Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-4325-261/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-12
Bylos Nr.: A-4325-261/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03811-2018-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas: D. S.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „GRGC Invest“

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje

Administracinė byla Nr. A-4325-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03811-2018-7Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. S. (D. S.) ir D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. ir D. S. (D. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „GRGC Invest“ dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai D. S. (D. S.) ir D. S. (toliau – ir bendrai pareiškėjai, atskirai – pareiškėjas, pareiškėja) teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-(00867); (00868), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Gruzijos pilietei D. S., gim. (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas netinkamai nustatė, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GRGC Invest“ (toliau – ir Bendrovė) fiktyviai vykdo veiklą, darbuotojai dirba tik formaliai, nes atsakovas atliko tik formalų dokumentų vertinimą, netinkamai nustatė, kad darbuotojai Bendrovėje neatlieka jokių funkcijų, nes nė vienas iš darbuotojų nebuvo apklaustas. Į Bendrovės nuomojamas patalpas realiai niekas nebuvo atvykęs, nors Bendrovės darbuotojai nuolatos būna biuro patalpose nuo 9.00 iki 18.00 val., išskyrus pietų pertrauką nuo 12.00 val. iki 13.00 val. Bendrovė iš savo uždirbtų pajamų moka darbo užmokesčius ir visus kitus mokesčius. Biuras (duomenys neskelbtini) – reali darbo vieta, Bendrovės naudojamas pilną darbo dieną. Lauke yra iškaba, taip pat ant durų antrame aukšte, kur sėdi darbuotojai. Pastato savininkas biurą nuomoja kelioms įmonėms, nes pastate yra keletas kabinetų, dėl ko šių įmonių adresai sutampa. Sprendimas, kad pareiškėjų socialinių ir ekonominių interesų centras yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, galimai Lenkijoje ir Vokietijoje, yra nepagrįstas, nes surinktų duomenų visuma visiškai to nepatvirtina. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jų tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Pareiškėjas Lietuvoje yra įsteigęs investicinę bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna nemažus dividendus, bei jau 3 metus deklaruoja pajamas ir moka mokesčius Lietuvoje.

3. Pareiškėjai dėl Bendrovės veiklos vykdymo teritorijos pastebėjo, kad Bendrovės veikla negali būti vykdoma tik Lietuvos teritorijoje, nes tai apriboja verslo ekonominį vystymą. Be to, priimant sprendimą dėl fiktyvios formalios įmonės veiklos remiantis vien pajamų šaltinio šalimi negalima daryti išvados, kad Bendrovė nevykdo veiklos Lietuvoje. Taip pat atsakovas klaidingai teigia, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko numatytas pareigas ir teikti paslaugas pagal autorinę sutartį. Tik pareiškėjui, kaip akcininkui, tiesiogiai dalyvaujant veikloje, stebint naujas galimybes, o ne aklai vadovaujantis verslo plane prognozuojamais veiksmais, galima tinkamai vykdyti veiklą. Būtent dėl tiesioginio akcininko dalyvavimo veikloje Bendrovė dar nebankrutavo ir gavo nemažai pelno, išmokėjo dividendus, nuo kurių buvo tinkamai sumokėti visi mokesčiai. Teisės aktai nedraudžia Bendrovės darbuotojams dirbti papildomai.

Šalies argumentai

4. Pareiškėjai nurodė, kad prieš tai gauti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui ir jo šeimos nariams buvo išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Leidimo išdavimo metu pareiškėjas ir Bendrovė atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus, t. y. ginčo dėl anksčiau išduotų leidimų laikinai gyventi išdavimo teisėtumo nėra. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją bei faktines aplinkybes, skundžiamas sprendimas nėra adekvati priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią nepageidaujamiems asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę. Užsieniečiui, pretenduojančiam gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų, nei verslas, teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas, todėl aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, konstatavimas, nesant duomenų apie įmonės, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, fiktyvumą, yra pakankamas pagrindas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šiuo aspektu vertinti kaip pagrįstą.

