Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. (D. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. T. (D. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-777(00840) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas.Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. lapkričio 11 d., ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalį ir 45 straipsnio 1 dalį, 2016 m. sausio 14 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. sausio 14 d. Tačiau atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje šiuo metu įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam nuo 2017 m. sausio 1 d. nemokamas darbo užmokestis, ir Bendrovės direktorė E. N., kuri taip pat negauna darbo užmokesčio. Kiti Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. kovo 20–24 d., tačiau 2017 m. vasario 1–28 d. jiems buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, o darbo užmokestis nemokėtas nuo 2017 m. sausio mėn. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas sprendė, kad Bendrovėje nuo 2017 m. sausio 1 d. nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvos Respublikoje, be to, jis nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kurio pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl šis leidimas buvo panaikintas.Pareiškėjas nesutiko su minėta atsakovo išvada ir pažymėjo, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo metu jis atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), reikalavimus. Taip pat paaiškino, jog jis yra vienas iš Bendrovės akcininkų, kiti du akcininkai yra Bendrovės vadovė E. N. ir jos sutuoktinis, tačiau tarp pareiškėjo ir kitų dviejų akcininkų kilo tam tikri nesutarimai, be to, būtent Bendrovės vadovė E. N. nevykdė įsipareigojimų išlaikyti konkretų kiekį darbuotojų ir mokėti jiems atlyginimus. Pareiškėjas nurodė, kad jis negavo dividendų, todėl jam kilo įtarimas, ar Bendrovė tinkamai vykdo veiklą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas kreipėsi į Bendrovę su prašymu pateikti informaciją, tačiau tokia informacija jam nebuvo suteikta, su juo apskritai nustojo bendrauti kiti Bendrovės akcininkai ir buhalterė. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovės vadovei E. N. nevykdant įsipareigojimų, jis, nebūdamas Bendrovės vadovu, negali užtikrinti, kad tokie įsipareigojimai būtų vykdomi, juolab kad kiti du Bendrovės akcininkai yra sutuoktiniai, todėl jis vienas negali pakeisti Bendrovės vadovo ir užtikrinti, kad Bendrovės vadovas paisytų Įstatymo reikalavimų.Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo nuostata dėl privalomo darbuotojų skaičiaus (ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai) yra diskriminacinė ir apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Atitinkamai sąlyga, jog įmonė turi turėti bent tris darbuotojus Lietuvos Respublikos piliečius, buvo panaikinta 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pataisoms. Taigi, Bendrovei atleidus Lietuvos Respublikos piliečius, Bendrovė nepažeidė įstatymų reikalavimų, nes įstatymų leidėjas Įstatymo pataisose pripažino, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius.Pareiškėjo manymu, šiuo metu galiojanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija taip pat yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą viena iš sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi yra ta, jog užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, vykdydami Lietuvoje smulkią ūkinę veiklą, privalo priimti į darbą darbuotoją, kuriam mokamas mėnesio darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, t. y. apie 1 544 Eur. Pareiškėjas tvirtino, kad toks reglamentavimas apsunkina užsieniečių ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, kadangi minėtas reikalavimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas įmonei reikalingas ar ne, be to, ūkio subjektas, mokėdamas 1 544 Eur dydžio atlyginimą, negali tinkamai konkuruoti rinkoje, todėl privalo kelti prekių ir paslaugų kainas, kad galėtų išmokėti atlyginimą privalomai priimtam į darbą darbuotojui, kuris įmonei gali būti visai nereikalingas.Pareiškėjas papildomai nurodė, kad jis ir toliau vykdo realią ūkinę-komercinę veiklą, t. y. yra įsteigęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir yra jos akcininkas.Pareiškėjas kartu paaiškino, kad jis yra verslininkas, vystantis verslą ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuolat keliauja verslo reikalais, todėl visą laiką nebūna Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrovės.