Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja S. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (15/5-1)3I-194(00237) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Turkmėnistano Respublikos pilietei S. K., panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas). Pareiškėja paaiškino, jog ji jau daugiau nei penkerius metus gyvena Lietuvoje pagal kas metus išduodamą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2016 m. liepos 29 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, jai nuosavybės teise priklauso 700 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės bendrovės akcijų, kurios sudaro 35 % visų bendrovės akcijų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje vykdo teisėtą veiklą ir teikia krovinių pervežimo ir ekspedijavimo paslaugas. 2016 m. rugpjūčio 24 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi ir suteikė jai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Leidimas Nr. LT7397149 buvo išduotas 2016 m. rugsėjo 21 d. Pažymėjo, jog Migracijos departamento Kontrolės skyrius atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje šiuo metu yra įdarbintas tik vienas asmuo – direktorė B. K., kuri yra pareiškėjos mama, o kiti darbuotojai buvo atleisti 2016 m. spalio mėnesį ir naujų darbuotojų įdarbinta nebuvo. Dėl šių priežasčių Migracijos departamentas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, t. y. įmonėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. LT7397149, galiojantį iki 2018 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjos teigimu, atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė neįvertinęs objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėja negalėjo kontroliuoti bendrovės veiklos. Pareiškėja turi brolį A. K., gim. 2001 m. rugpjūčio 15 d., kuris serga rimta ir itin reta liga – mišria jungiamojo audinio liga, kuri buvo diagnozuota 2014 metais. 2016 m. spalio 14 d. A. K. dėl pablogėjusios sveikatos būklės buvo hospitalizuotas Vaikų ligoninėje, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale. 2016 m. spalio 20 d. A. K. lankėsi UAB „Kardiolita“ klinikoje ir jam buvo diagnozuota jaunatvinė stuburo osteochondrozė, jaunatvinė idiopatinė torakolumbalinė skoliozė. Pareiškėjos šeimą sukrėtė tokia diagnozė, visi šeimos nariai, įskaitant pareiškėją, privalėjo rūpintis sergančiu šeimos nariu ir negalėjo skirti pakankamai laiko bei dėmesio bendrovės veiklai. Pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, kuri yra sergančio A. K. mama, negalėjo sustabdyti bendrovės darbuotojų noro nutraukti darbo santykius ir juos išlaikyti bendrovėje, jos negali būti atsakingos už asmenų apsisprendimą nutraukti darbo sutartis. Pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, kurie yra pareiškėjos šeimos nariai, dėjo visas įmanomas pastangas surasti naujus darbuotojus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiko Įstatymo nustatytus reikalavimus iki darbuotojų sprendimo nutraukti darbo sutartis. Pagerėjus pareiškėjos brolio sveikatos būklei ir pasitraukus bendrovės vadovui iš pareigų, 2016 m. lapkričio 2 d. buvo nuspręsta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore paskirti B. K.. Tačiau net ir B. K. tapus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove, šeimos nariai, įskaitant ir pareiškėją, negalėjo skirti pakankamai laiko ieškoti naujų darbuotojų ir tuo metu rūpintis bendrovės veikla. Dėl brolio ligos buvo pradėtas ilgas gydymas skirtingose valstybėse (Austrijoje, Bulgarijoje nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn.). Pareiškėja ir kiti akcininkai siekė plėsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, pasamdyti daugiau darbuotojų, veikė išimtinai bendrovės naudai ir dėjo visas įmanomas pastangas kontroliuoti bendrovės veiklą. Pareiškėja kartu su šeima jau ne vienerius metus gyvena Lietuvos Respublikoje, čia užsiima teisėta veikla. Pareiškėjos tėvai įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), butui įsigyti 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis su UAB „Medicinos bankas“, o kreditavimo sutarčiai užtikrinti 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta sutartinė hipoteka tarp B. K., S. K. ir UAB „Medicinos bankas“. Nekilnojamas turtas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas siekiant palengvinti pareiškėjos brolio reabilitacijos procedūras. Teisėtų lūkesčių apsauga, garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), turi būti užtikrinta ir asmenims, neturintiems Lietuvos pilietybės, tačiau teisėtai gyvenantiems ir vykdantiems veiklą Lietuvoje, įskaitant ir pareiškėją. Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, neatitinka teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principų. Pažymėjo, jog Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), yra numatyta galimybė prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi atlikti užsieniečio apklausą, kurioje būtų sudaryta galimybė pateikti reikiamus (trūkstamus) duomenis, paaiškinimus. Migracijos departamentas nepasinaudojo šia tvarka, formaliai įvertino situaciją ir, nesuteikęs galimybės pateikti paaiškinimų, nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Esant nurodytoms aplinkybėms, kurios yra svarbios ir nepriklausančios nuo pareiškėjos, taikytos poveikio priemonės yra neproporcingos ir nepagrįstai suvaržo pareiškėjos teises. Atsakovas nenurodo, kokių tikslų yra siekiama skundžiamu sprendimu ir kaip leidimo laikinai gyventi panaikinimas galėtų būti būtinas šiems tikslams pasiekti. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 59–64) prašė skundą atmesti.Atsakovas paaiškino, jog jis, įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamentas pagal VSDFV duomenis nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Visi įmonės darbuotojai buvo atleisti 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. spalio 31 d., o įmonėje šiuo metu yra įdarbinta tik pareiškėjos motina, kuri nuo 2016 m. lapkričio 7 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Penkis mėnesius iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko imperatyvių sąlygų, reglamentuotų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Šis laikotarpis truko net penkis mėnesius, skundo teiginiai dėl asmeninių sunkumų šeimoje vertintini kritiškai. Įvertinęs laikotarpio, kurį pareiškėja neatitiko imperatyvių reikalavimų, trukmę, atsakovas manė, kad ginčijamas sprendimas atitinka teisingumo bei protingumo principus, pareiškėja skunde nenurodė argumentuotų priežasčių, kodėl naujų darbuotojų paieška nebuvo užsiimta nedelsiant – tik gavus įmonės darbuotojų prašymus atleisti iš darbo. Remiantis 2017 m. balandžio 11 d. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įdarbinti kiti darbuotojai. Leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu yra išduodamas, kad užsienietis vykdytų veiklą įmonėje, tačiau iš pateiktų aplinkybių galima daryti išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką, tačiau ir tai, kad minėta įmonė yra nutraukusi ar sustabdžiusi veiklos vykdymą. Pareiškėja apie įmonės neatitikimą Įstatymo nuostatoms nepranešė, neišvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų (Įstatymo 45 str. 4 d.). Įrodymai apie darbuotojų paiešką turėtų būti vertinami kritiškai, nes nėra pateikta duomenų, kaip buvo reaguota į užklausimus dėl darbuotojų, užklausose nenurodoma nei reikalavimų darbuotojams, nei darbo sąlygų, nei darbo užmokesčio dydžio ir pan., todėl tokie įrodymai nevertintini kaip nuoširdžios pastangos ar rimti ketinimai surasti darbuotojus. Pareiškėja laiku neatidėliotinų veiksmų nesiėmė, pati pagal pateiktą darbo sutartį turėjusi eiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkės pareigas buvo atleista tuo pačiu laikotarpiu kaip ir visi kiti įmonės darbuotojai (2016 m. spalio 21 d.). Tai kelia abejonių pareiškėjos paaiškinimais, kad visi darbuotojai buvo atleisti savo noru, kyla įtarimų, kad galbūt įmonėje buvo priimtas vidinis sprendimas nutraukti ir (ar) stabdyti įmonės vykdomą veiklą.Aplinkybė, kad pareiškėja daugiau nei penkerius metus gyvena Lietuvoje, čia jos tėvai yra įsigiję butą (duomenys neskelbtini), vertintina kaip neturinti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tam, kad ji vykdytų teisėtą veiklą pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus. Aprašo 189 papunktis nustato patikrinimo dėl įmonės fiktyvumo tvarką, pareiškėjos atveju jis nebuvo taikytas. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad jos valdoma įmonė yra fiktyvi, o tuo pagrindu, jog buvo nustatyta, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atsakovo vertinimu, prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo tinkamai išnagrinėtos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir surinktų duomenų užteko sprendimui pagrįsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu (I t., b. l. 181–187) pareiškėjos S. K. skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kilusį ginčą, rėmėsi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir nurodė, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Teismas, įvertinęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, akcentavo, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkei, įmonei