5. Pareiškėjai nurodė, kad, pareiškėjas, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, vykdė ir ketina toliau vykdyti Bendrovės veiklą ir šiuo pagrindu pateikė duomenis, kurie bent jau formaliai pagrindžia pareiškėjo ir Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams – duomenis apie Bendrovės vykdomą veiklą pastaruosius 6 mėnesius, įsteigtas darbo vietas ir jose dirbančius darbuotojus, Bendrovės kapitalą, pareiškėjui priklausančią Bendrovės akcijų dalį, todėl nei ginčijamame sprendime aptarti duomenų trūkumai, nei turėti duomenys apie pareiškėjui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumą, taip pat Bendrovės deklaruojamus verslo ryšius su užsienyje registruotomis įmonėmis arba įmonėmis, kurių dalyviai ir vadovai yra užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi, dar nesudaro pagrindo teigti, kad Bendrovė yra fiktyvi Įstatymo prasme.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, kad įmonė vykdytų steigimo dokumentuose įtvirtintą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, vien formalūs įmonės veiklos požymiai (darbuotojams mokamas atlyginimas, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą) savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Nuvykus Bendrovės deklaruojamu veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), ant pastato buvo rasta bendrovės iškaba, tačiau patalpos buvo užrakintos. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta tik siekiant formaliai parodyti, jog Bendrovė neva turi tinkamas patalpas, kuriose vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta bendrovėje įdarbinto vadybininko K. I. gyvenamosios vietos adresu, tačiau minėtas asmuo nebuvo rastas. Migracijos valdybos pareigūnams nuvykus pareiškėjo ir kitų bendrovės dalyvių I. S. bei M. A. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, namo durų niekas neatidarė, o kaimynai paaiškino, kad šiuo adresu užsieniečiai negyvena. Pareiškėjas, nors ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. spalio 9 d., t. y. daugiau kaip pusę metų nedeklaravo savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui, atsižvelgiant į įmonės teikiamų paslaugų pobūdį bei ekonominius interesus, dalyvauti bendrovės veikloje (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Bendrovės klientų, verslo partnerių, sudarytų sandorių, atliktų mokėjimų analizė, veiklos pagal verslo planą įvertinimas, kitų įmonės veiklos aspektų analizė patvirtina, kad Bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, pateikti duomenys neatitinka tikrovės, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų atvykimo tikslų ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečiu gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir ne plėtoti verslą, bet įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas leidimas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. balandžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą, Bendrovėje įdarbintų asmenų darbo sutartis ir kitus dokumentus. Tą pačią dieną pareiškėja, kuri yra Gruzijos pilietė, per atstovę Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeisti atsisakė tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra užsienietis, yra fiktyvi, be to, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, bei dėl to, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

10. Teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reguliavimą, t. y. Įstatymo 26 straipsnį, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktus, 40 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus ir 3 dalį ir nustatė, kad Bendrovė įregistruota 2009 m. balandžio 10 d., nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. deklaravo veiklą adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2017 m. lapkričio 9 d. (duomenys neskelbtini). Bendrovės įstatinis kapitalas yra lygus 45 000 Eur, kuris padalintas į 45 000 Eur paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 15 000 bendrovės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. spalio 1 d. yra Ukrainos pilietis M. A., kuriam buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovės deklaruota pagrindinė veikla yra informacinių paslaugų veikla. Pareiškėjas, 2016 m. gegužės 11 d. kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, buvo pateikęs Bendrovės verslo aprašymą, kuriame deklaruojama pagrindinė Bendrovės veikla buvo suvirinimo, aukštalipių, statybos, elektros ir kitos inžinerinės paslaugos. Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) informacinės sistemos duomenimis nurodytu laikotarpiu Bendrovėje dirbo M. A., K. I., V. Š. ir A. Ž.. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-36486 konstatuota, kad nuvykus Bendrovės deklaruojamu veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), ant pastato buvo rasta bendrovės iškaba, tačiau patalpos buvo užrakintos. Tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta Bendrovėje įdarbinto vadybininko K. I. gyvenamosios vietos adresu, tačiau minėtas asmuo nebuvo rastas. 2018 m. rugpjūčio 2 d. K. I. draugei buvo įteiktas šaukimas 2018 m. rugpjūčio 7 d. 13 val. atvykti į K. I. apklausą Migracijos valdyboje. 2018 m. rugpjūčio 28 d. K. I. elektroniniu laišku paaiškino, kad jis yra Vokietijoje ir į apklausą atvykti negali. 2018 m. rugsėjo 24 d. K. I. buvo atleistas. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad nurodytas asmuo buvo tuo metu komandiruotėje. Kitų Bendrovės dalyvių M. A. bei I. S. (akcininkas) deklaruotu gyvenamosios vietos adresu namų durų niekas neatidarė, o kaimynai paaiškino, kad šiuo adresu užsieniečiai negyvena. Pareiškėjas, nors ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvoje Respublikoje. Nors Migracijos departamentui pateiktame 2018 m. gegužės 3 d. paaiškinime teigiama, kad nurodytu periodu gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau jokie šį teiginį pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti, o apklausti kaimynai paneigė šią informaciją. Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. spalio 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-41352 konstatuota, kad tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta Bendrovėje įdarbintos projektų vadovės A. Ž. gyvenamosios vietos adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė. Apklausti kaimynai paaiškino, jog bute Nr. 11 gyveno mergina, tačiau jie jos seniai nematė, ir nurodė, kad ji galimai yra išvykusi į užsienį. 2018 m. rugsėjo 24 d. į darbą Bendrovėje buvo priimta Lietuvos Respublikos pilietė J. K., gim. (duomenys neskelbtini), kuri savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Kauno mieste, tačiau jos darbo sutartis Migracijos departamentui nebuvo pateikta.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendė, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog nurodytų Bendrovės darbuotojų (Lietuvos piliečių) įdarbinimas Bendrovėje yra formalus, o pareiškėjo pateikti duomenys apie Bendrovės darbuotojus, jų darbo sąlygas neatitinka tikrovės, Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tam, kad užsienietis atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Šių darbuotojų darbo sutartys nepatvirtina Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šių darbuotojų atliktas (atliekamas) darbo funkcijas. Vien tai, kad su minėtais darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys ir už juos mokamos socialinio draudimo įmokos, niekaip neįrodo, jog minėti darbuotojai realiai dirbo šioje Bendrovėje, siekė Bendrovės verslo plane numatytų rezultatų, o Bendrovė vykdė veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjų skundo argumentai, kad atsakovas netinkamai nustatė, jog darbuotojai yra įdarbinti formaliai jų neapklausęs, nepagrįsti, kadangi atsakovas atliko išsamų Bendrovės darbuotojų veiklos tyrimą, išnaudojo visas galimybes gauti jų paaiškinimus, o tai, kad neįmanoma buvo oficialiai nurodomų darbuotojų rasti nei jų darbo vietose, nei namuose ir jų apklausti, kaip tik ir paneigia skundo argumentus apie neva realią Bendrovės ūkinę veiklą ir realų Lietuvos piliečių įdarbinimą šioje įmonėje ir patvirtina departamento išvadą apie tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą kreipiantis dėl leidimo pakeitimo (išdavimo). Šios pagrįstos atsakovo išvados padarytos remiantis visuma surinktų ir išanalizuotų Bendrovės ir atskirų jos darbuotojų duomenų, o ne iš pavienių pareiškėjų nurodomų faktų.

