdomos veiklos adreso.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad UAB „Advesa“ veikla yra sezoniška, dėl to pareiškėjas galimai nebuvo nurodytos deklaruotos vietos adresu, teismas nurodė, kad tai tik patvirtina Departamento padarytas išvadas dėl veiklos imitavimo. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje esančius dokumentus matyti, kad UAB „Advesa“ deklaravo vykdanti statybos darbų, remonto paslaugas, šios paslaugos nėra sezoninio pobūdžio ir gali būti atliekamos visus metus. Be to, pareiškėjui siekiant gauti ir išlaikyti leidimą laikinai gyventi, UAB „Advesa“ veiklą turėjo faktiškai vykdyti 6 mėnesių laikotarpį iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, todėl pareiškėjo nurodomas veiklos sezoniškumas nepagrindė atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

7. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog jis įsigijo atitinkamas prekes ar paslaugas Lietuvos Respublikoje, atliko bankinius pavedimus už buto nuomą, tačiau teismas akcentavo, kad pagal Įstatymo reikalavimus, nėra pakankama, jog asmuo, siekdamas išlaikyti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, joje gyventų, tačiau privalo būti vadovas ar akcininkas įmonės, kuri vykdytų veiklą ne mažiau nei 6 mėnesius nuo kreipimosi dėl leidimo gyventi išdavimo dienos, mokėtų savo darbuotojams įtvirtintus atlyginimų dydžius. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių rašytinių įrodymų, teismas nustatė, kad UAB „Advesa“ savo verslo plane nurodytos veiklos realiai nevykdė, todėl pareiškėjo pateikti įrodymai, jog jis atlieka atitinkamus mokėjimus už įsigyjamas prekes ar paslaugas Lietuvos Respublikoje, netenka teisinės reikšmės, sprendžiant ginčijamo Sprendimo panaikinimo klausimą.

8. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra priimtas tinkamai išanalizavus faktines aplinkybes bei pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo nei pareiškėjo nurodytais nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Teismas pastebėjo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas sistemiškai įvertinus visas aplinkybes dėl UAB „Advesa“ veiklos vykdymo. Sprendime atsispindi tiek Departamento atliktas faktinis turimų duomenų vertinimas, tiek teisinis reglamentavimas, susiejant jį su nagrinėjama situacija. Kadangi teismas pareiškėjo ginčijamą Sprendimą pripažino teisėtu bei pagrįstu, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą palikti galioti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III.

9. Pareiškėjas O. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo O. D. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.

10. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Visi pareiškėjo pateikti duomenys Departamentui atitiko ir atitinka tikrovę. Sprendime jokie pareiškėjo pateikti Departamentui duomenys nebuvo paneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tikrovę atitinka visa apimtimi.

10.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 str. 1 d. 1 p.) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Aplinkybę, kad anksčiau galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai) buvo diskriminacinis ir nekonkurencingas užsieniečių atžvilgiu pripažino Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Įstatymo pataisas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., kuriame nebeliko įpareigojimo įdarbinti ne mažiau kaip tris Lietuvos Respublikos piliečius.

10.3. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingai aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams bei netinkamai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai iškėlė Departamento interesus prieš sąžiningą teisėtos veiklos vykdytoją Lietuvoje – pareiškėją.

10.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir Įstatymo atitikimus. Sprendime taip pat teigiama, jog pareiškėjas neįdėjo maksimalių pastangų siekiant panaikinti Atsakovo nustatytus Įstatymo pažeidimus, tačiau kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjas tinkamai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje ir jokių Įstatymo pažeidimų (aukščiau nurodytų) neatliko ir tinkamai pateikė visus argumentus ir įrodymus tiek teikiant šį apeliacinį skunda, tiek skundžiant ginčijamą Sprendimą.

10.5. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti. Niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje. Be to, verslo plėtros sėkmė priklauso ne tik nuo užsieniečio, siekiančio Lietuvos Respublikoje vykdyti veiklą, tačiau tam įtakos turi ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, esama vykdomos veiklos rinkos padėtis šioje šalyje, turimi įrodymai, argumentai ir pan. Pareiškėjas, po UAB „Advesa“ įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti.

10.6. Papildomai informuojama, kad šiuo metu skola SODRAI (Valstybinio socialinio draudimo fondas) sudaro 1601,52 EUR sumą, tačiau akcentuojama į tai, kad skola nedidėja esant tokiam dideliam darbuotojų skaičiui. Pareiškėjas nurodo, kad jo darbo pobūdis sezoninio darbo, tačiau laiku nepranešė Departamentui dėl skolos.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Sprendime buvo konstatuota, kad UAB „Advesa“ nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl UAB „Advesa“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

11.2. Nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad Bendrovės darbuotojams nebuvo laiku mokamas arba nesumokamas atlyginimas, tačiau šiuo metu Bendrovėje yra įdarbinti 9 darbuotojai ir jiems atlyginimas yra mokamas daug didesnis negu minimalus mėnesinis. Sprendime buvo konstatuota, kad UAB „Advesa“ nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius.

11.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, konstatavo ne tik tai, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato.

11.4. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią: „Pareiškėjų argumentai, susiję su jų diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, teisėjų kolegijos vertintini kaip atmestini, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai.

11.5. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodė, kad jo darbo pobūdis – sezoninis darbas. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Bendrovės vykdoma veikla yra sezoninė, todėl pareiškėjas, galėdamas žiemos sezonu nedirbti kartais išvyksta pasisvečiuoti pas gimines gimtojoje šalyje. Atsakovas pažymi, kad jeigu Bendrovės veikla yra sezoninė (žiemos metu veiklos nevykdo), Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje). Dalis 6 mėnesių laikotarpio iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo lakinai gyventi yra žiemos laikotarpis, kurio metu, kaip teigia pareiškėjas, Bendrovė veiklos nevykdė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad Įstatymo nuostatos yra diskriminuojančios, sudaro nesąžiningas konkurencijos sąlygas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir Įstatymo atitikimus.

14. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nekartodama pirmosios instancijos teismo išsamių argumentų, toliau šioje nutartyje pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų aspektų.

16. Departamentas nurodė, kad UAB „Advesa“ nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius. Dėl minėtų priežasčių UAB „Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų.Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

19. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų.

20. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, vienas jų numatytas šio straipsnio 1 dalies 7 punkte reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus. Atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB ,,Advesa“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija aplinkybių, kad UAB „Advesa“ turi įsiskolinimą Sodrai, taip pat nurodo faktą, kad Bendrovės veikla yra sezoninė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes (šios Nutarties 5–7 punktai), pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Pažymėtina, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyvent (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos yra diskriminuojančios ir nustatančios nesąžiningą konkurenciją, pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017).

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.