leidimo išdavimo metu atitikus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimus. Iš VSDFV informacinės sistemos duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusius darbuotojus buvo matyti, kad, 2017 m. vasario 28 d. duomenimis, šioje bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas – B. K., pradėjusi dirbti nuo 2016 m. spalio 1 d. Nuo 2014 m. spalio 16 d. dirbęs R. L. (darbo laiko trukmė 40 val. per savaitę) buvo atleistas 2016 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. liepos 22 d. dirbęs D. J. (darbo laiko trukmė 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę) buvo atleistas 2016 m. spalio 3 d., nuo 2016 m. liepos 28 d. dirbusi pareiškėja (darbo sutartyje darbo dienos (pamainos) trukmė nenurodyta, ne visas darbo laikas nenustatytas) buvo atleista 2016 m. spalio 21 d., nuo 2014 m. kovo 3 d. dirbęs R. V. (darbo trukmė 6 val. per dieną) buvo atleistas 2016 m. spalio 31 d. Atitinkamai, teismas sprendė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nuo 2016 m. spalio 4 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir atsakovas turėjo pagrindą, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad ji negalėjo daryti įtakos darbuotojų sprendimams nutraukti darbo santykius, ėmėsi priemonių tam, kad įmonė atitiktų Įstatymo reikalavimus ir vykdė naujų darbuotojų paiešką, pabrėžė, jog nors ji pateikė elektroninių laiškų, siųstų ieškant darbuotojų, kopijas, tačiau jie išsiųsti 2017 m. sausio 11 d., juos siuntė pareiškėjos tėvas S. K., pareiškėja kitų duomenų apie aktyvias darbuotojų paieškas nepateikė. Teismas pabrėžė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau 2016 m. spalio 4 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, pateikti įrodymai apie tik 2017 m. sausio 1 d. vykdytą įmonės darbuotojų paiešką neįrodo, kad buvo imtasi operatyvių veiksmų siekiant užtikrinti įmonės atitikimą Įstatymo reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėja negalėjimą tinkamai rūpintis UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla nepagrįstai grindžia savo nepilnamečio brolio A. K. sunkia sveikatos būkle. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nuo 2016 m. spalio 4 d. neatitiko Įstatymo reikalavimų, o skundžiamas sprendimas priimtas 2017 m. vasario 28 d., todėl iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja turėjo pakankamai laiko – beveik penkis mėnesius – užtikrinti, kad įmonė atitiktų Įstatymo reikalavimus ir joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu dirba vienas asmuo – direktorė, todėl ir šiuo metu įmonė neatitinka Įstatymo reikalavimų ir tai įrodo, kad nebuvo imtasi realių priemonių užtikrinti, kad pareiškėjos valdoma įmonė atitiktų Įstatymo reikalavimus, o jos buvimas Lietuvos Respublikoje atitiktų jos deklaruotus tikslus – užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia proporcingumo principą. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, tokį tikslą ji deklaravo pateikdama 2016 m. liepos 29 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje penkis mėnesius iki ginčijamo sprendimo priėmimo neatitiko Įstatymo nustatytų sąlygų ir pareiškėjos deklaruoto tikslo. Rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir nurodė, jog ilgą pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laiką pareiškėja neatitiko Įstatymo reikalavimų, pareiškėja nesiėmė veiksmų, jog įmonė, veiklos kurioje pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, atitiktų Įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtas ginčijamas sprendimas neatitiko Įstatymo nustatyto administravimo tikslo ir buvo neproporcingas.Nors pareiškėja teigė, kad atsakovas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą, kurioje būtų sudaryta galimybė pateikti reikiamus (trūkstamus) duomenis, paaiškinimus kaip tai numatyta Aprašo 189 punkte, tačiau teismas pabrėžė, jog ši nuostata nustato atsakovui pareigą apklausti užsienietį ir apklausos atlikimo tvarką tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi, o dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą.Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, nes pareiškėjos tėvai įsigijo butą (duomenys neskelbtini), butui įsigyti sudarė kreditavimo sutartį, jau ne vienerius metus gyvena Lietuvos Respublikoje, užsiima teisėta veikla, siejo savo planus su gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl, laikinai sutrikus įmonės veiklai, leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neadekvatus ir neatitinka teisėtų lūkesčių principo, teismas pabrėžė, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, iš esmės turi būti vertinama, ar jis atitinka Įstatymo įtvirtintus pagrindus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Asmuo, tikėdamasis, kad jo įgytos teisės bus saugomos ir įgyvendinamos, pats taip pat turi elgtis teisėtai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimas buvo panaikintas tuo pagrindu, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėja apie įmonės neatitikimą Įstatymo nuostatoms nepranešė įgaliotoms institucijoms, neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Todėl, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.Teismas pastebėjo, jog pareiškėja, siekdama lankytis Lietuvos Respublikoje dėl priežasčių, susijusių su brolio gydymu, gali pasinaudoti kitais teisėtais būdais ir atvykti su galiojančia nacionaline viza. Užsieniečiai, nesantys nuolatiniais aktyviais bendrovės dalyviais, savo kaip akcininko funkcijas gali vykdyti per įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, taigi pareiškėja savo kaip bendrovės akcininkės teises turi galimybę įgyvendinti ir negyvendama Lietuvos Respublikoje.Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir pareiškėjos skundas dėl jo naikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja S. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 35–39) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento ginčijamą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjos skunde nurodytomis aplinkybėmis, papildomai pateikiami šie argumentai:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiko Įstatymo nustatytus reikalavimus iki darbuotojų sprendimo nutraukti darbo sutartis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai nusprendė nutraukti darbo santykius savo noru ir nei bendrovė, nei pareiškėja kaip akcininkė negali būti atsakinga už tokį asmenų apsisprendimą.Dėl pareiškėjos brolio ligos net ir B. K. tapus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove, šeimos nariai, įskaitant ir pareiškėją, negalėjo skirti pakankamai laiko ieškoti naujų darbuotojų ir tuo metu rūpintis UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Dėl brolio ligos buvo pradėtas ilgas gydymas skirtingose valstybėse 2016 m. lapkričio – 2017 m. vasario mėn. laikotarpiu. Pareiškėja stengėsi surasti naujus darbuotojus, tai patvirtina ir pareiškėjos tėvo Š. K., kuris taip pat yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, siųsti raštai ir paklausimai į įvairias įdarbinimo agentūras dėl galimybės įdarbinti naujus darbuotojus. Pareiškėja ir kiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai siekė plėsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, pasamdyti daugiau darbuotojų, veikė išimtinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir dėjo visas įmanomas pastangas kontroliuoti įmonės veiklą.Skundžiamu sprendimu buvo pažeisti pareiškėjos ir jos šeimos narių teisėti lūkesčiai, nes pareiškėja savo ateities planus siejo ir iki šiol sieja išimtinai su gyvenimu Lietuvoje.UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2010 m. užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai nutraukė darbo sutartis prieš penkis mėnesius ir tai nėra ilgas laikotarpis. Pareiškėja didžiąją dalį šio laikotarpio nebuvo Lietuvos Respublikoje, nes rūpinosi brolio sveikata, tačiau ji vis tiek ieškojo kitų darbuotojų.Remiasi Aprašo 188, 189 punktais ir nurodo, jog Apraše yra numatyta galimybė prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi apklausti užsieniečius, kad būtų sudaryta galimybė pateikti reikiamus (trūkstamus) duomenis, paaiškinimus. Migracijos departamentas nepasinaudojo šia tvarka ir, nesuteikus galimybės pateikti paaiškinimų, nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat išimtinai formaliai vertino susiklosčiusią situaciją, neįsigilino į jos sudėtingumą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 85–91) prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Visi įmonės darbuotojai, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, įdarbinti visam darbo laikui, buvo atleisti 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2016 m. spalio 31 d., o įmonėje ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įdarbinta tik pareiškėjos motina B. K., kuri nuo 2016 m. lapkričio 7 d. ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigas. Taigi tiek pareiškėja, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl ne mažiau kaip trijų įsteigtų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nuo 2016 m. spalio 1 d., t. y. 5 mėnesius iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko imperatyvių sąlygų, reglamentuotų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Atsakovas, įvertinęs laikotarpio, kurį pareiškėja neatitiko imperatyvių reikalavimų, trukmę, mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus. Be to, pareiškėja skunde nenurodė argumentuotų priežasčių, kodėl naujų darbuotojų paieška nebuvo užsiimta nedelsiant – tik gavus įmonės darbuotojų prašymus atleisti iš darbo.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą.Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja turėjo penkis mėnesius prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Migracijos departamento manymu, toks laikotarpis turėtų būti laikomas daugiau nei pakankamu prisitaikyti prie verslo pokyčių, darbuotojų kaitos ir faktiškai vykdyti teisėtą veiklą.UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol nėra įdarbinti darbuotojai pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (šioje įmonėje tik 2017 m. rugsėjo 12 d. įdarbintas S. T., kuris yra trečiosios šalies pilietis, neturintis leidimo gyventi). Leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu yra išduodamas, kad užsienietis vykdytų veiklą įmonėje, tačiau, kaip teigia ir pati pareiškėja savo apeliaciniame skunde, ji dėl brolio ligos negalėjo skirti pakankamai laiko ieškoti naujų darbuotojų ir tuo metu rūpintis bendrovės veikla, o laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio iki 2017 m. vasario lankėsi užsienio valstybėse. Taigi iš pateiktų aplinkybių galima daryti išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik kad nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką, tačiau ir tai, kad minėta įmonė iš viso buvo nutraukusi ar sustabdžiusi veiklos vykdymą.Nors pareiškėja teigia, kad dėjo visas įmanomas pastangas surasti naujus darbuotojus ir tai įrodo pateikiami įrodymai, kad jos tėvas S. K. 2017 m. sausio 11 d. išsiuntė keletą laiškų el. paštu. Tačiau, jeigu tokie laiškai iš tikrųjų buvo išsiųsti (Migracijos departamentui iš pateiktų įrodymų kyla abejonių, ar šie laiškai buvo išsiųsti), tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų pradėjo ieškoti nepagrįstai uždelstai, nes minėta įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl darbuotojų dar nuo 2016 m. spalio 1 d. Migracijos departamentas kritiškai vertina pateiktas užklausas dėl darbuotojų dar ir dėl to, kad abejotina, kaip galima surasti darbuotojų, kuomet yra surašomas būtent toks darbo skelbimas, t. y. nenurodoma nei reikalavimų darbuotojams, nei darbo sąlygų, nei darbo užmokesčio dydžio ir pan. Taigi šie pateikti dokumentai nevertintini kaip nuoširdžios pastangos ar rimti ketinimai surasti darbuotojus.Nors pareiškėja negali daryti įtakos darbuotojų priimamiems sprendimams, tačiau ji turėjo jaustis atsakinga nedelsiant, t. y. tik sužinojus, kad darbuotojai pateikė prašymus atleisti juos iš darbo (iš pateiktų paaiškinimų žinoma, kad visi darbuotojai apie tai informavo 2016 m. rugsėjo 30 – spalio 3 d.), turėjo būti imamasi neatidėliotinų veiksmų siekiant surasti ne mažiau kaip tris darbuotojus, kurie dirbtų visą darbo laiką, o jos valdoma įmonė atitiktų imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Pati pareiškėja, kuri pagal pateiktą darbo sutartį turėjo eiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkės pareigas, buvo atleista tuo pačiu laikotarpiu kaip ir visi kiti įmonės darbuotojai (2016 m. spalio 21 d.) ir tai kelia abejonių pareiškėjos paaiškinimais, kad visi darbuotojai buvo atleisti savo noru.Pareiškėjos atžvilgiu leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtos veiklos vykdymui. Jeigu pareiškėja pageidauja lankytis Lietuvos Respublikoje dėl priežasčių, susijusių su brolio gydymu, ar atostogauti jos tėvams priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji gali teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką su galiojančia nacionaline viza. Aplinkybė, jog užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Migracijos departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą ar pakeistą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi net ir tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, tačiau vėliau paaiškėja, kad nebeatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas. Šiai pozicijai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017.Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad jos valdoma įmonė yra fiktyvi, o tuo pagrindu, jog buvo nustatyta, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra ne vien pareiškėjos valdoma įmonė (įmonė turi tris akcininkus), todėl ir naujų darbuotojų paieškos našta turėjo tekti ne jai vienai, tačiau nė vienas iš įmonės valdytojų taip ir nesiėmė savalaikių veiksmų įdarbinti ne mažiau kaip tris darbuotojus ir taip užtikrinti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjos leidimas laikinai gyventi, todėl ir teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, pareiškėjai turėjo būti žinomi. Pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jos įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek ji, tiek jos įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Iš pareiškėjos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktų papildomų dokumentų matyti, kad pareiškėja yra nusprendusi nebeužsiimti verslu Lietuvos Respublikoje, todėl 2017 m. rugsėjo 7 d. pardavė priklausiusią UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų dalį. Šie duomenys tik patvirtina, kad pareiškėja nebuvo įsitraukusi į aktyvų teisėtos veiklos vykdymą šioje įmonėje nei jai išdavus leidimą laikinai gyventi, nei ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nei vėliau. Teisės aktai nenumato Migracijos departamento priimto sprendimo pakeitimo procedūros. Pareiškėjos atžvilgiu 2017 m. vasario 28 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, todėl antrą kartą tas pats leidimas laikinai gyventi jau negalėtų būti panaikintas. Migracijos departamento vertinimu, teisminis procesas turi būti tęsiamas iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl to, ar 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai panaikino leidimą laikinai gyventi pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (15/5-1)3I-194(00237), kuriuo pareiškėjai S. K. panaikintas 2016 m. rugsėjo 21 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7397149, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą dėl ginčijamo sprendimo atmetė, nurodęs, kad pareiškėja nebeatitiko teisės aktų nuostatų, numatančių leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimo sąlygas. Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pabrėždama, kad teismas netinkamai vertino ginčijamą atsakovo sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į jos pažeistus teisėtus lūkesčius, neįvertino ginčijamo sprendimo neatitikties proporcingumo principo imperatyvams. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, jog šiuo atveju ginčo dėl administracinės bylos faktinių aplinkybių nekyla, t. y. kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjai Migracijos valdyboje buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7397149, galiojantis du metus – iki 2018 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 149–150). Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkei, įmonei leidimo išdavimo metu atitikus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (b. l. 72–127). Tačiau ginčijamu sprendimu pareiškėjai išduotas leidimas buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad nurodyta įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir atitinkamai egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad ji 2017 m. rugsėjo 7 d. perleido jai priklausiusią UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų dalį. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme pastebi, jog Migracijos departamentui ji taip pat pateikė šią informaciją ir paprašė pakeisti jos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą. Pareiškėjos nuomone, šios nurodytos aplinkybės taip pat lemia būtinumą nutraukti šią administracinę bylą (II t., b. l. 65–77). Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų dėl šios administracinės bylos baigties, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose įtvirtintą reguliavimą būtent pareiškėjos pateiktas skundas apibrėžia nagrinėjamo ginčo ribas. Pagal pareiškėjos pateiktu skundu apibrėžtas ginčo ribas šiuo atveju ir yra vertinamas atsakovo ginčijamo sprendimo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai Lietuvoje teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėja nėra atsisakiusi nei pateikto skundo, nei apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netenkino pareiškėjos pateikto skundo. Šiuo metu taip pat nėra nustatyta aplinkybių, kad išnyko ir šiame ginče egzistuojantis pareiškėjos materialinis suinteresuotumas. Dėl šių nurodytų motyvų šis administracinis ginčas yra nagrinėtinas iš esmės ir atsakovo ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pagal jo priėmimo metu buvusią situaciją, neatsižvelgiant į įvykusį nurodytos įmonės akcijų perleidimą. Vertindama priimtą atsakovo sprendimą teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčui spręsti aktualioje Įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui. Vienas iš nurodytų atvejų – situacija, kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Nors pirmiau nurodyti reikalavimai yra keliami siekiant įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau tolesnis neatitikimas šiems reikalavimams sukelia Įstatyme numatytas pasekmes. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Teisėjų kolegija pabrėžia, pareiškėja pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad, 2017 m. vasario 28 d. duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo tik vienas darbuotojas – B. K., pradėjusi dirbti nuo 2016 m. spalio 1 d. Nuo 2014 m. spalio 16 d. dirbęs R. L. (darbo laiko trukmė 40 val. per savaitę (b. l. 30–34) buvo atleistas 2016 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. liepos 22 d. dirbęs D. J. (darbo laiko trukmė 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę (b. l. 23–27) buvo atleistas 2016 m. spalio 3 d., nuo 2016 m. liepos 28 d. dirbusi pareiškėja (darbo sutartyje darbo dienos (pamainos) trukmė nenurodyta, ne visas darbo laikas nenustatytas (b. l. 123–126) buvo atleista 2016 m. spalio 21 d., nuo 2014 m. kovo 3 d. dirbęs R. V. (6 val. per dieną (b. l. 35–37) buvo atleistas 2016 m. spalio 31 d. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įvardintos aplinkybės leidžia spręsti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. spalio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir atitinkamai egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Iš esmės šios aplinkybės pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija, tačiau ji nurodo, kad sprendimas panaikinti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo priimtas nepagrįstai neatsižvelgus į tai, jog ji kaip akcininkė negali kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų siekio palikti šią darbovietę, darbuotojų paieškos buvo vykdomos, todėl panaikinus jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nepagrįstai buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, be to, priimtas sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų (II t., b. l. 35–39). Vertindama pareiškėjos argumentus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiko Įstatymo nustatytus reikalavimus iki darbuotojų sprendimo nutraukti darbo sutartis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai nusprendė nutraukti darbo santykius savo noru ir nei bendrovė, nei pareiškėja kaip akcininkė negali būti atsakinga už tokį asmenų apsisprendimą, teisėjų kolegija pastebi, jog šie teiginiai, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, viena vertus, nėra reikšmingi, o kita vertus, nėra ir pagrįsti. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent ir grindė vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokiu pagrindu ir dėl šios priežasties šis leidimas jai ir buvo išduotas, todėl teiginiai, kad ji nėra įpareigota rūpintis šios įmonės veikla, prieštarauja jos prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytoms aplinkybėms (I t., b. l. 65–69). Be to, nors pareiškėjos kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkės pareigos bendrai suponuoja rūpintis bendrovės strateginių tikslų siekimu (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14–16, 20 str.), tačiau ji, įgijusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir jai asmeniškai siekiant vystyti veiklą Lietuvoje, turi rūpintis ir įmonės veiklos atitikimu Įstatymo numatytiems reikalavimams. Apeliaciniame skunde pareiškėja pabrėžia, jog ji stengėsi surasti naujus darbuotojus ir tai patvirtina pareiškėjos tėvo Š. K., kuris taip pat yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, siųsti raštai ir paklausimai į įvairias įdarbinimo agentūras dėl galimybės įdarbinti naujus darbuotojus (II t., b. l. 35–39). Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog šios aplinkybės savaime nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl pareiškėjos neatitikimo Įstatymo keliamiems reikalavimams. Be to, kaip pagrįstai nurodė Migracijos departamentas, šie laiškai buvo išsiųsti 2017 m. sausio 11 d., nors įmonė Įstatymo keliamų reikalavimų neatitiko jau nuo 2016 m. spalio 4 d. Be to, atsakovas pagrįstai nurodo, kad nors pateiktose užklausose ir įvardijama, jog ši įmonė ieško darbuotojų, tačiau nėra nurodoma reikalavimų darbuotojams, darbo sąlygų, darbo užmokesčio dydžio ir pan. (I t., b. l. 180). Kitų įrodymų dėl siekio surasti darbuotojus pareiškėja nepateikė. Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas vykdyti teisėtą veiklą. Taigi būtent leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, juo yra siekiama, kad asmuo, kuris siekia įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje siekdamas vystyti teisėtą veiklą, tokį deklaruojamą tikslą ir įgyvendintų. Tuo tarpu teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju nėra pateikta pakankamai aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nepagrįstai trumpą laikotarpį surasti naujus darbuotojus ir vertinti, kad Įstatymas numatė pareiškėjai neproporcingus ir (ar) neįmanomus įvykdyti reikalavimus siekiant toliau naudotis leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėja nepagrindė, kad net ir jos broliui sergant sunkia liga, naujų darbuotojų paieška negalėjo būti pavesta kitiems asmenims. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra nepagrįstas. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai nesudarė galimybių pateikti reikiamus (trūkstamus) duomenis, paaiškinimus. Vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos įvardinamas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2017 m. sausio 3 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), 188 punktas numato, kad, kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte ar 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 2¹ ar 2² punkte nurodytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento arba migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą, ar įmonė yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ar 7¹ punkte. Šiuo atveju informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi, o dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą šiuo konkrečiu atveju Migracijos departamentas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė, kokias papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir (ar) pateikusi papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą (II t., b. l. 35–39). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovo sprendimas yra formalus ar priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių.Kiek tai susiję su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad ji jau ne vienerius metus gyvena Lietuvos Respublikoje, užsiima teisėta veikla, siejo savo planus su gyvenimu Lietuvos Respublikoje, jos tėvai įsigijo butą (duomenys neskelbtini) ir jam įsigyti sudarė kreditavimo sutartį, todėl, laikinai sutrikus įmonės veiklai, leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neadekvatus ir neatitinka teisėtų lūkesčių principo (II t., b. l. 35–39), teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2011 m. vasario 14 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑2863/2011). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai susiformavo teisėtas lūkestis, jog, jai neatitikus Įstatymo numatytų reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimo, toks leidimas nebus panaikintas. Iš administracinės bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjai keletą kartų buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjai turėjo būti žinomi reikalavimai laikytis tokių leidimų įgijimo, atitinkamai reikalavimo ir toliau atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus siekiant ir toliau išlaikyti tokį įgytą leidimą, tvarka (I t., b. l. 156–157). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos įvardintą lūkestį šioje byloje teismas turėtų apginti. Be to, vertinant pareiškėjos argumentus dėl jos pažeistų teisėtų lūkesčių ar interesų priėmus ginčijamą sprendimą pažymėtina ir tai, jog pati pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, liudijančius, kad šiuo metu ji yra perleidusi jai priklausiusias UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, taigi net ir pareiškėjos nurodyto galimo jos teisėtų lūkesčių pažeidimo ir (ar) nepagrįstų galimybių tęsti veiklą Lietuvoje panaikinimo neliko. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, pati pareiškėja savo vėlesniais veiksmais atsisakė tokių tikslų siekimo. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovo priimtu sprendimu pareiškėjai yra panaikinamos visos galimybės lankytis Lietuvos Respublikoje. Įstatymas numato ir kitus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindus ir jų įgyvendinimo tvarką, kuria pareiškėja gali pasinaudoti, siekdama lankytis Lietuvos Respublikoje dėl priežasčių, susijusių su brolio gydymu, ar atostogauti jos tėvams priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neginčija atsakovo padarytos išvados, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje neturi kitų ilgalaikių socialinių, ekonominių ar šeimos ryšių (II t., b. l. 35–39).Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.