Šalies argumentai

12. Teismas pažymėjo, kad prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietis nurodė, kad Bendrovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini). Bendrovės 2017 m. verslo plane Bendrovės buveinė taip pat nurodyta adresu (duomenys neskelbtini). Valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre Bendrovė buvo įregistruota 2017 m. lapkričio 9 d. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi 2018 m. balandžio 27 d. Pareiškėjas turi įrodyti, kad Bendrovė vykdė veiklą 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, t. y. nuo 2017 m. spalio mėn. Bendrovės verslo plane „Informacinių technologijų paslaugos“ deklaruojama pagrindinė Bendrovės veikla yra informacinių technologijų (toliau – IT) paslaugos. Verslo plane paaiškinama, kad Bendrovė kuria programines sistemas, vykdo internetinių svetainių kūrimo, diegimo, palaikymo darbus, kuria pardavimų CRM sistemas, taip pat yra sukurtas stambus projektas „Smart home“, kurio vystymas užtruko net porą metų (projektas ir sistema skirta išmanaus namo modernizavimui). Verslo plane konstatuojama, kad produktus, paslaugas ir IT darbus atlieka direktorius bei akcininkai. Bendrovė taip pat atlieka investicijas – turi įsigijusi nekilnojamojo turto Vokietijoje, kur „šiuo metu dar vyksta statybos“ (planuojama šį turtą parduoti arba nuomoti, kai statybos bus užbaigtos). Kita bendrovės investicinė sritis – 2017 m. pabaigoje Lenkijoje įsteigta dukterinė įmonė Sp.z.o.o. „We Praca Poland“, kurią planuojama naudoti siekiant išplėsti IT produkcijos ir paslaugų pardavimus užsienio rinkoje. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad verslo plano IV skyriuje „Planų ir tikslų įgyvendinimas“ akcentuojama, kad visi 2017 m. iškelti tikslai yra įgyvendinti, o VI skyriuje „Finansinių rodiklių analizė“ konstatuojama, kad bendrovės apyvarta per 2017 m. pasiekė 277 781 Eur, grynasis pelnas – 146 337 Eur, – pabrėžė, kad šie finansiniai rodikliai sutampa su 2017 metų bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje, kuri, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, buvo sudaryta 2018 m. sausio 30 d., pateiktais rodikliais. Padarė išvadą, kad Bendrovės verslo planas buvo parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 30 d., t. y. likus mažiau kaip 3 mėnesiams iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad bendrovė turi vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo – nagrinėjamu atveju nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. balandžio 27 d.).

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas pažymėjo, kad atsakovas detaliai išanalizavo pareiškėjo pateiktas paslaugų teikimo sutartis, sudarytas su Jungtinėje karalystėje registruota įmone „TER AG“, UAB „M Capital“, UAB „Algauto“, UAB „InBetas“, MB „Euporija“, UAB „Baurona“, taip pat sąskaitas faktūras, išrašus, priėmimo-perdavimo aktus, kasos pajamų orderius ir nustatytas faktines aplinkybes užfiksavo ginčijamame sprendime. Paslaugų teikimo sutartyse, sąskaitose faktūrose nurodytos bendro pobūdžio kitiems asmenims teikiamos paslaugos, detaliau neatskleidžiant tokių paslaugų suteikimo turinio, sutarčių įgyvendinimo detalių, taip pat paslaugos, kaip, pavyzdžiui, Jungtinės karalystės bendrovei paslaugos teiktos nesusijusios su verslo plane numatyta veikla. Migracijos departamentas, vertindamas šiuose dokumentuose nurodytų sandorių ir ūkinių operacijų turinį, pagrįstai suabejojo jų realumu. Nesant objektyvių duomenų apie Bendrovės pagal verslo planą ir steigimo dokumentuose numatytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, Bendrovės balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos, banko sąskaitos išrašas negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Juo labiau, kad didžioji dalis pajamų gaunama iš užsienio valstybėse registruotų įmonių, o ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių įmonių. Skundo argumentai apie realią Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje, įvertinus sandorių su Lietuvoje registruotomis įmonėmis apimtį ir jų piniginę išraišką Bendrovės sudarytų sandorių ir atliktų ūkinių operacijų sumoje, – apskritai deklaratyvaus pobūdžio.

14. Teismas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, ir įvertinęs pareiškėjo atsakovui pateiktų dokumentų visumą, darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog Bendrovė 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė veiklos pagal pateiktą naują verslo planą Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą veiklą (veiklos vykdymo vietą, Bendrovėje dirbančius darbuotojus ir jų darbo sąlygas) pilnai neatitinka tikrovės. Aukščiau išanalizuoti bendrovės veiklos duomenys, verslo partneriai ir pareiškėjų argumentas, kad įmonės veikla negali apsiriboti vien Lietuvos Respublikos teritorija tik patvirtina atsakovo išvadų pagrįstumą, kadangi pareiškėjas, siekdamas pirmą kartą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje investicijų Lietuvoje pagrindu, įsipareigojo veiklą (ar bent didžiąją jos dalį) vykdyti (investuoti) būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes). Atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

16. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertino, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Todėl ginčijamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl darė išvadą, kad pareiškėja neatitinka nurodytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo šeimos susijungimo atveju.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teismui nenurodė jokių naujų, papildomų reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės veiklos realumo, kurios paneigtų atsakovo nustatytus ir teisme pasitvirtinusius faktus apie tai, kad užsieniečiai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų, o Bendrovė pagrįstai buvo įvertinta kaip ta, kurios veikla imituojama, formaliai įdarbinant asmenis, pateikti pareiškėjų duomenys neatspindi tikrovės.

III.

9. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10. Pareiškėjai nurodo, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus.

11. Pareiškėjai pažymi, kad teismas nepagrįstai ignoravo faktą, jog Bendrovė veikia specifinėje verslo srityje. Pagal verslo planą pagrindinė veikla – informacinių technologijų paslaugos, pagal EVRK kodą – kompiuterių programavimo, konsultacinė ir su tuo susijusi veikla. Byloje surinkti duomenys ir teismo posėdyje apklaustos Bendrovės darbuotojos projektų vadovės A. Ž. paaiškinimai patvirtina, kad Bendrovė veiklą vykdo realiai, o programavimo ir kitus informacinių technologijų darbus Bendrovėje atlieka Bendrovės akcininkai pagal autorines sutartis.

12. Pareiškėjų teigimu, atsakovas atliko tik formalų dokumentų vertinimą bei netinkamai nustatė, kad darbuotojai Bendrovėje neatlieka jokių funkcijų, kadangi nei vienas iš darbuotojų nebuvo apklaustas, todėl negalėjo nustatyti darbuotojų formalaus įdarbinimo fakto.

13. Pasak pareiškėjo, teismo išvadą, kad Bendrovės veikla yra nukreipta į Europos Sąjungos valstybes, paneigia Bendrovės su Lietuvoje veikiančiomis UAB „Algauto“, MB „Euporija“, UAB „InBetas“ sudarytos Informacinių technologijų paslaugų sutartis, kurios nebuvo pripažintos negaliojančiomis ar niekinėmis, paslaugų priėmimo-perdavimo aktai, sąskaitų išrašai, sąskaitos faktūros, verslo plane nurodyta informacija, kad Bendrovė teiks paslaugas Lietuvos asmenims. Vien ta aplinkybė, kad Bendrovė turi ir aptarnauja klientus ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienyje, nepaneigia išvados, kad Bendrovės veikla yra nukreipta į Lietuvą ir turi įtakos Lietuvos ekonomikai.

14. Pareiškėjų teigimu, teismo išvadą, jog Bendrovė veiklos nevykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą Lietuvos Respublikoje, paneigia su Jungtinės Karalystės įmone „TER AG F.Z.E.“ 2015 m. birželio 1 d., su UAB „M Capital“ 2017 m. gegužės 17 d., su UAB „Baurona“ 2018 m. vasario 14 d. sudarytos Informacinių technologijų paslaugų sutartis, kurios nebuvo pripažintos negaliojančiomis ar niekinėmis. Pareiškėjas pažymi, kad verslo plano parengimo data negali būti įrodymu, kad Bendrovė iki jo parengimo bei pateikimo paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ir teismas pripažino, kad Bendrovė vykdo teisėtą veiklą, todėl vien ta aplinkybė, jog Bendrovės klientais dar netapo fiziniai asmenys, negali būti pagrindu vertinimui, jog Bendrovės veikla neatitinka verslo plane nurodytus metmenis.

15. Pareiškėjo teigimu, tiek teismas, tiek atsakovas nepakankamai detaliai įvertino Bendrovės veiklą, kuri trunka pakankamai ilgai ir kurioje įsteigtos darbo vietos ir visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotoju vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Bendrovė nėra fiktyvi Įstatymo prasme, todėl atsisakymas išduoti pareiškėjui ir jo šeimai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu negali būti laikomas pagrįstu.

Atsiliepimas

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas akcentuoja, kad tik įvykdžius visus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus gali būti laikoma, kad pareiškėjas atitinka šios nuostatos reikalavimus.

18. Atsakovas pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo, jog Bendrovė turi vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo nustatyta, kad Bendrovės verslo planas buvo parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 30 d., t. y. likus mažiau kaip 3 mėnesiams iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Be to, didžioji pajamų dalis Bendrovėje yra gauta iš Jungtinės Karalystės įmonės, Bendrovės veikla nukreipta į Europos Sąjungos rinką, o pateiktuose dokumentuose neatsispindi, kad darbai pagal sutartis buvo atliekami Lietuvos Respublikoje.

19. Atsakovas akcentuoja, kad MB „Euporija“ ir UAB „Inbetas“ vadovauja tas pats asmuo E. L., o UAB „Algauto“, kuri yra dar kuriama, dirba net du buvę Bendrovės darbuotojai R. B. ir T. N.. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėtoms įmonėms paslaugas teikė būtent Bendrovės darbuotojai. Aplinkybę, kad Bendrovės veikla nukreipta į Europos Sąjungą, o ne į Lietuvos Respubliką, patvirtina ir tai, jog: 2017 m. pabaigoje Lenkijoje įsteigta dukterinė įmonė Sp.z.o.o. „We Praca Poland“, kurią planuojama naudoti siekiant išplėsti IT produkcijos ir paslaugų pardavimus užsienio rinkoje; 2017 m. kovo 17 d. su UAB „Berus LT“ sudaryta paskolos sutartis dėl 150 000 Eur paskolos Bendrovei tikslu atsiskaityti su DEMOS Wohnbau GmbH už nekilnojamojo turto įsijimą Vokietijoje. UAB „Berus LT“ savininkai yra bendrovės direktorius M. A. ir kitas bendrovės akcininkas I. S..

Atsiliepimas

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams patvirtina ir tai, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų ir kad atsakovui pateiktose sutartyse nurodytus programavimo ir IT darbus būtų atlikę Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios atsakovo nustatytos aplinkybės nepaneigia ir pareiškėjo 2018 m. balandžio 3 d. pateikti paaiškinimai, kuriuose nurodomi tik abstraktus darbuotojų darbo funkcijų apibūdinimai.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena ir gali dalyvauti Bendrovės veikloje fiziškai nebūdamas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2018 m. liepos 12 d., tačiau jis nesikreipė dėl daugkartinės nacionalinės (D) vizos, kuri jam galėjo būti išduota iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjas niekada nebuvo įdarbintas Bendrovėje ir apskritai Lietuvos Respublikoje, o tai reiškia, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu ir jis Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena.

22. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo ir Migracijos valdybos pateiktus dokumentus ir įvertinus visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

23. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų atsakovo ir teismo sprendimų išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 31-(00867); (00868) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui D. S. ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Gruzijos pilietei D. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nenuoseklumu, prieštaravimu byloje nustatytoms aplinkybėms bei netinkamu įrodymu vertinimu.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjų nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

28. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną pareiškėja, kuri yra Gruzijos pilietė, per atstovę Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus, jų pateiktus dokumentus bei įvertinęs surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjų pateikti duomenys neatitinka tikrovės, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje (Bendrovės pagrindinės sutartys sudarytos su užsienio valstybėse registruotomis įmonėmis, iš kurių gautos pajamos sudaro daugiau kaip 97 proc. visų Bendrovės gautų piniginių įplaukų, taip pat Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Atsakovo ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

30. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (ginčui aktuali 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjai, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

32. Kaip matyti iš Įstatyme numatyto reikalavimo, įmonė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, taigi įstatyme yra numatyta aiški sąlyga, kad užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, iš įstatymo yra aišku, kad vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ir į plano sudarymo laiką. Šiuo atveju yra akivaizdu, ko neginčija ir pareiškėjai, kad planas buvo sudarytas 2018 m., nes jame yra realūs duomenys, kurie sutampa su 2017 m. bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje esančiais duomenimis, kuri, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, buvo sudaryta 2018 m. sausio 30 d., kas leido Migracijos departamentui padaryti pagrįstą išvadą, kad verslo planas ankščiausiai buvo sudarytas 2018 m. sausio 30 d. Taigi, pareiškėjas 2018 m. balandžio 27 d. Migracijos departamentui pateikdamas prašymą ir jį grįsdamas aplinkybėmis, kad jam turi būti pakeistas leidimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, neįvykdė šiame punkte numatytos sąlygos, kuri yra apibrėžta laike, t. y. pateikė prašymą pakeisti leidimą ankščiau (nepraėjus 6 mėnesiams nuo plano sudarymo), nei tai numatyta Įstatyme.

33. Taip pat aptariamu atveju reikšmingais laikytini atsakovo nustatyti faktai, kad Bendrovės veikla neatitinka pateikto verslo plano – jo dalyje „Klientai“ nurodyta, jog Bendrovė teiks paslaugas Lietuvos asmenims, tačiau didžioji dalis Bendrovės įplaukų atėjo iš užsienio įmonių; Bendrovė nevykdė veiklos pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo; Bendrovės darbuotojų nepavyko rasti nurodytu adresu; išsiuntus šaukimą, darbuotojas K. I. neatvyko į apklausą; darbuotojos A. Ž. nepavyko rasti jos gyvenamosios vietos adresu, kaimynai apie ją nieko nežinojo; Migracijos departamentui pareikalavus pateikti papildomus paaiškinimus, pareiškėjas bei įmonė nesugebėjo nurodyti konkrečius darbuotojų atliktus realius darbus; Bendrovė neįdarbino ir nesiekė įdarbinti IT specialistų. Be to, vertinant Migracijos departamento surinktų duomenų visumą, o konkrečiai, pareiškėjo nurodomų įmonių, kurioms teiktos paslaugos, vadovus, jų veiklą, apyvartą, darbuotojų skaičių ir pan., sutiktina su atsakovo išvadomis, kad įmonė, sudarydama sutartis kai kuriomis kitomis įmonėmis, imitavo savo veiklą. Pareiškėjai įrodymų, paneigiančių šias Migracijos departamento padarytas išvadas, nepateikė, kaip ir nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų darbuotojų realius atliktus darbus įmonėje.

34. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės veiklos realumo, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, kad pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

35. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą nepakeisti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamai ir jo šeimos nariams, kuriems buvo išduoti leidimai šeimos sujungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).

37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjų naudai, jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų D. S. (D. S.) ir D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius